skip to Main Content

 

 

VYTAUTAS GUŠAUSKAS

Gyv. R.Jankausko g. 13-21, Vilnius

Tel. +370 (645) 48 670 

 

Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininkui Prof. Viktorui Pranckiečiui

Gedimino pr. 53, 01109 Vilnius

KREIPIMĄ SIS

dėl korupcijos, įvykdytų nusikaltimų teisingumui, nusikaltusių teisėjų apkaltos proceso farso ir teisingumo atstatymo šalyje

2017 m. birželio Vilnius

Dar 1997 m. lapkričio 12 d. Lietuvos Respublikos Seimo Pirmininko pavaduotojas, LK.DP frakcijos narys prof. Feliksas Palubinskas pateikė ir užregistravo Lietuvos Respublikos Seimo posėdžių sekretoriate Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmams buvusios Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos (KVT) vyresniojo revizoriaus Vytauto Gušausko civilinėse bylose ištirti sudarymo“ projektą (projekto Nr. P-856)(toliau vadinama- Nutarimo projektas) su aiškinamuoju raštu „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo sudaryti specialiąją tyrimo komisiją Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmams buvusios Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos (KVT) vyresniojo revizoriaus Vytauto Gušausko civilinėse bylose ištirti“. Aukščiau išvardinti dokumentai taip pat buvo paskelbti šalies spaudoje („Laisvas laikraštis“, 2003, Nr. 10; „Lietuvos aidas“, 2004, Nr. 132).

Pagal aukščiau minėtą Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo projektą, komisija turėjo ištirti ir kitų teisminių institucijų ir prokuratūros pareigūnų veiksmus civilinėse bylose (Nr. 3-16/81; Nr. 2-532/82;

^ Nr. 2-2113/82 (Nr. 2-961/83))Nr. 2-1253/83; Nr. 2-861/84). Komisijai buvo pavesta tyrimą atlikti iki 1998 m. vasario 1 d.

Tačiau dėl nežinomų ir nesuprantamų priežasčių, nepaisant daugkartinių mano, kai kurių Lietuvos Respublikos Seimo narių (rašytojo J.Avyiiaus, Ž, Jackūno ir kreipimųsi, Lietuvos Sąjūdžio tarybos, Lietuvos Respublikos piliečių chartijos, spaudos pranešimų bei raginimų iki Nutarimo projektas netgi nebuvo apsvarstytas, tyrimas neatliktas.

Be kita. ko, neištirtomis liko aplinkybės, kodėl nusikaltusių teisėjų (A.Valiulio, M.Lošio, A.Baranovo ir kt.) apkaltos procesas [pirmasis  Lietuvos Respublikos istorijoje) buvo paverstas farsu, kurį organizavo tuometinis Seimo Pirmininkas Č.Juršėnas (1973-1988 metų laikotarpyje buvęs LKP CK Propagandos ir agitacijos skyriaus instruktorius, LKP CK Spaudos, TVR sektoriaus vedėjas). Konstatuotina, kad paties p. Č.Juršėno byla 1992 m. lapkričio 25 d. buvo įteikta tam pačiam Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojui A.Valiuliui, prašant teisme patvirtinti ar paneigti juridinį faktą dėl jo bendradarbiavimo su KGB.

„Lietuvos aidas“ 1992 m. lapkričio 27 d. publikacijoje Nr. 233 „Aukščiausiajame Teisme orientuojamasi“ pažymėjo, kad „<…> Valstybei vadovaus asmenys, bendradarbiavę su KGB, – A.M. Brazauskas tai patvirtino pirmajame Seimo posėdyje, C. Juršėnas neprašomas prisipažino LA dar vasarų

Atsižvelgiant į šiuos išdėstytus faktus, telieka išvesti paralelę tarp 1992 ir 1994 metų, kuomet Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojui A.Valiuliui ir kitiems teisėjams Lietuvos Respublikos Seime buvo inicijuotas apkaltos procesas.

