skip to Main Content

 

Kariuomenė  –  šventė, projektai, vienetai, statutas  ar kas daugiau?

Su  skaudžia  po 25 Lietuvos  Nepriklausomybės  metų nuskambėjo iš aukšto rango JAV  NATO karininko,  vizito  Vilniuje,  pareikštas  nusistebėjimas: “Tai  kur  jūsų kariuomenės, kas jus gins?“  Tai labai keistai  nuskambėjo  ši  replika  šį  pavasarį, atrodo žinant, kad  valstybė neegzistuoja  be saugios krašto  gynybos  ( ne  tik  atrankiniu  būdu  save  parodant  kitų karinių struktūrų sudėtyje, bet  visą dėmesį  pirmiausia skiriant  savo krašto  piliečių  saugumui )  Tai manau atsitiko,  kai  JAV  Prezidentas  Vilniuje pasakė, kad  Jūsų  priešas  bus  ir mūsų priešu.  Tikėdamiesi  ir  aprimę,  kad  mus  apgins  NATO.   Bet  kol  bus  perdislokuotos  sąjungininkų  kariuomenė,  kurį  laiką  mes turėsime  patys  užtikrinti  gynybą.  Kodėl  taip įvyko  po 25  Lietuvos  nepriklausomybės  metų?  Krašto  apsaugos  sistema  kūrėsi  ir  keitėsi  neatsižvelgiant  į   kariškių  vertinimus,  kokia  turi  būti  Lietuvos  kariuomenė  bet  su  politikų  sprendimais,  vis  primenant  pinigų  trūkumą,  kuris  manau  nebuvo  ir  nėra  pagrindinis  kriterijus  ginant  Tėvynę,  ką  įrodėme  Sausio 13 mes visi   gynėjai  ir  pasiryžę  ginti  iki  pergalės, neturėdami  nė vieno  tanko,  ir  ką  įrodė  visam  pasauliui  Lietuvos  partizaninis  karas  ir  kad  vienas  lauke  karys,  jei  jis  karys  gali  būti  tuo  tikru  kariu  kai  istorija mus   paliko  vienui  vienus  su  priešu.  Tai  buvo  kario  dvasia, meilė  Tėvynei.  Atgavus  nepriklausomybę  ir  dalyvaujant  jaunuolių  atrankos  tarnyboje  į  Krašto  apsaugą,  savanorių  netrūko.  Tad  su  pirmaisiais  savanoriais  kartu  žengė  ir  karį  drąsinanti  kapelionų   tarnyba,  kad  Lietuvos  kariuomenėje  nebus  taip  kaip  kad  sovietinėje  kariuomenėje  tarnavo  jūsų  tėvai ir  kariuomenės  „dvasia“  buvo  „politrukas.“ ( Politiniam auklėjimui  skirtas  karininkas ) Šaltose  nuo  blokados  patalpose,  salėse  glaudėsi  jaunuoliai  nebėgdami  iš  kariuomenės,  bet  ją  stiprindami  raminant  atsisveikinančius   tėvus  ir  tėvams  klausiant  kapeliono  ar  tikrai  neskriausite  mūsų  vaikelių?  Moralinis  ir  dvasinis  kapeliono  patvirtinimas  buvo  tas,  kad  Lietuvos  kariuomenėje  neturės  būti  tokie  karininkai  ar  tarnautojai,  kuriems  karys  būtų  skaičius , vienetas, bet  pilnavertis  garbingos  tarnybos  karys  su  tokia  užduotimi  Lietuvai  kaip  ir  generolas – saugoti,  ginti  Tėvynę.      

 

