skip to Main Content

„Laisvas laikraštis“, 2010 m. balandžio 24 d.

Aurimas Drižius

Klaipėdietė 21 metų mergina Eglė Kusaitė nuo spalio mėnesio laikoma Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, jai pateiktas kaltinimas pagal už itin sunkų įtariamą nusikaltimą – terorizmą. 

Prieš savaitę ‚Lietuvos rytas“ rašė, kad ši mergina neva yra susijusi su čečėnėmis, kurios prieš mėnesį susisprogdino Maskvos metro. „Dienraščių lyderis“, kurį nuolat savo propaganda šeria VSD, tuomet teigė, kad ir Eglė turėjo susisprogdinti Maskvoje, tačiau neva todėl, kad negavo Rusijos vizos, jai to nepavyko padaryti.

VSD iki šiol nepaneigė viešai pasklidusios absurdiškos informacijos, esą į Rusiją ketinusi vykti 21 metų Klaipėdos gyventoja buvo sulaikyta Vilniaus oro uoste sprogimų Maskvoje išvakarėse, o jos bagaže, kaip teigta, rasta duomenų apie sprogdinimo mechanizmus, jų naudojimą, taip pat Rusijos sostinės metro schemų.

Iš tiesų E.Kusaitė dar nuo 2009 metų spalio 24-osios laikoma Vilniaus Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime. Įbauginti merginos artimieji, išgyvenantys dėl jos ir savo ateities, nuo žiniasklaidos atsiribojo tylos siena.

Tačiau merginos teta, nenorėjusi atskleisti savo tapatybės, LL papasakojo kitą šios istorijos pusę. Pasak jos, mergina laikoma Lukiškių kalėjime jau nuo pernai spalio, todėl niekaip negalėjo būti susijusi su mirtininkių išpuoliais Maskvoje, įvykdytais kovą. 

Kita vertus, moteris papasakojo, kaip VSD iš pradžių bandė Eglę verbuoti, infiltruoti ją į Lietuvos musulmonų bendruomenę, padaryti savo agentę, tačiau, matyt, nepavykus to padaryti, VSD agentai jai patys liepė internetu atsisiųsti instrukciją, kaip gamintis sprogmenis. 

Dabar šis VSD perduotas „įrodymas“ ir yra pagrindinis jos tariamos kaltės, kad ji neva verbavo savižudes, ir kad jai neva už tai buvo žadama sumokėti po 40 tūkst. dolerių už savižudės galvą, įrodymas. „Eglė laiške rašė, kad saugumiečiai ją vertė pasirašyti ant visiškų nesąmonių. Atsiet, kad ji neva už kiekvieną užverbuotą žmogų būtų gavusi po 40 tūkst. dolerių, – pasakojo Eglės teta, – tai jeigu ji pati, kaip saugumas teigia, būtų susisprogdinusi, tai kokia jai nauda iš tų pinigų. 

Na, o jeigu atseit pinigų reikia mamai, nes ji daug serga, tai irgi nesąmonė – kam šeimai reikia dukros krauju aplaistytų pinigų. Žodžiu, kaltinimai visai absurdiški ir kai įsigilini, pamatai, kad jie arba inspiruoti saugumo arba griūna kaip kortų namelis. Kokia čia kalba apie pinigus – ji niekada apie juos nekalbėjo. Apie kitą įkaltį – kad ji neva turėjusi brošiūrą, kaip gamintis sprogmenis, tai pasakiau, kaip tokiai mokinei, kuri iš chemijos turėjo vos trejetą, ką ji gali išmanyti apie tokius dalykus“.

Keisčiausia, kad toks Klaipėdoje gyvenantis, matyt, VSD bendradarbis, nes kažkodėl jis nesėdi kalėjime, Abdul Hafiz ragino Eglę vykti į Azerbaidžaną ir Egiptą vykdyti teroro aktus ir labai pyko, kai Eglė atsisakė tai padaryti. Tačiau būtent Abdul Hafizo nurodymu Eglė atsisiuntė internetu medžiagą apie sprogmenų gamybą.