„Varnas varnui akies nekerta“ – byloja liaudies išmintis. Tuo metu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas A.Valiulis buvo užtikrintas, kad už gerą geru bus mokama. Juolab, kad Seimo specialiajai tyrimo komisijai buvo pavesta vadovauti suinteresuotam asmeniui – Lietuvos Respublikos 

Seimo Valstybės ir teisės komiteto Teisės pakomitečio pirmininkui V. Butėnui (pagal profesiją – jaunesniajam zootechnikui, buvusiam Maskvos aukštosios partinės mokyklos auklėtiniui) sovietmečiu dirbusiam LKP CK Organizacinio partinio darbo skyriaus vedėjo pirmuoju pavaduotoju, buvusiam LKP CK nariu, vėliau išvirtęs į „Valstiečių laikraščio“ redaktorius.

Visuomeninė Konstitucijos saugos komisija (pirmininkas A.Buračas; sekretorius – L.Sabutis) dar 1994 m. kovo 3 d. posėdyje apsvarsčiusi klausimą „Dėl LR Aukščiausiojo Teismo ir kitų teisinių institucijų neveiksnumo, ginant konstitucines Lietuvos piliečių teises (V.Gušausko byla), pripažino, kad:

1. Visiškas dabartinės sudėties LR AT Prezidiumo veikios pažeidžiant

LR Konstitucijos 109 straipsnį;

2. Neginčytinai antiįstatymiška LR AT (Lošys) veika falsifikuojant tiek V.Gušausko bylos eigą, tiek ir LR Generalinio prokuroro priežiūros dokumentą. Kai y tiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi, dabartinės sudėties AT Prezidiumas pagal LR Civilinio proceso kodekso 19, 22, 25 str. privalėjo atsistatydinti

Vertindama tai, kad minimoje V.Gušausko byloje yra „<…> įsipainioję nemaža teisėjų, sulaužusių savo priesaiką ir įvykdžiusių nusikaltimų teisingumui, Komisija siūlė siekti ir paremti iniciatyvą, kad LR Seimas sudarytų specialią tyrimo komisiją AT antiįstatyminei veiklai įvertinti ir jo krizei neatidėliotinai įveikti bei pradėti procedūrinę bylą, siekiant vėlesnio Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo bei paaiškinimo dėl LR AT vadovybės falsifikacinės veiklos įvertinimo <…>“.

Tačiau, deja, niekas taip ir nebuvo padaryta, o padaryti nusikaltimai teisingumui buvo dangstomi (žr. Lietuvos Respublikos Seimo 36 parlamentarų 1994 m. teikimą pradėti apkaltos procesą nusikaltusiems teisėjams).

Buvusios Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos (toliau vadinama – KVT) vyresniojo revizoriaus V.Gušausko civilinė byla dėl grąžinimo j darbą Nr. 2-2113-82 (2-961-83) 1993 m. birželio 4 d. pateko j Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumą neteisėtai, pažeidžiant tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso (toliau vadinama – CPK) 353 str. 3 dalj, suklastojus generalinio prokuroro A.Paulausko 1993 m. kovo 31 dienos priežiūrinį protestą Nr. 8/306-83 Aukščiausiojo Teismo prezidiumui. Tai padaryta po 1993 m. balandžio-birželio mėn. įvykusių neteisėtų „derybų“ tarp tiesiogiai suinteresuotų Aukščiausiojo Teismo prezidiumo narių (A.Valiulio, M.Lošio, A.Baranovo, %.Pėstininko, O.Dziedulionienės), taip pat A.S Jankausko, A. Juknos ir generalinio prokuroro A.Paulausko. Prezidiumo penki pirmieji paminėti nariai, neturintys teisės nagrinėti bylos dėl tiesioginio suinteresuotumo, privalėjo pagal CPK 19, 22, 25 straipsnius atsistatydinti. Jiems neatsistatydinus, Seimas turėjo juos atstatydinti ir patvirtinti naujos sudėties Aukščiausiojo Teismo prezidiumą. Tačiau tai nebuvo padaryta.

