skip to Main Content

Europos keliais kaip ir keturiasdešimt ketvirtųjų vasarą vėl traukia vilkstinės pabėgėlių, tik dabar ne iš Baltijos valstybių, o iš Afrikos, pabudusios naujam gyvenimui praeitame šimtmetyje. Ten karas, ten kančios, ten padegėliai, ten žmonės, gelbstintys savo gyvybes, ieškantys prieglobos po Europos dangumi.

            Anais laikais pabėgėlis lietuvis, išlipęs į krantą Didžiojoj Britanijoj, man pasakojo, gaudavo po vieną svarą sterlingų pietums ir darbą tą pačią dieną – kaime. Australijoje  po metų darbo fabrike tas lietuvis turėjo teisę gauti paskolą namui statytis – taip visi integravosi į anų kraštų visuomenę, nes kito kelio nebuvo, ir gyveno, nes reikėjo gyventi. 

           Karo pabėgėlės ženklu paženklinta ir šito pasakojimo autorė, dar vaikas atsidūrusi Įsrutyje ir ten suradusi naujus tėvus, kurie ją priglaudė tada ir priglaudžia dabar, jau sulaukusią pensijos.

         Stebiuosi, kokių puikių žmonių mes turime, kokių pastabių, kokių gabių ir kokių talentingų – imk į rankas filmavimo kamerą ir filmuok tą mažutę ketverių metukų lietuvaitę, bėgančią per Baltijos jūrą į Didžiąją Vokietiją ir šiandien kartojančią – ji man Didžioji Vokietija, nes mažos Vokietijos nėra…    

                                               Rašytojas Adolfas STRAKŠYS

            

 

 

 

Gražinos  ŠIVOKIENĖ 

Karo aidas… 

Keli vaikystės paveikslėliai mano atmintyje – saulėta diena, lakstome po  žydinčią pievą, skabome gėles, žaidžiame slėptynių – katrie katruos greičiau suras, ir staiga – baisus ūžesys padangėje, ir virš mūsų galvų praskrenda neplasnojantys paukščiai, tai jie staiga pakyla, tai, baisioniškai ūždami, sminga žemyn. Kažkas sugriebia mane už pažastų ir tempia po ąžuolu, o ten kažkoks dėdulė  cigarete nudegina man keliuką, ir aš klykiu nesavu balsu. 

Išgirstu kalbant – mus gali subombarduoti. 

Subombarduoti – vadinasi, mirti?

Aš jau žinau šitą žodį – mirti.

Aš bijau būti bombų sudraskyta ir mirusi – aš noriu lakstyti po žydinčią pievą ir gaudyti margaspalvius drugelius. 

Bet virš mano gavos staugia paukščiai, suglaustais plieno sparnais, ir aš krentu į žalią žolę.

Kitas vaikystės paveikslėlis: lynoja, šlapia, pilka ir šalta diena, ant pelkėto vieškelio žalsvu brezentu dengtos mašinos. Aplinkui pilna žmonių – stumdosi, rėkauja, verkia, šaukia, keikiasi. Pagaliau mašinos ima judėti. Aš bėgu paskui jas, taškydama pelkutes, staiga kojos susipina, ir aš griūnu į purvą. Kažkas kelia mane, valo, glosto, o kol glosto, mašinos dingsta iš mano akių.

Paskui mano atmintyje  – senutis nukarusiais žilais ūsais. Kinko palšą kumelę į bričką. Staiga palšė baisioniškai išsižioja, ir  aš visa nustėrstu – ji prarys mane! Tad neriu į agarstų krūmą, krentu ir krisdama susibadau spygliais rankas. Senutis kelia mane ant rankų ir neša į bričką – važiuosime, vaikeli, važiuosime, šnabžda jis man į ausį.

Nusiraminu.

Gelsvi su juodais taškiukais mano kailiniukai. Jie lyg ta pieva, primėtyta gėlyčių. Kažkada Kaune mačiau vieną ponią, vilkinčią tokiais kailiniukais. 

Kodėl įsiminė Kaunas? 

Gal ten gyvenau?  

Prie tų taškuotų kailiniukų, prisimenu, turėjau rudas pirštuotas pirštinates su kutosiukais ir bumbuliukais. Nuo jų mano rankutėms būdavo šilta, šilta, šilta…

Paskui – baltas didelis namas su daugybe  vaikų. Nepažįsta-

ma moteris vedasi mane už rankutės ir, atsivedusi į kiemą, sako: „Ji bus mūsų mergaitė“. Paskui pripila puodelį šilto pieno su putele. Geriu užsimerkusi ir atsigerti negaliu. O kiemas pilnas kareivių. Prausiasi prie pompos, taško viens kitą vandeniu, pasitaškę susėda ant suoliuko ir groja lūpinėm armonikėlėm.

           Karas… 

… Keturiasdešimt ketvirtaisiais, karui grįžtant iš Rusijos platybių, aš kartu su tėvais atsiduriu Insterburge, lietuviškai – Įsrutyje, rusiškai – Černiachovske. Mus, vaikus, atsidūrusius tame krašte, apgyvendina kariniame dalinyje, o suaugusius, tarp kitų ir mano tėvelius, išvaro statyti prieštankinių įvirtinimų, nes Raudonoji armija aršiai puola, o jei nepuola, tai telkia jėgas karui Vokietijos teritorijoje, anot jų, vilko irštvoje. 

Man tada ėjo ketvirti metukai. O gal penkti? Kas pasakys? Juk ta moteris, kuri mane atvedė į savo kiemą ir pasakė: „Ji bus mūsų mergaitė“, jau seniai mirusi.

O tėvai? Aš daugiau jų nebemačiau. Išėjo iš Įsručio apkasų kasti ir nebegrįžo. Gal žuvo per bombardavimus ar kitaip, o jei tame pragare išliko gyvi ir, nublokšti į tolimus kraštus, ieškojo manęs, bet kur tu, žmogau, pokario chaose rasi ketverių metų mergaitę, kurią priglaudė tame vaikų lageryje dirbusi virėja Ema Liobincus, lietuviškai – Ema Rugytė nuo Prėgliaus. Jos vyras Feliksas buvo Pirmojo pasaulinio karo dalyvis ir, aišku, nekentė rusų, o šiaip buvo malonus žmogus, mylėjo savo vaikus, o tarp savų ir mane, karo pabėgėlę, kurios tėvai padeda vokiečiams mušti, anot jo, tuos prakeiktus bolševikus. 

Toji šeima buvo didelė, kaip ir visos prūsų šeimos – net septyni vaikai: Vilhelmas, Feliksas, Hansas, Šarlotė, Margaretė, Gertrūda ir Liesbecht. Šeima, kaip ir visi to krašto žmonės, buvo priversta bėgti iš gimtųjų namų – priešas veržėsi į jų kraštą, visa gerkle rėkdamas žydo Iljos Erenburgo žodžius: „Žudykite! Žudykite! Žudykite!“ – žudykite visus, kurie patenka į jūsų rankas – moteris ir vaikus, žudykite senelius ir seneles, žudykite vokiečius, kaip jie žudė rusų moteris ir vaikus, senelius ir seneles!

Stojo siaubingo keršto valandos.

Visa toji mano naujoji šeima turėjo būti nužudyta, tarp jų – ir aš, ketverių metų lietuvaitė. Aišku, reikėjo bėgti nuo to siaubo, bet bėgti draudė žandarmerija, baudžiamieji būriai ir esesininkai – jie, krauju pasirašę mirti už Adolfą Hitlerį ir jo Trečiąjį reichą, šito reikalavo ir iš civilių: iki paskutinio atodūsio ginti nuo priešo gimtuosius namus, gimtąjį kraštą ir pirmiausia – Kenigsbergo tvirtovę, kurią  vadino vartais į Didžiąją Vokietiją. Mėginusius trauktis šaudė vietoje – kaip dezertyrus. Neklausdami nei vardo, nei pavardės. Ištisomis šeimomis. Kaip Lietuvoje jie šaudė žydus. Dabar šaudė savus. Jei nuo žandarų pavykdavo išsisukti, pabėgėlių kolonas bombardavo tiek vokiečų, tiek rusų lakūnai – ir tie, ir anie sėjo mirtį, ir tie, ir anie nenorėjo, kad mes liktume gyvi. 

Karo metu žudyti civilius gyventojus, sako, yra nusikaltimas žmonijai ir žmoniškumui. Bet ar pats karas – ne nusikaltimas tai pačiai žmonijai ir tam pačiam žmoniškumui? Ypatingai tų, kurie tuos karus sugalvojo ir pradėjo? Bet ir vieniems, ir kitiems, ačiū Dievui, nepavyko patirti jiems skirto malonumo – nužudyti mus.

Atsimenu, kaip naktį mes, nusigavę į Kenigsbergą, ilgu lieptu kopėme į laivą. Tas lieptas baisiai siūbavo, juodas vanduo kunkuliavo prožektorių šviesoje – mums leido bėgti į Vokietiją. 

Tačiau į tą laivą mes nepatekome – jau buvo pilnas, ir tuo linguojančiu lieptu mes grįžome į krantą. 

           Kur dėtis, jei nebėr kur dėtis? 

           Turime grįžti į savo Įsrutį. Buvo siaubingai baisu – esame pasmerkti pražūčiai bolševikų naguose. Didžiajai Vokietijai mes jau nebereikalingi. Rusijai – irgi.

Vėliau išgirstame – tas mūsų laivas, kuriuo turėjome plaukti, nuplaukė labai netoli –  tuoj už uosto buvo torpeduotas ar subombarduotas, nors plaukė su Raudoniojo kryžiaus vėliava, tad visi dėkojome Dievui, kad į jį nepatekome…

 Bet karas artėjo, ir mes turėjome bėgti nuo jo. Jokie laivai mūsų nebelaukė. Iš savo Įsručio išvažiavome dengtu vežimu, prisikrovę į jį duonos, miltų, džiovintų vaisių ir uogų. Šalikelėje upeliais čiurleno vanduo, pakelėse tįsojo išpampę arklių lavonai. Tarp jų – ir nukautų žmonių kūnai. Vienas kitas apdengtas drobule ar kailiniukais – tarsi prigulęs pamiegoti. Poilsiui sustodavome pamiškėse ar pievose – deginome laužus, kepėme juose bulves, virėme aviečių arbatą. 

