skip to Main Content

Kam mums reikalinga prezidentė, nežinanti, kas tai yra šeima, vaikai, tėvai. Toks žmogus ir Lietuvos nelaiko tikra savo šeima.

 

 „Ponias, ponia“ šiandien išardė žmonių savitarpio draugišką bendrystę. Juokinga ponu vadint lietuvaitį, kuris konteineryje ieško duonos plutos. Gal nuo to ir pradėkime, ar tie išsireiškimai „ponas ponia “ arti tiesos. Ar tai pagarba ubagui?

Niekas nesako „pone, dink iš mano kiemo“ vargšui, atėjusiam ieškoti darbo ir prieglobsčio ■ greitesnis žodis „von iš mano kiemo, ubage…“ Ar tai ne arti tiesos? Bet jos niekas neviešina. Kur dinge žodžiai tamsta, drauge, kolega ar vardai – jų neliko, juos pakeitė pajuoka iš darbo žmogaus, vargšo, kuris neturėjo ko atsiimti: nei žemės hektarų, nei dvarų, nei namų ir pan. Jis vėl liko ubagas kaip ir jo tėvai smetoninėje Lietuvoje. Tik tarybiniais laikais gautas butas jo nuosavybė, bet kaip išsimokėti už elektrą šilumą kai neturi darbo. Įmonės sužlugdytos, valdininkauja tik ponai ir jų giminaičiai. Žemes atsiėmė irgi kelintos kartos ponaičiai – anūkai, proanūkiai ir pan. Jie jas parduoda užsieniečiams arba kitiems ponams – Karbauskio įpėdiniams, o kelis hektarus turintis vargšas beveik dovanoja ją už kelis bulvių maišus, neturėdamas kuo tą žemę įdirbti… Ar tai ne arti tiesos? Pabandyk ieškoti tiesos – juk liksi kaltas, jei neturi tam lėšų… Kokiu verslu užsiimti kaime, kai belikę kelios trobos užkaltais langais, o ponui žemdirbiui tu nereikalingas pastoviam darbui. Padirbėsi kelis mėnesius – ir von lauk… Darbo nėra. Tas pats malonumas ir mieste, kai dingo gamyklos, fabrikai. Kur tos investicijos, kai didžiausias verslas – konteineriai, kuriuose garuoja miesto ponų nesuvalgytos duonos atliekos. Čia ne arti tiesos? Ar gali šiandien tie ponuliai kalbėti tiesą kai jų kišenėse šiugžda euriukai, o pilvai nuo ėdimo netelpa poniškose „sutanose“.

Štai pokalbis su ponu M.Laurinkumi. Mokslus baigė tarybmečiu, už jį mokėti nereikėjo, nes valstybė tokiems patriotams dar mokėjo stipendijas. Šiandien jis kalba, kad negalėjo mokytis teisės, bet užtai baigė berods dvi aukštąsias mokyklas. Ponas filosofas šiandien bijo tiesos, nors arti jos gyvena. Nenorėjo cituoti Marksą Leniną savo filosofiniame darbe – kalba ponas. Kodėl jo niekas nenubaudė, o darbąužskaitė – buvo ir dabar arti tiesos, bet neišdrįso jos atidengti.

Ką blogo galima filosofuoti apie Leniną? Jis atidavė Lietuvai auksą nepriklausomybę, bet mes ją praradome, padovanodami Vilnių lenkams, kitas Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės dalis – Baltarusijai, Rusijai. Kodėl šiandien nekalbama apie tai? Ką padarė A.Smetona, sėdėdamas poste 20 metų? Prarado dalį Lietuvos, mat žmona ir uošviai – lenkai. Jiems „Vilno naša“. Todėl ir Salomėją Nerį, P.Cvirką reikia užmiršti, paminkius jiems nugriauti. Net S. Neries gatvė naikinama ir pakeičiama Smetonienės gatve, mat Smetonienė kažkada pro Daugus praplaukė valtele… Ar ne arti tiesos, jog istorija naikinama? Dainuokime S.N’^JŽs^eiles, o ne garbinkime Lietuvos širdies pardavėjo žmoną… Ar ne tarybinės armijos dėka grąžintas Vilnius? Išvartyti sugebame, bet tiesos vengiame.

Kita tiesa – 1940-aisiais tarybinė armija sutikta su gėlėmis. Tiesa, ne visų. Turtingieji ponai, jų vaikai negalėjo to pakęsti ir ruošė sukilimą, melavo, gąsdino paprastus žmones ir už tai buvo vežami tremtin. 1941-ųjų sukilimas – tai turtingųjų, vadinamų inteligentų’ vaikai vertė tarybų valdžią ir sutiko vokiečius kaip išvaduotojus. Kas iš to? Žydų naikinimus. Ar to reikėjo? Ar čia ne arti tiesos? O dabar kvailinami žydai, nes viskas verčiama rusams. Ar tai tiesa? Už tą skausmo smūgį žydams ir kitaminčiams baltaraiščiai ir žmogžudžiai po karo keliavo Sibiran. Kodėl nutylima, kad jų vaikai baigė aukštuosius mokslus tarybmečiu, o prisimenant poną M.Laurinkų, norisi paklausti, kodėl tylite apie Pociūno žūtį? Kodėl slepiate į tremtį išvežtų pokario lietuvių idėją kaip ją pavadinote? Į tremtį važiavo ir nekalti žmonės. Išdavikai nesiplovė nei rankų, nei sąžinės. Nekalti valstiečiai buvo įskųsti miškinių, nes iš baimės duodavo lašinių pavalgyti nusikaltėliams ir tylėjo, nes ir valdžios, ir miškinių bijojo. Laurinkau, ar klausei savo tėvelių, už ką jie atsidūrė Sibire? Jie tiesos gal ir nepasakys, bet yra dar gyva žmonių atmintis. Kažkada džiaugeisi valdžia ir skalijai pataikaudamas, o dabar, būdamas arti tiesos, tyli. Susilaikai nuo komentarų. Kažkuri vieta vėl dreba, Mečislovai. Ir apie žmonių sekimą nutyli, nes dabar mes dvigubai daugiau sekami nei tarybmečiu. Kalbėk. Teigi, kad nežinai… Tai kam dirbi tokį darbą? KGB persekiojami buvome tik po karo, pereinamuoju laikotarpiu, paskutiniaisiais metais niekas nekreipė dėmesio į kalbas, kol neatsirado „laisvė“ be duonos kąsnio ir bedarbystė…

