skip to Main Content


Kaip negalima elgti su Dievo Dovana. Kodėl buvo išžudyti Beatliejaus kūdikiai?

 

Visada prieš rašydamas savo tekstus meldžiuosi. Kodėl? Nes mano galvoje yra tiesiog jūra informacijos, kuri gali turėti vienokius ar kitokius padarinius tiems kas ją skaito ir tolesnė teksto poveikio eiga ne mano galioje ar žinioje. Tai Gyvojo Dievo, kuriam aš su savo šeima tarnauju, reikalas.

Todėl po maldos beveik 99 proc. to ką Jis man atskleidžia neišeina į viešumą. Tik maža dalis, trumpučiais tekstais, perpildytais gramatinėmis ir kalbos kultūros „klaidomis“ (aš jų sąmoningai neredaguoju nes tuštučiai bedieviai visada kreipia dėmesį į formą nepastebėdami esmės) iškeliauja tiems kam skirta. Kita dalis paliekama tiems su kuo aš bendrauju betarpiškai arba atidedama tinkamam laikui. Jei rašau tekstą, jis visada patenka ten kur reikia ir visiškai nesvarbu ar tą tekstą skaito vienas žmogus (pavyzdžiui virtualiai kontroliuojantis pavojingus asmenis slaptasis agentėlis dirbantis valstybės tarnybėlėje ir laukiantis šuniškai užtarnautą pensiją), arba šimtai tūkstančių žmonių, kuriems ta informacija tinkamu metu tinkamai suveikia (kaip buvo su sisteminės žiniasklaidos ignoruotu ir feisbuko užblokuotu tekstu apie žudomus Europos senolius, kuris akimirksniu sustabdė dirbtinio kvėpavimo aparatų masinio gaminimo ir naudojimo psichozę visame pasaulyje).

Esu perpildytas ta informacija ne todėl, kad aš kažkoks išskirtinis ar ypatingai protingas. Tiesiog Dievas Pats pasirenka per ką kalbėti, kada kalbėti ir kam kalbėti. Tai pat tik Jis asmeniškai nustato ne tik tai, kas perskaitys ar išgirs šią informaciją, bet ir tai kaip perskaitęs ją įvertins (Mozė juk visiems Egipto žmonėms pasakė, slėpkite savo gyvulius ir vergus nes bus siaubinga kruša. Kas jo paklausė neturėjo nuostolio, o labai protingi kvailiai, nekreipiantys dėmesio į „visokių bepročių svaičiojimus“, užkietino širdį paliko viską laukuose ir ….).

Tik Pats Visagalis Dangaus ir Žemės Sutverėjas nusprendžia ar kalbėti per BEDIEVĮ Vyriausiąjį kunigą, ar per paskutinį pijoką bomžą (beje būtent iš tokių paniekintų bomžų aš dažniausiai susirenku neįtikėtinus išminties deimantus. Būtent deimantus, nes jei tai tikras deimantas, jis ir papuolęs į išvietę išlieka vertingas. O jei tai bevertis stikliukas, tai jis ir įrėmintas aukso žiede liks bevertė bižuterija. Tiktai kvaili bedieviai, stabmeldžiai, tamsūs pagonys ir tatuiruoti užimamos teritorijos čiabūviai, kurie nesugeba atskirti tikros vertybės nuo beverčio gražiai atrodančio ir per reklamas kišamo niekalo, už šiuos stikliukus atiduoda savo šeimas, žemes ir netgi savo sielą. Bet ši kalba ne apie tai).

Šiame tekste tiesiog noriu perspėti kokius siaubingus padarinius sukelia tai, kada žmonės nesugeba atpažinti Dievo Dovanos ir jos nevertina.

Jei perskaitėte iki šios vietos ir dar nenusprendėte nebegaišinti savo „brangaus laiko“ eilinio bepročio kliedesiais, tuomet sveikinu – Dievas jus myli ir tai apie ką toliau skaitysite, jokiais būdais niekam nesidalinkite ir nepasakokite.