Mūsų tokių daug. Vežimas prie vežimo. Pailsime, ir vėl į kelią. Skubame, nes mus vejasi frontas. Toje pusėje, kur jis ardosi, girdėti duslus ištisinis gaudesys. Naktimis matome pašvaistės – dega mūsų miesteliai ir kaimeliai, mūsų namai ir sodybos – dega mūsų gyvenimas, dega mūsų Reichas. 

Buvo kraupu. 

O aplinkui vėlyvas pavasaris. Dar daug sniego. Mus apšaudo tai rusai, tai vokiečiai. Lėktuvai skrenda taip žemai, kad matome lakūnų vaidus. Jie šypsosi. Šaudo ir šypsosi. Kraupus vaizdas. Važiuojame daugiausia naktimis – kad nematytume tų sočių ir kraujo ištroškusių veidų. Bet negalime nuo jų pabėgti – rusai iškabina danguje lempas, ir aplinkui pasidaro taip šviesu, kad net akina. Tokius apakintus lakūnai mus šaudo – savo malonumui…

Naikina priešo gyvąją jėgą?

          Vieną naktį tokie apakinti, išvarginti ir išsekinti sukrentame poilsiui ne prie miško, o šalia didelo kelio, nes arkliai jau nebepatraukia vežimo – svirduliuoja iš nuovargio. Aplinkui rūkas ir prieblanda. Dunda žemė. Ir staiga tame rūke išgirstame siaubingą žodį:

– Pancer!

           Tankai! 

         Išnyra jie iš rūko ir, siaubingai riaumodami, lekia tiesiai į mus ir traiško viską, kas papuola po jų vikšrais – vežimus, arklius, žmones, rakandus. Sužeistieji rėkia nežmogiškais balsais. Šaukiasi Dievo pagalbos. Kulkų perskrostas berniukas maldauja nušaunamas. Bet nušauti nėra kam. Jis guli vežime, arklys lyg paklaikęs lekia zovada, moteris, regis, to vaiko motina, bėga šalia važimo, laikydama svyrančią sužeistojo ranką, ir staiga balsas, maldaujantis nušauti, nutyla. Tankas sustoja, iššoka iš jo rusų kareivis ir ima stabdyti įsiutusius tankus – ne, čia ne prakeikti fašistai – čia jų moterys ir vaikai… 

Tankai nustoja riaumoję ir traiškę žmones. Jie lyg niekur nieko pasuka savo keliais, mes – savo, sumetę į vežimus nukautus vyrus, sutraiškytus vaikus, kam sutraiškė arklius, tie eina pėsčiomis, nešini savo nelaime. 

Ir naujas vaizdelis – matau Baltiją, ji užšalusi, ledas dar neištirpęs, bet jau traška. Tas garsas eina per ausis, per smegenis, per visą kūną – senukai  maldauja Viešpatį Dievą, kad ledas neatsivertų po jų kojoms, bet jis ima ir staiga traškėdamas atsiveria – vežimas kartu su vaikais ir visa manta burbuliuodamas nugurma į jūros bedugnę…

Kad taip neatsitiktų ir mums, lipame iš vežimo ir einame šalia jo – šitaip ir saugiau, ir arkliams lengviau. Jie irgi suvargę – kaip ir žmonės.   

O krantas jau visai netoli. Matome žemę. Ir tada mums atsitinka tai, kas baisiausia – mūsų vežimas įlūžta. Staigiai. Mūsų bėriai kanopomis daužo ledą, tarsi plaukia juo į išganytąjį krantą, ledas trūkinėja, aižėja, arklių akys išsprogusios, pilnos baimės ir mirties siaubo. Mes stovime ant trūkinėjančio ledo ir verkiam savo arkliukų. Juos prarijo jūra kartu su vežimu ir jame sukrautu mūsų turteliu – duona, drabužais, virtuvės rakandais. 

Nebeturime nieko. 

          Aš esu kiaurai šlapia, o visi mano atsarginiai drabužėliai nuskendo kartu su mūsų arkliais. 

          Išliko atmintyje vaizdelis: aš stoviu kažkieno ant kranto paliktoje puošnioje karietoje, o mano mama, o tai yra Ema Liobincus, plikomis rankomis plėšia sausus tos karietos apmušalus, kiek prisimenu, žalios spalvos su raudonomis čirvių širdelėmis, trina tais apmušalais mano sustyrusį kūnelį, medžiaga šiurkšti, su dygiais plaukeliais, jie kandžiojasi, nutrynusi apvynioja tąja medžiaga mano basas kojas, paskui visą mano kūną, ir mes patraukiame keliuku pėsčiomis. 

          Kur? 

          Vienas Dievas težino. 

          Einame, ir tiek. 

          Kodėl mes važiavome į Didžiąją Vokietiją jūra, o ne sausuma, sužinojau tik po daugelio metų – pasirodo, kito kelio į Vakarus jau nebebuvo: Kenigsbergą plačiu frontu supo priešas, pasiryžęs sutriuškinti šitą bastioną, kurį turėjo ginti ir kariškiai, ir civiliai – visi, kas tik buvo gyvas.

          Ginti iki paskutinio atodūsio.  

          Laisvas kelias į Vakarus liko tiktai per Baltijos jūrą. Mes, tame laisvės kelyje praradę arklius ir visą mantą, pėstute ieškome vietos, kur galėtume prisiglausti. Po ilgo ėjimo pamatome dvarą.  Ačiū Dievui, atėjome. Esam tokie ne vieni – kiemas pilnas vežimų. Susirandame dvaro rūme neužimtą kampą: kas bus, tegu būna – toliau nebeisime, užteks, nes jau priėjome kelio galą. Taip sako Ema – visų mūsų motinų motina. 

        Ramu. 

        Tylu.

         Net ausyse spengia. Niekas nešaudo, niekas nebombarduoja. Atrodo, būsime pabėgę nuo karo. 

          Bet ne. 

          Staiga vieną naktį iš miego mus prikelia nirtulinga kanonada. Šaudo iš visų pabūklų, iš visų ginklų – kas kokį turi. Vadinasi, karas mus pasivijo. Žūsta Didžioji Vokietija, aimanuoja Ema. 

           Šūviai nenutilo visą pusdienį, o į vakarą ėmė kilti į dangų raketos. Viena po kitos, viena po kitos – ta nespėja užgesti, užsidega kita. 

           Kas dabar bus? 

           Baisiai bijome katiušų. Nuo jų, ėjo kalbos, visa žemė dega, tad niekur nepabėgsi – sudegsi gyvas. Išsigandę katiušų, nakčiai įsitaisome tvarte – storos akmenų sienos joks sviedinys nepramuš. 

           O rytą į kiemą įrieda rusų tanketės su kareiviais, kurie rankose laiko iškeltus šautuvus su baltomis vėliavėlėmis ir šaukia:     

– Hitler kaput!

Hitleriui galas, ir paaiškina – pasibaigė karas.

Stojo spengianti tyla. Toje tyloje žodžiams nėra vietos. Paskui staiga ateina supratimas – baigėsi siaubas, keturis metus žudęs tautą ir pasaulį. Žmonės sveikino vieni kitus, apsikabinę verkė ir raudojo. 

Verkė ir raudojo iš džiaugsmo. 

Mes buvome toli nuo savo namų, basi, pliki, alkani, bet laimingi. Dvaro pirmame aukšte užimame tris kambarius. Niekuo rūpintis nereikia – nei baldais, nei patalyne, nei virtuvės rakandais. Viskas po ranka. Tarsi kažkas būtų čia laukęs mūsų, bet nesulaukęs, nes turėjo kažkur staiga išvykti, ir išvykdamas viską paliko mums, tolimiems svečiams – apsistokite ir laukite mūsų sugrįžtant…   

Įsikūrėme ir apsigyvenome. 

Dvaro arklidėse stovėjo žirgai ir darbiniai arkliai, karvidėse gailiai mūkė karvutės, kiaulidėse  žviegė alkanos kiaulės. Netrukus viena jų atsidūrė ant mūsų, alkanų dvaro žmonių, stalo. Ją ne nudūrė, o nušovė karo komentantas, įsikūręs dvaro antrame aukšte. Kartu su juo susėdę prie ilgo dvariškių stalo, kirtome šviežią kiaulieną. 

Komendantas ėmėsi tvarkyti mūsų gyvenimą – sušaukė sueigą ir išrinko kaimo burmistrą, jo padėjėjus, surado vertėją, mokantį vokiškai ir, aišku, rusiškai, dvaro fligeliuose atidarė mokyklą ir vaikų darželį.

Prasidėjo natūralus gyvenimas, kurį jau buvome pamiršę.      

Taip mes išvengėme to siaubo, kurį buvo lemta patirti tiems, kurie ryžosi nepalikti gimtųjų namų Įsrutyje, kai, atrodė, girtų mongolų ordos užplūdo Rytprūsius. Mačiusieji tą pragarą pasakojo: niekuo dėti kūdikiai tapo gyvais taikinais rusų kareiviams – jie šaudė juos it žvirbliukus: krykštaudami išmeta į orą, pykšt, ir tie krenta sužeisti ant gruodu sukaustytos žemės, klykia ir merdi, kol nusibaigia, o kareivis, paspyręs jį batu, jau verčia ant sniego vokietę, gal jo motiną, gal seserį, verčia ir…

Šitaip visuose Rytprūsiuose.

