skip to Main Content

Kodėl Andrius Kubilius vis dar ne kalėjime?

Aurimas Drižius 

Ekspremjero Andriaus Kubiliaus biografijoje – tiek aferų, kad net nežinau, nuo kurios pradėti. Turint omenyje, kad greiti laiku A.Kubilius užims finansų ministro postą, o „Snoro“ banko užgrobimo bendraautorė Ingrida Šimonytė taps Sveikatos apsaugos ministre, galima prisiminti A.Kubiliaus pasiekimus finansų srityje. 

Kaip žinia, Lietuvos kuro prekybos monopolininką AB „Lietuvos kurą“, suklastojęs dokumentus, už vieną litą privatizavo pagarsėjęs žydų kilmės recidyvistas iš Kauno Meiras Klabinąs.  Aukščiausiojo teismo 1968 m. M.Klabinas buvo nuteistas aštuoneriems metams kalėjimo už grupinį nepilnametės išprievartavimą. Tai tas pats Meiras Klabinas, kuriam Prezidento pareigas einantis Algirdas Brazauskas suteikė Lietuvos pilietybę išimties tvarka.

„Lietuvos kuras“ buvo privatizuotas dar 1999 m. – bendrovę už vieną litą įsigijo neva Olandijos bendrovė „Kopcke International Holdings B.V“ (toliau – „Kopcke“), kuri įsipareigojo per 5 melus į bendrove, investuoti 20 mln. JAV dolerių, tačiau šių savo įsipareigojimų, žinoma, neįvykdė.

Tik po pusmečio paaiškėjo, kad „Lietuvos kurą“ įsigijo jokie ne olandai, o senas aferistas iš Kauno Meiras Klabinas, kalėjęs Sibire už sunkius nusikaltimus. 

 Dar 1968 m. nuteistas 8 metams kalėjimo už nepilnametės išprievartavimą, M.Klabinas kalėjo Rusijoje, vėliau emigravo į Izraelį, paskui sugrįžo į Lietuvą ir jam 1993 m. tuometinis Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas išimties tvarka suteikė Lietuvos pilietybę. Neaišku, kiek už tai sumokėjo M.KIabinas, tačiau visos jo aferos Lietuvoje pavyko sėkmingai, o visos teisėtvarkos pastangos jas atskleisti buvo pavėluotos ir nesėkmingos. Greičiau netgi nusikalstamos.

Tik po „Lietuvos kuro“ privatizavimo paaiškėjo, kad sukčiai suklastojo „Kopcke“ prezidento parašą, ir patys save įgaliojo kalbėti šios Olandijos bendrovės vardu.

Po to, kai „Kopcke“ atstovai sužinojo, kad bendrovės vardu Lietuvoje veikia sukčiai, į Lietuvą buvo atvykęs šios bendrovės prezidentas W.F. van Noortvvikas, o jo darbuotojai blokavo visus sukčių planus.

Tuomet ir paaiškėjo, kad neva strateginis investuotojas į „Lietuvos kurą“ Meiras Klabinąs, visiems pasakojęs, kad jau 30 metų užsiima verslu, melavo, nes jis tik 1973 m. išėjo iš Archangelsko kalėjimo, kuriame sėdėjo už išžaginimą 1966 metais.

Įdomus dalykas, kad M.KIabinas ir jo partneriai dar derybose su Vyriausybe ir Valstybės turto fondu pareikalavo, kad į „Lietuvos kuro“ privatizavimo sutartį turi būti įrašyta sąlyga, kad „investuotojams“ net dešimt metų nebus taikoma baudžiamoji atsakomybė už įmonei padarytą žalą. Apie tai išgirdę, Vyriausybės klerkai turėjo suklusti, ir pasiaiškinti, su kuo turi reikalą, tačiau to nepadarė.

 

Meiras Klabinas – dešinėje, legendinė asmenybė, laikanti už pavadžio tiek Kubilių, tiek Grybauskaitę, tiek ir A.Brazauską

 

„Darome orgiją“

Meiras Klabinąs (vėliau jis persivadino į Marką) gimė Kaune, kur ir studijavo Kauno Politechnikos institute. Jis jau tada garsėjo kaip lėbautojas, nes buvo pašalintas iš komjaunimo už nepadorų elgesį. Tačiau geriausiai M.Klabino charakterį apibūdina vienas nutikimas -1967 m. viena dešimtos klasės moksleivė L.R. iš mažo miestelio traukiniu atvyko į Vilnių, kad atšvęstų čia savo draugės gimtadienį.