Pradėsiu nuo to, kad išduosiu jums labai galingą verslo planą:

„Kaip galima penkias bulves parduoti už penkis kilogramus aukso“.

Pradėjau rašyti apie šį verslo planą (kurį šiandien papasakojau savo vaikams, jis ypatingai paprastas ir kurį dabar vykdo „protingi“ bedieviai), bet sustojau.

Planas toks paprastas ir akivaizdus, kad … visų pirmą minia prietrankų pagonių tuojau pat pradės jį vykdyti ir be abejonės nieko jiems nesigaus, nes neturi nei Dievo malonės nei to, kas nuolat juos koreguos šio plano įgyvendinime. Jie gi labai protingi ir išmintingi patys iš savęs, jiems jokių Dievo dovanų nereikia. Jie idėjas sugeba pasivogti ir kaip taisyklė pradžioje pakyla, o vėliau visada žlunga. O išmintingi žmonės supras kaip juos kvailina ir tada, dabar jį vykdantys ir visagaliais save įsivaizduojantys bedieviai, neteks KOLOSALIŲ pajamų, todėl pradės man keršyti. O aš esu bailus ir silpnavalis žmogelis, todėl tikrai neesu pasirengęs kankinio mirčiai už žmones kurie dažniausiai mane niekina ir spjaudo į mano pusę (nors su malonumu skaito ir atrinkdami jų manymu vertingą informaciją iš kvailelio samprotavimų, ją naudojasi, nesuvokdami, kad tik tas kas mato, gali ne tik padėti pradėti darbą, bet ir pakoreguoti jo eigą). Jei Dievas įpareigos, parašysiu apie šį planą kitą kartą. Gal būt.

Esu labai silpnas Krikščionis, vedžiojamas neįtikėtinos gausos įvairių aistrų ir žmogiškų įsižeidimų, todėl tik kai Dievas tiesiogine prasme mane priverčia, padedu tiems kurie mano manymu yra beverčiai parazitai ir nedėkingi menkystėlės. Po to visada save keikiu, kam ir vėl padėjau tiems, kurie vien tik ir moka spjaudyti į mano pusę ir džiūgauti kaip protingai pasinaudojo kvailiu krikščionėliu. Bet dar kartą pasikartosiu, jei skaitote šį tekstą, man už jį dėkoti ne reikia. Dėkokite Dievui nes tik jis priverčia, tokius kaip aš, padėti tiems kam Pats Dievas nusprendžia. Čia tik Jo pasirinkimas, o aš šiaip pašto kurjeris, kuriam ne dėkojama už tai, kad jis atnešė siuntinį.

Ar vis dar skaitote bepročio tekstą? Tada gerai. Nes aš asmeniškai jo rašyti visiškai ne noriu. Panašiai kaip pranašas Jona visiškai nedegė noru pranešti bjauriems Ninevės nusidėjėliams jog jų miestas bus sunaikintas. Dievas, pamatęs Ninevės Karaliaus ir visų jo pavaldinių atgailą ir nusižeminimą (po Jonos jiems tris dienas skelbtos Dievo žinios), vis dėl to nutarė nebenaikinti miesto. Todėl pranašas Jona Dievui graudžiai priekaištavo ir buvo įsiutęs.