Mums šito siaubo neteko matyti. Mes visi sveiki ir gyvi. Komendantas pasakė, kad mes patys, taigi savo rankomis turime statyti naują Vokietiją – tai yra nemokamai atidirbti keletą valandų per savaitę tos naujos valstybės naudai. Kiek valandų – neprisimenu. Mes, vaikai, rinkome iš griuvėsių plytas, jas valėme ir štabeliavome į stirtas, vasarą iš pasėlių kirtome usnis, rinkome iš laukų akmenis, ravėjome daržus, skynėme vaistažoles, o laisvalaikiu landžiojome po tanketes, po tankus, po pamuštus lėktuvus, jodinėjome ant sukniubusių patrankų vamzdžių. Kas be ko, rasdavome granatų ir visokiausių šaudmenų, juos degindavome laužuose, bet po kelių nelaimingų driokstelėjimų, metėme tuos pavojingus žaidimus – jie ne mums, vaikams, jie – suaugusiems…  

Rudenį man prasidėjo naujas gyvenimas – pradėjau lankyti mokyklą. Ema, pastebėjusi, kad esu gabi muzikai, mokino mane groti, paskui – vaidinti, deklamuoti eiles, megzti, adyti, nerti vąšeliu ir adata – žodžiu, mokytis gyvenimo, kuris laukė manęs, karo vaiko. 

Aš, beje, vargšu karo vaiku nesijaučiau – aš buvau Felikso ir Emos jauniausioji duktė. Pagrandukas, kaip jiedu sakė. Aš jau kuo puikiausiai beldžiau vokiškai, tarsi tai būtų mano gimtoji kalba, ir neturėjau supratimo, kad esu visai kito pasaulio vaikas.

 Aš buvau vokietė.

Mes turėjome keistos spalvos karvytę, ožkutę Cibutę, pulką viščiukų, žąsiukų ir arkliuką. Toji ožkutė buvo mane įsimylėjusi – kartą klasėje aš žvilgt pro langą ir nustėrstu: mano Cibutė priekinėmis kojelėmis barbena į stiklą ir mekena – kviečia mane į kiemą. Visi leipo juokais – net rūstusis mūsų mokytojas Dasovas nesusilaikė nešyptelėjęs…

          Mūsų namuose šventė – gauname žinią, kad iš nelaisvės Rusijoje grįžta mano brolis Feliksas, kurio aš dar nesu mačiusi. Su mama nueiname į Šverino geležinkelio stotį – pasitikti belaisvio. Visą dieną prasistumdome stotyje, tačiau traukinio taip ir nesulaukėme. Rytą mudvi vėl stotyje. O žmonių, žmonių! Devynios galybės ir dar antra tiek. Vien moterys ir vaikai. Dar vienas kitas senelis. 

           Visi laukia savo vaikų, grįžtančių iš pralaimėto karo. 

            Pagaliau iš tolumos atpūkšnoja traukinys. Visi puola prie jo, rėkdami vardus ir pavardes. Puolame ir mudvi. Kaip ir kiti, iš paskutinių jėgų vejamės vagonus, mama šluostosi ašaras, šluostausi ir aš, nors man atrodo, kad reikia džiaugtis, bet ne verkti, kad iš nelaisvės grįžta Felisas – mano brolis, kurio aš nepažįstu, bet mama verkia, tad verkiu ir aš. 

          Mama staigia atsiremia į mūro sieną ir sudejuoja: 

          – Mažule, aš jau nebeturiu jėgų…

Aš irgi nebeturiu jėgų, tad abidvi, atsikolusios į šaltą mūro sieną, iš tolo žiūrime į šurmuliuojančią minią. Atpažinę vieni kitus, puola į glėbius, bučiuojasi, šluostosi ašaras ir apsikabinę vedasi vieni kitus prie vežimų, prie automobilių. Peronas akimirksniu ištuštėja. Nesulaukiusieji saviškių sėdasi čia pat, ant perono, kiti ieškosi vietos sodelyje.

 Žiūriu į kareivėlius, kurių niekas neatėjo pasitikti – milinės jų kabo lyg ant pakabų, o ne ant gyvų kūnų, akys įkritusios, tarsi negyvos, veidai liūdni – jau seniai liūdni, net pavargę nuo to liūdnumo. Mama atsiplėšia nuo mūro ir sako:

– Eime, vaikeli…    

Ir vedasi mane prie vieno vieniškų kareivėlių būrelio ir priėjusi varganu balsu tyliai ištaria:

– Feliks…

Vienas kareivėlis staiga atsigrįžta ir puola prie mūsų: 

– Mama!

Atpažino iš balso!

Mes pėstute traukiame į savo naujuosius namus. Nuo Šverino iki jų – gal dvidešimt kilometrų. Buvau basa ir baisiai atmušiau kojas. Mama ilgai ilgai jas gydė, dėdama ant jų visokiausių žolelių kompresus.   

Feliksas, sakyčau, mane įsimylėjo. Vadino mane sesute,  vedėsi į šokius, į naktigones, į maudynes upelyje. O netrukus jis išvažiavo į Vakarų Vokietiją ieškotis darbo. Aš labai jo ilgėjaus. Matyt, ir jis manęs. Kai gaudavom iš jo siuntinuką, tai būtinai kas nors būdavo įdėta ir man. Laiškuose aš jo vis klausdavau ir klausdavau – kada grįš namo?

Jis buvo mano brolis.

           Ir staiga mano atmintyje visai kitoks vaizdelis Įsrutyje: troba kvepia pyragais ir visokiomis visrtomis ir keptomis mėsomis, kampe žydi papuošta eglutė. Šventinė nuotaika – Kalėdos. Ir ne tik – laukiame grįžtančio atostogų brolio Hanso, kurio, aišku, aš irgi nesu mačiusi gyvo – tik nuotraukoje, kurioje Hansas apsirengęs lakūno uniforma. 

           Jis irgi karo vaikas.

           Visų mūsų akys įsmeigtos į kiemą  – jau jau turėtų pasirodyt Hansas, bet vis nepasirodo ir nepasirodo. Ir staiga toje laukimo tyloje nuaidi šūviai, daug šūvių, bet prie jų mes pripratę – karas, tad nekreipiame dėmesio. Pašaudys ir nutils, taip jau ne kartą yra buvę. Ir nurimę laukiame Hanso. Vis dar tikim, kad jis pasirodys. Juk Kalėdos – stebuklų metas. Laukiam valandą, laukiam kitą, ir mama su tėčiu ima savarstyt – gal mūsų Hanso staiga ėmė ir neišleido atostogų, gal pasitaikė sudėtinga kelionė. Juk vis dėlto karas. 

            Užeina kaimynas ir praneša baisią žinią – esesininkai  nušovė kelis  kareivius. Mama sunerimsta. Gal ir Hansą? Bet šitų žodžių neprataria. Staiga užsimeta kailiniukus ir išbėga į komendantūrą – išsiaškinti, kodėl sūnus neparvyko atostogų. Grįžo ašaromis paplūdusi – mūsų Hansą kartu su kitais kareivėliais esesininkai sušaudė kaip dezertyrus, nors jie visi turėjo atsotogų pažymas. 

           Mūsų Hansui tada buvo dvidešimt metų. Kur jį, nušautą, užkasė, nesakė – užkasė, ir tiek.  

            Šventos Kalėdos mums tapo juodo gedulo diena. Eglutės nedegame, mamos iškepti pyragai springsta gerklėje. Ką kalbėt – 

karas į mūsų namus atnešė ir numetė baisią nelaimę. 

            Beje, ne pirmą. 

            Pirmoji buvo, kai fronte žuvo mano brolis Vilis, kurio irgi nepažinojau. Kur žuvo, kokiomis aplinkybėmis – niekas nepranešė. Žuvo, ir viskas. 

            Paskui be žinios dingo Feliksas. Jis, baigęs mechanikų mokslus, tarnavo tankų divizijoje. Dingo per mūšius prie Kursko, kai aš dar gyvenau Lietuvoje. Pasirodo, pateko į nelaisvę, kai rusai pamušė jo tanką. Dirbo Novosibirske – statybose. Tad, grįžęs iš nelaisvės, vakarais kartais rusiškai užtraukdavo Volga, Volga, matj rodnaja…

          Taigi Volga, Volga, motina brangiausioji…

          Iki vienuolikos metų gyvenu linksmais ir liūdnais karo prisiminimais, ir staiga visa šita vaikystės pasaka baigėsi. 

           Ir štai  kodėl. 

           Po karo Vokietija buvo suskaldyta į keturis gabalus – vienas žemės gabalas atiteko rusams, antras – amerikonams, trečias – anglams, ketvirtas – prancūzams. Mes atsidūrėme rusų zonoje. Potsdasmo konferencijoje tarp vadinamųjų sąjungininkų buvo pasirašytas susitarimas, kad visi karo išblaškyti rusų žmonės, atsidūrę Vokietijoje ar kitose Vakarų valstybėse, turi grįžti namo. 

Tai, aišku, ne iš meilės žmogui. Kremliaus buhalteriai skaičiavo karo nuostolius, kurie buvo baisūs – frontuose žuvo 28 milijonai 540 tūkstančių karių, vadų ir civilių. 

Tuos skaičius, aišku, užslaptino.

Siaubingi ir kiti skaičiai. Dabar jie jau išviešinti. Aršiuose mūšiuose sužeisti 46 milijonai 250 tūkstančių kareivių bei karininkų. Vieni jų pagydyti ir pasiųsti atgal į ugnį. Mirę nuo žaizdų – užkasti į žemę. Treti – suluošinti ir, kaip nebetinkantys patrankų mėsai, išsiunčiami ar išvežami namo – gyvenkite! Tokių – irgi milijonai. Kariniai buhalteriai stropiai užrašinėja, kodėl jie nebetinkami patrankų mėsai. Toji šiurpi buhalterija buvo užslaptinta ilgiems dešimtmečiams. O statistika šiurpulinga. 775 tūkstančiams kareivių ir karininkų suskaldytos kaukolės, vienakių – 155 tūkstančiai, aklų – 54 tūkstančiai, skeveldrų ar kulkų suraižytais veidais – 501 342, susuktais kaklais – 157 565, sutrupintais stuburais – 143 241, nutrauktais lyties organais – 28 648, vienrankių – trys milijonai ir 147, berankių – milijonas ir dešimt tūkstančių, vienkojų – trys milijonai ir 255 tūkstančiai, bekojų – milijonas ir 121 tūkstantis, dalinai nutrauktomis rankomis ir kojomis – 418 905, taip vadinamų samovarų, lietuviškai – virdulių (be rankų ir be kojų) – 85 942.

Kokia tokios invalidų valstybės ateitis?