Eglės teta atsakė į LL klausimus:

Kuo yra kaltinama jūsų dukterėčia?

– Aš manau, kad jos sulaikymas yra kažkaip susijęs su Kauno teisėjo Jono Furmanavičiaus nužudymu. Nes krata buvo padaryta jos bute pernai rugpjūtį, o ji pati buvo suimta tik spalio 24 d. Dvi savaitės prieš jos suėmimą buvo nušautas teisėjas J.Furmanavičius. 

Straipsnis „Lietuvos ryte“ apie „teroristę“ atsirado kelios dienos prieš atrandant Drąsiaus Kedžio kūną. Manau, kad saugumui reikia sukelti naują skandalą, kad visi pamirštų pedofilijos bylą. Eglė yra kaltinama terorizmu. Kai aš advokato paklausiau, kodėl ji laikoma kalėjime ir kuo ji nusikalto, advokatas atsakė, kad niekuo. Ši istorija tęsiasi jau ketveri metai ir mums patiems dar ji neaiški iki galo. Mums ši istorija iki šiol protu nesuvokiama.

Teigiama, kad jos „terorizmo“ kaltės įrodymas – Maskvos metro planas?

– Kam jai, visai nepažįstančiai metro, reikalingas metro planas? Be to, jo nebuvo. Eglė norėjo važiuoti į Maskvą pas savo draugę čečėnę Aišą Makvadovą, 21 metų universiteto studentę, su kuria susirašinėjo internetu jau penkerius metus. Eglės tėvai jai pasakė, kad jeigu jau taip nori, gali važiuoti, pamatysi, kad esi ten niekam nereikalinga. 

Motina jai padėjo net susidėti daiktus, nes galvojo, kad jeigu nesudėsiu, tai dukra vėl pabėgs iš namų. Prieš dukrai išvažiuojant, motina patikrino jos daiktus kelionės krepšyje. Dabar rašoma, kad ten buvo rastos kažkokios instrukcijos, tačiau motina nieko tokio nerado. 

Prieš pat kelionę į Maskvą Eglė pernakvojo pas tokią saugumietę Neringą jos bute Klaipėdoje, kuri buvo pažadėjusi, kad anksti ryte nuveš Eglę į stotį. Eglė bendravo su Klaipėdos musulmonais, tačiau tikrieji musulmonai neturėjo jokių radikalių minčių, nes mes aplankėme jos drauges ir kalbėjomės. 

Tačiau šioje istorijoje yra įsipainioję labai daug saugumiečių. Per vieną pasimatymą kalėjime Eglė man pasakė, kad „čia viską padarė klaipėdiečiai, jie labai blogi žmonės“. Aš ją paraginau kalbėti ir nebijoti, tačiau ji atsakė, kad ji bijo, kad jai į kamerą įleis kokią nusikaltėlę. Jau vieną kartą buvo bandoma Eglę nunuodyti. Kai ją suėmė Kaune, saugumiečiai ją pavaišino kava su saldainiais. 

Gerai, kad tik vieną saldainį suvalgė, nes kitą dieną, kai ji pati pasakojo, ji jau vėmė su krauju, o po to pradėjo slinkti plaukai ir klibėti viršutiniai dantys. Eglė labai dėl to pergyveno, sakė: „teta, ar duosi man pinigų, jeigu dantys iškris?“. 

Paskui aš susitariau su kalėjimo gydytoju, kad jai leistų perduoti dantų pastos ir vitaminų. Kaltinimą palaikantys prokuroras Ignas Laucius (tas pats, kuris nutraukė nužudyto VSD pulkininko Vytauto Pociūno bylą, konstatavęs, kad įvyko nelaimingas atsitikimas. Vėliau teismas panaikino tokį sprendimą – aut. pastaba) man sako, kad jis nieko negali sakyti.

Ar Eglę kaltinama, kad ji norėjo kažką susprogdinti?