Trys merginos, tarp jų ir jau minėta 17 metų moksleivė, vakare nuėjo į „Bočių“ restoraną. Prie merginų iš karto prisistatė ir kavalieriai, todėl kai po 24 valandos merginos pakilo namo, jas pro duris išlydėjo ir naujieji pažįstami. Beeidama kompanija gatvėje sutiko dar keturis vyrukus, tarp kurių buvo ir dvidešimtmetis Meiras Klabinąs, draugų vadinamas Meri. Pastarieji pasiūlė merginoms eiti pas vieną jų „paklausyti muzikos“.

„Mums pasirodė, kad tie keturi vyrukai yra pažįstami su tais, kurie prie mūsų prisėdo kavinėje, todėl nuėjome kartu, – vėliau pareiškime policijai rašys nepilnametė auka L.R., – nauji pažįstami kalbėjo lietuviškai, rusiškai, ir dar kokia tai užsienietiška kalba (žydiškai – A.D.).

„Nors norėjome gatvėje susistabdyti taksi, tačiau jie neleido, sakė, kad paskambins iš savo namų, – pasakojo auka, – užėjome į kažkokį rūsį – ten buvo labai nešvaru, mėtėsi krūvos tuščių butelių, ant sienų – visokių nuogų moterų atvaizdai. Staiga vienas, kurį jo draugai vadino „Meri“, sušuko : „ustroim bardak“ (padarome orgiją – liet.), mes bandėme išbėgti iš to rūsio, kažkas užgesino šviesą, draugės pabėgo iš kambario, o mane pagavo tas, kurį vadino Meri – jis parvertė mane ant lovos, ir nusimovė kelnes.

Po to jis ėmė man grasinti, kad jeigu priešinsiuos, smogs man į paširdžius, sakė, kad moka visokių „prijomų“, kaip muštis. Aš priešinausi, tačiau jis jėga numovė man kelnaites, atsigulė ant manęs. Iki tol lytinių santykių nebuvau turėjusi. Aš priešinausi, tačiau jis įvykdė lytinį aktą, aš šaukiau, bet niekas neatėjo. Kambaryje buvome dviese. Man skaudėjo. Baigęs lytinį aktą, jis išėjo į prieškambarį, o man neleido keltis, sakė, kad jeigu rėksiu, tai per mane „paleis“ visus savo draugus. Kai vilkausi marškinius, įėjo milicininkai – juos buvo pakvietusi viena mano draugė, kuriai pavyko pasprukti, ir pranešti milicijai, kad mane prievartauja“.

Po tokio „nuotykio“ visa kompanija buvo pristatyta į milicijos skyrių, L.R. parašė pareiškimą dėl išžaginimo, ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Tyrimą atliko tardytojas Jonas Burokas, dabar dirbantis advokatu  – jam M.KIabinas paaiškino, kad su nepilnamete mergina santykiavo jai neprieštaraujant.

„Kavinėje susipažinome su merginomis, po to ėjome namo, aš ėjau su ta mergina, kurią išžaginau, atėjome namo, kalbėjomės, paskui visi išėjo, užgesinome šviesą, – tokius parodymus tardytojui davė būsimas strateginis investuotojas į Lietuvos naftos sektorių M.KIabinas, – jai neprieštaraujant, turėjau lytinių santykių. Mergina tik bijojo, kad neuždegtume šviesos. Kai atėjo milicininkai, ji išėjo…“.

Sovietmečiu nepilnametės išprievartavimas buvo laikomas sunkiu nusikaltimu, todėl M.Klabiną ir du jo draugelius, taip pat Kauno žydus – Borisą Korbuchą bei A. Nachmadą teisė Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija. Tiesa, pastaruosius du teisė dėl kito epizodo – kaip ši trijulė išprievartavo Kaune kitą nepilnametę. Tardomas M.KIabinas pripažino, kad mėgsta seksą tik su nepilnametėmis ir nekaltomis mergaitėmis.

 

„Gausi su lopeta per galvą“

Štai ką apie minėtos trijulės „nuotykius“ parašė kita auka – taip pat nepilnametė V.D.: „šių metų kovo mėnesio dieną aš su savo drauge Vale šventėme mano gimimo dieną „Jaunimo“ kavinėje.