Tad reikia surankioti visus, kurie dar sveiki ir gyvi, ir grąžinti į Tėvynę – nori jie to ar nenori. 

Raudonieji kareiviai ir visokie jų šnipai šnipeliai pasklido po Vokietijos vaikų namus, mokyklas, prieglaudas, universitetus, institutus, technikumus, spec. mokyklas, fabrikus, gamyklas, kaimus ir miestus, netgi kalėjimus, ieškodami taip vadinamų broliškų TSRS respublikų piliečių. Juos iš visų pakampių surenka, surūšiuoja ir išveža. Kai kurias grupes tiesiai į Sibirą – į lagerius. Tai – karo belaisvius ar fašistams talkinusius tarybinius piliečius, pavadintus Tėvynės išdavikais…

Paskui jau toje Tėvynėje, tai yra broliškose TSRS respublikose buvo įsakymas surinkti tuos virdulinius ir kitokias patrankų mėsos aukas ir suvežti į Karelų-suomių respubliką, tiksliau, į Valaamo salą, ir uždaryti juos ten iki gyvenimo pabaigos – kaip didžiausius nusikaltėlius, kad jie savo buvimu neterštų nuostabaus pergalę iškovojusios valstybės paveikslo: Didžiojo Tėvynės karo didvyrio krūtinė apkabinėta ordinais ir medaliais, o ranka, jei ją dar turi, ištiesta išmaldai… 

Toks vaizdelis geležinkelių stotyse, atsigaunančių nuo karo miestų aikštėse, skveruose, parduotuvėse, aludėse, kavinėse, restoranuose ir, žinoma, patvoriuose…

O Raudonojoje aikštėje – maršalai ant baltų žirgų!

– Vaizdelis nekoks, – pasakytų Viktoras Uspaskichas, bet jo dar nebuvo, tad tuos žodžius pasakė generalisimas Stalinas, ir visi valstybės patvoriai buvo išvalyti nuo tikrųjų karo didvyrių, iš kurių   karas pagamino invalidus. Paskui buvo įsakyta sunaikinti blokados muziejų Leningrade, o jo kūrėjus išvaryti į Sibirą. Tarsi viso šito siaubo, kurį pergyveno šis miestas, nebuvo… 

Bet grįžkime atgal, į tuos metus, kai raudonųjų šnipai ir šnipeliai gavo nurodymą surinkti visus po Vakarų šalis išblaškytus tėvynainius. Rinko ne tik suaugusius, bet ir vaikus. Juos vežė į taip vadinamus garnizonus, įsikūrusius Frankfurte prie Oderio, Potsdame, Drezdene, rūšiavo pagal tautybę ir gabeno namo – į gimtuosius kraštus.  

Tarp tokių vaikų atsidūriau ir aš. 

Kaip šiandien stovi akyse saulėtas penkiasdešimt pirmųjų pavasario rytas. Jau šešti metai po karo. Jau pradedame jį užmiršti. Tik retsykiais naktį per sapnus sukrūkščioju – krentu į ledinį Baltijos vandenį, bet kažkieno rankos mane sugriebia už apykaklės, ir aš jau drebu apmuturiuota šiltais dėdės Felikso kailiniais. 

            Bet visas tas siaubas jau praeityje. Mes sėdime šiltoje klasėje, klausomės mokytojo žodžių. Staiga atsilapoja durys, ir į klasę įžengia nematyta mums trijulė – civiliai apsirengusi moteris ir du rusų kareiviai. Čia dabar kas? Vėl – karas? Pašiurpstame, įsmeigę akutes į neprašytus svečius. Moteris, kalbanti vokiškai, prisistato esanti Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovė ir klausia mokytojo Dasovo: 

– Ar yra klasėje svetimtaučių?

Kur nebus, žinoma, yra – iš Čekijos, iš Lenkijos, net iš Prancūzijos. Aš, žinoma, vokietaitė, Felikso ir Emos jauniausioji duktė. O mokytojas virpačiu pirštu pirmiausiai baksteli į mane:

– Šita…

Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus atstovė kilsteli antakius ir suskiemenuoja, akis įdūrusi į mane: 

– Kas tu esi, mer-gai-te? 

Žinau, rusai nekenčia vokiečių, vokiečiai nekenčia rusų. Tad ką atsakyti šitai svetimtautei moteriai?

– Aš esu prūsė, – išpyškinu, nes prūsais save laikė ir Liobinsai – prūsai, girdi, yra aukštesnės rasės, nei vokiečiai, o jei Liobinsai, tai yra mano tėvai, yra prūsai, tai ir aš esu prūsė… 

Kad lietuvė – šito aš nežinau.

Atsakiau šitaip, ir gyvenu toliau. O vieną dieną paštininkas atneša laišką. Mama jį atplėšia ir staiga apsiverkia. Sakyčiau, paplūsta ašaroms. 

Rytą manęs į mokyklą nebeišleidžia. 

Kitą – irgi. 

Užeina pas mus kaimynai, mama su jais kažką pašnibždomis aptarinėja. Tėvas stovi prie lango ir tyli. Jo veidas rūstus. Kaip tą Kalėdų dieną, kai sužinojome, kad nušautas mūsų Hansas. 

Važiuojame į Šveriną. Pas Margaretę. Taigi mano seserį. Ji prisako man nekišti nosies iš namų ir kažkur išeina. Instiktyviai pajuntu pavojų. Kažkas bus. Tad iš trobos nekeliu kojos.                        

Atvažiuoja mama, ir mane kažkur vedasi. Pasirodo, į karo komendantūrą. Edviame kabinete aš sėdžiu mamai ant kelių, prieš mus, anoje rašomojo stalo pusėje, rusų karininkas. Mama jam kažką aiškina, prieštarauja jam, pyksta, net barasi, tuo tarpu atsidaro durys, įeina kariškai apsirengusi moteris, ištiesia į mane abidvi rankas – suprantu, kviečia mane pas save. Aš abiem rankutėm įsikabinu į mamą ir suklykiu. Moteris stovi, ištiesusi į mane abidvi rankas, o aš klykiu, klykiu, klykiu. Moteris numoja ranka ir išeina pro duris. Mama verkia, prisispaudusi mane prie krūtinės, kažko maldauja, kažko prašo, ir pagaliau karininkas mosteli ranka į duris – eikite.

Ir mes grįžtame į savo namučius. Mama pikta, kažką keikia, kažką peikia, abu su tėvu eina pas mano mokytoją, paskui pas burmistrą ir grįžta namo juodi it žemė.  

O vieną dieną mama pasakė, kad aš su Šarlote turiu važiuoti į Frankfurtą prie Oderio. Sudėjo į čemodanuką mano knygas, sąsiuvinius, naujus, ką tiktai nupirktus batukus, vieną kitą drabužėlį, labai linksmas kojines, kurias ką tiktai baigė megzti. Visa tai dėjo į čemodanuką ir dėdadama visą laiką verkė. O kai viską sudėjo, apkabino mane ir ilgai ilgai negalėjo manęs paleisti iš savo glėbio, o paleidusi peržegnojo mane: „Tegu Dievas tavęs neapleidžia“…  

Mudvi su Šarlote išvažiuojame į Šveriną, o iš ten – į Frankfurtą. Ilgai klajojame po miestą, kol surandame labai gražius rūmus. Prie vartų rymo  rusų kareivis su automatu. Šarlotė jam kažką pasako, ir jis atidaro vartelius – prašau į vidų.

Pasitinka mudvi rusų karininkas, kalbantis vokiškai. Šarlotė pastato prie senos mano lagaminėlį ir pasako man, kad ji trumpam turinti išeiti, bet greit grįšianti ir, tarusi palauk, sesule, išėjo…

Pajutau kažką negero. Kiek palaukusi, lekiu pro duris lauk. Žiūriu, Šarlotė jau anapus vartelių. Puolu jai ikandin, bet kelią  pastoja kareivis – neleidžia pro vartus. Bėgu palei geležinę tvorą ir šaukiu: „Šarlote, Šarlote, Šarlote!“ Bėgu ir šaukiu jos vardą, šaukiu ir bėgu, bet Šarlotė manęs negirdi, ji tik kaukši kulniukais į šaltą plytų šaligatvį – kala tarsi plaktuku į širdies taktą…

Prieina keli rusų karininkai, šnekina mane, ima už rankutės ir vedasi atgal į vidų. Aš nesileidžiu į kalbas. Rėkiu visais balsais ir šaukiuosi mamos.

Rėkiu lyg apkvaitusi, bet niekas manęs negirdi. Aš – vieniša svetimame mieste tarp svetimų žmonių.

           Po daugybės metų aš sutiksiu Šarlotę. Ji varkdama pasakos: „Tavo tuometis verksmas ir klyksmas lydėjo mane visą gyvenimą, aš vos ne kasdien verkiau iš nevilties, gailėdama ir tavęs, ir savęs, – ir atsidususi: – Matyt, Dievas skaudžiai nubaudė mane, kad atidaviau tave rusams – jis nedavė man vaikų“.

Ir matau anuometę Šarlotę – susigūžusi ji eina ir nueina, nors šaukiu ją visu balsu.

Jos nėra ir ilgiems metams nebebus. Rusų karininkas paima mane už rankos ir vedasi į rūmus – rodo, kur bus mano kambarys, lova, spinta, kur žaisiu, kur mokysiuos. Paskui nusiveda į salę, kur stovi baltas fortepijonas. Blizga grindų parketas, šviesa liejasi pro didžiulius langus, žiūriu į save paauksuotuose vaidrodžiuose.   

Įspūdinga. 

O karininkas tuo tarpu  man aiškina: „Čia mes dainuosime, čia mes šoksime, čia mes žaisime“…  

Valgome karininkų valgykloje. Paduoda kotletą su makaronais ir kopūstų salotomis. Negaliu praryti nė kasnio. Noriu tik vieno – namo.  