Panašiai ir aš nuolatos pykstu, dėl mane Lietuvoje per teismus „VSIO ZAKONNO“, sužlugdžiusių nomenklatūrinių šiukšlių, kurių Dievas vis nenubaudžia ir neatlygina jiems už man ir mano šeimai padarytą skriaudą. Juk aš puikiai žinau, kad tuomet kai iš tiesų atleidi, tada Pats Dievas siaubingai nubaudžia tuos kas skriaudžia Dievo žmones (nelieskite Mano tarnų, kas jūs paliečia paliečia Mano akies vyzdį). Ne kartą tai mačiau savo gyvenime, kai tik nuoširdžiai atleisdavau savo skriaudėjams, jų gyvenimai būdavo sunaikinti ir man jų tikrai tapdavo nuoširdžiai gaila. Bet čia, niekaip negaliu to pamiršti. Be abejo maldose visada veidmainiauju „Dieve, viskas aš jiems atleidau, palaimink juos“ ir laukiu, bet … veidmainystė gali suveikti apgaunat žmogų, bet ne Dievą. Todėl vis dar jaučiu, kaip kirminą mane viduje graužiančia pagieža, kai tik prisimenu šias valstybinių užsakymų ir tarnybėlių lovio kiaules, kurios sunaikino ir atėmė Lietuvoje viską ką aš stačiau ir kūriau, bei privertė mane su šeima ir paralyžuotu tėvu palikti savo tėvynę. Niekaip negaliu nuoširdžiai jiems atleisti ir tokiu būdu perduoti tą bylą aukštesnei instancijai (kaip ir žemiškoje teisės sistemoje, Dievo teisme galioja labai aiškios taisyklės, paprastos ieškinio formos nesilaikymas yra pagrindas palikti ieškinį nenagrinėtą).

Vėl nukrypstu nuo šio teksto, esmės. Tai tik parodo, kaip aš jo nenoriu rašyti. Juk tai laikas, kurį galėčiau skirti sau, o rašau kažkokiems neaiškiems žmogeliams, kurių nežinau ir tiesa pasakius žinoti visai nenori. Gyvenu sau ramiai visko turiu, Dievas laimina gausiai, viską ką per Lietuviškas nomenklatūrines šiukšles praradau, jau dešimteriopai atgavau. O kai parašau ką nors, tai dėl to būna visada vien krūvos rūpesčių ir pastovūs menystų vemalai į mano pusę.

„Dieve tegu kiti labiau vertingi ir gilaus tikėjimo, turtingos dvasios ir nepriekaištingos iškalbos tai daro“.

„Ne“

Nenori tie vertingieji to pasakoti, nes koks iš to pelnas? Jokio, išskyrus pastovias žaizdas ir nusivylimus, juk tu atiduoti veltui tai už ką kiti IMA BEPROTIŠKUS PINIGUS. Daug labiau apsimoka būti ant bangos. Kartu su visa kiaulių banda kriuksėti kokiam definariume, komjaunimo tiesoje, LRT ar kitose smegenų plovyklose: „Правильным путём идёте товарищи“ (teisingu keliu bėgame išmintingosios kiaulės, nekreipkite dėmesio į visokių bepročių kliedesius, priekyje mūsų laukia ŠVIESI GEROVĖS VALSTYBĖĖĖĖ).

Ir vėl, galvoje yra tiesiog visa gausa minčių, kurias turėčiau pasakyti, bet dėl kvailumo, silpnumo ir tiesiog žmogiško IŠDIDUMO (kuris yra baisiausia šėtoniška nuodėmė ir kurios niekaip negaliu atsikratyti) nenoriu jums atskleisti. Bet privalau. Nes vargas man jei aš to nedarysiu. Jei tai būtu dėl mano kažkokių super duper sugebėjimų, tada galėčiau didžiuotis, o čia tik perduotu tai ką Dievas nori jums pasakyti.

Tai va. Jo žinia yra tokia: „NEPRIIMK DIEVO DOVANOS VELTUI“, nes tada tai, ką esi priėmei, bus VELTUI.

Žydams senojoje sandoroje Dievas aiškiai įsakė: „Nepasirodysi Mano akivaizdoje TUŠČIOMIS rankomis“. Išmintingi žydai tai suvokė, nes tūkstančius metų puikiai matė kvailius, kurie gyveno principu „на те Боже что не гоже“ (imk tau Dieve ko man nereikia) ir kuo toks jų bendravimo su VISAGALIU DIEVU principas baigdavosi. Juk Lietuvoje mes irgi matome tuos, vimčiojančius Dievo tarnų pusėn: „Kiek aukoja tikintieji, tiek ir užteks, dievulis gali pasitenkint ir rodyt kuklumo pavyzdį.“.