– Kaip čia jums pasakyti. Gal aš pradėsiu nuo pradžių. Kai Eglei buvo 15 metų, ji Klaipėdoje susipažino su čečėnu Saša Saidžilajevu ir jį įsimylėjo. Jie bendravo, tačiau šeima apie tai nieko nežinojo. Mes sužinojome tik tada, kai tas Saša išvyko į Maskvą, ir atsiuntė Eglei atsisveikinimo laišką. Ji tą laišką mums parodė, labai verkė ir pergyveno. 

Tas Saša už kažką pakliuvo Maskvoje į kalėjimą, tačiau jis turėjo gerą ir turtingą dėdę, kuris Čečėnijoje vertėsi ginklų kontrabanda. Tas dėdė ir išpirko Sašą iš kalėjimo per aukštus Čečėnijos pareigūnus. Vėliau tas Saša išvažiavo į Čečėniją ir žuvo kovose su rusų kareiviais. Bent jau taip pasakojo Eglė. 

Tačiau ji susisiekdavo su tuo Saša per tarpininkus, o vėliau kažkas ją išsiuntė į Vokietiją. Prieš išvažiavimą ji buvo labai stipriai paveikta kažkokiais psichotropiniais vaistais, nes jos atmintis buvo visai ištrinta. Įvyko staigus charakterio pasikeitimas. 

Manęs tuo metu Klaipėdoje nebuvo, o Eglės mama nesuprato, kas darosi. Bandė vesti pas psichiatrus ir psichologus. Likus dviems mėnesiams iki išvykimo į Vokietiją ji buvo kažkuo apsvaiginta, ir buvo kažkoks asmuo, kuris ją išsiuntė į Vokietiją. 

Nebaigus vidurinės mokyklos 12 klasės, 2007 m. Eglė išvažiavo į Vokietiją, pas čečėnus Batašjevus. 2007 m. rudenį Vokietijos policija atliko didelę operaciją prieš įtariamus teroristus, tačiau sulaikyti buvo tik trys žmonės. 

Eglė gyveno Auriche, gražiame mieste, čečėnų šeimoje. Kai mergaitė išvažiavo, mums nieko nepasakiusi, mes puolėme į paniką, kreipėmės į policiją, buvo paskelbta Eglės tarptautinė paieška. Tie Batašjevai turi Lietuvoje kažkokių ryšių, man tai pasakė pati Aiša Batašjeva. Ji paminėjo Endriukaitį. 

Kai buvo paskelbta Eglės tarptautinė paieška, Batašjevai, matyt, pajuto, kad mergaitės yra intensyviai ieškoma, ir jie patys paskambino Elgės motinai. Paskui leido ir pačiai Eglei pakalbėti su motina, tačiau stovėjo šalia ir kontroliavo kiekvieną jos žodį. 

Tas mums irgi atrodė labai baisu, todėl iš karto kreipėmės į policiją ir pasakėme, iš kokio numerio skambinta. Vokietijos policija jau kitą dieną buvo pas Batašjevus, tačiau vėliau gavome atsakymą iš policijos, kad Eglė ten gyvena savo noru, ji yra pilnametė, todėl nėra jokios pagrindo gražinti jos namo. 

Mums iš policijos perdavė, kad Eglė gyvena pas arabą, kuris gyvena vienas gražiame nuosavame name. Dainius Noreika, Klaipėdos VSD antiteroristinio skyriaus viršininkas, klausė, iš kur mes gavome tą adresą. Mums atrodė keista, kad tik Eglė gali mums skambinti iš Auricho, o kai mes skambindavome tuo numeriu, atsiliepdavo nepažįstami žmonės. 

Todėl aš pati išvažiavau pas Eglę į Vokietiją, iš karto nuėjau į Auricho policijos komisariatą. Jau buvo vakaras, ir policininkai mums pasakė, kad žino tą šeimą, pas kurią gyvena Eglė, ji pilnametė, ir viskas ten gerai, jie negali kištis, nes jokie įstatymai nepažeisti. Kai aš paaiškinau, kad ji tokiomis aplinkybėmis pabėgo iš namų, policininkams tai nepadarė įspūdžio. Todėl aš pati nuėjau pas Batašjevus, ir pas juos nakvojau. 

