skip to Main Content

Kalbėkime tiesą ir nepataikaukime žudikams

Sunku kalbėti, kai melu užgaunama tavo širdis, kai tavo skausmas palaistytas ašaromis, užtrinamas suodintomis dulkėmis. Kai žmogus savyje jas nešiojasi, nors skausmingas iki begalybės, palaistytas krauju, bet nuo juodulio išplautas.

Ar galima po penkiolikos, dvidešimties, trisdešimties metų pamiršti nužudytus savo tėvą, motiną, brolį, seserį ir juo labiau – kankintus tavo, mažo vaiko, akyse.

Reikia labai daug drąsos ir išminties visa tai ištrinti ir žmogžudį paversti didvyriu. Tai daro tik nešvaraus proto žmonės.

Pirmiausia mano skausmas užduoda klausimą neaišku už kokius nuopelnus profesorės vardą gavusiai poniai Voverienei. Taigi… Ar jūs buvote seserų Lisauskaičių, kurias nužudė jūsų taip giriamo partizano Bakšio vyrai, laidotuvėse? Jas laidojo tik praėjus dešimt metų nuo jų žūties. Taip pat Šiluvos parapijoje miškiniai nužudė ir nepilnametį Špoką. Ištisus dešimt metų jų motinos verkė ir nežinojo, kur trūnija jų vaikų palaikai. Ir tik vienas iš bendradarbiavusių egzekucijos dalyvių, nenuginčijamų įrodymų priremtas, bent po dešimties kalėjimo metų „prisiminė“, kur jis ir jo sėbrai užkasė išniekintus jaunų lietuvaičių kūnus. Už tai, kad jie buvo vaikai komjaunuoliai. O gal ir pati buvai tokia pat, nes sugebėjai tarybiniais metais pasiekti mokslo aukštumas, o jie deja – ne… Ir tik 1960-ųjų vasarą Raseinių gatvėmis didelė žmonių minia lydėjo į amžino poilsio vietą dviejų Lietuvos nelaimingų motinų vaikų palaikus.

Laidotuvėse dalyvavome ir mes, dar tik paaugliai, bet verkėme. Miško broliai nukankino vaikus vien už tai, kad buvo komjaunuoliai, o dabar vilkai lenda į avies kailį… Nedora ir nekrikščioniška, ponia Voveriene, visur ir visada vaizduoti vilkus ėriukais.

Manau, ir čia neapsieita be pono Bakšio vadovavimo, nes žudikai priklausė Raseinių rajone veikusiai žmogžudžių grupei. O ji plati: Raseiniai, Šiluva, Tytuvėnai, Ariogala, Tauragė ir t.t.

Stoviu prie 1948-12-10 išžudytos Jankauskų šeimos kapų – tai „miško brolių“ darbas. Septyni kauburėliai ir tik viena gyva, nepastebėta po lavonais, likusi mergaitė Jankauskaitė. Per šv. Onos atlaidus ji visada aplanko savo širdies skausmą ir nebyli keliauja namo. O kur tikrieji jos namai? Neatsakiusi į klausimą prie kapo sutinku Stanislavą Poškienę, artimiausią išžudytos šeimos kaimynę ir vaikų bendramokslę. „Žino gyvoji Jankauskaitė žudikus, – atsidūsta Stanislava, – bet tyla šiandien geriausiai žmogų apsaugo. Tiesa, – prisiminė Stanislava, – kai ryte sėdėjau prie suguldytų lavoną į kambarį įėjo žmogus. Iš nekaltų vaikelių burnelės pasipylė kraujas, nužudyti 5 vaikai, jauniausiam – 3 metai. Kas tai? (Pagal liaudies išmintį, įėjo žudikas). Bet jis dingo iš Lietuvos…“

