skip to Main Content

 Kalinys piktinosi, kad išvogtos bibliotekos knygos – gavo dar devynis mėnesius  kalėjimo

 

Lietuvos Aukščiausiojo teismo teisėjų kolegija (pirmininko Armano Abramavičiaus, Eligijaus Gladučio ir pranešėjo Vytauto Piesliako) atmetė nuteistojo E.V. skundą ir paliko galioti jam skirtą 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmę už pareigūnų įžeidimą.

E. V. buvo nuteistas Vilkaviškio rajono apylinkės teismo net 2 metams laisvės atėmimo, kurį Kauno apygardos teismas sumažino iki 9 mėnesių.

 E. V. nuteistas už tai, kad 2013 m. vasario 25 d. Kybartų pataisos namuose atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę, drausmės komisijos posėdžio metu įžeidė viešojo administravimo funkcijas atliekančius asmenis – Kybartų pataisos namų pareigūnus: direktoriaus pavaduotoją E. R. ir direktoriaus pavaduotoją R. Z. išvadino vagimis, o Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininką V. R., Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininką V. S., Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkus S. M., R. M., V. K. ir A. K., Psichologinės grupės vyresniąją specialistę R. S., Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkę A. B., Vidaus tyrimų skriaus vyriausiąjį inspektorių R. M., Ūkio skyriaus vyriausiąjį inspektorių R. S. , pavadindamas juos  nusikalstama gauja.  

Nuteistasis skundėsi, kad  jis nepadarė nusikaltimo, numatyto BK 290 straipsnyje. Norėdamas išsiaiškinti, kodėl pataisos namų bibliotekai neperkamos naujos knygos, jis raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją ir ši atsakė, kad knygos bibliotekai perkamos. Dėl to drausmės komisijos posėdyje nuteistasis spontaniškai išsakė savo nuomonę, kad bibliotekai perkamos knygos gali būti pavogtos. Išsakydamas savo nuomonę dėl negautų knygų kasatorius nenorėjo nieko įžeisti. Kadangi jis išsakė subjektyvią savo nuomonę, kuriai netaikomas tiesos kriterijus, baudžiamoji atsakomybė pagal BK 290 straipsnį negalima.

Nuosprendyje rašoma : „ Iš drausmės komisijos posėdžio protokolo kopijų matyti, kad jis už inkriminuotą veiką buvo baustas 15 parų, tačiau tai netrukdė abiejų instancijų teismams jį nubausti už tą patį antrą kartą.

Be to, E.V. nebuvo leista susipažinti su ikiteisminio tyrimo medžiaga, kaltinamuoju aktu, buvo apriboti pasimatymai su artimaisiais, neleista jiems paskambinti, prašymai dėl keliasdešimties skambučių pirmosios instancijos teisme nenagrinėti. Kasatorius teigia įrodęs teisiamojo posėdžio protokolo neatitiktį posėdžio metu darytam garso įrašui, todėl teismas, siekdamas nuslėpti šį klastojimo faktą, priėmė sprendimą bylą nagrinėti jam nedalyvaujant. Nuo 2014 m. sausio 16 d. jis buvo visam laikui pašalintas iš teismo posėdžių salės, todėl negalėjo duoti paaiškinimus apie bylos aplinkybes, pasinaudoti teise pateikti klausimus ekspertui, nukentėjusiajam, iškviesti liudytojus. Po pertraukos teismas suabejojo savo sprendimu pašalinti kasatorių iš salės visam laikui, tačiau, atsižvelgęs į prieš jį nusistačiusių nukentėjusiųjų ir valstybinio kaltintojo nuomonę, sprendimo neatšaukė, o kasatoriaus parodymus, kurių jam nebuvo suteikta galimybė duoti, iš anksto įvertino kaip bereikalingas diskusijas. Taip buvo pažeista kasatoriaus teisė pačiam gintis nuo pareikšto kaltinimo ir įrodyti savo nekaltumą. 