Ką šitiems akliems kvailiams galima pasakyti: „Na jau jeigu tu įpareigoji Dievą gyventi kukliai, tai nesistebėk, kad ir Jis tau duoda kuklu pragyvenimą, amžinai savo padėtimi nepatenkinto vergo, tarno, samdinio pozicijoje.“

Dievas visada sako „IŠBANDYK MANE“. Jo atsakymas visada būna greitas ir aiškus. Nėra ten kažkokių ilgų laukimų ir būtinų prieš tai pasiaukojimų. Jei tau kas nors sako jog Dievas tave verčia kentėti prieš kreipiantis į Jį, reiškia tas žmogus nėra Dievo siustas ir neturi su Juo jokio ryšio. Dievas visada DŽIAUGIASI kai nusidėjėlis atgailauja ir gyžta į Jo globą. Nesvarbu, pasmirdęs, apdriskęs ir bedieviško palaido gyvenimo sužlugdytas (prisiminkite prie kiaulių tarnavusį sūnų palaidūną).Tiesiog daugelis žmonių net ir gavę tą atsakymą, juo netiki ir nusisuka.

Papasakosiu vieną mano gyvenime nutikusią istoriją. Nesakysiu žmogaus su kuriuo tai atsitiko. Tai gan žinomas žmogus. Kartą mes su juo važiavome iš Šiaulių į Vilnių. Ilgas kelias ir neįpareigojanti kalba. Šis žmogus buvo labai liūdnas. Aš paklausiau, kas yra, po ilgų atsikalbinėjimų jis išliejo dūšia. Jo žmona pasidarė tikra ragana ir jie jau beveik stovi ant skyrybų ribos. Jam labai skaudėjo ir aš tiesiog pasiūliau kreiptis į Kristų. Jis žinojo ir visada juokėsi iš mano kvailo tikėjimo, bet tuo metu pasakė: „Vladai, jeigu mano žmona pasikeis ir viskas bus gerai. Aš tikrai tikėsiu Kristumi ir eisiu su tavim į bažnyčią.“

Aš puikiai žinau, jog nors ir vadinu save Kristaus mokiniu, bet iš tiesų esu labai silpno tikėjimo žmogelis, todėl visiškai nieko nesitikėdamas, tiesiog norėdamas jį nuraminti, pasimeldžiau ir pasakiau, kad viskas bus gerai. Bet svarbu, kad jis nepamirštų savo pažado.

Tas žmogelis nuvežė mane namo ir pats grįžo pas save. Iškarto tą patį vakarą jis man skambina ir su jauduliu pradeda berti: „Tu įsivaizduoji, tik atvažiavau namo, o ji lyg kitas žmogus. Tuojau pat valgyti paruošė, aplink mane šokinėja ir pan.“ Aš jam sakau, na taigi mes paprašėme Kristaus, kad išspręstų tavo problemą. Ir tada aš išgirdau nepasitikėjimo nateles jo balse, jis lyg negirdomis praleido tą mano pasakymą ir toliau čiulbėjo apie tai, kad viskas gerai, turbūt jis kažką gero jai padarė prieš tai ir ji susiprato todėl pasikeitė.

Padėjau ragelį ir nuliūdau. Liūdesys buvo ne dėl to, kad jis lygtai mane paniekino, o dėl to, kad puikiai supratau kas toliau bus. Biblija mus perspėja „Neapsigauk, su Dievu nepajuokausi“. Be abejonės jis į jokią bažnyčia nėjo ir džiaugėsi pasikeitusiomis aplinkybėmis, bet labai greitai po to jo mylimas sūnus susirgo diabetu ir galų gale jis su savo žmona išsiskyrė. Žlugo visi jo verslai ir dabar gyvena vienas. Vis bando atsistoti ant kojų, bet kažkas vis žmogui nesigauna. Gal jis perskaitęs šį tekstą supras, kodėl jis vis dar kapanojasi prie kiaulių gardų. Atgailauti niekada ne vėlu, tik svarbu, kad nenueitu klystkeliais, nes dabar yra tokia gausa „tikėjimo mokytojų“ kurių kliedesiai suklaidina daugelį ir jie vietoj Tikėjimo Gyvuoju Dievu pradeda tarnauti demonams.

