skip to Main Content

“Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Kas laimės rinkimus Prancūzijoje: tarptautiniai finansai ar liaudis?

 

Vitalijaus Balkaus įvadas: Prancūzijos Nacionalinio fronto kandidatė į prezidentus, Marine Le Pen apibūdino 2017 m. prezidentinius rinkimus sekančiu būdu: “Tai nebus įprastinė kova tarp kairės ir dešinės, o pasirinkimas tarp globalistų ir nacionalistų.” Apie Marine Le Pen ir jos Nacionalinį frontą mes esame diskutavę ankstesnėje laidoje, tai gal šį sykį pradėkime pokalbį aptarinėdami jos oponentą, Emmanuel Macron. Ar kandidatui E. Macron tikrai galima priskirti globalisto etiketę?

 

Algis Avižienis: Tikrai taip. Globalistams prireikė naujo, patrauklaus veido vadovauti kovai prieš kylančią Marine Le Pen ir jos tautinį judėjimą. Prancūzijos ir daugelis kitų Vakarų Europos piliečiams jau senai nusibodo tie seni sisteminių partijų vadai iš kairės, dešinės ir centro, kurių pažiūros iš esmės visiškai nesiskiria svarbiausiais politiniais/ekonominiais klausimais. Kad tos pagrindinės politinės partijos atstovauja tiems patiems finansiniams interesams rodo ir pirmojo Prancūzijos rinkimų turo baigtis. Vos paaiškėjus, kad elito nekenčiama Marine Le Pen pateko į antrą turą, beveik visų šalies pagrindinių partijų atstovai tą patį vakarą paskelbė, kad jų partijos rems Marine Le Pen oponentą, Emmanuel Macron. Užsienyje paramos pareiškimus irgi pateikė pagrindiniai globalistų šalininkai: Vokietijos Kanclerė Merkel, jos štabo atstovas bei Užsienio reikalų ministras, Europos Komisijos Prezidentas Juncker, buvęs JAV Prezidentas Obama ir daug kitų.

 

Svarbu pažymėti, kad pirmą kartą Prancūzijoje nuo II-ojo Pasaulinio karo pabaigos, nei vienai iš tradicinių politinių partijų nepavyko prasimušti į antrą prezidentinį rinkiminį turą. Tai tikrų tikriausias Prancūzijos žmonių sisteminių partijų atmetimas. Taip vadinami respublikonai iš dešinės ir taip vadinami socialistai iš kairės paprasčiausiai nepateko į antrą turą. Ypač blogai pasisekė socialistams, kurie iš tikrųjų jau šimtą metų atstovauja stambiems finansiniams interesams. Jų kandidatas, Benoit Hamon, surinko tik 6,36 proc. visų balsų. Jo kolega Socialistų partijos atstovas Prezidentas Francois Hollande, kuris kitais, normalesniais laikais, būtų pats kandidatavęs į prezidentus, gali „džiaugtis“ pačiais žemiausiais populiarumo reitingais, kokius Prancūzijos Prezidentas kada nors pokarinėje istorijoje turėjo. Socialistas Hollande net nebandė kandidatuoti.

 

Tad jau prieš maždaug metus globalistų žvilgsnis nukrypo į elegantiškai, jaunatviškai atrodantį, iškalbingą 39 metų Emmanuel Macron. Didžioji sisteminė spauda mėgsta jį vadinti Europos John Fitzgerald Kenedy, nes pastarasis irgi savo jaunatviška išvaizda ir elegantiškomis manieromis prieš 50 metų sugebėjo sužavėti milijonus amerikiečių balsuotojų. Jei jis laimėtų, tai Macron būtų pats jauniausias kada nors išrinktas Prancūzijos Prezidentas, panašiai kaip Kennedy buvo išrinktas jauniausias JAV Prezidentas.