Baigiantis vakarui, prie mūsų priėjo mano vaikystės draugė Virginija, ir paprašė, kad mes su ja nueitume atšvęsti jos draugo atvažiavimą. Ji mums sakė, kad bus daug merginų, ir tik trys vaikinai, ir du iš jų vedę, ir būsime tik iki 24 vai. Mums einant, prie mūsų priėjo B.Korbuchas, ir kai priėjome Ožeškienės gatvę, aš išsigandau ir nenorėjau eiti. Mano draugę Valę jie paleido, tada aš norėjau rėkti, tačiau B.Korbuchas man sakė, kad tuoj trenks su lopeta man per galva, Virginija sakė, kad jų nebijočiau, o jie mane tik gąsdino. B.Korbuchas nubėgo atrakinti rūsį, nes sakė, kad ten jo butas, o manė saugojo Virginija, Merikas, Evka, Vidas, kad nepabėgčiau, įtempus mane į rūsį, tuoj užrakino duris ir Korbuchas jėga paėmė mane, paskui sekė Evka ir dar kartą Korbuchas, o po to Merikas (Klabinąs), o Virga kitame kambaryje juokėsi.

Korbuchas liepė man nusivalyti kraują, nes aš buvau kruvina. Po visko jie atrakino duris, ir aš pirma išbėgau, paskui mane išbėgo Virga, po to mane prisivijo Merikas (Klabinąs), ir prigrasė, kad aš niekam nesakyčiau, nes baigsis mirtimi, nes Korbuchas yra nužudęs ne vieną ir jam nieko nebus, nes jis moka apsimesti bepročiu. Ir todėl aš tylėjau. Prašau patraukti juos atsakomybėn“.

M.Klabiną pripažino kaltu Aukščiausiojo teismo baudžiamųjų bylų kolegija, pirmininkaujama teisėjo Misiūno. Teismas 1967 m. liepos 17 d. nusprendė pripažinti Meirą Klabiną kaltu pagal Lietuvos TSR BK 118 str. 3 d. ir nuteisti jį aštuoniems metams laisvės atėmimo sustiprinto režimo pataisos darbų kolonijoje.

Teismas nusprendė, kad M.KIabinas kaltas dėl nepilnametės L.R. išprievartavimo, nes apie šį nusikaltimą, be pačios aukos, paliudijo dar keli liudininkai.

Ši byla savo laiku buvo nuskambėjusi Vilniuje – partijos komitetas, turėdamas omenyje, kad išprievartautos dvi nepilnametės, reikalavo, kad būtų įvykdyta mirties bausmė bent vienam iš šių „niekšų“. Tačiau iš tikrųjų iš prievartautojų trijulės į kalėjimą sėdo tik Klabinas, nes du jo bičiuliai buvo išteisinti tuo motyvu, kad jų auka nusikaltimo metu jau nebebuvo „nekalta“. 

Po nuosprendžio M.KIabinas ilgą laiką kalėjo Sovietų sąjungos kalėjimuose šiaurėje, paskui emigravo į Izraelį, vėliau į Austriją, tapo verslininku, vėliau kažkokiu neįtikėtinu būdu jam išimties tvarka Prezidento dekretu buvo suteikta Lietuvos pilietybė.

M.KIabinui – byla dėl dokumentų klastojimo

2001-04-05 Olandijos kompanijos „Kopcke International Holdings“ prezidentas W.van Noortvvijk prašė pareiškimą Lietuvos Vidaus reikalų ministerijai, kuriame nurodė, kad jis nepasirašė šios firmos įgaliojimo Lietuvos piliečiams V.Mekšrūnui ir A.Vainauskui, ir kad šis įgaliojimas yra suklastotas.

Kaip žinia, sutartis tarp VTF bei neva „Kopcke“ atstovais buvo pasirašyta 1999-10-29. Iš „Kopcke“ pusės sutartį pasirašė neva šios firmos įgaliotas atstovas J.RVerschoor, tačiau jau po mėnesio „Kopcke“ atstovais prisistatė jau kiti piliečiai – finansų maklerio įmonės „Vivum“ vadovas VMekšrūnas bei advokatas A.Vainauskas, pateikę suklastotą „Kopcke“ vadovo van Noortvvijko įgaliojimą.

