skip to Main Content

Karma  – vaikus iš mylinčių tėvų atiminėjusi teisėja Zoja Monid mirė nuo insulto

 

Aurimas Drižius

Daugybę vaikų iš mylinčių tėvų atėmusi, taip pat padariusi begalę kitų nusikaltimų Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Zoja Monid prieš savaitę mirė nuo insulto.

 

„Mano draugė prakeikė šitą Zoją dėl to, kad ši atėmė mūsų du nepilnamečius vaikus“, – redakcijai sakė Remigijus Guobys, pasidalinęs šia puikia žinia, – mes su drauge buvome savaitei išskridę iš Lietuvos, vaikus palikę prižiūrtėi savo giminaičiui. Tada atėjo buvęs mano draugės vyras, pasiėmė vaikus ir išsivežė. Nors tas buvęs vyras net anksčiau neprašė teisės prižiūrėti vaikus, tačiau Zoja Monid atėmė iš mano draugės joss vaikus, o po pusantro mėnesio apeliacinis teismas pripažino, kad nebuvo jokio pagrindo tuos vaikus atiminėti.  Po pusantro mėnesio vaikus gražino, tačiau mano draugė jau buvo prakeikusi tą Monid. ir vėliau tą teisėja skirstė ir dalino vaikus ir manau, sukėlė daug skausmo šeimoms. Advokatai kalbėjo, kad apie ją buvo parašyta nemažai straipnsių, ir kad dėl to ji ir numirė – nervai neatlaikė“.

Tai, kaip nervai turėjo atlaikyti visoms Zojos Monid aukoms – jau kitas klausimas.  

LL nemažai rašė apie šią teisėją Zoją Monid, kuri nuolat dirbo nusikaltėliams,  ir tuo tikslu net Konstitucijos straipsnius buvo įvardinusi kaip „deklaratyvius teiginius“.

Teisėjo garbės teismas nusprendė, kad Konstituciją įvardinusi kaip deklaraciją, teisėja Zoja Monid padarė tik vienkartinį, o ne daugkartinius įstatymo pažeidimus, todėl kelti jai drausmės bylą atsisakė.

Bet kuriuo atveju Zoja Monid buvo viena įžūliausių nusikaltėlių Vilniaus miesto apylinkės teisme.

Kaip šis teismas Alvydo Sadecko prašymu įvedė cenzūrą ir uždraudė man „Laisvame laikraštyje“ spausdinti straipsnius, kuriuose jis būtų siejamas su „Mažeikių naftos“ privatizavimu ir Gedimino Kiesaus nužudymu, tam pačiam teismui buvo pateiktas prašymas panaikinti minėtą cenzūrą, nes :

 Lietuvos Konstitucijos 44 str. 1 dalyje numatyta, kad masinės informacijos cenzūra draudžiama.

Be to, Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, kas  yra cenzūra: „Cenzūra – tai spaudos, kino filmų, radijo ir televizijos laidų, teatro spektaklių ir kitų viešų renginių turinio kontrolė, kad nebūtų platinamos tam tikros žinios ir idėjos. Demokratijos požiūriu svarbu, kad viešoji nuomonė formuotųsi laisvai. Tai pirmiausia reiškia, kad masinės informacijos priemonės steigimas, jos veiklos galimybė neturi priklausyti nuo būsimų publikacijų ar laidų turinio.“.

Be to, Visuomenės informavimo įstatymo 10 straipsnis „Draudimas taikyti neteisėtus informacijos laisvės apribojimus“ sako: „Viešosios informacijos cenzūra Lietuvos Respublikoje draudžiama. Draudžiami bet kokie veiksmai, kuriais siekiama kontroliuoti visuomenės informavimo priemonėse skelbiamos informacijos turinį iki šios informacijos paskelbimo, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.“.

Penkis kartus kreipiausi į minėtą teismą, nurodydamas vis naujas aplinkybes, kad įvesta cenzūra yra neteisėta ir nusikalstama, o minėtas A.Sadecko skundas yra melagingas, nes jis pats buvo „Mažeikių naftos“ akcininkas, ir vadovavo minėtos įmonės privatizavimui.

 

Visais atvejais teismas nepasisakė dėl mano pagrindinio motyvo – teismas įvedė cenzūrą, kas yra draudžiama tiek Konstitucijos, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymo. Taip pat teismai nevertino ir melagingų A. Sadecko parodymų, kad jie niekaip nėra susijęs su AB „Mažeikių nafta“ ir jos privatizavimu, nors buvo šios įmonės akcininkas, ir privatizavimo įstatymų autorius, tačiau teisme sakė, kad niekaip nesusijęs su minėtu privatizavimu.

 

Kai pateikiau teismui skundą, prašydamas panaikinti cenzūrą ir nurodydamas, kad minėtu teismo sprendimu buvo įvesta cenzūra, ką draudžia tiek Konstitucija, tiek ir Visuomenės informavimo įstatymas – Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Z. Monid sugebėjo pasakyti tik tiek, kad „taip pat nepagrįstas ir netenkintinas pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą byloje dėl netinkamo teisės aktų taikymo. Pareiškėjo prašymo teiginiai apie teisę skleisti informaciją, nenustačius, kad skleidžianti informacija neatitinka tikrovės, yra deklaratyvaus pobūdžio. Pareiškėjas nenurodo jokių konkrečių aplinkybių, motyvų ir argumentų, kurie suteiktų pagrindą teigti, kad teismo 2009-04-10 sprendime padarytos teisės normų taikymo klaidos“. Ir nė vieno žodžio apie tai, ką savo Visuomenės informavimo įstatymas ir Konstitucija apie cenzūrą. Teisėja Z. Monid nurodo, kad teismo įvesta cenzūra yra visai teisėta, ir kad A.Drižiaus paminėtos aplinkybės, kad tai prieštarauja Konstitucijai ir Visuomenės informavimo įstatymui, „yra deklaratyvaus pobūdžio“.

 

Kai apskundžiau šį Z. Monid sprendimą Vilniaus apygardos teismui, šio teismo teisėja R. Petkuvienė neišdrįso tyčiotis iš Konstitucijos ir įstatymų, ji sugalvojo remtis savo išgalvotais motyvais, kad neva dėl cenzūros jau pasisakė Vilniaus apygardos teismas. Nors to niekada nebuvo.

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top