Nepatikrinus darbo bylos visa apimtimi, kas buvo privaloma pagal CPK 359 straipsnio 2 dalies reikalavimą (Plenume buvo tik dalis aukščiau paminėtos darbo bylos), buvo sukurptas niekinis, žinomai neteisingas 1993 m. birželio 4 d. Plenumo nutarimas Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro protestą atmesti, o Vilniaus miesto Lenino rajono Laudies teismo 1983 m. vasario 17 d. sprendimą (teisėjas A.Baranovas) ir Aukščiausiojo Teismo Teisminės civilinių bylų kolegijos 1983 m kovo 21 d. nutartį (teisėjai B.Satkevičius, Z.Levickis, O.Dzedulionienė) palikti nepakeistus.

Pažeidžiant CPK 360 str. 2 dalį, Plenume pagrindinį pranešimą (agitacinę kalbą) apie bylą padarė tiesiogiai suinteresuotas asmuo – Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas, Civilinių bylų kolegijos pirmininkas, Aukščiausiojo Teismo prezidiumo narys, pagrindinis „derybininkas“ A.Valiulis, kuris jau buvo du kartus dalyvavęs (pirmininkavęs) „nagrinėjant“ ieškovo V.Gušausko civilines darbo bylas kasacine tvarka bei daugybę kartų biurokratiškai atsirašinėjęs į ieškovo motyvuotus priežiūrinius skundus bei Seimo narių ir komisijos teikimus ir kreipimusius (žr. Lietuvos Respublikos Seimo 36 parlamentarų 1994 m. teikimą pradėti apkaltos procesą nusikaltusiems teisėjams).

Civilinė darbo byla Nr. 2-2113-82 (2-961-83) Plenume „nagrinėta“ nedalyvaujant ieškovui V.Gušauskui ir jo advokatui y.Švarliui, kurie nebuvo net informuoti apie bylos nagrinėjimo laiką.

Pažeidžiant tuo metu galiojusio Lietuvos teismų santvarkos ir teisėjų statuso įstatymo 33 str. 5 punkto reikalavimą, 1993 m. birželio 4 d. Plenumo posėdyje nebuvo surašytas protokolas (tai turėjo atlikti Plenumo sekretorius A.Spėčius), dėl ko negalima nustatyti, ar Plenumo sudėtus tuo metu buvo teisėta ir kaip buvo pasidaliję balsą(priimant nutarimą bei kitas bylos aplinkybes.

Vadovaujantis CPK 338 str. 8 punktu teismo sprendimas kiekvienu atveju turi būti panaikinamas, jeigu nėra teismo posėdžio protokolo.

1993 m. birželio 4 d. Plenumo posėdžio protokolo nebuvimas yra neginčytina vada panaikinti tokį Plenumo nutarimą.

Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. birželio 4 d. posėdžiui pirmininkavo M.Lošys, tiesiogiai suinteresuotas asmuo, buvęs atsakovo Kurortų valdymo tarybos pirmininko V.Gurausko advokatas byloje, biurokratiškai atsirašinėjęs į priežiūrinius skundus, teikimus ir kreipimusius. Plenumo nutarimas surašytas tendencingai, vienus faktus iškreipiant, kitus – sąmoningai nutylint, siekiant apšmeižti ieškovą KVT vyresnįjį revizorių V.Gušauską. Nutarime išdėstyti „teiginiai“ be jokio tyrimo ir įvertinimo pradubliuoti iš ankstesnių žinomai neteisingų liaudies teismų sprendimų. Plenumas, pažeisdamas įstatymą, net pasisavino pirmutinę teismų institucijos priedermę, neteisėtai „atradinėjo“ kai kuriuos „naujus faktus“.

Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. birželio 4 d. nutarimo „teiginius“ apie darbo bylos „pagrindą“ paneigė Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras K.Pėdnyčia 1997 m. birželio 28 d. pažymoje „Dėl V.Gušausko atleidimo iš darbo pagal LR DIK 43 str. 3 p.“, kurioje nurodyta motyvuota išvada, kad V.Gušauskas iš darbo atleistas neteisėtai. Pažyma 1997 m. liepos 1 dienos raštu Nr. 01/16- 97 išsiųsta Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininkui S.Stačiokui, kuris nepaisant gautos pažymos, gindamas teisininkų klano interesus, biurokratiškai atsirašinėjo į pareiškėju kreipimusius.

Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. birželio 4 d. nutarime nurodytas „naujai atrastas teiginys“, kad ieškovas iš darbo būtų atleistas keršto sumetimais, „neįrodyta“, neatitinka tikrovės. Faktiškai nepaisant, kad darbo bylose yra visa eilė dokumentų tai patvirtinančių (ž . b.l. 24, 25, 27,174-178, 180-181, 183, 188-195, 197 ir kt.), nei vienas teismas (nei Liaudies teismai, nei Aukščiausiojo Teismo Teisminė civilinių bylų kolegija, nei 1993 m. Plenumas) netyrė ir nevertino, ar drausminių nuobaudų paskyrimas ir atleidimas iš darbo nėra ieškovo, kaip revizoriaus persekiojimas už kritiką ir susidorojimas su juo KVT pirmininko V.Gurausko (buvusio TSKP nario, LKP CK Mokslo ir mokymo įstaigų skyriaus Sveikatos apsaugos, socialinio aprūpinimo sektoriaus vedėjo, netgi 1993 m. tapusio LR Prezidento A.Brazausko patarėju sveikatos apsaugos klausimais) piktnaudžiavimu atskleidimą. Apie tai nurodyti ieškovo ieškiniuose, kasaciniuose ir priežiūriniuose skunduose, LR generalinio prokuroro A.Paulausko 1993 m. kovo 31 d. priežiūros proteste Nr. 8/306-83.

Lietuvos Respublikos Seimo Specialioji tyrimų komisija Seimo 36 parlamentarų 1994 m. teikime nurodytus kaltinimus Aukščiausiojo Teismo teisėjams (A.Valiuliui, M.Lošiui, A.Baranovui ir kt.) neištyrė ‘ir neįvertino. Po penkių mėnesių trukusio sabotažo STK septyni suinteresuoti asmenys (Seimo nariai P.Vitkevičius, V.Butėnas, V.Ražukas), Aukščiausiojo Teismo pirmininko padėjėja D.A.Mikelėnienė (AT vadovybės pavaldinė), Generalinės prokuratūros Kriminalinių procesų ekonomikoje tyrimo skyriaus vyr. prokurorė V.Ratkevičienė, Valstybinio kaltinimo skyriaus prokuroras A.P. Galinis ir persimetęs į LDDP „sparną“ Personalo skyriaus viršininkas S.Jankauskas (Generalinės prokuratūros vadovybės pavaldiniai) pasirašė S.Jankausko, D.A.Mikelėnienės ir V.Butėno sukurptą žinomai neteisingą 1995 m. balandžio 24 d. išvadą p. A.Valiuliui proceso „nepradėti“, nepaisant, kad Seimo 36 parlamentarų 1994 m. teikime nurodyt) kaltinimai netirti, neįvertinti ir nenuneigti.

Tuometinis Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras A.Paulauskas neatsisakė dalyvauti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenume organizuotame 1993 m. birželio 4 d. teisingumo farse bei 1994- 1995 m STK “tiriant” Seimo 36 parlamentarų 1994 m. teikime pareikštus kaltinimus Aukščiausiojo Teismo teisėjams (žr. „liudytojo“ A. Paulausko 1994 m. gruodžio 28 d. “apklausos” protokolą – Seimo archyvo F.2 Ap.4b.255 1.34-39).