Visą dieną nieko nevalgau – prisėda prie manęs gydytoja, irgi karininkė, ir ima mane šerti it mažą vaiką. Apsivemiu ir apvemiu karininkę. Verkiu ir prašausi namo. Pakyla temperatūra. Paguldo mane į izoliatorių –  gydyti. Kiek tame iziliatoriuje praguliu, neprisimenu. Išgijau ar neišgijau – nežinau. Ateina ta pati gydytoja, kurią apvėmiau, ir tas pats karininkas, kuris man aprodinėjo žaidimų salę, parsiveda atgal į rūmus, vos ne kasdien jis mane vedasi pasivaikščioti, laužyta vokiečių kalba pasakoja, kad jo visa šeima per karą žuvo Piteryje nuo bado. Pasakoja ir šluostosi ašaras. Tarp tų mirusiųjų iš bado buvusi ir jo dukrelė – maždaug tokio pat amžiaus kaip aš, ir jis mane vadina dukrele..  

Bet mudviejų pasivaikščjimai staiga baigiasi – penkiasdešimt pirmųjų žiemą mus susodina į vagonus, juos prikabina prie karinio ešelono su tankais, patrankomis ir kitokia karine technika ir išveža. Kur? Sakė – namo. 

Mūsų vagonas buvo jaukus, šiltas, koridorius išklotas kiliminiu taku, kuriuo ėmėme bėgioti. Įsiminiau du miestus, į kuriuos turėjo važiuoti mūsų traukinys – Smolenskas ir Leningradas. Tų dviejų miestų vaikai burbuliuoja tarpusavje savo kalba, o aš nė žodžio nesuprantu – tarp keleivių nėra nė vieno vokiečio. Yra kažkokie estukai, kažkokie latviukai, kažkokie lietovckiukai, bet nėra nė vieno vokietuko, su kuriuo galėčiau pasikalbėti. Esu grynų gryniausia našlaitė. Sėdžiu ir tyliu, o tylėdama keikiu savo mokytoją, kuris bakstelėjo į mane pirštu, išduodamas mane rusams. Po daugelio metų sužinosiu, kad jis vieną naktį pasišluostė iš mokyklos – pasirodo, buvęs esesininkas.

Sakė, rado prieglobą Vakarų Vokietijoje…

O tuo tarpu mūsų traukinys pukšnoja ir pukšnoja Rytų pusėn, kol pagaliau sustoja kažkokiame Vilniuje. Litovckiukams liepia išlipti, ir aš išlipu. Pasitinka mus juodųjų varnų pulkų pulkai. Pamačiusios mus, jos ima piktai kranksėti. Dairausi stoties rūmo, bet jo nėra. Vietoj jo – griuvėsių kalnas.

Karas nusiaubė ir šitą miestą. 

Ak, užmiršau pasakyti, kad mūsų ešeloną lydėjo tas pats karininkas, kuris rūpinosi manimi Frankfurte. Vilniuje niekas manęs nelaukė, niekam aš nebuvau reikalinga. Karininkas norėjo mane pasiiimti su savimi – į Leningradą. Mudu kartu varstėme aukštų valdininkų kabinetus, bet sulaukdavome kategoriško – ne, negalima, ne, nėra tokio įstatymo ar bent įsakymo.

Atmintyje išliko šito karininko pavardė – Koniajevas.

Keletą kartų jis dar buvo atvažiavęs į Vilniaus aštuntuosius vaikų namus, kur buvau apgyvendinta, bet ir iš ten manęs jam neatidavė, nors labai norėjau. Tarsi būčiau ne žmogus, o koks virtuvės rakandas.

Tokie mes ir buvome – niekam nereikalingi rakandai.

Vieną naktį mus, parvežtus iš Vokietijos, prikėlė iš miego, liepė apsirengt ir kažkur išvarė. Atsidūrėme geležinkelio stotyje. Vieną po kito sumetė į vagonus ir išvežė. Kur – nesakė. Važiavome gal savaitę, gal ilgiau. Išlaipino mažame Sibiro miestelyje – Borovoje, kuris pasiklydęs tarp Tomsko ir Voronežo sniegynų. Uždarė į vaikų namus. Mes ir mūsų mokytojai tarpusavyje kalbėjomės vokiškai, bet pamokos vyko rusų kalba  – mus jaukino prie tos kalbos?

Nesupratau nė vieno žodžio.  

Po daugelio metų, jei tiksliau – devyniasdešimt antraisiais sėdau į nuosavus Žigulius ir per visą Rusiją nuvažiavau į vaikystės Borovoje. Miestelis visai ištuštėjęs. Gatvese šmirinėja laukiniai šunys ir sulaukėjusios katės. Pasirodo, uždarius lagerius, žmonės nebeteko darbo ir išsikraustė į didesnius miestus – liko tik pensininkai. 

Beje, Borovoje mus išlaikė neilgai – vėl susodino į vagonus ir parvežė atgal į Vilnių – į tuos pačius vaikų namus.  

Tuose namuose aš jaučiausi vieniša, niekam nereikalinga. Vadino mus žydšaudžių išperomis, nachliebninkais. To pikto rusiško žodžio prasmės aš nežinojau, bet jis žeidė, nes buvo tariamas su neapykanta, kartais su atvira ironija, sakyčiau, ne tariamas, bet košiamas pro dantis it spjaudalas, gal dėl to, kad aš nesupratau nei rusiškai, nei lietuviškai – kalbėjau tik vokiškai. Kai pramokau lietuviškai, supratau, kad mes esame veltėdžiai ar duoneliautojai, išeitų lyg svetimos duonos valgytojai, o kai perkandau visus tuos piktus žodžius, mėtomus mūsų adresu,  negalėjau suprasti, kodėl aš esu liaudies priešų vaikas, jei tiksliau –  liaudies priešė, o jei aš iš tikrųjų esu liaudies priešė, tai kodėl mane išplėšė iš anos vokiečių, tai yra iš tikros rusų priešų šeimos, kur man buvo gera, kur aš turėjau ir Mamą, ir Tėtį, ir brolius, ir seseris, ir išplėšę atitempė čia visų pajuokai ir patyčioms? 

Kuo aš jiems nusikaltau?

Tie vaikų namai įkurti buvusiame vienuolyne. Gyveno čia tik mergaitės, surankiotos iš Vokietijos, iš Lenkijos, iš Gruzijos, iš Ukrainos, iš Baltarusijos, net nuo kažkokio Pavolgio. Atskirą grupę sudarė žydų mergaitės. Visos mes be tėvų ir be giminių. Vienų tėvai sušaudyti, kitų pabėgę į Vakarus, trečių – represuoti, ketvirtų – ištremti į Sibirą, penktų…

Tų pačių metų (1951) rudenį į mūsų vaikų namus atvežė seseris Papučkaites ir Deguckaites. Mums jas pristatė kaip banditų, tai yra liaudies priešų dukteris. 

Vadinasi, Lietuvoje, be rusų, gyvena ir kažkokie banditai? 

Tai koks tas kraštas, kuriame aš turėsiu augti ir gyventi?

Irutę Pakutinskaitę atvežė iš Intos, kuri yra Sibire. Kodėl iš ten? Niekas neaiškino, tik pati Irutė per vieną skausmingą atvirumo minutę pratarė „Ten daug mūsų, lietuvių“. Apie šeimą nėra prasitarusi nė žodžio. Kaip ji atsidūrė Sibire – irgi. Aš jai pasiguosdavau, kad mano namai labai labai toli, o pati aš nežinau, kodėl esu čia.   

Paskui atvežė būrelį mergaičių iš Rusijos ir Baltarusijos, jų tėvai, sakė, irgi liaudies priešai. Tai kodėl jų dukteris atvežė į Lietuvą? Man keista: jau net rusai, laimėję šitą karą, yra liaudies priešai? Tai kas toji Tarybų Sąjunga – liaudies priešų valstybė?

Mums, lietuvikėms, sugaudytoms Vokietijoje, auklėtoja Lidija Konstantinovna, atsiųsta čia iš Leningrado, dažnai primena, kad mes, šitokios, esame visam gyvenimui paženklintos, todėl, norėdamos gyventi ir išgyventi, turime būti tylesnės už vandenį, žemesnės už žolę…

Praktiškai tokias ir išaugino.  

Toji Lidija Konstantinovna buvo inteligentiška moteris, sunkiai valdydama ašaras, pasakojo apie Leningrado blokadą ir leningradiečius, krentančius iš bado tiesiog gatvėse: tipena per sniegą senutė ir staiga krenta negyva, tik spaudžia ir spaudžia delne saujelę sniego, o juodų varnų pulkai jau suka ratus virš jos, jau tapusios lavonu.

Jos, tos juodos varnos, irgi alkanos.

Ir galvoju: ar mes sočios? 

Labai jau kažin.

Tai ir mes – lyg tos juodos Leningrado varnos?

Iš Vokietijos aš atvežta kaip Gražina Rais. Kas man sugalvojo šitokią pavardę, nežinau. Anoje šeimoje aš buvau Gražute. Pavardė, aišku, Liobinc. Taigi Gražutė Liobinc. Šitaip buvau užrašyta ir klasės dienyne. Bet į Vilnių mane atvežė jau kaip Gražiną Rais, bet iš tos Rais staiga padaro mane Rimšiute. Vardą palieka tą patį. 

              Grįžus iš Borovoje,  mane nuveda į rusų mokyklą Subačiaus gatvėje, nes esu atvežta iš Rusijos, bet pramokstu ir lietuviškai. Tada kažkieno nurodymu kraustausi į lietuvių mokyklą Užupyje. Iš tų metų prisimenu klasės vadovę Valę, net išsaugojau jos nuotrauką, o štai pavardę užmiršau. Ji buvo puiki mokytoja. Žemėlapyje ji mums rodydavo Baltijos jūrą ir sakydavo: „Čia, mergytės, mūsų namai namučiai“. 

