skip to Main Content

Kaip Rimvydas Valatka kompiuterius „Gimtajam kraštui“ suorganizavo ?

Aurimas Drižius

Apie žinomo apžvalgininko ir propagandisto Rimvydo Valatkos jaunystės „nuotykius“ papasakojo vilnietis Dominykas Panavas.

„Kai  tik prasidėjo Sąjūdis, mūsų Mokslo tiriamasis institutas LITA  palaikė ryšius tik su ministerija Maskvoje, – pasakojo Dominykas Panavas, – be to, instituto vadovai palaikė gerus ryšius su Vilniaus vykdomuoju komitetu. Visą tai mes žinojome.  Kas tik prasidėjo Sąjūdis, institute prasidėjo betvarkė, ir instituto darbuotojai ėmė vogti – nurašydavo šaldytuvus, net traktorius, tempė instituto turtą, kas kaip norėjo. O Sąjūdžio iniciatyvinė grupė ir pamatė, kad visą turtą išvogs – nutarėme, kad reikia nueiti pas kokio nors leidinio redaktorių ir su juo pasitarti, ką daryti.  Surinkome visus dokumentus apie vagystes institute, ir nuėjome į „Gimtąjį kraštą“, kurio redakcija buvo prie Centrinio  pašto, o jo redaktoriumi –  R.Valatka. Užėjome į redakciją – žiūrime, penki stalai, ir tik vienas kompiuteris. Prisimenu puikiai tą vaizdą. Papasakojome, kokia situacija, redaktorius paklausė, ar turime kokį nors raštą. Atsakėm, kad taip, ir jis pakomentavo, kad iš tos istorijos gali išeiti nebloga medžiaga. Vėliau jis atvažiavo į mūsų institutą, ir ne vienas, ir ėmė vadovus  klausinėti. Po kiek laiko „Gimtajame krašte“ pasirodė straipsnis „Siūlų institutas“ (rusiškai mūsų institutas vadinosi  „Vsevojuzni naučno isledovatelskij technologičeski institut“) , kuriame buvo aprašyta, kas direktorius, kiek ten jo giminių, kaip jie organizuoja darbus ir panašiai, nurašinėja įrengimus ir pan. Žodžiu, pradžia buvo labai gera. Po kiek laiko išgirdome kad to instituto atstovas vykdomajame komitete jau šniukštinėja – vėliau sužinojome, kad instituto vadovai paskambino R.Valatkai, ir paprašė jo ramybės. Tačiau po kiek laiko „Gimtajame krašte“ atsirado dar vienas straipsnis „Siūlų institutas 2“, kuriame vėl buvo aprašytos visos vagystės. Neįsivaizduojate, kas kilo mūsų institute – prasidėjo skyrybos, vyr. inžinierius išsiskyrė su žmona, visi pradėjo nešti atgal, tai, ką buvo pavogę – net baldus, langus, parketus. Kur negalėjo gražinti, padarė gaisrą, sudegino patalpas, bandė kaltę dėl gaisro nurašyti ant energetikų. Prokuratūra pradėjo tyrimą – žodžiu, kilo nemenkas skandalas. Paskui pamažu viskas nutilo. Vėl sąjūdiečiai susirinkome, ir aš buvau įpareigotas nuvažiuoti į Lenino rajono vykdomąjį komitetą sužinoti, kodėl nevyksta tyrimas. Taip pat manęs paprašyta nueiti į „Gimtąjį kraštą“ dar kartą pakalbėti su R.Valatka. Nueinu į „Gimtąjį kraštą“ – žiūriu, redakcijoje ant kiekvieno stalo stovi po kompiuterį. Klausiu R.Valatkos, ar prasigyvenote. Taip, jis atsakė, šiek tiek prasigyvenome. Tačiau nieko jis nepasakė apie „Siūlo institutą“. Paklausiau, ar bus pratesimas, tai R.Valatka atsakė, kad dabar tais reikalais užsiima prokuratūra, todėl nėra daugiau ką ir berašyti. Atsakiau, kad turime dar daug medžiagos apie instituto darbą, tačiau R.Valatka man pasiūlė tą temą pamiršti, nes dabar neva vyksta prokuratūros tyrimas. Po to nuėjau į vykdomąjį komitetą, pas tą instituto atstovą, ir jis man tiesiai šviesiai pasakė, kad „neieškočiau sliekų“. Nes atseit „Gimtajam kraštui“ nupirkti kompiuteriai – apie tai jis sužinojo iš savo pažįstamų, o bylą tyrusiam prokurorui buvo nupirktas naujas „Žiguli“ ir pristatytas su rakteliais. Taip ta byla ir nurimo, o po kiek laiko mes pastebėjome, kad tie vagys, kurie į institutą buvo gražinę pavogtus daiktus, vėl juos namo išsivežė“. 