Kur dvasinės kovos, stiprybės aruodai?    Gaunant  vis  daugiau  saviraiškos  ir  laisvės  ir  pilnai  nesukūrus  Šauktinių  kariuomenės,  kariuomenė  pateko  į  atrankos  projektus,  greito  įsijungimo  į  tarptautinių  misijų  batalionus.  Užsienio  šalių  vadai  ir  ilgą  patirtį  turintys  kapelionai,  lankydami  savo  karius, o jų  sudėtyje  esančius  ir  mūsų  karius,  tarptautinėse  konferencijose  išsakydavo  pastabas  ir  trūkumus  mūsų  kapelionams.  Viena pastaba  tuomet  sutapo  su  JAV  NATO  karininko  Vilniuje  šį  pavasarį  išsakyta    straipsnio  pradžioje  paminėta  nuostaba, jog   pirmiausia  reikia  sukurti  savo  kariuomenę  užtikrinančią  Krašto  apsaugą  o  po  to  vykite  į  tarptautines  misijas. Nemalonu  tai  minėti  po  25 Nepriklausomybės  metų,  kai   matai,  kad  Lietuvos  kariuomenėje  pamirštamos dvasinės, moralinės   kario  tradicijos  tarnauti  kariuomenėje.  Kai  Rytų  kaimyno  politiniai strategai  planuoja, skaičiuoja  Pabaltijo valstybių okupaciją, neišvengiant ir Lenkijos. Teorinės pratybos tam  vykdomos  institutuose  su  tiksliais paskaičiavimais.  Kai   sužlugdytą  šitą Lietuvos  konstitucinę  pareigą  tarnauti  kariuomenėje, politikai  pavertė,  žeminančia  lengvatų kariui ar jo šeimai  vilione, turi būti atgaivinta  rezervo paskirtis ir budrumas.  Šiandieną  matome   Lietuvos  kariuomenės  tankus,  šarvuočius,  įvairių  tarnybų  tarnautojus,  JAV  karinius  sandėlius.  Kaip tik  lapkričio  mėnesį,  kada  minima  Lietuvos  kariuomenės  diena, visą  lapkričio  mėnesį  Lietuvoje  vyksta   penkios  karinės  pratybos.  Šiose  pratybose  dalyvaus  apie  2800 karių  ir  civilių  iš  11 šalių.   Esant  dabartiniai  geopolitiniai situacijai, karo  atveju  gintis  pirmiausia reikės  patiems,  su  tuo  ką  turime,  ką  esame  išmokę  ir  kaip  gebame  kolektyvinėje  gynyboje  pratybų  metu, kol  atvyks  sąjungininkai.  Karinė  technika  sudėtinga  ir  jos  įvaldymui  reikia  žinių  ir  toms  žinioms  įgyti – valios, treniruočių.  Norisi   karo  vadų  paklausti   o  kur dislokuoti  Lietuvos  kariuomenės  dvasinės  kovos  stiprybės  sandėliai?  Koks  pačių  vadų  pavyzdys   kariui?   Kai  Prancūzijos  šventovėje  Lurde  mūsų  kariai  pamatė  dulkėtus,  karine  lauko uniforma,  nepraustais  veidais ,  tiesiog  iš  mūšio lauko   atvykusius  Kroatų  generolus  ir  suklupusius  šventovėje  maldai,  manęs  Lietuvos  kariai  paklausė, ką jie  čia  daro?  Aš  atsakiau:  „Pabūkite  čia  šitoje  vietoje  ilgiau bet  nebėkite  prie  suvenyrų  ar  alaus  ir  paklauskite  jų  pačių“.  Aš  manau, kad  jie  susikalbėjo  ir  suprato,  kas  yra  krikščioniškos  vertybės  praktikuojančiam  generolui ar kariui,  išreiškiant  padėką,    dėkojo  Dievui,  kad  liko gyvi  ir  jų  grįžtančių   sulauks  šeimos  laisvoje  Tėvynėje. 

Bažnyčios  nelabai  lankomos kariškių… Kukli  Vilniaus  Šv.Ignoto  kariuomenės  bažnyčia  nelabai  lankoma  kariškių. Kodėl?  Kauno  Įgulos  specialiai  kariuomenei   skirta  bažnyčia  jau  ilgas  laikas  kaip nemato  sekmadieniais kelių  šimtų  karių  ir  karininkų, negroja  karinis  orkestras, Laisvės  alėja  nebėga  vaikai  kartu  su  žygiuojančiais kariais.  Dingo  paprotys  atgaivinti  karinius  šventinius  paradus  kariuomenės  ar  valstybinių  švenčių  metu  miestuose, rajonų  miestuose, kaip  kad  buvo  padaryta   prieš  keletą  metų  Kaune,   Prienuose, vadovaujant  kariuomenės  vadui  dabartiniam  generolui  S. Madalovui,  įsijungiant  rajono  karinėms  organizacijoms, Savanoriams, Šaulių  sąjungai.   Žiniasklaida  rašė apie  Kauno  Įgulos kariuomenės  bažnyčios  finansinius  projektus  su  Kauno  Laisvės  alėjos  rekonstrukcija….  Norisi  paklausti projektų  autorių,  nuo  kurio  amžiaus  finansiniai  projektai  stiprino  Bažnyčios  dvasią? Prie  batalionų  esančios  koplyčios  pavadintos  supaprastintais  gerumo  namais.  Jose  nedalyvaudami  Sekmadieniais  kariai  nepatiria  kapeliono  ne tik  kad  perteikiamo  Viešpaties  palaiminimo,  bet  kariai neišgirsta  ir  dvasią stiprinančio  Dievo  žodžio  priderinto  prie  kilnios  kario  savaitės  tarnybos.  

