skip to Main Content

Kauno kriminalistai: kai Henrikas Daktaras būdavo Kaune, savo „poste“, niekas nešaudė

Kristina Sulikiene

Ar dar vis pamenate tokį kalinį Henriką Daktarą?

Sistema tikisi, jog nuteistas už niekada nesurastus lavonus, jis pats kaip tie neegzistuojantys lavonai, bus pamirštas.

Ir ar ne keista, jog vis „išlenda“, tai koks nors liudytojas – ir ne koks fantazuotojas, o „nužudyto“ Mongolo sūnus, kuris kaip koks šamanas, ir mediumas, bendravo dar ilgokai su savo tėvu po jo mirties?

Tokie liudytojai nereikalingi. Į KGB dėl sveikatos nepriimto Artūro Paulausko „arkliukas“ visuomet buvo Henrikas Daktaras.

Visose TV laidose mes visi girdėjome ir matėme, jog „artūrka“ su postą pragėrusiu Algimantu Kliunka na jau taip gerai dirbo, na jau taip stengėsi, kad geresnių prokurorų už juos nėra.

Na kur gi ne – ir Medininkų byla „ištirta“, ir sausio tryliktos byloje viskas išaiškinta, kas ir kaip ir nuo kur šaudė, ir kokiu kalibru nušauti jaunuoliai, ir kodėl net 2 iš šaulių organizacijos, nors bandyta pavaizduoti, jog čia buvo „pūlia dūra“?

Puikiai dirba ta mūsų prokuratūra.

Ir „Remygos“ – Remigijaus Daškevičiaus , nesuvokiamu būdu prikergto prie Henrikio Daktaro Dailiaus Dargio pasakų knygoje – mirtis ir užsakovai ištirta (byla „tamsi“ ir neištirta iki šiol).

„Specnazą sudaro trys atskiros dalys: koviniai daliniai, profesionalių sportininkū būriai ir slaptųjų agentų tinklas“ (Viktor Suvorov. Specnazas. 1985, P. 40)

Henrikas Daktaras netelpa nei į vieną iš šių grupių. O Remigijus Daškevičius, pats pasakorius Dargis pripažino, priklausė GRU sportininkų , arba specnazo, grupei.

Specnazas buvo apmokytas visko. Jie net „mafukus“ galėjo vaizduoti, su tikslu juos kontroliuoti.

Specnazas iš esmės gerai sutarė su kriminaliniu pasauliu, o šių laikų teisėsauga juos visus suplakė į krūvą. Kaip man pasakojo moldavas specnazas, jis, kai atėjo „šie laikai“, gyveno greta su „vor v zakone“ („įteisintu vagiu“), ir kai vietinis „Aras“ atvažiavo ir jį sušaudė, jis pririšo tuos šaulius prie savo fūros ir liepė jiems bėgti.

Klausytis buvo baisu šio Afganistano valymo būriuose tarnavusio karininko pasakojimo.

Visą šitą foną pateikiu todėl, kad jūs niekada net nebandėte suvokti, kas toks Henrikas Daktaras galėjo būti sovietiniais laikais, kad taip baisiai jo bijota.

Viktoras Suvorovas rašo, jog apie nacionalines revoliucijas SSRS specnazas buvo informuotas ir specialiai apmokytas, kaip jas numalšinti.

Susidaro įspūdis, jog Henriką Daktarą išsiuntė į Sibiro kalėjimą grynai naconalinės numatomos revoliucijos laikotarpiu.

Nors jis ten pilnai buvo izoliuotas, Kauno „daktarai“ sugebėjo nugirdyti Afganistano elitinę diviziją Šančiuose, ir į gatves neišriedėjo nei vienas tankas. Kaune nebuvo pralietas nei vienas kraujo lašas. 