 

Macron sumaniai ir laiku atsistatydino iš labai nepopuliarios Hollande vadovaujamos valdžios jau praeitų metų vasarą ir nuo to laiko kryptingai ruošiasi kandidatuoti į aukščiausią šalies valdžią. Jis sukūrė visai naują, taip vadinamą centristinį judėjimą „En Marche!“ (Pirmyn). Nuolat vadinamam politiniam „autsaideriui“ Prancūzijos ir Vakarų spauda nuo pat pradžių negailėjo liaupsinimų, dar ir vadindami jį „finansiniu Mocartu,“ „šviežiu vėju, “paskutine Europos viltimi“ ir pan. Nuo to momento, kai jaunasis kandidatas pradėjo savo žygį į prezidentūrą, apie jį pasipylė daugybė sisteminės spaudos pranešimų (daugiausia pozityvių), tiek Prancūzijoje tiek ir užsienyje. Pasak politinių stebėtojų, apie Macron Prancūzijoje rašė tris kartus daugiau nei apie visus kitus galimus socialistų kandidatus kartu paėmus, nors jo politinė karjera iki to momento niekuo ypatingai nepasižymėjo. Iš karto pasipylė stambios milijoninės eurų aukos rinkiminei kampanijai paremti. Įvairūs šaltiniai nurodo, kad jį finansuoja BNP Paribas bankas, kuris tariamai priklauso garsiąjai bankininkų dinastijai Rothschild.

 

V. Balkus: Bet ir mūsų spaudoje rašė, kad Macron anksčiau tarnavo Prancūzijos investiciniam bankui Rothschild. Tai įdomu, nes ponia Le Pen yra dažnai kaltinama, kad ji sutiko priimti 9 milijonus eurų paskolą iš čekų-rusų banko, o ji teisinasi, kad taip buvo priversta daryti nes joks prancūziškas bankas nesiima skolinti jos Nacionaliniam frontui. Kitaip sakant, Nacionalinis frontas patiria finansinę bankų blokadą, o Macron yra bankų dosniai finansuojamas. Tai sistemos naujasis pateptasis?

 

A.Avižienis: Macron ryšiai su investiciniu Rothschild banku yra iš tiesų labai įdomūs. Jį į šį garsų banką rekomendavo p. Francois Enron, geriausias David Rothschild draugas ir partneris. Be Enron paramos dar nemažai Macron padėjo ir garsus Prancūzijoje bei Europoje labai įtakingas mąstytojas, politikas bei globalistas Jacques Attali. Pastarasis savo viešuosiuose pareiškimuose ragina sukurti pasaulinę finansinės priežiūros (kontrolės) instituciją, neva galinčią išspręsti dabartinę besitęsiančią ekonominę krizę. Jis teigiamai žiūri į vieną viso pasaulio vyriausybės kūrimą ir mano, kad Europos Sąjungos integracija – tai „gera laboratorija šiam tikslui įgyvendinti.“ Macron pradėjo savo Rothschild bankininko karjera galima sakyti kukliu klerku, o jau po keturių metų, stulbinančiai greitai, tapo partneriu ir milijonieriumi. 

 

Prancūzų politinių stebėtojų tarpe yra dar gyvas atsiminimas apie tai, kokius ryšius kitas garsus politikas, Georges Pompidou, turėjo su minėtu banku. Buvęs Prancūzijos Premjeras ir Prezidentas, G. Pompidou anksčiau buvo paskirtas į dar aukštesnes Rothschild banko pareigas nei Macron; jis tapo šio banko Generaliniu direktoriumi. Po to, kai Pompidou padėjo pašalinti iš valdžios savo partijos kolegą, per daug nacionalistiškai nusiteikusį vadą Charles De Gaulle, jis turėjo progą pakeisti įstatymą, reguliuojantį Prancūzijos nacionalinio banko veiklą. Šis 1973 m. įstatymas, kurį politiniai oponentai vadino „Rothschildo įstatymu“, uždraudė šiam nacionaliniam bankui skolinti valdžiai pinigus nekomerciniu pagrindu. Įstatymas iš esmės įpareigojo Prancūzijos valdžią skolintis tik iš privačių bankų už komercines palūkanas. Nemažai politinių stebėtojų mano, kad nuo tos datos galima pastebėti pastovų šalies įsiskolinimo augimą. Prancūzijos valstybės skola šiuo metu viršija du trilijonus eurų – už kuriuos prancūzai moka milžiniškas palūkanas privatiems bankams. Prancūzijos skola komerciniams bankams padidėjo 20 kartų nuo šio 1973 m. įstatymo priėmimo.