Ką kalbėti STK posėdyje „liudytoją“ Generalinį prokurorą A.Paulauską (buvusį LKP CK Administracinių organų skyriaus instruktorių) Įtakojo (mokėt LR Seimo Valstybės ir teisės komiteto pirmininkas STK narys P.Vitkevičius (žr. 1994 m. gruodžio 28 d. posėdžio protokolą Nr. 6 , b. 255, 1.33,1. STK narys P.Vitkevičius sovietmečiu buvo Aukščiausiojo teismo teisėjas ir Prezidiumo narys bei p. A. Valiulio kolega. Į STK narius jis pats energingai įsiprašė dėl noro padėti savo draugužiui, ką ir darė visą sabotažo laikotarpį.

Tuometinis LR generalinis prokuroras A.Paulauskas, kuris pagal užimamas pareigas turėjo reaguoti į kiekvieną padarytą nusikaltimą ir, pirmiausiai, turėjo pranešti LR Seimui apie tokio oficialaus asmens Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo A.Valiulio ir kitų teisėjų neteisėtus veiksmus, tarp

jų įvykdytą šitokio valstybės pareigūno, šalies Generalinio prokuroro oficialaus dokumento suklastojimą 1993 m. Tokio pareiškimo ir prašymo iškelti apkaltos procesą Generalinis prokuroras A.Paulauskas nepadarė. Į suklastotą savo procesinį dokumentą nesureagavo ir baudžiamosios bylos pagal LR BK 182 straipsnį neiškėlė. Dar daugiau, jis įsitraukė į organizuotą sąmokslą prieš ieškovą KVT vyresnįjį revizorių V.Gušauską (žr. publikacijas „Nors ir žūtų pasaulis, teisingumas turi būti įvykdytas“, „Ar teisingumo atstatymas vien donkichotų reikalas?“ // Ekspres Europa, 1997 m. Nr. 50, 1998 m., Nr. 5). Todėl jis privalėjo atsistatydinti arba LR Seimas turėjo ji atstatydinti kaip pareigūną, nevykdžiusį savo tarnybinių pareigų. Deja, tai nebuvo padaryta.

Nepaisant, kad Seimo 36 narių teikime nurodyti kaltinimai nebuvo ištirti ir įvertinti, STK taip vadinamojoje išvadoje (1. 7) nepagrįstai nurodė, kad naujų aplinkybių, dėl kurių būtų teisinis pagrindas peržiūrėti įsiteisėjusius žinomai neteisingus teismų sprendimus (Plenumo 1993 m. birželio 4 d. nutarimą ir ankstesnius sprendimus) „nenustatė“,, nors bylose buvo padaryti neginčijami sprendimų nepagrįstumas ir esminiai teisės normų pažeidimai, kas nurodyta daugkartiniuose ieškovo motyvuotuose priežiūriniuose skunduose Aukščiausiojo Teismo ir prokuratūros vadovybėms (į kuriuos ilgą laiką buvo biurokratiškai atsirašinėjama) bei LR Generalinių prokurorų A.Paulausko 1993 m. priežiūriniame proteste (jame nurodyta tik dalis padarytų pažeidimų bylose), K.Pėdnyčios 1997 m. išvadoje bei 1991-2004 m. publikacijose šalies spaudoje („Darbo biržos naujienos“, „Literatūra ir menas“, „Lietuvos žinios“, „Amžius“, „Atgimimas“ , „Lietuvos aidas“, „Ekspres Europa“, „Laisvas laikraštis“, „Kauno diena“ ir kt.).Teismų sprendimams panaikinti priežiūros tvarka kaip tik ir yra jų nepagrįstumas ir esminiai teisės normų pažeidimai (CPK 362 str. 1 d.).

STK „išvadoje“ nutylėtas ir niekaip neįvertintas Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojo A.Valiulio 1994 m. gruodžio 15 d. paaiškinimas STK dėl teikimo pradėti apkaltos procesą jam (Seimo archyvo F.2 Ap.4, b. 256, 1.10-11).