Šie piliečiai „Lietuvos kuro“ akcininkų susirinkime balsavo, kad bendrovės valdybos pirmininku būtų išrinktas iki tol apdairiai slėpęsis Meiras Klabinąs. Tik tuomet ir paaiškėjo, kas yra tikrasis ‘Lietuvos kuro“ pirkėjas – tai buvo tas pats kaunietis Mejeris Klabinąs.

Nors olandai kreipėsi prašydami iškelti baudžiamąją bylą dėl dokumentų klastojimo, ir aiškiai pasakė, kad „Kopcke“ įgaliojimas buvo suklastotas, tačiau Lietuvos prokurorams nepavyko išsiaiškinti ir tokios atrodo paprastos bylos. 2003 m. balandžio 30 d. Tardymo departamento prie VRM ypatingai svarbių bylų (ardytoja Jurgita Milukaitė nutraukė šios baudžiamosios bylos tyrimą. Oficiali nutraukimo priežastis – nerastas 1999-11-11 „Kopcke“ įgaliojimo originalas ir jo buvimo vieta neaiški. J.Milukaitė savo sprendime nurodė, kad šioje byloje yra virš 7 „Kopcke“ įgaliojimų ir pareiškimų, o „apklausti atsakingi asmenys reiškė lik abejones apie tai, kad galėjo būti arba nebūti vieni ar kiti įgaliojimai“.

Tardymo departamentas tik išsiaiškino, kad M.Klabinas į savo sąskaitas pervedė Kubiliaus vyriausybės sumokėtus milijonus. 

Nepaisant to, tardytoja J.Milukaitė nusprendė, kad buvusio įmonės direktoriaus E.Kaziliūno, jo pavaduotojų bei valdybos narių veiksmai negali būti vertinami kaip piktnaudžiavimas pasitikėjimu ūkinėje veikloje.

Mat „Lietuvos kuro“ turtą išparduoti jiems leido su VTF pasirašyta privatizavimo sutartis. „Taip pat nėra jokio kitokio nusikaltimo sudėties“, – apibendrino tardytoja.

„Lietuvos kuro“ privatizavimas – nusikalstamas

 

prokuratūros nutarimo nutraukti bylą fragmentas

 

Nors privatizavimo sąlygose buvo įrašyta, kad „Lietuvos kuro“ pirkėjas turi turėti ne mažesnę kaip 200 mln. litų metinę apyvartą, jo aktyvai turi būti ne mažesni kaip 100 mln. litų, o patirtis naftos produktų versle – ne mažiau kaip 3 metai, tačiau VTF ir konservatorių Vyriausybei užteko suklastoto Olandijos firmos rašto.

Beje, tas pats M.Klabinas, vos privatizavęs ‘Lietuvos kurą“, iš karto ėmėsi pardavinėti bendrovės nuosavybę, nors tai ir draudė privatizavimo sutartis. Praėjus keliems mėnesiams po „Lietuvos kuro“ privatizavimo, šios įmonės valdybos pirmininku tapo tas pats Meiras Klabinąs, „Rosh Group Companies“ prezidentas. Jis pardavė „Lietuvos kuro“ degalines, o gautus apie 40 mln. litų pasidėjo į kišenę.

Kaip M.Klabinas išplovė turtą?

„Lietuvos kuras“ pasirašė „operatoriaus“ sutartį su kita M.Klabino privačia firma „Baltic Petroleum“, kuriai buvo perduotos 37 AB „Lietuvos kuras“ degalinės (iš jų 31 geriausia), kurių likutinė vertė buvo 42 920 004,09 litai. Beje, išplauti privatizuotos įmonės turtą ir taip išvengti kreditorių reikalavimų leidimas buvo būtinas, nes „Lietuvos kuro“ įsipareigojimai valstybei jau tada siekė 50 mln. litų. Nors skolų M.KIabinui ir K.Stragiui pagrįstumą tyrė prokurorai, buvo iškelta baudžiamoji byla, tačiau ji kaip visada baigėsi niekuo – prokuratūra ją nutraukė, nes neva nerado oficialaus „Kopcke“ įgaliojimo ją atstovauti originalo.