Kitą dieną man buvo pasakyta kraustytis lauk. Tuomet nuėjau pas Auricho miesto merą ir jam papasakojau tą istoriją. Man paskyrė specialų žmogų, ir tuomet jau policija visai kitaip sureagavo. Jie nuėjo pas Batašjevus, ilgai su jais kalbėjosi. 

O Eglė man visą laiką sakė, kad aš čia nieko nepasieksiu, nes jie čia turi stiprų užnugarį, o Batašjevas čia yra tas pats, kas buvo Šamilis Basajevas.  Eglės psichika buvo taip paveikta, kad aš jos negalėjau prikalbėti važiuoti namo. Kai ji kalbėjo, atrodė, kad kalba normali, tačiau mąstymas buvo visai išjungtas. 

Nežinau, kas jai buvo padaryta. Ir tas pats Noreika man sakė, kad jie nežino, ką islamistai padaro su žmonėmis, ir kokių jie turi būdų paveikti žmones. Man pasakė, kad islamistų paveiktus žmonės pasaulyje gydo tik viena klinika, kuri yra Jungtinių Arabų Emyratuose, kuri ir taip turi daug klientų. 

Nebuvo jokių žodžių, kurie pasiektų Eglės sąmonę. Ir jeigu aš tik bandydavau jai pasakyti, kad Eglute, tu patekai pas labai blogus žmones, tai ji reaguodavo taip: „Ach tu taip kalbi, tada aš lekiu Aišai pasakyti“. Ką rašė „Lietuvos rytas“ apie betvarkę Batašjevų namuose, tai parašyta nesąmonė, nes tas butas labai tvarkingas. 

Tik nežinau, kodėl vokiečių policija parašė, kad ji gyvena gražiame nuosavame name, nors tai yra buvusios kareivinės. Eglė jau anksčiau buvo priėmusi musulmonų tikėjimą, ir juo tikėjo visa savo širdimi. 

Kai tai papasakojau vienam Klaipėdos psichiatrui, jis atsakė, kad negali tirti taip paveiktų žmonių, nes negali jų prievarta uždaryti į ligoninę. Pamačiau, kas per žmonės tie Batašjevai, ir prašiau Vokietijos policijos bet kokiu pretekstu atimti Eglę iš jų, pagaliau net į kalėjimą uždaryti, kol paaiškės, kokiu tikslu tie Batašjevai ją atsiviliojo. Nes gražiuoju Eglė nesutiko važiuoti namo. Policija man atsakė, kad negali imtis tokių priemonių. 

Paskutinėje Eglės apklausoje Vokietijoje joje dalyvavo ir vienas žmogus, kuris nepratarė nė žodžio ir man nebuvo pristatytas. Manau, kad buvo žmogus iš saugumo, tačiau vokiečiai pasakė, kad man padėti niekuo negali, nes Eglė pilnametė. Policininkai paklausė, ar aš dar kažkam skųsiu, tai atsakiau, kad būtinai, nes tai mano vaikas. Policininkai man atrėžė, kad vis tiek visą medžiagą atsiųs jiems. 

Tuomet mes visai puolėme į paniką, prašėme, kad nors kas būtų padaryta, kad būtų išgelbėta mergaitė. 

Buvo sudarytas planas, kaip mergaitę gražinti namo prievarta, tačiau to neprireikė. Nes išvakarėse paskambino Eglė ir pasakė, kad jai skambino iš Lietuvos ambasados Berlyne, ir paprašė grįžti į Lietuvą. Tada Eglė nutarė grįžti pati. Ji grįžo visai nesukalbama, be galo paveikta buvo jos psichika. 

Mes prašėme to saugumiečio Noreikos, kad VSD padėtų ją ištirti, ką nors padaryti, kad sužinoti, kas jai padaryta. Jis taip pat atsakė, kad Eglė nepadariusi jokio nusikaltimo ir jis prievartos taip pat negali imtis. Noreika net pasiūlė man ir Eglės motinai priimti musulmonų tikėjimą, kad taip būtume artimesnės Eglei. 