Kvailystė padaryta ir Rusijoje. Kodėl nutylima tiesa, kalbant apie Rusiją? Juk už stikliuką Jelcinas pardavė Rusiją ponams. Bet rusai dar laimingi, supratę, kad reikia gelbėtis, ir tą padarė pritardami Putinui. Tai patriotiška šalis, nors ir sunkiai verčiasi, bet myli savo tėvynę. Ir tai arti tiesos, bet mes bijome tai pripažinti. Einame savo sūriomis ašaromis nulaistytu taku, tylime ir smerkiame ją.

Prisiminkime kad ir kolūkių gyvenimą. Karo griuvėsiuose kolūkis padėjo kaimui išgyventi, nes viskas buvo žmogaus rankose, o kontroliavo valstybė. Turėjome ir pieno, ir šviežios mėsos, ir kiaušinių, ir vėžys mažiau lankėsi. O dabar? Ar čia ne arti tiesos? 

Kaimas padėjo išgyventi miestui, miestiečių gaminama technika padėjo kaimui. Ir visko užteko Daktariška dešra – tai sveikas skanėstas, be vakarietiškų nuodų. Tegul pradžioje jo buvo mažiau, be paskui atsirado visko, dirbome ir turėjome. Mes – valstybei, o valstybė – mums.

Apsikabinę lovį sėdėdami, stebisi ponuliai, jog „žmogus priprato viską gauti iš valstybės“, tai daba: blogai. Argi ne taip turėjo būti, jeigu žmogus dirbo nuoširdžiai, ir valstybė jo neužmiršo, nė vieno prie konteinerio nenuvarė? Neatėmė, o dovanojo žmonėms butus. Nebuvo į gatvę išmestų su vaikais.

Užbaikime tą KGB ir tremtinių temą ir nebeerzinkime žmonių. Paimkime vieną pavyzdį ii Ukmergės apskrities. Miškinis, Juozas Žentelis nužudė 25 žmones – vien jis. Ką jau kalbėti apie vist Lietuvą. Ir kai ponas A.Paulauskas reabilitavo banditus, R.Navickas iš Kretingos parašė laiške klausdamas, kaip generalinė prokuratūra vertina pokario metų nekaltų žmonių žudynes. Atsakymą atsiuntė gen. prokuroras V.Vaicekauskas. Teigiama, kad iš tikrųjų kova už Lietuvos nepriklausomybę kai karas tebuvo priedanga savanaudiškiems tikslams įgyvendinti, prisiplėšti prisidengiant kova „už laisvą Lietuvą“ Ir tada buvo atsisakyta-reabilituoti apie 1,5 tūkstančio asmenų, kurie prisidėjo prie nekaltų žmonių žudymo.

Čia jau arti tiesos, bet tai lašas motinų ašarų vandenyne, kur žudikai kraujyje paskandino jų vaikus už žemės gabalėlį.

Atidenkime visą tiesos skraistę. Nukeliaukite pas tuos, kurių giminės, kaimynai išžudyti, jeigu netikite knygose rašoma tiesa. Nuvykite į tuos kaimus, susitikite su žmonėmis. Tegul tai bus tiesos b pagarbos misija, geresnė nei „misija į Sibirą“ žmogžudžiams pagerbti. Smerkiate tuos, kurie prabyla. Argi į tremtį kaltieji žmogžudžiai turėjo būti vežami limuzinais, gal jiems turėjo būti keliamos pagarbos puotos? Baisu, kai žmogžudžiai pervadinami partizanais. Būkime ne arti tiesos, bet kartu su ja.

Jeigu taip blogai buvo sovietmečiu, tai kodėl žmonės nori ruso? Gailisi gražių laikų, kai turėjo darbą, mylėjo tėvynę ir nebuvo kelio narkotikams ar paleistuvystei. Merginos turėjo savyje kažką švento,, veikė ne psichologai, psichiatrai, o mokyklų bibliotekos, kultūros namai, buvo ekskursijos. Svarbiausia – buvo gerbiamas darbas, žmogus rinkosi specialybę ir su diplomu mielai vyko į darbo vietą. Buvo nemokamas gydymas, savo tėvišką žodį turėjo tėvai.

Ar čia ne arti tiesos, kad kai vaido kapitalistai, mokslas, kultūra, medicina – viskas apmokestinta? Darbo žmogus išlaiko valstybę, radiją televiziją bet jokio balso neturi. Prezidentė „ne prie ko“, ji nežino, kur Kedytė – gal jau nužudyta. Kur tiesa?

Kam mums reikalinga prezidentė, nežinanti, kas tai yra šeima, vaikai, tėvai. Toks žmogus ir Lietuvos nelaiko tikra savo šeima.

Motinų klubas Birutė Dilpšienė

 

Facebook komentarai
Back To Top