skip to Main Content

Kankinių veidų gražumas

 

Paminėjom nužudytus kunigus Juozapą Zdebskį, Bronių Laurinavičių (oi, kiek mes daug turim per laikmečius nukankintų už tikėjimą ir tautą, oi kiek turim Anapus savo užtarėjų, mum jų nei garsinant, o bažnyčios vyresnybei dar nepaskelbus jų mūsų geradariais ir palaimintaisias), Algmantą Keiną, Alfonsą Svarinską. Kiek jie nusipelnė, gindami tikėjimą, tikinčiųjų reikalus, lietuvybę, tautos ateitį ir dorovę, mes dar atsimenam. Kad okupantai, bedieviai, kuprotieji mūsų tautiečiai- saugumiečių talkininkai – jų ir nekentė, ir bijojo, visiškai suprantama, bet kodėl jie kaip vargšai giminaičiai ir benamiai be pastovios tarnystės vietos, be savos parapijos buvo stumdomi ir mūsų bažnyčios hierarchų jau po Atgimimo – mum, visa tai atmenantiem, ligi šiol neaišku.             

Mum, giedoriam, kaip tom žirafom, iš aukščiau matosi ir girdisi geriau. Anuomet per baisųjį, slegiantį  sovietmečio ledynmetį giedant šv. Mikalojaus bažnyčioj „ant viškų” (nuo amžių veninteliam, tikram Vilniaus lietuvybės lizde),  klausantis Algimanto Keinos pamokslų per nugaras lakstydavo jaukūs, bet  baugūs pasididžiavimo šiurpuliukai: tai buvo vilties, drąsos, tautos budinimo gurkšniai mūsų Laisvės  ištroškusiom sielom ir širdim. O kas yra girdėję Alfonsą Svarinską – tiem jokių priminimų nereikia, o kas Jo nebematė ir nebegirdėjo, tie prarado progą  pažint karingąjį tikėjimo, tautos, doros gynėją. Bet iki pat mirties nei Algimantas, nei Alfonsas neturėjo nei pastovios „darbo” vietos, nei savos bažnyčios bendruomenės – bet užtatai jų bendruomenė, jų ganomieji ėriukai ir avelės  buvo visa Lietuva.        

Katedroj buvo „apšlakstomas” būsimasis prezidentas Algirdas – Mykolas. Altorius paruoštas, kviestiniai kunigai ir bažnyčios vyresnybė jau susisėdę altoriaus šonuose. Iš zakristijos greitu, kaip įpratęs, žingsniu per slenkstį jau žengiantį Alfonsą Svarinską tuometinis Katedros klebonas Kazimieras Vasiliauskas nedrąsiai apglėbia už pečių ir lyg išstumia atgal zakristijon : bažnyčios vyresnybės jam neleista būt Mišiose. Taigi, dabar iš laiko tolio matosi, kaip bijotasi, kaip drebintos kinkos prieš šitą  Drąsųjį, Kietąjį, Teisųjį  Kunigą–net bažnyčios vyresnybė Jo bijojo, kad Jis tiesiai, aukštaitiškai neišrėžtų tiesos visiem akysna, kad neparodytų visiem tos vietos, kurioj jie turėtų būt (šiandien Amerikos prezidento rinkimai primena anų dienų mūsų prezidento rinkimus). Išvarius kunigą iš bažnyčios Katedros ruimas suūžė, giedoriai aiktelėjo, bet – kokia gėda graužia daugelį tuomet buvusių Katedroj: juk visi žmonės turėjo pulku išeit iš Katedros, mes, giedoriai, nubildėt tekinom nuo „viškų” – ir tegul būsimasis prezidentas pats save inauguruoja. Mes to nepadarėm,  mes išdavėm Kilmingąjį Kunigą, mūsų tautos vedlį. Išdavėm, palikom vieną savo tiesoj, gal širdgėloj, gal besigailintį mūsų, bailių. Nebepaklausim. Nebeatsiprašysim. Palyda, saugumas (kad ir mūsiškis, vistiek saugumas) atvedė dar neiškeptą prezidentą (rodos, kaip visad, ne su žmona, o su dukteria – įdomus darinys, pasaulyje lyg nebuvo girdėtas, kai, žmonai esant gyvai, valdžiūnas visur vaikšto su dukra), metropolitas pašlakstė, jau per vieną pėdą prezidentas persižegnojo pravoslavišku kryžium, ir – keistai nusiteikę, pritilę žmonės išėjo iš Katedros ir išsiskirstė kas sau…

Anais gūdžiais laikais Algimantas Keina buvo garsusis šauklys, šaukiants tautą blaivumui. Su bendraminčiais rengėm pobūvius, vakarones, vestuves – be šnapsų. Su visais tautiniais ir bažnyčios papročiais esu atsvočiavusi  trim dešimtim nuotakų-jaunųjų, jas apdainavusi, apnuometavusi, palydėjusi ligi altoriaus (mūsų papročiuose ne tėvas lydi jaunąją prie altoriaus, o visas jaunosios pulkas – tėvai jaunųjų laukia namie su duona ir druska – ir ne viena iš lauko jinai ateina link altoriaus, o jau namie tėvų palaiminta, ateina su išrinktuoju, tik dar nesužieduotu – baigiam sumindyt savo papročius, nuotakai raišom keliaraiščius, nebesegam vainiko – nebėr ko ir besegt). Visur su mumis būdavo ir kunigas  Algimantas, aukodamas Mišias, kalbėdamas, keldamas mūsų dvasią, viską filmuodamas. Jautėmės laikantys Tautos Gerumą, Dorą, Dvasią ant savo jaunų rankų delnų – buvo gera, jauku ir net nebaugu, dėl to mindant baltojo saugumo namo slenksčius. Tada kunigas Algimantas buvo bažnyčios žiburys, saugumo rakštis, mūsų vedlys. Po Atgimimo – kunigas nebeturi vietos kunigavimui (šen bei ten bažnyčiose Jam leidžiama per Mišias paskaityt lektūrą, išklausyt išpažinčių). Būtų pikta, jei nebūtų graudu…          