Pakilti  iš  klaidų-dieviška    Blėstant  dvasiniam  paveldui,   likus  tik  oficialiam  valstybiniam   šventiniam  akcentui  ir  atminčiai  nuotrauka  su  vieno  ar  kito  aukšto  dvasininko  atvaizdu,  tad ir  kario  dvasinio  išgyvenimo  priesaika  tarnauti  Tėvynei  tampa  abejotina  ir  paverčiama  tik kolektyviniu  pasižadėjimu.  Tuo  labiau  nesuprantama  kaip  toje  vadinamoje  priesaikoje  – chore ( kiekvienas karys  neskaito  asmeniškai  priesaikos, nebučiuoja  vėliavos, greta  nestovi  priesaikos  metu dvasios  vadovas  – kapelionas ) dalyvauja  netradicinių  religijų  kariai  kuriems  religija  neleidžia  dalyvauti  priesaikoje.  Šiandieną  kalbame  apie  svetimų  valstybių  ir  skirtingų  religijų  emigrantų  pripažinimą  Lietuvos  piliečiais. Tai  rašau  prisiminus  tarnybos  atvejus.  Tokia  kolektyvinė  priesaika  neįpareigoja  kariui  prisiimti  atsakomingumą,  kad  jis  tikrai  prisiekė.  Kartais  vadai  priesaikos  dieną  pataikaudami   skubantiems  garbingiems  Valstybės  asmenims kaip  svečiams, priesaiką  nuvertina  ir  padaro  priesaikos  šventę  svečiams,  o ne šventą   priesaiką  kariui, tėvams, draugams.  Man  labai  nemalonu  rašyti, matant  tokias  iškreiptas  formas, bet  klysti  –  žmogiška, bet  pakilti  iš  klaidų  dieviška.  Pasaulio  kapelionai  palaiko  ryšius  vieni  su  kitais.  Vieni  grįžta  laimingi  namo  iš  karo  frontų,  kiti  laimina  karius  išvykstančius  ginti  tėvynės.   Šiandieną  kariaujančių  šalių  dvasiniai  vadovai  prašo  kuo  greičiau  nutraukti  karus, nevilioti  jų   jaunimo  kaip  emigrantų.   Reikia, kad  jie  nebėgtų  iš  Tėvynės  o  gintų  Tėvynę, nes  kitatikiai  pakeis  visos  valstybės  religinį  ir  politinį  gyvenimą.  Jungtinių  tautų  konferencijoje  dėl  emigrantų  krizės  Europoje  buvo  išsakyti  žodžiai,   kreipiantis  į  musulmonų   dvasininkus,  galinčius  paveikti  po religijos  priedanga,  terorizmą,  smurtą   vykdančius  asmenis,  kurie  neturi  atviro kovos  fronto. Jų  tikslas – nepaklusti valstybių  vadovams ,savo žiauriu  teroru  įbauginti  piliečius  prekybos centruose,  lėktuvuose, žmonių  susibūrimo  vietose.  Karys  tampa  agresyvus, jei jis žeminamas,  nevertinamas.  Jis  per  visą  parą  gyvena  įtemtose  sąlygose,  tad  prie  jo  dažnai  turi  pasilenkti  kapelionas  kaip  dvasininkas  o ne   tik  kaip  uniformuotas  aukšto  rango  kariškis. 

xxx

 Noriu  matyti  tokią  Lietuvos  kariuomenę  kaip istorija  liudija,  kada  iš  mūšio  lauko  bėgo  ispanų,  vokiečių , švedų, rusų  kariai  bet  niekada nebuvo  pastebėta  kad  iš  mūšio  lauko  būtų  bėgęs  lietuvis  karys.  Drąsiai  stovėkite  Lietuvos  kariai  be  kokiame  šių  dienų  mūšyje  pirmiausia  už  mūsų  Tėvynę.  

 Pagarbiai  LR. Kariuomenės  vyr. kapelionas  maj. A. Bulotas.        

Facebook komentarai
Back To Top