Lietuvos Kgb‘istai ir GRU persivertėliai už tą tankų nebuvimą Kauno gatvėse iki šiol negali atleisti ne su divizija gėrusiems „seniams“, bet Henrikui Daktarui, kurį patys ir buvo įgrūdę į kalėjimą, kad jis niekaip negalėtų dalyvauti Lietuvos išlaisvinimo judėjime.

Tai ko jie tada visi taip ant jo pyksta, ir nenormalius kaltinimus „siuva“?

Žinote,kas labiausiai krenta į akis šioje „byloje“?

O tas, kad ant Daktaro galima varyti ką tik nori.

Žiūrėkite, kaip vyko teismo posėdis Klaipėdos apygardos teisme 2012 metų sausio 9 dieną, 10 valandą, ir kuris tęsėsi ir kitą dieną.

Nukentėjusioji Loreta Ganusauskienė, pagal kurios parodymus buvo nuspręsta, jog Ganusauskas – Mongolas miręs (oj, nužudytas), nors Mongolo sūnus tvirtina su juo bendravęs po jo „mirties“, ir tai pasakojo per TV, ir laida prieš kelias dienas vėl buvo kartojama – teisme „nevyniojo“ į vatą.

„Rimantas man sakydavo, kad H. Daktaras jam pavydėdavo visko, tai galiu paliudyti, kadangi, kai mes nebuvome susituokę su R. Ganusausku, H. Daktaras yra mane išprievartavęs, nuvežęs prievartos būdu“.

Pagrindinė liudytoja po daugelio metų taip gerai atsimena, gaila, kad nenurodė, kokiu būdu ją prievartavo – oraliniu, analiniu, ar įprastai? 

Labai įdomi buvo Mongolų šeimoje meilė ir jos išraiškos (gal ji sumaišė su savo vyru? Gal jis ją prievartaudavo?)

„R. Ganusauskas buvo apšaudęs mano buto duris, nes prašė, kad grįžčiau gyventi į namą, bet bute užrakinta nebuvau“.

Žodžiu, santykiai su „nužudytuoju“ pačios žmonos buvo tokie romantiški, jog jis šaudė savo paties buto duris, už kurių buvo žmona.

Tačiau jo nušauti kad ir ta pati žmona keršydama negalėjo, nes tai padarė Daktaras.

Kaip teismo metu įrodoma, jog Mongolą nužudė Daktaras.

„Ištiriamas b.l. 97-101, 11 tome.

Buvo susitikimas „Villuloje“ su H. Daktaru, jis sakė, kad mano vyrą užmušė“.

Pamenate, kai buvo bandoma sušaudyti Henriką Daktarą, ir Villuloje, žudo 5 vyrai, tarpe jų ir Ramutės Daktarienės pusbrolis?

Vienas iš „artūrkos“ agentų man kartą rašo: pasižiūrėk Henrikas Daktaras juk žinojo apie būsimą šaudymą, juk kodėl jis liko gyvas? Kodėl jis pasislėpė po stalu? Vienintelis liko, ane?

Iš karto supratau, jog žmogus valdomas „artūrkos“ – susipažinome beje padėdami Gražinai Leščinskienei, tada dar nežinojau, jog Gražinai vaiką padės atgauti „artūrka“ buvo prisižadėjęs, todėl mobilizavo visus savo „tiuremščinius“ agentus „pagalbai“. Kad Marius B. „tiušemščikas“ ir KGB vaikas – nežinojau. Esmė ta, kad jis pradėjo garbinti „Mongoliuką“ ir varyti ant Daktaro, tada aš jo paklausiau, o kaip Mongoliukas į laisvę išėjo. Atsakymas „ per teismo sekretorės klaidą“. Ir pats susimąstė, ką tai reiškia – juk ir 3 vaikus užmušęs policininkas Paulikas išėjo anksčiau laiko per „sekretorės klaidą“.