Iš Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Seimo Antikorupcijos komisijai pateiktos medžiagos nustatyta, kad Operatoriaus sutartis buvo pasirašyta nesant AB „Lietuvos kuras“ akcininkų susirinkimo nutarimo perleisti, nuomoti, įkeisti didesnės nei 1/20 bendrovės įstatinio kapitalo vertės turtą be AB „Turto bankas“ raštiško leidimo ir sąlygų suderinimo, tuo pažeidžiant 2000-07-28 Ūkio ministerijoje įregistruotų AB „Lietuvos kuras“ įstatų2.2.1 punktą, Akcinių bendrovių įstatymo ir Valstybės skolos įstatymo 3 straipsnio 13 punkto nuostatas.

„Galima daryti prielaidą, kad po įmonės privatizavimo pažeidžiant Lietuvos Respublikos įstatymus ir kitus teisės aktus sudarinėdami nenaudingas įmonei „Lietuvos kuras“ sutartis, grupė iš anksto susitarusių asmenų, dalyvavusių įmonės valdyme, siekė nusikalstamu būdu perimti įmonės turtą bei, išvengiat prisiimtų įsipareigojimų, dirbtinai privesti įmonę prie bankroto, – tokią išvadą padarė Seimo Antikorupcijos komisija, – galima daryti prielaidą, kad VĮ Valstybės turto fondas nepakankamai kontroliavo 1999 10 29 AB „Lietuvos kuras“ akcijų paketo pirkimo – pardavimo sutartimi Nr. 11/27 Pirkėjo prisiimtų įsipareigojimų vykdymą, kas galėjo turėti įtakos įmonės ūkinės finansinės padėties blogėjimui“.

 

Kas sieja A.Kubilių ir Meirą Klabiną?

Kaip jau rašė LL, dar 2000 m. premjero A.Kubiliaus nutarimu iš biudžeto buvo pervesti 18,8 mln. litų tarptautiniams aferistams, už vieną litą privatizavusiems AB „Lietuvos kuras“.

Mat valstybė buvo skolinga „Lietuvos kurui“ 18,8 mln. litų už valstybės kuro rezervo atsargų laikymą. Aferistų paskirtas „Lietuvos kuro“ direktorius Eugenijus Kaziliūnas buvo užvertęs Vyriausybę prašymais gražinti šią skolą, nors ir iki šiol neaišku, kaip ji buvo paskaičiuota. 2000 m. balandžio 5 d. premjeras A.Kubilius Vyriausybės posėdyje priėmė nutarimą padengti valstybės skolą „Lietuvos kurui“ – 18 816 000 litų „lėšomis, gautomis išleidžiant Vyriausybės vertybinius popierius“.

Taip ir buvo padaryta – beveik 19 mln. lirų biudžeto pinigų buvo pervesta tarptautiniams aferistams, nors jau tada buvo aišku, kad jie neatstovauja jokiems investuotojams iš Olandijos, o yra paprasti vietiniai sukčiai, vadovaujami vieno aferisto iš Izraelio Meiro Klabino.

Kita vertus, A.Kubiliaus vyriausybė formaliai galėjo ir nemokėti šios kompensacijos aferistams, užgrobusiems „Lietuvos kurą“, nes pats „Lietuvos kuras“ buvo skolingas valstybei beveik 50 mln. litų, iš jų daugiau nei 30 mln. litų kreditų už kuriuos buvo garantavusi Lietuvos Vyriausybė.

Tačiau 18,8 mln. litų buvo pervesti „Lietuvos kurą“ valdžiusiems sukčiams, kurie išpardavė bendrovės turtą, ir paliko valstybei daugiau nei 100 mln. litų skolų. 2004 m. Vyriausybė nusprendė pripažinti beviltiškais daugiau nei 30 mln. litų užsienio kreditų „Lietuvos kuro“, už kuriuos garantavo Vyriausybė, ir perdavė šias skolas padengti Finansų ministerijai.

Bankroto dieną „Lietuvos kuras“ buvo skolingas savo kreditoriams apie 125 mln. litų, iš kurių mažiausiai 52 mln. litų valstybei, kuri prieš bendrovės privatizavimą perėmėjos skolas užsienio bankams.

Valstybės kontrolė

 

Valstybės kontrolės ataskaitos dalis

 

Valstybės kontrolės ataskaitoje kontrolierė A.Meiluvienė konstatuoja, kad minėtu laiku AB „Lietuvos kuras“ valstybės vardu buvo suteiktos 2 paskolos – 4 274 023 JAV dolerių Pasaulio banko bei 7,61 mln. ekiu Europos sąjungos. Tačiau šių paskolų „Lietuvos kuras“ laiku negražino, nors gražinimo terminai jau buvo praėję.