Su kunigu Algimantu ne tik palydėjom daug sutuoktinių „moterystės stonan,” bet ir daug „amžinatilsių” buvom išlydėję, kunigui aukojant Mišias, man jas atgiedant, šermenis apgiedant ir kapuosna palydint. Daug paaukota ir paslaptingų Mišių – prie nepažymėtų miško brolių kapų miškuose, prie buvusių bunkerių, jų žūties vietose: kunigas tiesia išlankstomą altorių – kur altorius – ten ir bažnyčia – kunigas Algimantas aukoja, dalyvaujantys giedam, meldžiamės. Paslaptinga, išilminga, drąsu – ir gera. Jau dabar, Laisvėj, važiavom su vienos  įstaigos žmonėm Červenėn pas mūsų tautos nužudytuosius (buvo važiuota tenajos ne kartą su tremtiniais – būdavo, einam pėsti nužudytojų keliu, melsdamiesi ir giedodami). Ilgokai paviešėję Minske, pribuvom ir Červenėn. Kunigas Algimantas rengiasi kunigo rūbais, ruošia altorių, aš derinu giesmes. Mus vežusieji skubina: gal trumpinkim, skubinkim – nors saulė dar aukštai lankstė savo lankstą dangumi – buvo vasara  – bet mum buvo liepta skubinai, sutrauktai „atlaikyt” Mišias. O paskui – o paskiau iki vakaro niekur nesiskubindami badziojomės” pamiškiais… Buvo ir pikta, ir graudu, ir gaila tų „kontorų darbuotojų, „žyminčių“ paukščiukus” savo darbotvarkėj…

Su kunigu Alfonsu buvom iš vieno krašto. Ir su juo atbūta, atvargonuota ir atgiedota daug Mišių, apgiedota ir palydėta daug „nabašnikėlių,” kaip mūsų krašte jie vadinami. Kunigas mane prašydavo giedot Kantičkų giesmes tarmiškai (esu jų daug išmokusi iš savo Mamos – giedorkos, Aluntos bažnyčios kantarkos, tuo metu chorą vedant dar ne maestrui, bet gabiam vargonininkui leliūniškiui Juozapui Karosui), giedodavom arba kalbėdavom ilgąjį Rožančių, kas „pagrabuose” jau tingima daryt – pasikviečiamas  koks skripkorius, tas atgriežia nei šį, nei tą, arba klausomasi „iš sienos” sklindančių fokstrotų ir čerdašų  – kas niekad mūsuose nebuvo daroma: mirusieji turi būt palydėti giesme. Būdavo smagu ir juokinga: kunigas Alfonsas aukoja Mišias, pas mane ant „viškų” atbilda muzikontai su dūdom, skripkom, birbynėm, kanklėm ir reikalauja jiem vietos per Mišias kur nors pagriežt: „Kur, kurioj vietoj?” – „Na, kur nors.” Ir papriekauštaudavo nulipę nuo „viškų” kunigui, kad tas jiem neleidęs padūduot, o kunigas griežtai užkirsdavo: „Birbynes ir skripinyčias neškitės po ąžuolais, ant viškų tam yra vargonai, ir skalsu kalbos.” 

Neturėjo pastovaus altoriaus ir kunigas Alfonsas (tik namus turėjo, kur dažnokai aukodavo Mišias). Atidengiant Jam paminklinę lentą ant namo sienos, nenuskambėjo nė viena giesmė – buvo dainuojamos tik etnografinės dainos, net ne jo mylimųjų partizanų dainos – o pakabinta lenta – tai tik marmurinė lenta, nes net jos lietui nesulijus, ant lentos išraižytų veido bruožų neįmanoma įžiūrėt: Kunigas buvo neišpuikęs (net ir pasilaidojo ne ant šventoriaus, o prie savųjų partizanų), tik Tiesuolis, taip ir liko nežymus ir nematomas…                                      

Traukiam prie Palaimintųjų ir Šventųjų mano giminaitį, gulagų kankinį, Arkivyskupą Teofilių Matulionį (retai buvo minimas – Bonifratrų-Švento Kryžiaus bažnyčioj su kunigu Juozapu Minderiu paminėdavom: kunigas paaukodavo Mišias, ašen atgiedodavau su vargonais). Jo ir mano giminaitis, politkalinys Kastytis-Juozapas Matulionis taip pat neturėjo nei pastovios kunigystei vietos, nei pagarbumo: mat ir jis anuomet droždavo grūmojančius pamokslus šv. Mikalojaus bažnyčioj. Buvo giedorius, baigęs muzikos mokslus – dažnai giedodavom kartu prie vargonų. Sutrauktais reumato nuo šalčio piršteliais jis galop buvo savųjų ištremtas kunigaut  šaltan vienuolyan. Mat, Šventam Rašte sakoma, kad kankinių kraujas – krikščionių sėkla…   

     

                                          Irena  Bražėnaitė

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top