Gaila, kad į savo klausimėlį-prašymėlį atsakymo nesulaukė Vl.Štuikys. Jis kreipėsi į Betygalos, Šiluvos, Raseinių apylinkėse 1940-1950 m. „partizanavusius“ miško brolius. Kur pakišote tolimo giminaičio Stasio Marozo kūną? Kur Vėlinių dieną uždegti žvakę Pažvyrinčio kaimo naujakuriui Žaltkauskui? Kur užkasėte kaimyną Rapolą Petrauską daugiavaikės šeimos tėvą? Čia viskas didvyriška? Didvyriškumui paliudyti pasakykite, kurie iš jūsų būrio prievartavote ir kankinote Pagojukų pradinės mokyklos mokytoją Stefą Storiutę (tarp Betygalos ir Ilgyžių). Jūsų „kova“ nenuėjo veltui. Vos 19-os sulaukusi, tik du mėnesius mokytojavusi mergina išprotėjo. Daug metų kankinosi pas seserį Lepšiškių kaime.

Gal jums, ponia Voveriene, apie savo žygius pasisakė kiti Bakšio pavaldiniai? Taip viską žinote, o apie „žygdarbius“ tylite. Ką jie veikė miške?

„Miško broliai“, prisiimkite nors dalį kaltės ir dėl tremtinių kančios. Juk trėmė ir artimus, ir tolimus gimines, kaimynus, pamiškėse gyvenančius ir jūsų „didvyrių“ pakištus, automato pagalba jums tarnauti priverstus.

Subtilia tema žaisti negalima. Kai spaudos konferencijose kalbama apie aukų atminimą reikia kalbėti apie visas aukas. Ar „Sibiro misijos“ tvarkomi žinomi kapai svarbesni už Lietuvos miškus ir pagriovius, kur numestos „miško brolių“ nukankintos aukos?

Norėčiau pažvelgti savo kankintojams į akis, kai maža, vos 3-ejų metukų mergaitė buvau įmesta į katilą virti. Sutikau tik „miško brolių“ pagalbininko dukrą kuri verkė ir atsiprašinėjo už tėvą. Ir jos gyvenimas nepavydėtinas – Dievas ar velnias atėmė protelį, nė aukštojo mokslo diplomas nepagelbėjo…

Taigi, jeigu ginate, žinote – už ką? Jeigu garbini Grybauskaitę, asmeniškai padėkok, jog nemato vargo mano tėvynėje. Kad glostydama vaikučiams galvas pamiršo Kedytę, kad palaiko sau palankią spaudą ir nemato ar nenori matyti tiesos ir mirštančios lietuvybės. Kaip dar neparašėte padėkos laiško ponui

Landsbergiui, kuris nenukentėjo nei nuo miškinių, nei nuo tarybinių gynėjų, o mūsų vaikai, jo pakviesti, pabėgo iš tarybinės armijos ir suvaryti į Raudonojo kryžiaus ligoninę, išduoti ir sudaužyti desantininkų. Jie nesulaukė Landsbergio atsiprašymo nei pagalbos. Labai gudrus kolaborantas. Tą savybę būtina pabrėžti.

O tokį laikraštį, kuris be valstybės paramos išgyvena, drėkinamas žmonių ašaromis ir palaikomas teisybės sakymu, būtina pribaigti, ar ne? Kalbu apie „Laisvą laikraštį“. Jeigu mūsų vaikai, anūkai išgyvens, gal pasidomės, į kieno petį po penkiolikos ar dvidešimties metų remsis mūsų prezidentė. O ponas dėdulė tai tikrai ilsėsis visų pamirštas ir keikiamas. Čia ne kavos tirščiai – čia istorija. Gilinkitės, skaitytojai, ir neleiskite paminti tiesos žodžio. Reikalaukime dotacijos „Laisvam laikraščiui“, reikalaukime nors vienos valandos televizijoje ar radijuje. Mes, darbo žmonės, visus išlaikome ir todėl turime teisę kalbėti. Nusibodo valdžios nušertos mordos.

Pagarbiai

Birutė Dilpšienė

 

Facebook komentarai
Back To Top