„2000 m. sausio 1 d. „Lietuvos kuras“ buvo įsiskolinęs Finansų ministerijai 30,5 mln. litų paskolų bei 7,9 mln. litų palūkanų, – rašo A.Meiluvienė savo ataskaitoje, – dar 1,8 mln. litų „Lietuvos kuras“ tuo metu buvo skolingas mokesčių inspekcijai. Tiesa, valstybės garantuotų paskolų gražinimas Vyriausybės sprendimu buvo atidėtas, tačiau Finansų ministerija buvo skolinga „Lietuvos kurui“ dar nuo 1993-1995 m Vilniaus apygardos teismas patenkino šį prašymą.

Vilniaus apygardos teismas pripažino, kad valstybė už vieną litą aferistams parduotai įmonei skolinga 28 mln. litų – neva už valstybės kuro rezerve saugojimą 1992-1995 m. Apeliacinis teismas du kartus šį sprendimą panaikino, o Aukščiausiojo teismo kolegija 2006 m. pradžioje panaikino Apeliacinio teismo sprendimą.

Dabar ratas apsisuko ir Apeliacinio teismo sprendimas atmesti „Baltic Petroleum“ skundą bus svarstomas Aukščiausiame teisme. Skirtumas tik tas. kad per tuos dvejus metus pasikeitė Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus vadovai. Prezidento A.Brazausko paskirtas šio skyriaus pirmininkas Č.Jokubauskas (jo vadovaujama teisėjų kolegija priėmė A.Brazausko draugui, „Lukoil Baltija“ savininkui Ivanui Paleičikui palankų sprendimą) jau nebedirba, o jo vietą užėmė Prezidento V.Adamkaus paskirta Civilinių bylų skyriaus vadovė J.Stripeikienė.

Vyriausybės Teisės departamento vadovo pavaduotojas Rimvydas Pilipaitis spaudoje sakė, kad „Lietuvos kuro“ kasacinio skundo motyvai itin platūs -jiems išdėstyti prireikė net 20 puslapių. „Iš esmės vardijami vis tie patys motyvai, – sakė R.Pilipaitis, -Vyriausybės atsiliepimas jau pateiktas, tačiau bylos nagrinėjimas nepaskirtas“.

Tai, kad „Lietuvos kurui“ valstybė nieko neskolinga, o yra priešingai, teigia ir Valstybės kontrolės patikrinimo medžiaga. Į šią bylą iškviesta Valstybės kontrolės buvusi darbuotoja Marija Giraitytė sako, kad ji puikiai prisimena grobstymus „Lietuvos kure“. „Teisme labai aiškiai pasakiau, kad už valstybės degalų rezervo saugojimą nepriklauso mokėti bendrovei ,Lietuvos kuras“, – sakė ji žurnalui „Ekstra“,

Mat Valstybės kontrolė dar 1994 m. nustatė, kad „Lietuvos kuro“ vadovai pardavė taip vadinamąjį „valstybės rezervą“ be Vyriausybės leidimo. Tai pripažino ir „Lietuvos kuro“ vadovai. Kaip dabar, po penkiolikos metų galima reikalauti pinigų už tai, ko nebuvo saugoma? Mat dar tada, pardavus valstybės rezervui priskirtus degalus, dėl infliacijos ir kainų skirtumo „Lietuvos kuras“ uždirbo per 100 mln. litų, o atskaičius mokesčius, jam liko apie 80 mln. neteisėtų pajamų.

Už valstybės rezervo saugojimą atsakingi valstybės pareigūnai nė nesužinojo, kad valstybės rezervas jau parduotas. „Valstybinėje įmonėje sietu-vos kuras“ iki 1994 m. balandžio 1 d. nebuvo valstybės rezervo buhalterinės apskaitos, – pasakojo M.Giraitytė,

– 1991 m. už biudžeto lėšas nupirkus kuro valstybės rezervo ant važtaraščių buvo parašyta „slaptai“. Tai buvo vienintelis požymis, kad degalai – valstybės rezervo. Kitokios apskaitos nebuvo.

 

Kaip M.Klabinas apgavo pačią Dalią Grybauskaitę?

http://lietuvosdiena.lrytas.lt/kriminalai/pacia-d-grybauskaite-apgaves-veikejas-vel-rezge-pinkles.htm

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top