skip to Main Content

Keletas štrichų apie Mindaugo Tomonio žūtį ir apie vadinamąją ekstradiciją

 

Kas paskaitys ligi pabaigos šį seniai tik sau rašytą ir užmestą rašinėlį, tikiuosi supras, kodėl dabar visgi norėčiau, kad jis būtų išspausdintas.

Lapkričio 5 d. 18 val. Šv. Kazimiero bažnyčioje po Šv. Mišių įvyko dievdirbio, skulptoriaus ir poeto Gedimino Radzevičiaus organizuotas Mindaugo Tomonio žūties metinių paminėjimas. Po Šv. Mišių žmonių pasiliko gal apie 40 (Mišiose buvo gal apie 60). Vis tiek labai gerai ir gražu, kad Gediminas nepraleido ir šių (2016) metų ir surengė šį paminėjimą. Kurie atėjo pagal telefono skambutį, tokių, regis, buvo vos keletas, kiti buvo atėję bažnyčion, matyt, kaip ištikimi vakarinių Šv. Mišių dalyviai. Tad labai puiku, kad dauguma po Šv. Mišių aukos pasiliko pabūti ir paminėjime. 

Simboliška ir nuostabu, kad ši bažnyčia sutiko čia rengti šio dvasios titano ir titaniško tikėjimo kovotojo, tikro krikščionio, kataliko žūties (1975 m. lapkričio 5 d.) paminėjimą, nors tai nebuvo kokia sukaktis. Simboliška, kad gūdžiu sovietmečiu Mindaugas kaip tik čia tuomet buvusio ateizmo muziejaus lankytojų atsiliepimų knygoje įrašė tąjį tais laikais atrodžiusį neįtikėtiną tiesos, dvasios, tikėjimo šauksmą, išreikšdamas jį nuostabiu, nepaklibinamai argumentuotu, besiremiančiu konkrečia muziejaus ateistine ekspozicija ir religijos padėtimi Lietuvoje bei sovietų sąjungoje giliai filosofiniu traktatu (Įrašas Ateizmo muziejaus lankytojų atsiliepimų knygoje, 1974 m. gruodžio 29 d.). Tai grynai egzistencinis giliai filosofinis veikalas, išgyventas tikrų tikriausia savąja būtimi, išjaustas visame savosios dvasios kely. Tas natūraliausias savaiminis Mindaugo dvasios kelias nepriklausęs nuo jokių galimų pasvarstymų dėl atsargumo nei nuo kokių galbūt buvusių pažįstamų ar draugų palinkėjimų pasisergėti dėl tokių tikėjimo, religinių filosofinių minčių viešo reiškimo. Šis titaniškas dvasinis subrendimas, uola kaip būtinai savaime Mindaugo kelyje subrendo, taip būtiniausiai turėjo ir išsiveržti kur nors kaip atviras tiesos pareiškimas vardan žmonių dvasios, tautos išlikimo, kaip nesusitaikymas ir nesitaikstymas su dvasios priespauda, su žmogaus, tautos laisvės, tikėjimo laisvės sumynimu, žmogaus ir tautos gyvenimo prasmės užgniaužimu. Vieta tokiam žingsniui pasirinkta pati tinkamiausia.

Šiuo savo pasirinkimu, šia individualia ir kartu neindividualia, o išreiškiančia dideliu mastu visuotinį žmonių ir tautos dvasioje glūdėjusį siekį, jų dvasios intenciją, išties tikrų tikriausią jų dvasios būvį akcija (suprantama, ne vien ja) Mindaugas „pasirašė“ sau mirties nuosprendį, nes fundamentali ir kolosali, jokiais argumentais nepaneigiama koncentruota viešame traktate Mindaugo ir tautos dvasios substancija griovė pačius sistemos, dvasinių tyrų, žmogaus ir lietuvių tautos (ir ne tik) žlugdymo, naikinimo pamatus. Todėl buvo mirtinai pavojinga sistemai. Sistema dėl imanentinio savisaugos instinkto to negalėjo nesuprasti. Tad „beliko“ tokiai sistemai šį idėjos įkūnytoją pripažinti bepročiu ir tokiu būdu arba fiziškai sunaikinti. Šiuo nuožmiausiu žingsniu sistema pati pripažino nepaneigiamą traktato tiesą, jo mirtiną sistemai pavojų. Juk materialistinis egzistavimas žmones paverčia vergais, padaro juos ne laisvus, o valdomus. Tas nuožmiausias žingsnis kartu yra patvirtinimas, kad pačiai sistemai laisvi žmonės yra negalimi, nors laisvės siekis yra amžinas.