E.V. skundėsi, kad  pirmosios instancijos teismo procesinius pažeidimus neatsižvelgė, valstybinį kaltinimą palaikę prokurorai su byla nebuvo susipažinę, nes teismo prašė paaiškinti bylos esmę. Be to, apeliacinės instancijos teisme paskirtas gynėjas E. Senovaitis nesusitiko su nuteistuoju, į jo laiškus neatsakė, itin svarbūs dokumentai, turėję būti pridėti prie bylos, – dingo. Taigi šios instancijos teisme nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gynybą. . Nuteistasis atkreipia dėmesį į tai, kad teismuose nebuvo leista iškviesti nukentėjusiųjų į teismo posėdį, bylai reikšmingi dokumentai nuolat dingdavo, todėl jie tesudaro 7 tomus, abiejų instancijų teismams siųsti dokumentai nepridėti prie bylos, pateikti prašymai–papildymai nenagrinėti, dėl jų nepateikta motyvuotų atsakymų. Nė vienas iš E. Senovaičiui teiktų prašymų išreikalauti būtinas medžiagos kopijas – nenagrinėtas. Apeliacinės instancijos teisme po E. Senovaičio paskirtas advokatas ėmėsi ginti nuteistąjį nesusipažinęs su byla. Be to, apeliacinės instancijos teisme nuteistajam buvo duota susipažinti tik su pirmu bylos tomu, tačiau nebuvo leista daryti kopijų ir būtinų įrašų.

LAT nutarė : „teisėjų kolegijos manymu, oficialiame drausmės komisijos posėdyje, kuriame buvo svarstomas konkretus E. V. elgesys ir sprendžiama, kaip į jį reaguoti, nebuvo jokio reikalo kelti su pažeidimu nesusijusius klausimus. BK290 straipsnis (Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas) nustato, kad tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų. 

Nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys buvo pareigūnai (valstybės tarnautojai), kurie tuo metu ėjo jiems pavestas darbines funkcijas. Kaip sprendžiama iš bylos medžiagos, kasatoriaus pasakyti žodžiai smarkiai įžeidė pareigūnus, kurie vykdė savo oficialias funkcijas, nagrinėjo kasatoriaus padarytą pažeidimą. Šie žodžiai, t. y. direktoriaus pavaduotojo E. R. ir direktoriaus pavaduotojo R. Z. viešas išvadinimas vagimis, o kitų komisijos narių (Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko V. R., Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko V. S., Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkų S. M., R. M., V. K., A. K., Psichologinės grupės vyresniąją specialistės R. S., Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkės A. B., Vidaus tyrimų skriaus vyriausiąjį inspektoriaus R. M., Ūkio skyriaus vyriausiojo inspektoriaus R. S.) išvadinimas nusikalstama gauja yra poelgis, aiškiai įžeidžiantis pareigūnus, vykdančius jiems pavestas funkcijas. Be to, šie žodžiai buvo ištarti viešai, visiems komisijos nariams aiškiai girdint ir suprantant pasakytų žodžių prasmę. Išvadinimas vagimis ar nusikalstama gauja iš esmės yra kaltinimas padarytais nusikaltimais. Nenuostabu, kad šie žodžiai sukėlė didelį visų komisijos narių pasipiktinimą, juo labiau kad kasatoriaus pasakyti žodžiai neturėjo jokio ryšio su komisijos posėdžio dienotvarke. Kasatorius negalėjo nesuprasti, kad tokiais žodžiais įžeis komisijos narius. Teisėjų kolegija laiko, kad E. V. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 290 straipsnis – taikytas tinkamai. 

Teisininko komentaras

Mykolo Romerio universiteto, Teisės fakulteto, Viešosios teisės instituto doc. dr. Gintautas Danišauskas. taip pakomentavo šios bylos esmę:  

„Nematant visos medžiagos yra sunku objektyviai komentuoti, bet pagal teismo sprendimo turinį matome, kad byla visa persmelkta akivaizdžia tarpusavio priešprieša. Iš psichologijos mokslo žinome, kad, jei asmuo taip kategoriškai viskam priešinasi, kaip matosi iš bylos, vadinasi jis jaučiasi, kad yra žeminamas, tinkamai  nesuteikiama jam to į ką jis turi teisę. O kita pusė, šiuo atveju, teisėjai ir prokurorai kartais atrodo emociniais, kartais gal net formaliai atliekantys veiksmus, (nuteistasis turi teisę susipažinti su bylos medžiagą, su tuo kuo kaltinamas, jei prieš tai sumokės atitinkamą sumą). O ką daryti, jei nuteistasis neturi pinigų susimokėti? 