Niekaip neradome bendros kalbos su Egle, ji vis bėgo iš namų, pas motiną nakvojo tik kelias naktis. Noreika, su ja pakalbėjęs, pasakė, kad ji labai stipriai paveikta radikaliųjų islamistų idėjų, ir nežinia, kaip ją paveikti. 

Tada saugumiečiai išsikvietė Eglę ir supažindino su, atseit, musulmone. Klaipėdoje tuo metu atsirado daug lietuvių, atsivertusių į islamą. Iš kalėjimo mums Eglė atsiuntė laišką, kuriame surašė visas tu atsivertusių musulmonų pavardes, o vieną aš tikrai atsimenu – Irena Baltrušytė ir Abdul Hafis. Iki suėmimo saugumas šefavo Eglę, išnuomavo jai butą, davė pinigų pragyvenimui. Nes mes nedavėme, galvojome, kad ji pasiblaškys, neturės pinigų ir grįš namo. Saugumas duodavo jai pinigų, veždavo pietauti.

Kitaip tariant, VSD bandė Eglę užverbuoti?

– Nežinau, man susidarė toks įspūdis, kad jie norėjo ištraukti iš jos, kas ją į tą tinklą įpainiojo. Mes žinojome, kur ji susipažino su ta Irena Baltrušyte, nes ji pareidavo ir pasakodavo, nors saugumo darbuotojai jai buvo griežtai uždraudę pasakoti apie kontaktus su jais tėvams. 

Tačiau Eglė nesugebėdavo išlaikyti paslapčių. Ji tik stebėjosi, iš kur čia Klaipėdoje tiek daug atsivertusių musulmonų, kurie tokie aršūs. Ji sakė, kad net jos draugė Aiša, kuri mokosi Maskvoje, ir tai nepalaiko terorizmo. VSD laikė ją pusantrų metų, kad surinktų įkalčius, kurių reikėjo iškelti bylai. Nes bylos iškelti, grįžus iš Vokietijos, nebuvo už ką.

Tačiau dabar tie įkalčiai atsirado, nes Eglė jau nuo spalio laikoma kalėjime?

– Jie atsirado, ir aš manau, kad per tuos du metus tiek įkalčiai buvo tikrai padaryti. Jie turėjo laiko. Eglė pasakojo, kad Abdul Hafis ją agitavo būti negailestinga, nes neva jie priklauso sunitams, kurie yra aukščiau visų kitų musulmonų. 

Mes Eglei laiškuose į kalėjimą rašėme, kad kas neatitinka tiesos, tai tu neprisipažink, nors jai buvo daromas didžiulis spaudimas, o apklausos vyko kiekvieną savaitę. Advokatas Liutvinskas prasitarė, kad paskutinė jos apklausa truko penkias valandas. 

Aš jam ir pasakiau, kad “ advokate, jūs gi žinote, koks jos sveikatos stovis, ir kad ji yra hiper jautri. Jai tokia diagnozė buvo nustatyta nuo pat gimimo. Jai tik 20 metų, mergaitė auginta šiltnamio sąlygomis, ir staiga ji patenka į kalėjimą. Bet kokie teisininkai kapituliuoja prieš tokį spaudimą. 

Praeitą savaitgalį ji pasirašė visus popierius, ką jai pakišo, nes saugumiečiai ją žadėjo paleisti į laisvę. Jos padėtis dabar yra nepalyginamai blogesnė, nei anksčiau. Nusprendžiau, kad mums reikia keisti advokatą Liutvinską, nes jis jau dabar, anksčiau žadėjęs, kad Eglę paleis iki teismo, mums sako, kad nepaleis, nes esą ji bėgs. Kaltinime parašyta, kad ji, prieš važiuodama į Maskvą, buvo neva užverbavusi tris merginas teroro aktams vykdyti. 