STK taip pat nepagrįstai, be jokio tyrimo, kazualiai interpretuodama įstatymo (BK 182 str.) nuostatas,,,išvadoje“ sumanė apie teikime konstatuotą kaltinimo faktą dėl oficialaus asmens Generalinio prokuroro oficialaus dokumento procesinio priežiūros protesto suklastojimo, kad tai tik kažkieno atliktas protesto „techninis peradresavimas“, kas neatitinka tikrovės.

Konstatuotina, kad LR generalinis prokuroras V.Nikitinas (buvęs LTSR teisingumo ministro P.Kūrio pavaduotojas, Aukščiausiojo Teismo teisėjas) į STK 1995 m. kovo 7 d. raštą Nr. 78 atlikti generalinio prokuroro aukščiau paminėto dokumento suklastojimo (pagal Komisiją – „pataisymą“) „tarnybinį patikrinimą“ ir iki 1995 m. kovo 13 d. pateikti STK atlikto „patikrinimo medžiagą“ nereagavo ir medžiagos nepateikė. Komisijos pirmininkas V.Butėnas jokių papildomų priemonių nesiėmė, STK „išvadoje“ šį faktą taip pat nutylėjo. Būtina pažymėti, kad Generalinis prokuroras V.Nikitinas, pagal turimą informaciją, kaip Aukščiausiojo Teismo teisėjas, pats dalyvavo 199:3 m. plenume, nagrinėjant V.Gušausko darbo bylą ir priėmė aukščiau paminėtą žinomai neteisingą plenumo nutarimą. Tokiu būdu ir jis tapo suinteresuotu asmeniu.

Pažymėtina, kad pagal tuo metu galiojusio LR BPK 143 str. byloje dėl nusikaltimo, numatyto BK 182 str. (tarnybinis suklastojimas), parengtinį tardymą, o ne tarnybinį patikrinimą, darė vidaus reikalų organų arba prokuratūros tardytojai. Dėl tos priežasties STK nariai P.Tupikas ir K.P.Paukštys kaip tik ir kreipėsi (dukart) į STK pirmininką V.Butėną dėl jo sprendimo dėl oficialaus dokumento suklastojimo (pagal STK tik „pataisymo“) tyrimo perdavimo suinteresuotam ir nekompetentingam asmeniui Aukščiausiojo Teismo pirmininkui P.Kuriui (buvusiam LKP CK nariui), atšaukimo.

Konstatuotina, kad p. P.Kūris, būdamas LTSR teisingumo ministru, kaip ir LTSR Aukščiausiojo Teismo pirmininkas J.Misiūnas kišosi į kurortų valdymo tarybos revizoriaus V.Gušausko darbo bylos reikalą.

Publikacijoje „Grupinis teisėjų elito portretas (žr. „Lietuvos žinios, 2007, Nr. 259) apie p. P.Kūrį nurodoma, kad tai „ aukštos prabos konformistas“, kuriam „aukščiausia valdžia ne įstatymas, o LDDP grupės draugų interesai“. Paminėtoje publikacijoje ryškiai apibūdintas ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas – „degradavusi asmenybė, gudrus kyšininkas. Jo Dievas – pinigai. Tai be sąžinės ir padorumo per KGB viršininkavęs sovietiniame Aukščiausiajame Teisme, įsitrynęs prie viršininkų ir nepriklausomojoje Lietuvoje.“. Publikacijoje daroma išvada – „piestu šiaušiasi plaukai; kokie nenaudėliai ir menkystos Lietuvoje vykdo teisingumą“.

Pažymėtina, kad p. P.Kūris po daugiau kaip 3,5 mėn. „mąstymo“ atmetė ir jam adresuotą LR Seimo nario R.Ozolo 1996 m. birželio 27 d. argumentuotą pareiškimą dėl dokumentų klastojimo Aukščiausiajame Teisme ir plenumo 1993 m. birželio 4 d. niekinio nutarimo ieškovo V.Gušausko byloje priėmimo (žr. P.Kūrio 1996 m. spalio 18 d. biurokratinį atsirašinėjimą Nr. 01-05-26).