              Vienus mokslo  metus mokausi net Salomėjos Nėries vidurinėje mokykloje, į kurią patekdavo tik rinktinių tėvų vaikai. Kaip patekau aš, nežinau.  Gal kad laisvai šnekėjau vokiškai? Istorijos mokytoja Petrulienė mane kviečiasi į namus, vaišina arbata, sausainiais, duoda pasiskatyti prieš karą išleistų lietuviškų knygų. Lankau Pionierių ir moksleivių rūmuose keramikų ir trimitininkų būrelius, nudrebiu iš molio Gedimino pilį, ir ji išvežama į Maskvą, kaipo Sąjunginės moksleivių darbų parodos eksponatas, gaunu dovaną – vasaros atostogas „Arteko“ pionierių stovykloje prie Juodosios jūros. Klasės auklėtoja Mackevičiūtė vedžiojasi mane į Dailės institutą, kuriame ji studijuoja, ir aš svajoju apie mokslą aukštojoje mokykloje – gal Dailės institute,  gal Konservatorijoje, nes mums sakoma: jei gerai mokysimės, galėsime baigti vidurinę mokyklą ir siekti aukštojo mokslo…           

Ir staiga viskas žlunga: vaikų namų direktorė Olga Rotblat, pikta ir amžinai susiraukusi žydė, neleidžia man baigti vidurinės mokyklos – išvaro į Statybos technikumą. Vadinasi, aš nebūsiu nei dailininkė, nei muzikė, nei restauratorė, nei istorikė, nei archeologė  – būsiu molio minkytoja, nes, Olgos Rotblat galva, Dailės institute ar Konservatorijoje turi mokytis tik grynakraujai tarybiniai žmonės, o ne kažkokie nachlebninkai.

Ir prisiminiau: mes turime būti žemesni už žolę, tylesni už vandenį, jei nebūsime tokie, mus tokius padarys – tam yra Sibiras, tremtys, kalėjimai ir taip toliau. Taigi karas baigėsi, o kova tęsiasi. Kova už būvį. Atsiras mūsų tarpe tokių, kurie seks kiekvieną mūsų žingsnį, kiekvieną mūsų žodį, netgi šyptelėjimą ir neužmirš priminti – tu esi ne mūsiškė, bet mūsų…

Tarp tokių, nenorinčių būti tylesne už vandenį ir žemesne už žolę, atsidūriau ir aš. 

O buvo taip. 

Mokymosi septintoje klasėje metais vyko sąjunginis pionierijos suvažiavimas. Iš Lietuvos į Maskvą turėjo vykti grupė trimitininkų ir būgnininkų. Kadangi mokėjau garsiai trimituoti ir smarkiai mušti būgną, man liepė ruoštis ton kelionėn. 

 Nueinu į Pionierių rūmus repeticijon, ir vos neišvirstu iš padų – visi mažiukai, o aš viena, sakytum, lyg Pylypas iš kanapių išlindusi – tokia augi aš buvau. Grįžtu iš repeticijos ir sakau direktorei, kad į Maskvą aš nevažiuosiu, nes man, tokiai žalgai, gėda tarp šitokių mažylių. Direktorė nusivedė mane į pionierių kambarį ir Lenino akivaizdoje smarkiai išbarė, bet aš laikiausi savo, tai išbarusi Olga Rotblat man tarė: 

– Jei taip, aš iš tavęs padarysiu kamenčiką – mauk man iš akių, neklaužada!  

Kas tas kamenčkas – neturiu supratimo. Klausti įsiutusios direktorės bijau, tad klausiu Danguolės – geriausios savo draugės. Ji irgi nežino. Sėdime susiglausios ir svarstome, ką iš manęs žada padaryti toji pikčiurna direktorė, ir galvon šauna netikėta mintis – kažką iš akmens, ir abi lekiame į Kauno ir Panerių gatvių sankryžą, kur dunkso Sunkiųjų darbų kalėjimas, ir ten pamatom, kaip kaliniai didžiuliais kūjais skaldo akmenis… 

Stoviu prie spygliuotų vielų aptvaro ir žiūriu į jų darbą, ir mąstau pastėrusi – Dievulėliau, kaip aš tokį kūjį pakelsiu…

Laikui bėgant tas įvykis išdilo iš atminties, kaip ir daugelis kitų įvykių, o toji žydė, regis, tą pyktį kantriai nešiojosi širdy ir, išmušus reikiamai valandai, jį man žiauriausiu būdu priminė – gaunu valstybės kraitelį: paltuką, batukus, dvi suknutes, du patalynės komplektus, pasą ir su tuo savo  turteliu esu išvaroma į statybos technikumą. 

Ir akyse man vėl stojasi vaizdelis – kaip, Šarlotės lydima, aš išeinu iš Liobincų namų. Kad jie man brangūs, supratau daug vėliau – Vilniaus vaikų namuose. Pasiilgusi jų, rašau laiškus ir siunčiu į Vokietiją. Nereikėjo tada nei pašto ženklų, nei vokų – sulankstai kareivišką trikampį, vienoj pusėj užrašai gavėjo adresą, kitoj – savo, įmeti į pašto dėžutę ir lauki atsakymo. 

Rašiau aš tuos laiškus ne kambaryje prie stalo, o įlindusi į Vaikų namų šuns būdą – kad niekas nematytų. 

Šunelis mielai užleidžia man savo guolį.  

Išsiunčiau daugybę laiškų, bet nesulaukiau nė vieno atsakymo. Ką, užmiršo jie mane? Gal ir taip. Juk jie apgaule išviliojo mane iš namų ir atidavė rusams! Pykau ir atleidau. Atleidau ir vėl pykau. Dabar jau dėl to, kad neatsako man į laiškus. 

Tik po daugelio metų sužinosiu, kad jie gavo tik vieną tokį mano apverktą trikampelį ir tuoj pat išsiuntė atsakymą – tvarkingai, su pašto ženklais, solidžiame voke, kokie naudojami tarptautinuose susirašinėjimuose. Nekantraudami laukę atsakymo, bet nesulaukę. Ir vėl rašę, ir vėl nesulaukę, net vienu momentu buvo nusprendę, kad manęs nebėr gyvos. 

Bet atmetę šitokią baisią mintį ir per Tarptautinį Raudonąjį Kryžių vėl puolę  ieškoti manęs Lietuvoje, aišku, Liobinc pavarde, ir, žinoma, nerado, nes negalėjo rasti – vadinasi, ne atsitiktinai aš dar Vokietijoje buvau padaryta Rais, o Lietuvoje perkrikštyta į Rimšiutę – specialiai, kad niekas manęs nerastų…

Praradusi viltį Ema aną mano laiškelį susiviniojo į nosinę ir nešiojosi kišenėlėje kaip relikviją ar šventenybę, ir sakė savo dukroms: „Jei kada nors mūsų mergaitė atsiras, neapleiskite jos“, o Feliksas nuo savęs pridūrė: „Gražina yra mūsų šeimos narys“. 

Tai buvo lyg priesakas – laukti manęs, karo vaiko, ir ieškoti manęs, jei tai bus įmanoma.  Bet aš pati tuos gerus žmones susiradau. Apsidžiaugė mane pamatę. Apsikabinom, išsibučiavom. Ema jau buvo mirusi. Amžiną jai atilsį. O jos vaikai paaiškino: „Mes vykdome mamytės priesaką – surasti Gražutę, ir ačiū Dievui, kad tu atsiradai“. 

Ir tik tada aš sužinojau, kad esu ne jų vaikas, o karo keliuose pasiklydusi lietuvaitė, kurią jie priglaudė. 

 Ir vėl ašaros.

Ta gera moteris galvojo apie mane, rusų išplėštą iš šeimos. Ir aš mąstau ir mąstau: kiek skausmo, kiek netekčių, kiek ašarų slypi už to baisaus žodžio – Karas: išdraskyti žmonių likimai ir gyvenimai, išardytos šeimos, sugriauti kaimai ir miestai, tėvus praradę vaikai, ir tėvai, praradę savo vaikus. Visa tai mes, karo vaikai, pergyvenome ir lyg negyjančią žaizdą nešiojamės visą gyvenimą. 

          Visais tais pergyvenimais ir visomis tomis netektimis nešini mes atėjome į pokarį – į taiką. Deja, deja, deja. Gimtinėje liko purvina svetimo kareivio pėda, užminta ant mūsų valstybės Nepriklausomybės. 

Mes – šito taikaus, bet niūraus laikotarpio jaunimas. Tik mes ir gal dar Aukščiausiasis gali paliudyti, ką kiekvienas mūsų atsinešėme sieloje, penkiasdešimt penktaisiais praeito šimtmečio metais stodami į Vilniaus statybos technikumą. Ne visi iki tų metų turėjo galimybę mokytis, todėl mūsų kurse – 15-22 metų jaunimas. Visus vienaip ar kitaip buvo palietęs karas ir kruvinas pokaris. Gyvenome kambariuose po 5-20. Iš kolūkio laukų naktimis pavogtų bulvių, kopūstų, morkų ant primuso ar kirogazo visam kambariui verdame kopūstienę. Jei kas iš namų atsivežė bryzą lašinių ar puspuodį sviesto – visam kambariui balius. Net ir tiems, kurie neturime gimtųjų namų, tarp tokių esu ir aš. Žiemos atostogas leidžiu bendrabutyje, o vasarą prakaitą braukiu statybose – kartu su betonuotojais, tinkuotojais, mūrininkais. 

Turiu užsidirbti duonai ir drabužėliui. 

Prisimenu, statome bendrabutį aukštosios partinės mokyklos studentams Vytauto Montvilos gatvėje. Tas stipriai suręstas rusų architektūros pastatas tebestovi ir šiandien. Dirbu betonuotojų brigadoje. Mano porininkė, stambi it boksininkė moteris, tiek pridrėbė ant padėklo betono, kad mane net šiurpas apėmė – nepakelsiu!  

– Nori pinigo – pakelsi, – kerta ji ir sukomanduoja: – Aš –prieky, tu, mergele, iš paskos! Marš!  

Einam. Ji – prieky, aš svirduliuoju iš paskos. O reikia ne tik nešti, reikia ir kopti laipteliais aukštyn, kur triūsia betonuotojai. Rėkiu: „Nepanešu!“ „Nesimuliuok!“, – surinka porininkė. Sulig tais žodžiais naščiai išslysta man iš rankų ir krisdami nubrozdina moteriai blauzdas ir kulną. „Lebeda!“ – sukriokia  moteris ir atsivedėjusi trenkia man tokį antausį, kad aš akimirksniu susileidžiu ant žemės. 