Manyčiau, kad šioje byloje, tiek su materialiąja teise, tiek ir su procesine nėra taip viskas sklandu, kaip tai turėtų atlikti mūsų valdžios įstaigų atstovai tarnaujantys žmonėms ir kartu visai mūsų visuomenei. Ir ar ši byla negali būti panaši į prof. Mikelėno apibūdinamas kai kurias bylas, kuriose teismai juoda vadina balta, o balta juoda. 

Tačiau šioje byloje pagrindinį dėmesį norėčiau atkreipti į LR BK 290 str., pagal kurį nuteistasis yra patrauktas atsakomybėn. (290 straipsnis. Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo funkcijas atliekančio asmens įžeidimas. Tas, kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją ar viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų).

Pirmiausiai yra įdomu tai, kad byloje nesimato pačių nukentėjusiųjų suinteresuotumo kreiptis į teismą dėl įžeidimo. O, kad jie yra įžeisti, už juos nusprendžia teismas. Antra, pagal šią nutartį pats įžeidimo faktas skirtingai traktuojamas: Kasatorius teigia, kad jis nepadarė jam inkriminuoto nusikaltimo. Norėdamas išsiaiškinti, kodėl pataisos namų bibliotekai neperkamos naujos knygos, jis raštu kreipėsi į pataisos namų administraciją ir ši atsakė, kad knygos bibliotekai perkamos. Dėl to drausmės komisijos posėdyje nuteistasis spontaniškai išsakė savo nuomonę, kad bibliotekai perkamos knygos gali būti pavogtos ir taip pasielgdamas nenorėjo nieko įžeisti.   

Teismas teigia, kad  šie žodžiai, t. y. direktoriaus pavaduotojo E. R. ir direktoriaus pavaduotojo R. Z. viešas išvadinimas vagimis, o kitų komisijos narių (Apsaugos ir priežiūros skyriaus viršininko V. R., Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininko V. S., Socialinės reabilitacijos skyriaus būrio viršininkų S. M., R. M., V. K., A. K., Psichologinės grupės vyresniąją specialistės R. S., Sveikatos priežiūros tarnybos viršininkės A. B., Vidaus tyrimų skriaus vyriausiąjį inspektoriaus R. M., Ūkio skyriaus vyriausiojo inspektoriaus R. S.) išvadinimas nusikalstama gauja yra poelgis, aiškiai įžeidžiantis pareigūnus, vykdančius jiems pavestas funkcijas. Kasatorius negalėjo nesuprasti, kad tokiais žodžiais įžeis komisijos narius. Teisėjų kolegija laiko, kad E. V. padarytai veikai baudžiamasis įstatymas – BK 290 straipsnis – taikytas tinkamai. 

Nuteistasis teigia, kad, jei nėra knygų, tai jos gali būti pavogtos, o teismas teigia, kad nuteistasis išvadino komisiją vagimis ir nusikalstama gauja. Visiškai skirtingas faktų interpretavimas, kuris palieka nežinomybę, kaip buvo ištiktųjų. Trečia, teismai neigiamai įvertino tai, kad nuteistasis  Kybartų pataisos namuose, drausmės komisijos posėdžio metu kalbėjo ne į temą. Kasatoriaus pasakyti žodžiai neturėjo jokio ryšio su komisijos posėdžio dienotvarke ir nebuvo jokio reikalo kelti su pažeidimu nesusijusius klausimus. Ketvirta, teismas konstatuoja, kad nuteistasis savo pasisakymus išreiškė viešai,  Kybartų pataisos namuose, drausmės komisijos posėdžio metu. Tačiau šiuo atveju yra dvi priešingos pusės neva įžeidžiantysis ir įžeistoji susidedanti iš komisijos narių, nesant pašaliniams asmenims. 