Iki šiol neįvykdytas ir LTSR prokuroro pirmojo pavaduotojo L.Sabučio 1983 m. kovo 17 d. protestas Nr. 7-128 dėl neteisėto Kurortų valdymo tarybos vyresniojo revizoriaus V.Gušausko pakartotinio atleidimo iš darbo. Apie tai STK „išvadoje“ taip pat nenurodyta.

Kai dėl Seimo 36 narių 1994 m. teikime nurodyto antrojo kalti n i o – sistematingo biurokratinio atsirašinėjimo (BK 177 str.) STK „išvadoje“ nė žodžiu neužsiminta, nutylėta.

Kadangi STK daugumos (LDDP dalies) interesai sutapo su teisininkų klano (teisėjų ir prokurorų) interesais, todėl ir Lietuvos Seimo 36 parlamentarų teikimo tyrimas nebuvo vykdomas, penkis mėnesius buvo sabotuojamas. Suinteresuotumas ryškiausiai atsispindėjo jų kaip „liudytojų“ „parodymuose“, tuo patvirtinant klano devizą – „varnas varnui akies nekerta“ (žr., Seimą archyvo F.2 Ap.4 B. 255 ir 344).

Apie susidariusią nenormalią padėtį STK (sabotažą) Seimoi Pirmininką Č.Juršėną Netekusiųjų darbo asmenų reikalų komisijos narys V.Gušauskas informavo 1995 m. kovo 11 d., 1995 m. balandžio 22 d. raštais, tačiau Seimo Pirmininkas jokių priemonių nesiėmė, padėtis STK nepasikeitė, jokie atsakymai nebuvo duoti.

P. Č.Juršėnas atmetė ir iniciatorių bei mažumos Seimo STK narių (K.P.Paukščio, S, Pečeliūno, P.Tupiko, K.Uokos)1995 m, balandžio 11 d., 1995 m. balandžio 27 d. ir kitus prašymus Lietuvos Respublikos Seimui dėl tarptautinių ekspertų pagalbos šalies Seimo 36 parlamentarų inicijuotame apkaltos procese, kuriame kaltinimai pareikšti Aukščiausiojo Teismo teisėjams. 1995 m. gegužės 1 d. įteiktą argumentuotą kreipimąsi į Lietuvos Respublikos Seimą dėl žinomai neteisingos 1995 m. balandžio 24 d. išvados ir dėl naujos Seimo STK komisijos sudarymo Seimo Pirmininkas Č.Juršėnas nuo Seimo nariu nuslėpė. Visa tai patvirtino faktą apie Seimo Pirmininko Č.Juršėno suinteresuotumą, kad pirmas Lietuvos istorijoje apkaltos procesas teisėjams būtų „numarintas“, kas ir įvyko 1995 m. gegužės 2 dvpajungus LDDP „balsavimo mašiną“. Teisinės valstybės perspektyva Seimo Pirmininko Č.Juršėno nedomino. Seimo pirmininko pavaduotojas V.P.Andriukaitis, išsamiai informuotas apie susidariusią nenormalią padėtį, į Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto 2004 m. liepos 7 d. persiųstą jam Nukentėjusiųjų nuo teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų piliečių darbo grupės prie Lietuvos Sąjūdžio tarybos 2004 m. gegužės 28 d. raštą Nr. 21 „Dėl Seimo komitetų ir komisijų veiklos“, nepateikęs jokio atsakymo, išvyko į Briuselį. Koks pateiktos medžiagos likimas, neaišku.

Dėl Seimo narių, Seimo kontrolierių, prokuratūros pareigūnų, teisėjų, kitų valstybės tarnautojų veiklos (neveikimo), sprendžiant piliečių, nukentėjusiųjų nuo teisėsaugos pareigūnų neteisėtų veiksmų, problemų išsamiai informuotos Seimo etikos ir procedūrų bei Vyriausioji tarnybinės etikos komisijos. Tačiau niekas nepasikeitė.