Paklausiau advokato, kokios tai merginos, nes mes išsiaiškinome ir sužinojome, kokios tai draugės. Jeigu buvo kažkas užverbuota, tai galėjo būti tik saugumietės. Pvz., vieną iš jų, aš įtariu, yra Neringa. Advokatas man atrėžė, kad aš nieko nežinau, todėl man pasirodė, kad mes turime du prokurorus ir nė vieno gynėjo. Su Liutvinsku gali ginčytis tol, kol susipyksi, todėl geriau jo atsisakyti. 

Nežinau, kokios dokumentus Eglė pasirašė, nes advokatas mums jų nerodo. Eglė laiške rašė, kad saugumiečiai ją vertė pasirašyti ant visiškų nesąmonių. Atsiet, kad ji neva už kiekvieną užverbuotą žmogų būtų gavusi po 40 tūkst. dolerių. Tai jeigu ji pati, kaip saugumas teigia, būtų susisprogdinusi, tai kokia jai nauda iš tų pinigų. Na, o jeigu atseit pinigų reikia mamai, nes ji daug serga, tai irgi nesąmonė – kam šeimai reikia dukros krauju aplaistytų pinigų. Žodžiu, kaltinimai visai absurdiški ir kai įsigilini, pamatai, kad jie arba inspiruoti saugumo arba griūna kaip kortų namelis. Kokia čia kalba apie pinigus – ji niekada apie juos nekalbėjo. 

Apie kitą įkaltį – kad ji neva turėjusi brošiūrą, kaip gamintis sprogmenis, tai pasakiau, kaip tokiai mokinei, kuri iš chemijos turėjo vos trejetą, ką ji gali išmanyti apie tokius dalykus. Advokatas man atsakė: “ O ką jūs žinote, kaip ten buvo“. Tačiau Eglė man parašė, kad tą brošiūrą jai liepė atsisiųsti internetu toks Hafis, kitas VSD narys. Jie rinko įkalčius. Eglės psichika pradėjo atsistatinėti tik grįžus namo. Nes jos galva buvo visai pažeista – kai mes ją kur nors siųsdavome, ar į parduotuvę, tai ji užsirašydavo, kokius klausimus reikia paklausti, ir kokius galimus atsakymus ji gali išgirsti. Ar gali numatyti iš anksto, kokio atsakymo sulauksi? Tiek buvo sunaikinta jos atmintis ir mąstymas. 

Tačiau advokatas to nenori pripažinti.  Bandžiau patekti pas patį VSD vadovą Griną, tačiau priėmė jo pavaduotojas, kuris neprisistatė. Išlydėdamas mane, jis pasakė: „Bet juk labai gerai, kad Eglė liko gyva ir nesusisprogdino“. Jam atsakiau, kad jeigu saugumas nebūtų sukūręs tos istorijos, ji dabar gyventų su šeima namuose.  

Kada Eglės byla bus teisme?

– Advokatas man sakė, kad iki birželio byla bus teisme, ir kadangi byla labai didelė, teismas ją gali nagrinėti iki lapkričio. O lapkritį ją gali visai paleisti. Kai paklausiau, ar ją paleis iki teismo, kaip buvo žadėta, advokatas, kadangi jis labai jaučia savo vertę, atsakė, kad ne, jis taip nenorintis, nes Eglė neva pabėgs. Mūsų klaida, kad mes jo anksčiau neatsisakėme. 

Kai jis viską, kas reikia, ištraukė ir Eglės, ir ji po penkių valandų tardymo pasirašė ant dokumentų, tai jie dabar jaučiasi labai stiprūs. Nors Eglė laiškuose anksčiau rašė, kad ji jokiu būdu nieko, ko nepadarė, neprisipažins. O ji labai nori išeiti į laisvę, nes kalėjime kali jau pusę metų. O advokatas jai neva išaiškino, kad viskas yra jos labui, ir kad ją išleis, kai pasirašys prisipažinimą. Eglės mąstymas labai vaikiškas, tačiau ji pasirašė tuos prisipažinimus. Kai ji „Novaturo“ autobusu iš Klaipėdos važiavo į Maskvą, Kaune ją išsodino saugumiečiai, vienas jų – Nerijus Daud. Jis dalyvavo ir Eglės tardyme, kuris vyko be advokato. 