Žiūrint iš LR Konstitucijos, jos tolesnės pozityviosios teisės, LAT sprendimų, iškyla tam tikros abejonės dėl konkrečių teisėjų profesionalaus sugebėjimo įžvelgti teisės leidėjo ginamas vertybes bei teisingumo suvokimą. Natūralu, kad įstatymas turi apginti viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį nuo įžeidimų. Tačiau, manau įžeidimą tyčinį (svaidymąsį žodžiais)  nereikėtų painioti su tuo ką ištiktųjų gali spėlioti, žinoti ar manyti teigiantysis. Reikėtų pamastyti ir apie tai, ar tokiu būdu, kriminalinėmis bausmėmis, mes „neužkemšam burnų“ turintiems savo nuomonę ar darantiems išvadas asmenims, kas teisinėje santvarkoje nepriimtina. O gal kartais net vertėtų atitikinamoms tarnyboms pabendrauti su tokiais asmenimis teisingumo ir teisėtumo naudai?  

Norėčiau pacituoti kai kurias LAT bylas dėl kurių sprendimai jau priimti kitų teisėjų ir kolegijų. „Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes, komentarai, pastabos. Nuomonė yra subjektyvi, jai netaikomas tiesos kriterijus, tačiau ji turi remtis faktais (šiuo atveju nuteistasis pastebi, kad knygos nėra perkamos ir dėl to reiškia savo nuomonę) ir turi būti pateikiama sąmoningai neiškreipiant duomenų“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio mėn. 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012)

Už paskleidimą nuomonės apie tam tikrus realius faktus ar įvykius baudžiamosios atsakomybės nekyla“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio mėn. 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Faktams ir duomenims taikomas tiesos kriterijus, jų egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais (LAT 2009-04-21 baudžiamojoje byloje Nr.2A–1/2009 ir kt.).

„Nuomonė turi vertinamąjį, atspindimąjį pobūdį, o nauja informacija – konstatuojamąjį pobūdį, nes ja teigiami iki tol neišsakyti faktinio pobūdžio duomenys pateikiami kaip objektyviai egzistuojantys“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. balandžio mėn. 24 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-3/2012).

Analogiška byla dėl šmeižimo. Šmeižimas gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia. Tai yra tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis) padaroma nusikalstama veika, todėl asmuo gali būti pripažintas kaltu tik nustačius, kad jis suvokė, jog skleidžia tikrovės neatitinkančią informaciją apie kitą asmenį, suprato, kad ši žemina žmogaus garbę, ir to norėjo“ (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2012 m. spalio 4 d nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-4/2011). Šioje byloje tiesioginės tyčios faktai nėra nustatyti t.y. nėra įrodymų, kad nuteistasis reikšdamas savo teiginius siekė ir norėjo asmenis, nuo kurių jis didžia dalimi yra priklausomas, įžeisti. Vadinasi nėra ir vieno iš būtinų nusikaltimo sudėties požymių – subjektyviosios pusės dėl ko asmuo negali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn. Pagal baudžiamąją teisę nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Tai lemia ypatingą tikslaus nusikaltimo požymių konstatavimo reikšmę (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d. nutarimas).

 

 

 

LR BK  290 straipsnis. Neteks galios Lietuvos Respublikos

                  2015 m. birželio 25 d. įstatymu Nr. XII-1888

                  (nuo 2016 m. balandžio 1 d.)

                  (TAR, 2015-07-09, 2015-11179) 

                  Valstybės tarnautojo ar viešojo administravimo 

                  funkcijas atliekančio asmens įžeidimas

  Tas,  kas įžeidė savo pareigas einantį valstybės tarnautoją  ar

viešojo administravimo funkcijas atliekantį asmenį,

  baudžiamas  bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki   dvejų

metų.

  

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top