Man pasidarė įdomu šitos agento pasakos, aš jam pacitavau H.Daktaro knygą, jog smogikų užpuolimo metu jis buvo „ofise“, kuris yra gerokai šone, todėl matė smogikus per pravertas duris, spėjo šūktelti kai kuriems gultis ant grindų. Išgyvenusių yra ir daugiau.

Įdomiausia, jog apie būsimas žudynes žinojo būtent Mongolas, kuris kriminalinės policijos operatyviniais duomenimis, „tepė slides“ į Lenkiją, o gal net Bulgariją, jeigu tikėtume žmona.

Taigi, labai mylima Mongolo žmona prisimena, kaip Mongolas tepė slides, ir pasakoja:

„Kai vyras po Bulgarijos ir buvo „Villuloje“ ir grįžo, tada jam buvo sužalota ranka, plaštaka. Aš šiai dienai nepamenu, kas buvo sužalota. Galva buvo praskelta“.

Taigi, šitą aplinkybę Henriko Daktaro gynyba iškėlė antros instancijos teisme, prieštaraudami vien tai kaltinimo detalei, jog „nužudė Mongolą iš chuliganiškų paskatų“, atseit, Mongolas buvo šventasis ir jį nužudyti net nebuvo motyvo.

Buvo tas motyvas – Mongolas žinojo apie būsimas žudynes Villuloje, ir net operatyvininkai teisme patvirtino, jog jis bėgo būtent prieš žudynes, o kai grįžo, buvo gerai paauklėtas „chebrytės“, jam buvo sužalota ranka.

Henrikas Daktaras neslepia, jog auklėjo pusbrolį, ir nurodė teisme, jog viskas tuo ir baigėsi, kad daugiau nekrėstų cirkų.

Pats Mongolas, nurodė operatyvininkai, turėjo atskirą grupuotę, užsiiminėjo narkotikais, pats juos vartojo. 

Prisišlieti prie „daktarų“ gaujos mėgo visais laikais, tačiau Kauno 6-ojo skyriaus tyrėjai tai žinojo, ir skyrė gaujas pagal požymius – kuo prekiauja, su kuo bendrauja, kokios „poniatkės“. 

Kriminalistai papasakojo, jog jeigu Daktaras būdavo laisvėje, tai jokių šaudymų nebebūdavo. Jis atvykdavo ir spręsdavo gaujų karus. Bendradarbiavo su policija. Paneigė visus gandus, jog jį reikėjo sulaikyti kaip labai baisų nusikaltėlį „prevenciškai“.

Beje, kad Mongolas buvo narkomanas, teisme puikiausiai paliudijo jo žmona:

“Mongolas narkotikus vartojo, aš kartu narkotikų nevartojau ir tave dar paduosiu į teismą už šmeižtą (čia matyt kreipdamasis į Daktarą teismo salėje, ką tik jį apkaltinusi išprievartavimu, pati šventoji ribų nejaučia.)“

Dar žmona paliudijo, jog nežino, kodėl jos buto duris vyrelis apšaudęs.

Matyt, iš meilės? O gal buvo švelnus sutvėrimas, visiems norėjo tik gero?

Labai įdomūs liudijimai Virginijaus Čiapo, (kurį Daktaras pirmojoje instancijoje buvo kaltinamas nužudęs sėdėdamas Lukiškių konclagerio rūsyje),  žmonos.

Mums visiems pateikiama, jog niekas su niekuo nesusijęs, tačiau Jolanta Čiapienė paaiškino teisme:

„Su vyru bendrų šeimyninių švenčių su Daktarais nešventėme, tik esame buvę, atrodo, „Mongolo“ vestuvėse“ (nors kitame lape skaitome,jog su Daktarų šeima yra keliavusi ir po užsienį…)

Taigi, nukentėjusieji tarpusavyje pažįstami. Na, Jolantai Čiapienei ir Loretai Ganusauskienei ta pati kryptis tyrime: jos nukentėję, o žudikas – Daktaras. O kas gi tokias idėjas galėjo įteigti – turint galvoje, jog Virginijaus Čiapo nužudymo metu Henrikas Daktaras sėdėjo Lukiškių rūsyje – konclageryje (ten tokie kankinimo rūsiai, kur žmonės gyvi neretai nebeišeidavo)? Iš karto atskrieja ir atsakymas:

