skip to Main Content

KODĖL MES NUŽMOGĖJOME KARTU SU „LAISVE“?

Lietuvi, nušluok nuo stalo svetimą pyragą – 

Prisotintą nuodų taure.

Ir prisimink lietuvišką noragą,

Kai širdį vėl užtvindys rugio duonos šiluma.

Prie Šiaulių apygardos teismo rūmų – „Drąsos kelio“ grupė

 

Pradėdama šį rašinį, norėčiau labiausiai tikėti, kad mes atsisveikintume su užsitęsusiu (27 metų) ,ilgu mūsų nevilties laikotarpiu, su absurdu, beveik virtusiu kasdienybe. Su bejėgiškumu, prieš savivalę ir fizinį, moralinį, dvasinį smurtą, su vis labiau įsitvirtinančiu antikultūrizmu. Paminant darbo žmogaus protą, jo lietuviškumą, širdį paverčiant nieku -O.Tai primityvi filosofija, žeminti kitą, jo mintis, norus ir pasmerkti absoliučiai viską, ką sukūrė darbo žmogus, ką jis veikė tuos 50 pokario metų. Nauji filosofai, mąstytojai, vienas iš jų, pranašaujantis beveik ir laisvos minties, „Laisvo laikraščio“ žūtį, tai jaunuolis A.Sulikas. Primityviai suvokiantis „naujo gyvenimo stilių“, kuris neturi nieko bendro su kultūra, su pagalba ir pagarba žmogui – užsidirbti bent duonos.

Kaip galima smerkti G. Grabauską, V.Lėkštutį, J. Kovalskį, ir kitus, krikštyti juos savo išgalvotais vardais (reprepsofilais) ir kt. Mano nuomonė ,tik tualetinio popieriaus vertos tavo mintys. Ar pakirtęs malkų ,iš savo gal būt, privataus savo miško daugiavaikei šeimai, jautiesi nuveikęs dideli darbą. Juokinga. Taigi, anais, tarybiniais laikais, ta daugiavaikė šeima, pati būtų dirbusi ir niekas nesistebėtų, kad vaikai dirba su tėvais, darbo žmonių užaugintame miške, o šiandien tai privatu, kojos įkelti į mišką, 50 metų auginusiam – negalima. Už sausą pūvančią pliauską- bauda .Ar neverkia valstietis, savo apsikabintą medelį, prievarta atiduodamas iš kažkur išdygusiam ponui? Negyvenai tuos 50 metų ir seki pasakas naiviems jaunuoliams. Mes, vyresnieji, žinome kaip buvome vežami i teatrus, koncertus, kai mokyklos žydėjo nuo vaikų šypsenų ,nes jie mokėsi už dyką, dainavo, šoko kiekvienoje mokykloje, kurios dabar dingo kartu su laisve. Rajonuose vyko dainų šventės šoko klumpakojus, polkas ir dainavo lietuviškai. O tėvai ryte linksmi keliaudavo į darbą nes jie jį turėjo Bet čia vėl bet…. Dažnai jie ne visi išeidavo ryte iš namų į darbą, nes naktį apsilankydavo Lietuvos fašistai žmogžudžiai. Manau, dar nepažįsti žmonių skausmo, kurį padovanojo tavo taip gerbiami žmogžudžiai: Baltūsis-žvejas, Noreika-Vėtra juokingiausias ir baisiausias „Lietuvos prezidentas“ – Žemaitis, Vanagas, Jasukaičiai Pakruojo rajone išžudę ir nukankinę daugybę nekaltų žmonių. Siunčiu tavo teismui vieno rajono žudynių faktus, surašytus gerb .moters M. Šiurnienės knygą“ Žmonių atmintis“, perskaityk gal suprasi prieš ką veda tiesos kovą garbūs žmonės: H. Juodiška, V. Lekstutis, G. Grabauskas ir kt. Jeigu dar bus neaišku, atvyk, papasakosiu, kai aš 3 metų vaikas, viriau katile įmesta, tėvų akivaizdoje, to garbaus Žemaičio-prezidento-vyrų miškinių. įtikinimui parodysiu ir nuvirusią ranką ,gal kartu aplankysime ir išžudytų Jankauskų šeimą – jauniausiam 3 metukai, žinoma uždegsime žvakutes ir ant Važinskų kapų, kur nėščiai moteriai buvo perpjautas pilvas ir išmestas gyvas kūdikis ir jis mirė, ištiesęs rankeles į motiną. Kur laisvos Lietuvos atsakymai? Ne ,su skausmu ,su tautos naikinimu, kuris prasidėjo dar Smetonos laikais ir tęsiasi po 1990 metų iki dabar- nesitaikysim. Mes turime savo nuomonę, tikrus faktus ginčikimės, įrodinėkime, bet atraskime tiesą. Žinok Sulikai gryna tiesa gimsta tik iš proto ir sąžinės.

Nepamirškime ir teisėsaugos, dabartinės. Pasidomėkite, tautiečiai, kas vyksta su „Drąsos kelio“ politinės partijos žmonėmis. Anekdotas -Venckienei sukurpta berods 39 kaltinimai dar palaukim bus 100 ar ne anekdotas? O Skučienei, Kedžiams, netekusiems dantų, sumuštiems policijos rankomis, kuriems vadovavo galimai ne Komisaras, ne Skvernelis, bet Černiauskas, kuris ištroškęs labiausiai Kėdžių turtų. Keista, nei vienas iš tų grobėjų, nepajuto mergaitės širdelės skausmo ir riksmo ,kai ją tampė, kaip šunytį nuo artimųjų. Nors geras šeimininkas šuns netampo už kojų.

Negalėjau žiūrėti į senuką Kedį, kai sukumpusios nuo darbo jo rankos apkabino mane ir paprašė: „Tu ateik, Birute,ateik prie mano kapo aš visada kalbėsiu su tavim, o ten aukštai, aš gal sutiksiu Drąsių“. Ką aš galėjau atsakyti, kai už mano pečių stovi baisiai juoda skraiste apsigobusi Lietuvos teisėsauga, o konkrečiai su „ iškiliuoju“ advokatu Černiausku, akis nuo tautos slepiančiais Keršiais , Žalimais ir Kuprevičiais ir kt. Ko bijote ponai? Nekaltų žmonių mirčių. O šito gal ir verta bijoti, „Velės dažniausiai“ nedovanoja. Su Naujaisiais 

 

 

Metais, brangieji tautiečiai, su nauja tiesa ir be karo.

Nereikia šūvių, nei patrankų,

Nereikia pirkti svetimų dievų.

Tėvynė laukia tik tiesos ir tavo darbščių rankų

Sugrįšk tėvynėn protėvių taku:

 

 

Pagarbiai, Birute Dilpšienė

Motinų klubas

 

Facebook komentarai
Back To Top