           Apsiverkiu ir, niekam nieko nesakiusi, išnykstu į bendrabutį. Pražliumbusi visą naktį rytą į darbą neinu. Vakare  duris praveria darbų vykdytojas Jankauskas su brigadininku Fiodorovu, klausia, kas nutiko, kad nebuvau darbe, aš papasakoju, kas nutiko, ir jiedu nustebę, kad šitokią kūdą mergaičiukę pristatė prie tokio sunkaus darbo. 

           – Čia daug mūsiškių, – tarė Fiodorovas, – jie tavęs, dukrele, neleis skriausti. 

           Nesuprantu: kas tie mūsiškiai? Aš čia jokių mūsiškių neturiu. Jankauskas paaiškina – tremtiniai… 

          Tremtinys ir pats Fiodorovas, todėl jis – Lietuvoje…

           Jiedu paima mane savo globon, ir daugiau man nebereikia  vilkti betono į antrą aukštą. 

          Už ką Fiodorovas buvo ištremtas į Sibirą – nesisakė. Nors ir aš juk tremtinė – iš Vokietijos atitremta į Lietuvą.  

Kitą vasarą buvau priskirta prie mūrininkų. Tempiu jiems plytas ir skiedinį. Aplink – baisiausia pliurzė. Ant šitos pliurzės   užmestos kelios palaidos lentos – padarytas lentinis šaligatvis. Tempiu apsikabinusi glėbį plytų, lentos staiga susiskersuoja, ir aš iki kelių smunku į molio pliurzę. Ir kad pasigirs kolektyvinis vyrų ir moterų žvengimas, o aš stoviu toje pliurzėje ir pajudėt negaliu. O jie žvengia. Gerai, kad iš kažkur atsiranda darbų vykdytojas Rožinskas su padėjėju ir mane ištraukia.     

Tokie skaudūs prisiminimai.

Skurdus gyvenimas vertė mus galvoti, kaip prasimaitinti, kaip nusipirkti batus, paltuką ir kitką, kas reikalinga žmogui, kaip vienas kitam padėti bėdoje, ligoje ar šeimos nelaimėje. Kaip skurdžiai begyvenome, bet knygai, teatrui ar koncertui Filharmonijoje visuomet atsirasdavo rublis. Jei ne savas, tai pasiskolintas – iki stipendijos… 

Tokie buvome – veržėmės į šviesą.

Kartais švysteldavo saulutė. Man – kai į klasę įeidavo vokiečių kalbos mokytoja Špicaitė. Mudvi kalbėdavomės vokiškai, tuo nustebindami visus bendraamžius. Ji gyveno Žvėryne. Sykį pasikvietė mane į svečius. Paskui – dar kartą, dar ir dar. Papasakojau jai apie savo gyvenimą, nors Lidija Konstantinovna ir buvo prisakiusi šito niekada nedaryti – aš, jos pykčiui, ryžausi daryti… 

Mokytoja užjautė mane – kai bus sunku, ateik, sakė, ir aš tapau jos numylėtine.

Būna tokių mokyklose… 

Tie sunkūs studijų metai mus sutelkė ir suvienijo. Dalindavomės ne tiktai kolektyvine kopūstiene, bet ir duonos, svogūno ar cukraus gabalėliu – pusės padinės duonos kepaliuko ir vieno svogūno užtekdavo mums, trims mergaitėms, prasimaitinti visą savaitę, likusią iki stipendijos. Prisimenu, Magdutė Naujalytė, vyresnė už mane, ir Angelė Rukšėnaitė nuo savo duonos kepalo atriekia riekę, dalį jos pamerkiame į pasaldintą vandenį stiklinėje ir taip pasigaminame dzūkiško mutinio, likusį duonos gabaliuką baksnojame į druską ir valgome su svogūnu – tokie būdavo mūsų pusryčiai, kartais – pietūs, kartais – vakarienė, o kartais – ir viskas kartu…

Mes tokie sotūs ir laimingi skubame į pamokas. Taip mes tapome draugiški, supratingi ir, žinoma, užjaučiantys vienas kitą.

Kurse greta vienas kito sėdėjo skirtingų pažiūrų, skirtingų stovyklų atstovai – miškinių ir stribų vaikai, tačiau tai netrukdė gyventi ir išgyventi tą sunkmetį. 

Mes buvome mūsų valstybės nelaimės vaikai. 

O už technikumo langų virė gyvenimas. Kartais suprantamas, kartais ne, bet mums rūpi būti kartu su juo. Išgirstame – Rasų kapinėse vyksta Vilniaus studentijos maištas. Ir man pirmas klausimas – kodėl kapinėse? Pasirodo, šiandien –  Vėlinės. O kas tos Vėlinės? Danguole Deguckaite man paaiškina, kad tai mirusiųjų pagerbimo diena. 

Tai kodėl studentai tokią dieną maištauja? 

Pasirodo, valdžia uždraudė Vėlines švęsti. 

Kodėl? Juk tai mirusiųjų pagerbimo diena! 

Vadinasi, mirusiųjų negalima gerbti? 

Kodėl? 

Danguolė man negali išaiškinti, sako – reikia pačiai pamatyti, ir mudvi lekiame į Rasas. Nustembu nuo ten pamatyto grožio – kapinės žibėte žiba nuo žvakučių liepsnelių. Pirmą kartą gyvenime matau tokį vaizdą. Net šiurpuliukai nupurto. Jaunimas dainuoja dainas – Danguolė man aiškina, kad ne dainas, o giesmes, kurios ne dainuojamos, bet giedamos, ir staiga lyg šaltas vėjas nuvilnija šnabždesys: „Kareiviai supa kapines!“

Nupurto Rytprūsių šaltukas – kas dabar bus? Šaudys, kaip tų Rytprūsių vaikus? Išmes į orą ir šaudys – kaip gyvus taikinius? Ir jau girdime – atūžia sunkvežimiai. 

Atvažiuoja mūsų suimti? 

Abi su Danguole išlendame pro skylę kapinių zomate ir neatsigrįždamos dumiame į buvusius mano Namus – visos tos skylės, visos tos kapinės man gerai pažįstamos, nes mano buvę  Vaikų namai anapus tvoros, ir aš tų istorinių kapinių tyloje esu praleidusi ne vieną pavasario valandą, kai sužydi kapinių liepos, kaštonai ir gėlės.  

Tas neeilinis įvykis mus dar labiau suvienijo, sakyčiau, sutelkė, suglaudė. Su nerimu laukdavome nakties. Ateis ir išsives, kaip išsivedė dėstytoją Vytautą Girdzijauską. Išsivedė – ir dingo mūsų dėstytojas. Gal po trejų ar ketverių metų aš jį pamačiau Vilniuje, bet  jau ne žvitrų garbanių , o, sakytum, prieš laiką paliegusį senį. Tarp tokių galėjome atsidurti ne vienas mūsų. Ypač iš tų, vadinamų nachliebninkais – taigi liaudies priešų vaikais…

Paskui sužinosiu, kad mūsų dėstytojas kalėjo Taišeto lageryje, grįžęs iš jo prie pedagoginio darbo nebuvo prileistas – dirbo kažkokioje gamykloje. Paskui pradėjo rašyti knygas ir dabar yra Lietuvoje žinomas rašytojas. 

Kaip sakoma, per kančias į garbę? 

Bet kančios tuo nesibaigė: paskui, jau Nepriklausomybės laikais, jis lyg buvo apšauktas koloborantu…

Politika tais laikais buvo juodesnė už naktį – visa Lietuva gyveno baimėje ir nežinioje – it miške gūdžią naktį pasiklydęs keleivis. Tačiau ir tie neramūs įvykiai jauną sielą grūdino ir skatino domėtis draudžiamais dalykais – lietuvybės klausimas švietė mums kaip Joninių vabalėlis gūdžią naktį.

Tokie buvome, tokie esame – užgrūdinti pokario vaikai. 

Baigę technikumą, išsiskirstėme po įvairias Lietuvos statybas. Kas tik dirbo, o kas dirbdamas studijavo Universitete ar įvairiuose institutuose. Ir tie, ir anie, visi be išimties kūrėme, statėme, gražinome Lietuvą. 

Kas šiandien suskaičiuos, kiek per tuos dešimtmečius pastatėme mokyklų,vaikų lopšelių-darželių, ligoninių, poliklinikų, gamyklų, kultūros namų bei rūmų, gyvulininkystės fermų, parduotuvių, bibliotekų ir kitokių statinių! Neišvardinsiu! Nes neįmanoma išvardinti. O visa tai – Lietuvos žmogui, visa tai – mūsų gimtajam kraštui. 

Baigusi technikumą, iki 1971 metų dirbau respublikos cheminės pramonės statybose, pradėjau meistre, baigiau gamybinio skyriaus viršininko pavaduotoja, o nuo 1971 metų rugsėjo pirmos iki 2005 metų – Medžio apdirbimo ir apdailos mokyklos dėstytoja. Per 46 darbo metus užsidirbau 781 lito mėnesinę pensiją, iš kurios turiu laimingai gyventi…  

Skaudu ne dėl tokios pensijos – skaudu dėl visai kitų dalykų, o būtent: kodėl nepriklausomybės metais buvo beatodairiškai sunaikintos įmonės, kurias statėme ne tik mes, lietuviai, bet ir užsienio firmos, kurioms Maskva mokėjo ne rublius, bet dolerius? Turiu galvoje Kauno J. Janonio popieriaus fabriko du cechus, kuriuos įrenginėjo japonai, to paties Kauno „Inkarą“, kuriame japonai įrengė dvi modernias sportbačių gamybos technologines linijas, arba Plungės „Linų audinius“, kur pagal japonų mokslininkų išradimą buvo audžiama medžiaga viršgarsiniams lėktuvams bei balistinėms raketoms… 

O kur dar „Mažeikių nafta“ su savo norvegiškomis technologijomis už niekus atiduota Amerikos, paskui Rusijos žydams, o dabar – lenkams, ir mes, lietuviai, kažkodėl mokam už benziną brangiau, nei estai ar latviai, kurie tokio fabriko neturi… 

Kartais įsiutusi galvoju: esame mulkių mulkiai. Ne mes, žinoma, kaipo tauta, o mūsų politinis elitas, tai yra atsitiktinai pakliuvusios į valdžią vidutinybės, kurioms rūpėjo ne Lietuvos žmogus, jo ir šios valstybės ateitis, bet asmeninė kišenė. Todėl Lietuva šiandien bėga iš Lietuvos, ir mūsų jau mažiau nei trys milijonai…

Man asmeniškai teko prisiliesti prie kai kurių čia paminėtų įmonių technologinių darbų dokumentacijos, sakysim, prie „Mažeikių naftos“, ir man šiurpas ima dėl šitokio mūsų valdžios neūkiškumo ir piktybiško žioplumo arba stačiai kenkimo mūsų valstybei, o tuo pačiu ir mūsų žmogui. 