„Nuo to laiko, kaip pamatau, kaip R.Valatka skaito moralus per televiziją, kad reikia būti tokiems ir tokiems, tai man užverda kraujas, – pasakojo D.Panavas, – vieną kartą bandžiau paskambinti į neva tiesioginę TV laidą, kurioje dalyvavo R.Valatka, ir pasakyti, ką aš apie jį galvoju. Niekaip negalėjau prisiskambinti, kol viena kaimynė, dirbanti televizijoje, mane paprotino – ji pasakė, kad visos „tiesioginės“ laidos yra iš anksto įrašytos, o klausimai taip pat įrašyti ir suderinti. Štai kaip jie dirba. Todėl apie R.Valatką galiu pasakyti tik tiek – tai chameleonas. Kas daugiau moka, tam jis ir dirba“.

D.Panavas atėjo į „Laisvo laikraščio“ redakciją norėdamas pasitarti, kaip jam elgtis. Mat jis prieš kelis metus įsigijo banko „Snoras“ sertifikatų, ir dabar jam atsisakoma gražinti pinigus iš į bankrotą nuvaryto banko. 

 D.Panavas internete susirado „Snoro“ sertifikatų turėtojų asociaciją, ir bandė su jais susisiekti. Tačiau nurodytu adresu nieko nerado. vėliau surado kažkokius tarpininkus, kurie pasiūlė palikti savo dokumentus, ir sumokėti 53 eurus už dokumentų tvarkymą. Vėliau man buvo pasiūlyta dar mokėti papildomai ir advokatams, kurie nieko neįsipareigoja, nes negali žinoti, ką nutars teismas. teisinių paslaugų sutartyje parašyta, kad „grupės nariui sumokėti pinigai nėra gražinami bet kokiu atveju“, ir kad „grupės nariui paaiškinta, kad jeigu jis nesumokės žyminio mokesčio, jis bus išbrauktas iš grupės narių“. Nuvažiavau į „Snorą“, ten pasiuntė pasiuntė į Indėlių draudimo agentūrą. ten man pasakė, kad net nežino tokios asociacijos, kaip „Snoro“ indėlininkų teisių gynimo asociacijos. jeigu tai rimta organizacija, ji turi turėti iškabą, tačiau nieko nėra, asociacija bendrauja tik per tarpininkus“.  

 

Apie „ Gimtajame krašte” 1989 12 7-13 d. straipsnių „Siūlų institutas44

atsiradimą

Šių straipsnių atsiradimą spaudoje iniciavo Vilniaus Mokslinio tyrimo technologinio instituto „Litą44 Sąjūdžio iniciatyvinė grupė, įžvelgdama šios įstaigos vadovų nusikalstamą veiklą. Tikėdami „Gimtojo krašto44 darbuoto¬jų patriotiškumu, sąžiningumu ir atsidavimu Lietuvai ( ypač R. Valatka), apie 1989 m. gruodžio 5 dieną „Gimtojo krašto“ redakcijai ir buvo pateikta vykstančių įvykių pirminė medžiaga. Kiek vėliau, Sąjūdžio grupė priėmė sprendimą kurį paskelbė viešai. Jame buvo rašoma:

Š. m. gruodžio 11d. LPS „Litą44 apsvarstė instituto administracijos veiklą ir nustatė, kad:

– instituto administracinis aparatas, ypač jo aukštesnysis ešelonas, o taip pat jam „reikalingos“ pagalbinės tarnybos, nepagrįstai išpūstos;