 

V. Balkus: Taigi, ir reikia manyti, kad dosni parama jaunam ponui Macron neduodama vien dėl jo gražios išvaizdos ir intelektualinių sugebėjimų. Kažin dėl kokių sandorių susitarta tam atvejui, jei Macron taptų Prezidentu? Po Macron karjeros investiciniame Rothschild banke, juk jis tarnavo „socialisto“ Hollande valdžioje pirmą jo patarėju o vėliau iki 2016 m. vasaros Ekonomikos ministru. Ką jis nuveikė Prancūzijos liaudies labui arba tiksliau gal reikėtų paklausti, ką jis nuveikė tarptautinių bankų labui?

 

A.Avižienis: Lietuvos televizijos žiūrovai turbūt gerai atsimena prieš kelis metus tuos dramatiškus kadrus iš Prancūzijos, kai šimtai tūkstančių prancūzų aistringai ir kartais nevengiant smurto demonstravo prieš naująjį darbo įstatymą, kai tuo tarpu pas mus analogišką naują darbo kodeksą Seimas ruošėsi priimti be didelio triukšmo. Šis Prancūzijos dirbantiesiems nepalankus įstatymas dažnai yra vadinamas „El Khomri“ įstatymu, nes neva tuometinis Darbo ministras El Khomri buvo atsakingas už jį. Bet teisybė yra, kad tuometinis Ekonomikos ministras Macron daugiausiai prisidėjo prie šių nepalankių dirbantiesiems darbo santykių įgyvendinimo. Stambios tarptautinės korporacijos ir finansininkai pageidavo darbo santykių „liberalizavimo,“ bet dirbantiesiems Prancūzijoje tai kainavo brangiai. Bedarbystė tuo metu, kai Macron buvo Ekonomikos ministru išaugo 1,5 milijono žmonių.

 

Kitas Macron „žygdarbis“ jam vadovaujant Ekonomikos ministerijai buvo Prancūzijos energetikos firmos Alstom pardavimas JAV konkurentei General Electric už tariamai žemą kainą. Alstom yra Prancūzijos aukštos technologijos pažiba. Ši firma užsiima branduoline energetika, elektros skirstymu bei greitųjų lokomotyvų gamyba. Tad Alstom energetikos padalinių (greitųjų traukinių gamyba lieka prancūzų nuosavybe) pardavimas amerikiečiams atrodė kaip šalies prestižo praradimas. Macron taip ir nepaaiškino kokiu būdu Alstom pardavimas jos konkurentei skatins šalies techninę „inovaciją,“ kurią jis pastoviai žada plėtoti tapus Prezidentu.

 

Žinoma, mes negalime atspėti, kokius slaptus susitarimams jaunasis pretendentas į prezidentus sutiko priimti mainais už paramą jo rinkiminei kampanijai. Bet galima gana tiksliai numatyti, kad Macron dar plačiau atvers duris masinei imigracijai iš Šiaurės Afrikos ir Vidurio Rytų šalių. Jis atvirai džiaugiasi šiuo reiškiniu ir mano, kad milijonai ekonominių imigrantų, kurių didžioji dauguma neturi jokio profesinio pasiruošimo dirbti pramoninėse, aukštos technologijos Europos šalyse, pagyvins konkurenciją bei „inovaciją“ ir bendrai „praturtins“ Prancūziją. Buvęs bankininkas liaupsina Vokietijos Kanclerės Merkel atvirų durų politiką, kuri tik per vienus metus įleido į Vokietiją 1,5 milijono imigrantų iš Trečiojo pasaulio. Macron yra eurofilas ir rems tolesnę Europos sąjungos integraciją iki federacinio lygio, kitaip sakant, iki federalistų išsvajoto Jungtinių Europos Valstybių projekto užbaigimo. Macron pageidauja toliau tęsti ekonomines sankcijas Rusijai.