Jei tik tiek…

Tad nėr ko stebėtis, kad lietuvis šiandien gauna pačius mažiausius atlyginimus, pačias mažiausias pensijas ir kitokias išmokas, jei ne Europos Sąjungoje, tai bent jau tarp Baltijos valstybių, o kartais bandome mokinti kitus, kaip reikia gyventi…

O kažkada juk nebuvome paskutiniai…

Bet ką tu, žmogus, padarysi. Džiaukis, ką turi, ir galvok, ką turėsi rytoj, jei to, ką turi, tau neatims kaip Andrius Kubilius pensijų, net nepagalvojęs, kaip senas žmogus pragyvens be tų kelių grašių. Sakytum, kaip tikras bolševikas – anie atėmė iš žmogaus žemę ir sumetė į kolchozą, o iš to kolchozo tam žmogui  po dešimt gramų dirsių už darbadienį, žmonių pramintą vargadieniu…

O Kubilius kibo į pensijas

Juk nė viena Europos valstybė per krizę pensijų nelietė. Tiesa, latviai pamėgino, bet jų Konstitucinis teismas pasakė – stop, berniukai, ir valdžia atšaukė savo nedorą sprendimą. O Lietuvoje kažkodėl nuvažiuota tanku per senukų galvas. Tai darė ne vien Andrius Kubilius. Ir ponas Rolandas Paksas gerokai prieš tai, atsisėdęs į trapiosios koalicijos premjero kėdę, kibo pensininkams į atlapus. Konstitucinis teismas tada pasakė, kad ponas pasielgė  neteisingai. Problema lyg ir buvo išspręsta visam laikui, tačiau  Andrius Kubilius ėmė ir vėl užlipo ant Rolando Pakso gėblio…

Bet stop, bobute, per toli nuvažiavai – už tokius žodžius gali gauti per snapą. Jei taip, tai turiu stabtelt ir sugrįžti į savo namelius ir, atsisėdusi prie lango, svajot apie gyvenimą…  

          Vasarą aš važiuoju į Vokietiją – į svečius pas vokietukus, su kuriais speiguotą keturiasdešimt ketvirtųjų žiemą iš Įsručio Baltijos ledu bėgome nuo rusų į Didžiąją Vokietiją. 

          Ji, Vokietija, buvo Didžioji ir liko man Didžioji, nors užaugau Lietuvoj, dirbau Lietuvoj ir mirsiu, matyt, Lietuvoj…

           Vokietijoje liko mano draugės vokietaitės ir lenkaitės. Pas jas ir važiuoju. 

           Važiuoju pas mamos dukras Šarlotę ir Gertrūdą, kurios mane vadina seserimi ir rūpinasi manimi kaip seserimi – apmoka man, Lietuvos pensininkei, kelionės išlaidas į ten ir atgal. Man dėl to gėda, bet ką padarysi – toks keistai surėdytas  mūsų gyvenimas. Vokietija buvo paversta kruvinais griuvėsiais, sakyčiau – sugriauta ir fiziškai, ir morališkai, net suskaldyta į keturias dalis, kad niekuomet neprisikeltų kaip valstybė, bet visai per trumpą laiką ji prisikėlė, atsigavo ir dabar diriguoja visai Europos Sąjungai. Iki jos lygio, man rodos, mes niekuomet neprisikelsime.

Ak, ir vėl nuvažiavau į šalį, todėl suku ienas atgal.

Aš buvau ir esu pati jauniausia iš visų jų, tų mano vokietaičių. Jie man sako: „Tu, Gražute, esi karo aidas, nes esi toli, viena, tave išrovė iš mūsų namų, todėl ir karas tau nesibaigė ir kažin, ar kada baigsis.“

Taigi esu karo aidas, todėl ir aidžiu…

Tos dvi mano seserys, kurias paminėjau, išvarytos iš gimtųjų namų Įsrutyje į Didžiąją Vokietiją, šiandien gyvena puikiai. Jos gali sau leisti tris kartus per metus atostogauti svečiose šalyse. Aš su savo 781 pensijiniu litu kišenėje apie tai galiu tik pasvajoti. 

Net ir svajoti bijau, kad neišprotėčiau…

Kai mane vežė iš tų namų, jos labai gailėjo manęs, o dabar gaili, kad aš stoviu ant ubagyno slenksčio, kad iš pensijos nieko sau leisti negaliu – nebent išsivirti miežinių kruopų košės…

Nuoskauda begalinė. Nes juk visą gyvenimą dirbau, dirbau ir  dirbau. Kartais pagalvoju – matyt, esu gimusi kančiai. 

Mirus vyrui, kurį jos visos pažinojo, kvietė mane grįžti Vokietijon – namo, bet aš, pati tai supratau, jau esu atriekta riekė, kurios neprilipdysi prie duonos kepalo, todėl, galvojau, smagu ir gera man bus ten tik iki tam tikro laiko, o paskui užgrauš nostalgija: namie, kad ir šalta, ir nejauku, tačiau tai Mano namai!

Gyvenau Kaune, puikiame mikrorajone, puikiame bute, dvejus metus ten, viena likusi, iškentėjau, kitaip negaliu pasakyti – iškentėjau, ir dingau į kaimą, kur daug darbų, tačiau daugiau vietos, kur gali pamatyti tekančią saulę, liuoksančią per pievą stirną, prašoliuojantį zuikį. Kai užsiėmiau šiokiom tokiom statybom, skausmas ir nežinojimas, kur save dėti, ir kasdienis nerimas pradėjo tolti, bet įsitikinau, kad iš beviltiškumo duobės neįmanoma pačiai išsikapanoti. Kartais visa kūną nutrenkia kaip elektra, kai pradedu galvot, prisimint praleistą laiką, pokalbius, pokštus, apskritai savo gyvenimą. Žmonių požiūris į našles kvailas, žeminantis – apsakyti neįmanoma. Todėl aš suprantu anuometę šitų namelių, kuriuose šiandien gyvenu, šeimininkę, kuri kažkodėl  ieškojo manęs, atsidūrusi žiloje vienatvėje. 

Kaip ta nuoširdi moteris atsirado mano gyvenime? 

Labai paprastai. 

Per vienas žiemos atostogas mane pasivežė į savo namus kurso draugė Magdutė Naujalytė. Ir staiga gaunu žinią –technikumo bendrabutyje manęs laukia kažkokia moteris iš Kauno. Pinigų kelionei neturiu, tad piniginę atveria Magdutės tėvelis – girdi, gal koks tavo namiškis atsirado?

Ir aš jau bendrabutyje.

– Esu Petronėlė Jankauskienė, – ištiesė man ranką toji manęs ieškanti moteris, ir po kelių minučių mudvi jau atviraujame viena kitai. Pasiguodžia – neturinti vaikų, karas išdraskęs visą jos giminę – vieni atsidūrę Sibire, kiti Vakaruose, tad esanti viena it pirštas: „Kaip ir tu, mano miela mergaite.“    

– Suremkime pečius, – tarė, – ir bus lengviau gyventi…

Ir jau pasakoja savo gyvenimo istoriją.

          Keturiasdešimt pirmųjų birželį ją išvežė į Sibirą. Už ką – nesakė. Įmetė į vagoną – ir išvežė. Ešelonas sustojo Uralo kalnų papėdėje. Atkabino vagonus, ir garvežys, tris kartus ūktelėjęs, nudūmė su visais palydovais. Žmonės liko vagonuose vidur laukų. Vagonų durys užsklęstos – atseit, dvėskit badu, banditai! 

         Ji išsiropštė pro langelį, pastovėjo ant bėgių, palūkuriavo, galvodama-nesugalvodama, ką toliau daryt, ir patraukė bėgiais namo. Vasarine suknute apsirengusi, vasariniais batukais apsiavusi, be jokių dokumentų, be jokios provizijos. 

Pėstute parėjo į Kauną, o Kaune butą jau užėmę svetimi, ir jie:„Ko parsivilkai, stipena, mauk iš kur atėjusi“…

Ir ji išėjo ubagais…

Grįžo rusai. Teko slapstytis, nes buvo tremtinė, nors ištremta ne už politiką ar už didelius turtus, o už tai, kad dirbo pas Ministrą Pirmininką Juozą Tūbelį ateinančia virėja, o Juozas Tūbelis – valstybės prezidento Antano Smetonos svainis, Tautininkų partijos pirmininkas. Na, kas, kad jau miręs prieš dvejus metus, bet priešas ir negyvas priešas, o tu tam priešui virei valgyti, todėl irgi esi laudies priešas, tad važiuok į Sibirą. 

– Aš to kelio, kurį tada nuėjau, nebepakartočiau, – sakė. 

Į senatvę ji nusipirko senutėlį namuką ir jame baigė šio gyvenimo kelionę. Dabar toje sodyboje gyvenu aš su anūkėle Ieva – mano viltimi ir mano laime.     

Atrodo, viskas būtų lyg ir gerai, jei ne viena problema – man neužtenka vien duonos. Man reikia ir knygos, ir teatro, ir koncerto, ir parodos. Anais laikais aš visa tai turėjau, o šiandien neturiu. Dėl šito aš labiausiai kenčiu. Man baisu sėdėti prie lango ir laukti, kol pasirodys Ji, ta nelaboji su dalgeliu ant peties…

Aš noriu gyventi… 

Kaip ir visi šios žemės keleiviai…   

 

Facebook komentarai
Back To Top