Papasakosiu kitą savo asmeninės patirties istoriją. Tik atvažiavus į Angliją aš išsinuomavau kambariuką, pas vieną Latvijos rusų šeimą. Labai jie varganai gyveno. Jų nuomojamas namukas buvo visas pelėsiuose. Neturėjo vaikų. Moteris labai išdidi, su aukštuoju išsilavinimais dirbo valytoja kažkokioje agentūroje, todėl pradžioje į mane žiūrėjo paniekinamai. Tai normalu, nes kas aš toks,  kažkokia dar viena vargo pelė, varganą kambariuką išsinuomavo ir bando laimės ieškoti Anglijoje. Aš labai greitai susitvarkiau savo įsidarbinimo reikalus, išsinuomavau didelį namą su sodu ir privačiu įvažiavimu ir atsivežiau visą savo šeimą kartu su paralyžuotu tėvu. Jai buvo šokas, kaip aš čia taip greitai per porą mėnesių susitvarkiau viską, nes šiaip yra didelė problema emigrantui išsinuomoti namą Anglijoje ir susirasti pastovų darbą. Pas mane viskas buvo kaip sviestu patepta. Ji pradėjo pas mus lankytis. Išgirdo, kad mes meldžiamės kiekvieną trečiadienį (rusų kalba) ir sekmadienį (lietuviškai). Pasiprašė pas mus į maldvakarius. Mes sutikome. Ji tikrai įdėmiai klausė ir (man taip atrodo) pradėjo nuoširdžiai melstis. Karta ji pasiskundė, kad jau daug metų jie su vyru niekaip negali susilaukti vaikų. Nors jau kiek įmanoma daktarų ir Anglijoje ir Latvijoje ir Rusijoje ir Ukrainoje apvažiavo, jūra pinigų išleido, nieko. Aš jai pasiūliau kartu su mano šeima melstis. Nes Dievo pažadas yra aiškus, ko dviese arba trise sutarę prašys, bus jiems. Ir štai stebuklas. Ji pastojo ir pagimdė gražią dukrytę. Jie su vyru nusipirko puikų namą, naujas mašinas ir t.t. Bet pagimdžiusi ji nustojo pas mus lankytis. Aš retkarčiais atvažiuodavau pas juos. Ji man rodydavo ikonas visur prikabinėtas, sakė kad meldžiasi, bet man kažkodėl kėlė nepasitikėjima šios kalbos. Pagaliau ji visai nustojo su mumis bendrauti. O čia visai neseniai, vakare man skambina ta moteris, girta ir prašo pasikalbėti. Visiškai nedegiau jokiu noru, bet sutikau. Ji pradėjo lieti širdį, jog mirė jos mylimas senelis. Duktė serga, ji vėl mokosi universitete ir dirba diena naktį kartu su vyru, nes pilna skolų ir pan. Pradėjo kūkčiodama pasakoti, kad tik susitikusi su mumis ir po mūsų maldvakarių jai atsivėrė durys, gimė vaikas, viskas pradėjo tvarkytis ir t.t. O dabar vėl kažkas ne taip, vien rūpesčiai ir problemos. Na ką aš jai galėjau padėti? Juk ji pati nutarė, kad va štai gavo ir daugiau jai nieko nebereikia. Ji pažadėjo paskambinti kada prasiblaivys. Bet taip ir nepaskambino. Gal dar susiprotės, kad visada reikia būti su tais su kuo tave Dievas laimina. Nors, kiekvienas pasirenka tai ką nori.