Atsiet, vyko ne apklausa, kuri dabar traktuojama kaip apklausa. Eglei buvo daromas didžiulis spaudimas, grasinama, kad su ja ir jos drauge Aiša susidoros. Eglei buvo liepta pasirašyta prisipažinimą, kad ji neva važiuoja sprogdinti civilių žmonių. Eglė verkė, kad nepasirašys, nes to neplanavo, tuomet saugumiečiai liepė pasirašyti, kad ji važiavo sprogdinti karinių objektų Rusijoje. Aiša buvo suimta Maskvoje, o jos brolis, kuris turėjo sutikti Eglę, taip pat buvo suimtas, atėjęs Eglės pasitikti. Saugumiečiai sako, kad neva ta Aiša užverbavo Eglę ir ją perdavė savo broliui. Eglei grasino, kad jeigu ji neprisipažins, tai Aišą kankins elektra ir prievartaus kalėjime. 

Tokių įvykių jau yra buvę – vienai suimtai čečėnei Maskvoje į skrandį pylė sieros rūgštį. Tuomet Eglė pasirašė, kad ji važiavo sprogdinti karinių objektų. Advokatas man pasakė, kad jis pašiurpo, tai sužinojęs, tačiau jam pasakiau, kad kiekvienas žmogus kankinamas prisipažins bet ką. Eglė labai pasiduoda kitų įtakai. Man užstrigo kitas dalykas – tik grįžus iš Vokietijos, advokatas po susitikimo man pasakė: „pamirškite jūs ją“. Pasakiau, kaip galiu pamiršti savo vaiką“.

Iki šiol Eglės teta negali gauti atsakymus į klausimus, kurie jai neduoda ramybės. Pvz., kuo ji buvo nuodijama Vokietijoje, kas jos psichika visai pakriko ir kodėl jai po to nebuvo atlikti medicininiai tyrimai. Kodėl islamistai savo aukų ieško mokyklose, ir kodėl yra nekontroliuojamo čečėnų interneto svetainės, kuriose šaukiamasi terorizmo. 

Kodėl musulmonais apsimetę saugumiečiai, ypač Abdul Hafis, verbavo merginą į terorizmą, šantažavo, grasino susidorojimu, jeigu nevykdys jo nurodymų. Kodėl pirmą Eglės prisipažinimą, kad ji neva važiavo į Maskvą sprogdinti karinių objektų, VSD išgavo gal būt panaudoję psichotropines medžiagas, kurių galėjo būti saldainiuose. Kodėl šioje byloje yra iškraipomi faktai, sakoma, kad Eglė visam laikui atsisveikino su draugėmis, nors draugės tai neigia? Reiškia, kad tokiuos parodymus davė tik VSD agentai.

„VSD grįžusiai iš Vokietijos Eglei nuomavo butą Klaipėdoje, mokėjo už pragyvenimą, o man sakė, kad ją išlaiko kiti musulmonai, neva jiems privaloma vienas kitą remti, – sakė moteris, – tuo tarpu patys VSD užverbuoti musulmonai skatino radikalias pažiūras, kad galėtų sukurti įrodymus byloje. Reikia, kad tuo pačiu VSD finansavo ir teroristus. 

Abdul Hafiz ragino Eglę vykti į Azerbaidžaną ir Egiptą vykdyti teroro aktus ir labai pyko, kai Eglė atsisakė tai padaryti. Abdul Hafizo nurodymu Eglė atsisiuntė internetu medžiagą apie sprogmenų gamybą. Apie tokias kalbas Eglė pasakodavo grįžusi iš susitikimų su musulmonais, bet mes galvojome, kad VSD už tokius darbelius juos suseks. Savo netinkamais ir neprofesionaliais veiksmais saugumiečiai sugriovę Eglei gyvenimą. 

Jie naudoja tokius pat metodus, kaip ir teroristai. Dirbant profesionaliai, tokios bylos buvo galima išvengti“.

 

Facebook komentarai
Back To Top