 

V. Balkus: Jei Macron programą galima lengvai apibūdinti kaip liberalistine, antinacionaline ir antisocialine, tai kyla klausimas, kodėl piliečių apklausos pranašauja jo pergalę, o ne liaudies atstovės Le Pen? Prancūzijoje juk vyrauja aukštas bedarbystės procentas (10 proc.), o jaunų prancūzų bedarbių lygis yra net 24 proc.? Ekonominis augimas jau ilgai stagnuoja; BVP pakilimas vos siekia 1 proc. Juk Macron valdžia tęstų tą pačią seną politiką, kuri atvedė Prancūziją į dabartinę padėtį?

 

A.Avižienis: Jei 10 proc. prancūzų neturi darbo, tai reiškia, kad kol kas didesnė dalis prancūzų turi pragyvenimo šaltinį ir tikriausiai bijo fundamentalių pokyčių. Komercinės spaudos nuosavybė Prancūzijoje, kaip ir kitose Vakarų šalyse, yra stipriai sukoncentruota; šešios komercinės struktūros valdo didesnę dalį šalies spaudos. Kad ir kiek išplito nepriklausomo Interneto vartojimas, eilinis prancūzas vis tiek daugiausia semiasi žinių iš sisteminės spaudos. O ji tvirtai laikosi globalistų gairių: leisti masinei imigracijai toliau keisti Europos šalių demografinę padėtį; plėtoti politinę/ekonominę integraciją iki vienos pasaulinės vyriausybės sukūrimo; „liberalizuoti“ darbo santykius dirbančiųjų nenaudai; privatizuoti stambias likusias valstybines komunalinio aptarnavimo įmones ir pan. Politikus, išdrįstančius prieštarauti šiam kursui, didžioji spauda prakeikia kaip kraštutinius populistus, pavojingus savo šalies ekonominiam bei politiniam stabilumui. Le Pen atveju, komercinė spauda įspėja, kad išrinkus ją, Prancūzija nugrims į masinį skurdą ir vidinius neramumus.

 

Norėčiau nubrėžti istorinį palyginimą, pažvelgdamas į demokratinės Weimaro Vokietijos patirtį 1930 metų krizės laikotarpiu. Kol bedarbystės lygis Weimaro Vokietijoje nesiekė 25 proc., tol vokiečiai nebuvo pasiruošę balsuoti už radikalius judėjimus, žadančius fundamentalius pokyčius ekonomikos valdyme. Turiu omeny nacionalsocialistus ir komunistus, kurie abu konkuravo tarpusavyje ir su kitomis partijomis dėl valdžios. Nacionalsocialistai siekė valdžios 13 metų, ir kol Vokietijos ekonominė padėtis nepasidarė katastrofiška, jų paramos lygis neviršijo 5-10 proc. Jų partija buvo vadinama marginaline. Tik Didžioji depresija, atnešusi 25 proc. bedarbystę, masinį skurdą ir neviltį, dramatiškai padidino paramą nacionalsocialistams. Bet ir užgriuvus ekonominei katastrofai, nacių rėmėjų skaičius neviršijo 38 proc. 

 

Tuo norėčiau pasakyti, kad paprasti žmonės yra natūraliai atsargūs, bijantys didelių sukrėtimų. Štai naujai išrinktas JAV Prezidentas bandė žaisti revoliuciniais pokyčiais ir iš karto susidūrė su masiniu šalies elitų pasipriešinimu. Kiekvieną Prezidento Trump pasiūlytą iniciatyvą JAV politiniai veikėjai, biurokratija, teismai, bei didžioji spauda blokavo ir aršiai kritikavo. Greitu metu matyt buvo pasiekta padėtis, kurioje daugelis pradėjo nerimauti dėl galimo chaoso įsiviešpatavimo pačioje Amerikoje. Kaip dabar žinome, Prezidentas Trump dabar šalies elitui daro vieną nuolaidą po kitos ir sutiko skirti daugybę bankininkų ir stambių korporacijų vadų į svarbiausias patarėjų ir vykdytojų postus. Kaip baigsis Trump „revoliucija“ dar iki galo nėra aišku, bet jo sunki patirtis be abejonės tikriausiai turės poveikį ir Prancūzijos rinkėjams. 

