skip to Main Content

 Lietuvos Istorijos Ieškotojų Klubas

1941m. birželio 22d. Vokietijos kariuomenė įžengė į sovietinio bolševikinio režimo užgrobtą ir terorizuojamą Lietuvą . Istoriją reikia pažinti ne iš vienos pusės karinės neapykantos propagandos, bet lyginat vienalaikius autentiškus istorinius liudijimus ir istorinius šaltinius .Ta proga išversta veiksmus iš savo pusės aiškinanti tuometinio Vokietijos vadovo originali kalba.

 

1941 m. birželio 22 d. paryčiais Vermachtas peržengė Sovietų Sąjungos sieną. Prasidėjo „Barbarossos“ operacija. Tautai savo motyvus A. Hitleris paaiškino tik po kelių mėnesių, 1941 m. spalio 3 d. viešai transliuotoje kalboje. 

Įdedu šios kalbos tekstą. Jis ilgas ir yra vertimo vertimas, bet, manau, esmė perteikta tinkamai. Čia A. Hitleris įvardija tikras ar tariamas priežastis (nesiimsiu spręsti), dėl kurių jis ryžosi šiam žingsniui. 

Primenu, kad postas ne propagandinis, o pažintinis. Visokie lozungai ir prasivardžiavimai bus trinami. 

**

„1939 m., siekdamas užkirsti kelią dideliam karui, nusprendžiau padaryti tai, ką padaryti buvo be galo sunku. Pasiunčiau savo ministrą į Maskvą. Tai buvo liūdna proto pergalę prieš asmenines emocijas. Tačiau tokiais momentais, kai ant kortos pastatytas milijonų gerbūvis, vieno žmogaus emocijos turėtų būti sutramdytos. 

Jums geriau nei kam kitam žinoma, kaip nuoširdžiai ir sąžiningai vykdžiau visus savo įsipareigojimus. Nei mūsų spaudoje, nei mūsų susitikimuose apie Rusija nebuvo pasakyta nė žodžio. Nė žodžio apie bolševizmą! Deja, kita pusė jau iš pat pradžių nesirengė laikytis tarpusavio susitarimų. Kita pusė išdavė mūsų susitarimus, likviduodama visą Šiaurės rytų Europą. 

Jūs geriau už kitus žinote, ką mums reiškė tyliai stebėti, kaip buvo smaugiama suomių tauta. Ir kaip jaučiausi aš, stovėdamas nuošalyje, kai galinga valstybė bando pavergti mažą šalį. Bet privalėjau tylėti. Lemiamą sprendimą priėmiau tik pamatęs, kad Rusija rengiasi mus pulti. Tuo metu kai Rytų Prūsijoje mes turėjome tik tris divizijas, pasienyje buvo dislokuotos 22 sovietų divizijos. Mes vis gaudavome žinių, kad vienas po kito įrenginėjami aerodromai, kad vienas po kitos telkiami sovietų kariuomenės junginiai. Ėmiau rimtai nerimauti, nes istorija neatleidžia lengvabūdiškumo (…) Dabar aš vadovauju Reichui, todėl esu atsakingas už vokiečių tautos dabartį ir ateitį. Būtent todėl buvau priverstas imtis gynybinių priemonių. 

Praėjusių metų rugsėjį tapo akivaizdu, kad Liuftvafės pagalba pergalingai užbaigti karo prieš Angliją neįmanoma, nes man už nugaros stovėjo valstybė, kuri rengėsi pulti. Tik dabar mes sužinojome, kokio mąsto buvo tie pasiruošimai! 

Norėjau dar kartą viską išsiaiškinti, todėl į Berlyną pasikviečiau Molotovą. Jis iškėlė man keturias sąlygas. 

1. Vokietija turi pripažinti, kad SSRS jaučia Suomijos grėsmę ir sutikti su tuo, kad Suomija būtų likviduota. Aš atsisakiau.

2. Molotovas norėjo sužinoti, ar gins Vokietija Rumuniją, jei sovietai pultų šią šalį? Pasakiau, kad laikysiuosi pažadų rumunams. Nesigailiu, nes generolą Antonescu vertinau kaip sąžiningą žmogų, kuris taip pat laikosi duoto žodžio.

3. Trečioji sąlyga – Bulgarija. Molotovas reikalavo, kad nesikištume, jei Rusija pasiųstų savo kariuomenę į Bulgariją ir suteiktų šiai šaliai saugumo „garantijas“. Ką tos garantijos reiškia, jau matėme Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje. 

4. Ketvirtoji sąlyga – Dardanelai. Rusija pareikalavo bazių Dardaneluose. Nieko stebėtino, kad dabar Molotovas tai neigia. Jei ryt ar poryt Molotovo nebus Maskvoje, jis neigs, kad nebuvo Maskvoje. 

Privalėjau atmesti visas tas sąlygas ir aš jas atmečiau. Visos kitos derybos baigėsi be rezultatų. 

Pradėjau įdėmiai stebėti Rusiją. Mes atidžiai sekėme kiekvienos divizijos judėjimą ir ėmėmės savo kontrpriemonių. Gegužę reikalai pakrypo taip, kad daugiau negalėjau nuvyti minčių apie žūtbūtinį konfliktą, bet tuo metu turėjau tylėti, ir tai buvo dvigubai sunku. (…) Sunku buvo laikytis tylos prieš savo karius, stovinčius prie rytinių Reicho sienų ir nesuprantančius, kas vyksta iš tiesų. Jei būčiau prabilęs, tai nepakeistų Stalino sprendimo pulti. Bet tada netikėtumo kozyris, likęs man kaip paskutinis ginklas, būtų prarastas. Bet koks išsidavimas kainuotų šimtus tūkstančių mūsų bičiulių gyvybių. Tylėjau iki tol, kol pagaliau tvirtai nusprendžiau žengti pirmą žingsnį. Kai matau priešą, į mano pusę kreipiantį šautuvą, nelauksiu kol jis nuspaus nuleistuką. Geriau šausiu pirmas. 

Tai buvo pats sunkiausias mano gyvenimo sprendimas. Ateities kartos sužinos kaip viskas vyko ir kokios buvo priežastys. Tokiais atvejais galima kliautis tik savo sąžine, tautos pasitikėjimu, ginklais ir maldomis Apvaizdai. Ji laimina pasirengusius kautis ir aukotis vardan savo gyvenimo. Birželio 22 d. prasidėjo didžiausias mūšis istorijoje“.

Facebook komentarai
Back To Top