Dar daugiau, buvęs Aukščiausiojo Teismo pirmininko pavaduotojas A.Valiulis po apkaltos , proceso sužlugdymo, LDDP balsų dėka „išlipęs sausas iš balos“, nutarė tuo koziriu „pasidaryti pinigų“ korumpuotų teisėjų pastangomis per taip vadinamas „garbės ir orumo“ bylas (pagal Seimo nario P.Tupiko pareiškimą Lietuvos Respublikos Seimui – daugiau kaip 45 000 Lt) (iš LRT ir spaudos).

Priimti ieškovo V.Gušausko civilinėse bylose žinomai neteisingi teismų sprendimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. birželio 4 d. nutarimas ir ankstesnieji) nepanaikinti ir dabar, praėjus 27 Nepriklausomos Lietuvos metams.

Nusikalstamai pažeistos konstitucinės darbo teisės vis dar neatstatytos ir teisingumas neatkurtas. Visa tai primena XIX amžiaus pabaigoje Prancūzijoje vykusią rezonansinę bylą. Tuomet A.Dreifuso procesas atskleidė kaip fabrikuojamos bylos, kaip politinis elitas klastoja dokumentus ir vykdo susidorojimus su jiems nepatinkančiais piliečiais. Panaši padėtis susidarė ir Lietuvos Respublikoje.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo Statuto 29 straipsnio nuostatomis, Seimo Pirmininko prašau, –

• Imtis būtinų priemonių iškeltoms problemoms išspręsti iš esmės.

• Sudaryti Seimo specialiąją tyrimo komisiją Aukščiausiojo Teismo teisėjų, kitų teisminių institucijų bei prokuratūros pareigūnų veiksmams. buvusios Lietuvos Respublikos profesinių sąjungų KVT vyresniojo revizoriaus Vytauto Gušausko aukščiau paminėtose civilinėse bylose ištirti bei įvertinti. 

• Panaikinti žinomai neteisingą Lietuvos Respublikos Seimo 1995 m. gegužės 2 nutarimą Nr. 1-874 “Dėl Seimo Specialiosios tyrimo komisijos išvados PRIDEDAMA:

1. Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo „Dėl specialiosios tyrimo komisijos Aukščiausiojo Teisino teisėjų veiksmams buvusios Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos (KVT) vyresniojo revizoriaus Vytauto Gušausko civilinėse bylose ištirti sudarymo“ projektas, 1 lapas, I egz.;

2. Aiškinamasis raštas „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo nutarimo sudaryti specialiąją tyrimo komisiją Aukščiausiojo Teismo teisėjų veiksmams buvusios Lietuvos respublikinės profsąjungų kurortų valdymo tarybos (KVT) vyresniojo revizoriaus Vytauto Gušausko civilinėse bylose ištirti“, 2 lapai, I egz.;

3. Publikacijos iš spaudos („Masonų ložės paslaptys vietoj teisingumo“ //„Laisvas laikraštis“, 2003, Nr. 9,10; publikacija//„Lietuvos aidas“, 2004, Nr. 132).

4. Išrašas iš Visuomeninės Konstitucijos saugos komisijos 1994 m. kovo 3 d. posėdžio, 1 lapas,

1 egz-i

5. Teikimas „Pradėti apkaltos procesą Lietuvos Respublikos Aukščiausiojo Teismo pirmininko

pavaduotojui A.Valiuliui“, 2 lapai, 1 egz.; J

6. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro A.Paulausko 1993 m. kovo 31 d. priežiūrinis protestas Nr. 8/306-83 Aukščiausiojo Teismo pfvG4\t<f*ui (tikrasis ir suklastotas), 4 lapai, 1 egz.;

 

 

P.S. Lietuvos Respublikos Seimo STK atliekant tyrimą bu duoti papildomi paaiškinimai bei pateikti juos patvirtinantys dokumentai.

 

Facebook komentarai
Back To Top