skip to Main Content

Aplinkos viceministro Algirdo Genevičiaus pranešimas „Kieno ausys kyšo už Vijūnėlės dvaro skandalo ir ministro interpeliacijos?“

Kas iš tikro slypi už aplinkos ministro Kęstučio Trečioko Seime opozicijos rengiamos interpeliacijos? Nors jau pusmetis netyla sukurptas skandalas dėl garsiojo Vyriausybės nutarimo, neva turėjusio įtakos teismo sprendimui Vijūnėlės dvaro byloje, interpeliacijoje pateikti klausimai ir apie asociaciją EEPA. Natūralu, kad kyla klausimas, kas ir kodėl atstovauja vienos organizacijos interesams ir perkelia juos į politinį lygį?

 

Pagal mūsų šalies įstatymus tvarkyti elektros ir elektroninės įrangos (EEĮ) atliekas privalo pakuočių ir elektronikos prietaisų gamintojai ir importuotojai. Šią pareigą jie vykdo per tarpininką. Tai arba valstybė, arba gamintojų ir importuotojų įsteigtos organizacijos. Tai 2006 m. gimė EEPA. Nors atliekų tvarkytojai turėtų geriausiai žinoti, kaip saugiai utilizuoti ir perdirbti atliekas, kai kurios įmonės įsigudrina atliekas pradanginti, bet pasiimti užmokestį už jų sutvarkymą. Tačiau ne kas kitas, o tik gamintojai ir importuotojai privalo užtikrinti, kad tie tarpininkai atliekas reikiamai sutvarkytų, o ne išslapstytų miškuose. Dar blogesnis variantas, kai atliekos sutvarkomos tik „popieriuje“ – fiktyviai išrašinėjant pažymas.

 

Tačiau Lietuva – stebuklų kraštas. Jau ne naujiena, kad kai kurios EEĮ gamintojų ir importuotojų organizacijos, nepajėgiančios įvykdyti valstybės nustatytų atliekų tvarkymo užduočių, stengėsi paveikti politikus, kad šie keistų teisės aktus pagal šių organizacijų poreikius.

 

Paprastutis pavyzdys. Man, importuotojui, kuris įveža 100 kilogramų elektroninių žaislų, Vyriausybė nustatė užduotį šiemet surinkti 50 kilogramų nebenaudojamų žaislų atliekų. Rudenį žiūriu – gyventojai „nesunešė“ tokio kiekio žaislų. Ką daryti? Spaudžiu Vyriausybę, kad vietoje žaislų leistų surinkti 50 kilogramų kompiuterių monitorių. Gavęs leidimą, „surenku“ 2 monitorius ar 1 šaldytuvą ir turiu reikiamus 50 kilogramų.

 

Nors įstatymų, kurie leistų tokius „perdengimus“ kitos rūšies atliekomis, pakeisti ir nepavyko, bet ir dabar Aplinkos ministerija patiria spaudimą, kad į Atliekų įstatymo pataisas svarstančią darbo grupę būtų deleguoti ne visų mūsų atliekų sektoriuje veikiančių organizacijų, o tik vienos –EEPA –vadovas.

 

Kai valstybinę atliekų tvarkymo kontrolę vykdančios institucijos išstudijavo atliekų perdirbimo modelį, paaiškėjo faktų, kurie atima žadą. Štai Vilniaus RAAD 2015 m. nustatė pažeidimų išrašant dokumentus, įrodančius, kad atliekos sutvarkytos 2013 ir 2014 metais. Todėl 3 licencijuotoms organizacijoms, tarp jų ir EEPA, 5 atliekų tvarkančioms ir 4 kitoms įmonėms buvo panaikinti metalinės pakuotės, plastikinės (PET) pakuotės ir elektros ir elektronikos įrangos atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai. Skaičiuojama, kad žala valstybei siekia 13,9 mln. eurų.

 

EEPA vadovai mėgina šios organizacijos ir Aplinkos apsaugos agentūros teisiniam ginčui suteikti politinį atspalvį. Jie ragina „dėl politinių tikslų nedaryti daugiau žalos elektroninių atliekų rūšiavimo reputacijai“. Tačiau net toliaregiui sunku įžvelgti politinius sumetimus, kai nustatomi visuomeninės organizacijos veiklos pažeidimai. Prieš kelias dienas EPPA kreipėsi  į teismą ir tai motyvavo, kad „nusibodę nuolatiniai Aplinkos ministerijos ir Aplinkos apsaugos agentūros priekabiavimai dėl netinkamai vykdomos veiklos.“

 

Kaip sakė šaunusis kareivis Šveikas, faktai yra teisybės priešai. Taigi faktai, kaip EEPA vykdo valstybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis. 2012 m. organizacija neįvykdė šių užduočių ir nesutvarkė 1677 t, 2013 m. – 4838 t, 2014 m. – 2939 tonų. Iš viso per trejus metus nesutvarkė beveik 11 tūkst. tonų. Valstybei padaryta žala siekia 3,6 mln. eurų. Kokių dar reikia faktų?!

 

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: SIMONA LIAUDANSKYTĖ, LR APLINKOS MINISTERIJA

Facebook komentarai
Back To Top