„Mano vyras iš politikų ir policijos pareigūnų bendravo su Kliunka (tai tas pats, kuris vaikščiojo į konclagerio rūsį, ir kuris TV laidoje pernai aiškino, jog česnakų ir daržovių raštelis įrodo, jog Henrikas nužudė Čiapą, oj, užsakė – nu bet tai tas pats – iš fantastikos sferos ir tiek, pragertos smegenys nebent ir gali taip sumąstyti – K. Sulikienės pastaba), Sakalu, daug kuo, su saugumu. Su tais asmenimi bendravo, kitų pavardžių nepamenu“

O aš priminsiu, jog nužudytasis Virgininjus Čiapas pats kadaise buvo KGB karininkas, tačiau priešingai nei bando meluoti žmona, su Henriku Daktaru buvo geriausi draugai, dažnai bendravo. Čiapas skundėsi Henrikui, jog bijo, kad jį nužudys, jog jam grasinama, prašė pagalbos.

|“Pagalba“ atėjo – Henrikas Daktaras staigiai suimamas ir uždaromas, o Virginijus Čiapas su vairutoju nušaunami.

Kaip galima teigti, jog šitą nusikaltimą užsakė Henrikas Daktaras, jeigu akivaizdu, jog žudikų bendrininkai yra tie, kurie suorganizavo Henriko Daktaro nugrūdimą į rūsį? Juk kriminalistai iš Kauno 6 skyriaus aiškiai pasakė: kol Daktaras būdavo mieste, jokių šaudymų nevykdavo.

Vadinasi, V.Čiapą norėję nužudyti žmonės susiję su Lietuvos prokuratūra.

Tokia loginė išvada peršasi, analizuojant bylos medžiagą ir įvykius, kaip jie susidėliojo.

Įdomu ir tai, jog nužudytojo Čiapo žmona neigiamai neliudija prieš Daktarą, nurodo visai kitą asmenį, kurio bijojo vyras:

„Vyras neminėjo, jog jaučia grėsmę iš Jakučio pusės, tik žinojau, kad jie kišo vienas kitam „pagalius“. Kai vienas atveždavo ką nors nelagaliai (vertėsi kontrabanda?- K.Sulikienės pastaba), tai vienas kitam pakišdavo „pagalius“ ir pranešdavo kažkam.

Pletkų lygyje jie vienas kitą kaltino nužudymu, bet oficialiai nežinojau“

Dar labai įdomu, kokie pinigai sukosi Čiapo „versle“ (rašau kabutėse, nes ne visai aišku, ar tai buvo kas nors legalaus, nes minimi kiekiai milžiniški)

„Mano vyras su Pluščiausku buvo geri draugai. Mes važinėjome į Hamburgą kiekvieną mėnesį ir mano vyras iš jo pirkdavo alkoholį.

Man žinoma, kad mano vyras Pluščiauskui buvo skoloje 3 mln. markių“.

Beje, Virginijus Čiapas buvo parašęs laišką, kad dėl jo mirties bus kaltas konkretus žmogus. Tas laiškas buvo paimtas kriminalinio tyrimo metu, o vėliau nuo šios bylos buvo atjungta apie 1500 lapų, būtent, susijusių su V. Čiapu.

Beje, Pluščiauskas irgi buvo nužudytas, o našlė kaltino būtent Čiapą jo nužudymu. „Tai visi laikraščiai apie tai kalbėjo“, liudijo teisme Čiapienė.

Kai paskaitai bylos medžiagą, tarsi aišku, jog Henrikas Daktaras visiškai ne prie ko. Kažkas kažkam buvo skolingas už narko biznį, kažkas neįvykdė užsakymo nužudyti tą patį Daktarą (Villulos įvykiai), ir dėl galėjo būti nuimtas tų pačių juodų smogikų.