– instituto vadovaujantys ir kiti administracijos darbuotojai daugumoje pa¬renkami iš „savų44, net iš susikompromitavusių kitose įstaigose, žmonių. Liku¬sieji darbuotojai vertinami ne pagal jų darbo kokybę, o pagal sugebėjimus pil¬dyti administracijos egoistinius tikslus. Ir tokios veiklos vaisiai akivaizdūs: vie¬šumo ir instituto valdymo demokratizavimo būtinybės ignoravimas, profsąjun¬gos komiteto ir darbo kolektyvo tarybos veiklos paralyžavimas, piktnaudžiavi¬mas tarnybine padėtimi, nesveiko psichologinio klimato kolektyve sudarymas.

– instituto prestižas palaikomas ir aukštinamas išorinių ryšių pagalba, neretai net viso kolektyvo sąskaitą ignoruojant tvarkingą valdymą, darbo apmokėjimą.

Tokią administracijos veiklą ruošiantis dirbti konkurencinėmis sąlygomis, reikia laikyti tolygiu nusikaltimui, viso kolektyvo atžvilgiu, todėl

Nutarta:

1. Susikompromitavusiems instituto vadovaujantiems darbuotojams reiš¬kiamas visuotinis LPS narių nepasitikėjimas.

2. Kiekvieno iš jų tinkamumą užimamoms pareigoms siūloma apsvarsty¬ti personaliai tik visuotiniame kolektyvo narių susirinkime.

3. Siūloma perrinkti darbo kolektyvo tarybą.

Vilniaus MTTI „LITĄ“ LPS grupė

Žadėdami rimtos pagalbos, „Gimtojo krašto44 redakcijos darbuotojai apsilankė VMTTI -e, po ko ir atsirado jų laikraštyje straipsniai (1) ir (2).

Nors sąjūdiečiams buvo žadama, bet daugiau apie šia įstaigą laikraštyje rašoma nebuvo. R.Valatka aiškino, kad tam TRŪKSTA medžiagos. Bet, kad ją gauti, jis nerodė ir jokio noro.

Tačiau sąjūdiečiai pastebėjo, kad po tų rašinių, kiek „Gimtojo krašto44 redakcijo¬je tik buvo stalų, tiek ant jų atsirado ir naujų kompiuterių (iki to turėjo tik vieną). Ar tai negalima sieti su rašiniais?

Dar daugiau. Buvo kalbama, kad prokuroras, ėmęs domėtis šia byla, atsisakė pradėto darbo ir tai daryti perdavė jaunam, tik baigusiam teisę, juristui.( Buvo kalbama, kad atsisakydamas pradėto darbo, senasis prokuroras gavo dovanų ir raktelius nuo naujutelaičių „žigulių“)- Bet R. Valatka tuojau nesidomėjo. Nutrūkus tais rašiniais „Gimtajame krašte“ ir įvykiais „Litoje“ aplamai, nusto¬jo domėtis ir naujai paskirtas prokuratūros atstovas. Bet, matyti, kad tai buvo tik atsitiktinis „sutapimas“.

Greitu laiku Instituto administracija vėl kuriam laikui liko savimi patenkinta ir net arogantiškai nusiteikusi. O kai kuriems sąjūdiečiams buvo sudarytos sąlygos „savo noru44 palikti darbo vietas. Bet ir net tas faktas laikraščio korespondentų nesudomino.

Stebint tolimesnį darbą žurnalisto, kuriam pritrūko davinių aprašant situ¬aciją VMTT institute, bedirbančio jau kitame laikraštyje, atrodo ir toliau dirba tuo pačiu metodu. Išspausdina straipsnį, o po to laukia, kuri pusė bus do¬snesnė. Tai, kuri dosnesnė – „nerandama“ ir kaltinamosios medžiagos. Juk žurnalistas – nėra prokuroras.

Nežiūrint to, televizijos laidose toks žurnalistas vis duoda „svarius44 pamoky¬mus44, kaip būti teisingais, principingais ir patriotiškai nusiteikusiais ne tik tei¬sininkams, seimo nariams ar partijų vadovams, bet net ir pačiai prezidentei.

 

Facebook komentarai
Back To Top