Ši traktatu įsikūnijusi akcija parodė absoliutų dvasinį ir moralinį asmenybės subrendimą, Dievo apšviestosios būtybės tiesą, įsikūnijusią nuostabiai išsamiu dvasios atsivėrimu. Kiekvienas žodis, frazė, pastraipa, sakinys, kiekviena mintis čia yra – kiaurai smelkianti tiesa. Jos antipodas tegali būti tiktai melas, manipuliacijos, kvailinimas, kurių, tiesą sakant, po tokio titaniško, absoliutaus ir kartu tokio paprasto, suprantamo tiesos atsivėrimo nei paslėpsi, nei jokiu šydu nepridengsi.

Kai sistema susiduria su esminiu (ir kartu jai mirtinai pavojingu) jos tikrovės atskleidimu, ji be didesnių skrupulų, net nesirinkdama priemonių, puola to fakto, to jo įkūnytojo naikinti. Taip padaryta ir daroma mūsų laikais su Neringa Venckiene (bei visa jos šeima), savo teisėtu, kilniu ir narsiu nesusitaikymu su nusikaltimais mažamečiai dukterėčiai ir jos tėčiui, savo raštais, savo nepaprastai svarbia knyga „Drąsiaus viltis…:“ (tikru „paminklu“ neteisingumui ir nežmoniškumui mūsų visų Tėvynėje) užkliudžiusia ir atskleidusia gelmines nelinkusios iš esmės keistis gerąja linkme sistemos ypatybes, jos bedvasę veikimo mechaniką, metodiškai ir be gailesčio niokojančią žmogų, žmonių dvasią ir tautą, nekalbant apie tai, kad pirmiausiai šis persekiojimas reikalingas nusikaltimų, visos jų virtinės „uždengimui vainikuoti“. Juk, tarkime, koks vaizdas, vienaip ar kitaip kas ką bešnekėtų ar ką bandytų daryti, kas ką besistengtų „įteisinti“, išties susiklosto, jeigu pagalvosime kad ir vien tiktai apie neteisėtą sveikos mergaitės Deimantės be globėjo sutikimo, slapta nuo faktinių jos globėjų senelių jos išvežimo 2009-10-05 iš Garliavos vaikų darželio-mokyklos ir uždarymo (iki 2009-10-13) Vaiko raidos centre Vilniuje, psichiatrų savaitę vykdyto „gydymo“, bandymo ištrinti jos atmintį „epizodą“, paskesnės medicininės audito išvados apie mergaitės hospitalizavimo neteisėtumą ir jos „gydymo“ nepagrįstumą visišką teisme ignoravimą, tarsi ji nė neegzistuotų (dėl pastorojo fakto, kaip sakoma, supasuota). Kodėl gi, dėl kieno ir kokio intereso tai ir taip padaryta? Tik dėl mergaitės tetos N. Venckienės pastangų, visuomenės ir kai kurių politikų susirūpinimo margaitė 2009-10-13 galop buvo išleista iš Vaiko raidos centro ir grąžinta jos artimiesiems. Vien šisai toks  mergaitės pagrobimas ir „gydymas“, nekalbant apie duomenų visumą, patvirtina, kad ne dėl esą neva mergaitės primokymo tai buvę padaryta, kad jos parodymų per apklausas pedofilijos byloje šaltinis buvę jos tikri išgyvenimai, tikra patirtis.

Kaip visiems žinoma nuo romėnų laikų, iš neteisės teisė neatsiranda. 

Be abejo, čia gal ne vienas sakys: bet juk tada, kai gyveno, kūrė ir dėl tiesos kovojo ir aukojosi Mindaugas Tomonis, buvo okupacinis režimas.

Tačiau, pirmiausia, ar nekyla klausimas, kiekgi mes neokupuoti, ar mūsų ne „pavergtas protas“, kaip kad sakė Č. Milošas, ar mes neveikiami „praeities“ ir iš šalies. Antra, ar nesama tam tikrų labai jau esmingų panašumų tarp praeities (nepraeities) bei nūdienos.

Juozas Šeškevičius 

2016-11-09

 

Facebook komentarai
Back To Top