 

V.Balkus: Tai ar norime baigti mūsų pokalbį minorine gaida? Marine Le Pen pralaimės? Ką dar galime pasakyti apie Macron asmenybę? Juk jis, turėdamas vos 15 metų įsimylėjo į savo licėjaus dramos būrelio mokytoją, Brigitte Trogneux. Ji vyresnė už Macron net 25 metais, bet ryžosi išsiskirti ir vėliau vedė būsimą pretendentą į prezidentus.

 

A.Avižienis: Macron šeimyninė padėtis iš tiesų yra spalvinga. Galima spėlioti iš gausybės spaudos pranešimų, kad jis nuo pat ankstyvos jaunystės ieškojo globėjo, užtarėjo, kuris padėtų jam kilti gyvenime. Mažai komentuojamas faktas, kad Brigitte Trogneux yra kilusi iš turtingos šeimos, kuri seniai valdo šokolado imperiją. Macron būsimoji žmona anksčiau buvo ištekėjusi už turtingo bankininko, su kuriuo užaugino tris vaikus. Tad ji galėjo paremti jaunąjį politiką ne tik moraliai bet ir ypač materialiai. Vėliau mes jau žinome, kad Macron pats ieškojo saugios ateities Prancūzijos valstybinėje tarnyboje; jis baigė prestižinę ENA valstybinės administracijos akademiją, taip vadinamą pareigūnų kalvę. Tada būsimas pretendentas į prezidentus surado užuovėją pas vieną iš turtingiausių pasaulio šeimų – Rothschildų dinastiją. Tai nėra savarankiškas žmogus, greičiau konformistas, kuris būtų lengvai manipuliuojamas.

 

Ar Macron laimės rinkimus? Viskas politikoje įmanoma. Pirmieji jo antrojo turo žingsniai nebuvo itin sėkmingi. Jis apsilankė gimtojo miesto „Whirlpool“ gamykloje, kurią ruošiamasi perkelti į Lenkiją. Iš pradžių Macron nutarė pasitarti tik su įmonės profsąjungos vadais. Tuo tarpu Le Pen, sužinojusi apie jo apsilankymą, pati staigiai atvyko į gamyklą ir improvizavo labai sėkmingą susitikimą su darbininkais. Kai Macron suvokė, kas jo pašonėje vyksta, jis nutarė taip pat susitikti su darbininkais, bet buvo sutiktas nedraugiškai. Šis incidentas jam kainavo kelis procentus paramos apklausose. Tad nepatyręs politikas dar gali sugebėti padaryti kitų stambių klaidų, bet apklausos kol kas rodo jo persvarą 20 procentų.

 

Politiniai stebėtojai mano, kad Le Pen pasiektų labai reikšmingą rezultatą savo ateities perspektyvų labui, jei antrame balsavimo ture jos rėmėjų procentas viršytų 40 proc. Tai būtų iš tiesų labai solidus pasiekimas, turint omeny, kad ne taip seniai jos vadovaujamas Nacionalinis frontas buvo laikomas marginaliniu fenomenu. O dabar Prancūzijos ir pasaulio elitai dreba ir pergyvena, kad ji turi galimybę (nors ir nedidelę) tapti visos Prancūzijos aukščiausia pareigūne. Net ir pralaimėjus antrame ture, tos pačios šalies socialinės/ekonominės bėdos niekur nedings, ir Le Pen oponento populiarumą greitu metu nutemps iki dabartinio Prezidento Hollande lygio.

 

Facebook komentarai
Back To Top