Kažkas kažkam skolingas „vos“ 3 mln. Vokietijos markių.

Bet visur kaltas Daktaras.

Todėl savo baigiamojoje kalboje Henrikas ir pasakė:

„Aš visiškai  nenustebsiu, jog greitai man primes Bražuolės sprogdinimą. Abromavičiaus nužudymą. Kam tirti, jeigu yra Daktaras – kuriam viską gali suversti“.

Savo atsiminimų knygoje Henrikas Daktaras ir rašo apie labai įdomų susitikimą su „perversmininkais“ Burokevičiumi ir Jarmalavičiumi. (Priminsiu, jog 1991 01 12-13 Lietuva nebuvo pripažinta didžiųjų valstybių, ir nebuvo įvykdžiusi privalomo referendumo, kuriame pagal TSRS Konstituciją dėl išstojimo iš sąjungos turėjo visi gyventojai pasisakyti – valdymo organas neturėjo teisės spręsti už gyventojus. Pagal TSRS Konstituciją, 1990 03 11 aktui trūko legitymumo – gyventojų aiškios valios. JAV tuo metu nebuvo pripažinusi Lietuvos nei de jure, nei de facto, padarė tai tik po Rusijos veiksmo 1991 07 29 – tik 1991 09 03. Todėl nenorėdama iškraipyti istorinių įvykių, įdedu žodį „perversmininkas“ į kabutes, nes iki šiol nelabai išeina suvokti, kas kokį perversmą vykdė, o gal visi vykdė savo mažuosius perversmus? – Tautos valios juk nebuvo klausiama iki 1991 02 09.)

Jie jam ir paaiškinę, jog jis dar tarybiniais metais buvo numatytas kaip atpirkimo ožys, ant kurio galima būtų nurašyti viską, kas tik „užeina“ teisėsaugai.

Henrikui Daktarui šių dviejų principingų komunistų pagalba susigaudant, kas vyko jo gyvenime, ir kaip jis pagal KGB instrukcijas buvo persekiojamas, buvo naudinga, todėl jis šiuos senukus laikė kalėjime pagarboje, ir jie nebuvo skriaudžiami, nors tikėtasi, jog jie gyvi niekada neišeis.

Nors kalbama, kad prie perversmininkų stalo tą atmintiną 1991 01 12 naktį sėdėjo ir mūsų JE, ji toliau valdo Lietuvą.

Beje, o jeigu Jarmalavičius su Burokevičiumi detaliai išpasakojo Henrikui „perversmo“ detales“? Ir Dalios Grybauskaitės galimą dalyvavimą jame?

Juk Dalia Grybauskaitė negali atsiminti, kur ji buvo 1991 01 12 – todėl segasi neužmirštuolę kiekvienais metais vis didesnę.

Kodėl Henrikas Daktaras paliktas supūti gyvas kalėjime?

Ir kuriai žvalgybai ir kurių šalių jis galėjęs priklausyti, jeigu jo lūpas taip kietai sučiaupęs žvalgybų paslapčių terminas?

Jeigu manote, jog karveliai tai buvo tik sportas, klystate: tai buvo priedanga išvykti į užsienį.

Deja, daug ko mes nežinome apie tų laikų žvalgybas… Kodėl yra stengiamasi laikyti tautą visiškais avinais, asilais, kiekvieną bent kiek ryškiau prisidėjusį prie Tautos laisvės vadinti „žudiku“, sukurpti jam bylų,net nesistengiant, kaip šioje, rasti nors mažųjų pirštelių tų įsivaizduojamų lavonų, kurie ir po savo mirties bendravo su vaikais (Mongolo atvejis), arba mušėsi Maskvoje prie naktinių klubų (Seneckio atvejis).

 

(Bus daugiau.)

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top