Dabar šiek tiek papasakosiu kaip ateina Dievo malonė ir kaip ji įtvirtinama (pabrėžiu, kad tai labai slapta informacija, todėl aš ją skleidžiu viešai. Bedieviai kvailiai niekada neranda to kas padėta matomoje vietoje. Jiems reikia kuo brangiau mokėti ir kuo sudėtingiau gauti, todėl jais ir naudojamasi).

Biblijoje yra pasakojimas, kaip Aramo kariuomenės vadas Naamanas ir savo vergės, žydų mergaitės, sužinojęs jog Izraelyje yra pranašas Eliziejus (kituose vertimuose Eliša), nutarė pasinaudoti jo gydymo paslaugomis. Pats Namanas buvo raupsuotas ir nei vienas gydytojas jam nieko padėti negalėjo. Aramo karalius nusiuntė Izraelio karaliui laišką, įsakydamas pagydyti jo tarną Naamaną. Izraelio karalystė, dėl vis didėjančios bedievystės, jau buvo nuosmukyje. Todėl Izraelio karalius pakraupo, manydamas, kad tokiu būdu Aramo karalius ieško dingsties užpulti. Persiplėšė drabužius ir šaukė „„Argi aš Dievas skirti mirtį ir duoti gyvybę, kad šis bičiulis siunčia man žodį išgydyti žmogų nuo raupsų? Supraskite! Patys galite matyti, kad jis ieško prie manęs priekabių“. Tai išgirdęs pranašas Eliziejus pranešė Karaliui. „Siųsk jį pas mane, kad jie sužinotų kad yra pranašas Izraelyje.“. Kai Naamanas atėjo pas Eliziejų, jis pats net neišėjo, o per savo tarną pasakė jam: „Eik nusimaudyk Jordano upėje 7 kartus ir būsi sveikas“. Naamanas supyko. „Aš maniau, – tarė, – kad jis tikrai išeis pas mane, atsistos, šauksis VIEŠPATIES, savo Dievo, vardo, pamojuos ranka virš tos vietos ir išgydys nuo raupsų! Argi Damasko upės – Abana ir Farparas – nėra geresnės už visus Izraelio vandenis? Nejau negalėčiau jose nusimaudyti ir būti švarus?“ Įtūžęs jis apsisuko ir nuėjo. Betgi tarnai, priėję prie jo, kalbėjo jam: „Tėve, – jie sakė, – jei pranašas būtų įsakęs tau ką nors nepaprasta padaryti, ar tu nebūtumei to daręs? Juo labiau kada jis tau pasakė: ‘Nusimaudyk ir būsi švarus’?“ Jis tad nukeliavo ir pasinėrė septynis kartus Jordano upėje, pagal Dievo vyro žodį, jo kūnas tapo kaip mažo berniuko, ir jis pasidarė švarus.

Kai tik jis tapo švarus, jis tuojau pat grįžo ir bandė įteikti Eliziejui didžiules dovanas, bet Eliziejus atsisakė. Biblijoje to nėra, tai tik mano samprotavimai – Eliziejus būdamas Dievo žmogumi, puikiai žinojo kaip veikia Dievo malonė. Malonė veltui yra priimama VELTUI (nepasirodysi Mano akivaizdoje tuščiomis rankomis). Todėl Izraelio priešas, per grasinimą Izraelio karaliui gavęs to ką prašė, po kiek laiko vėl būs raupsuotas, arba atsitiks kas nors kita, dar baisiau. Taip mes visi žmonės ipinam savo asmeninius įsivaizdavimus, norus ir mažus kerštus į Dievo darbą. O Eliziejaus tarnas Gechazis, nutarė, kad jo šeimininkas „pasigailėjo Naamano“ todėl slapta nubėgo ir meluodamas paprašė Naamano, kad duotu jam tas dovanas. Naamanas su džiaugsmu įdavė jam dvigubai daugiau nei tas prašė. Bet kai Gechazis grįžo, Eliziejus jo paklausė, kur buvai? tas atsakė niekur. Tada Eliziejus jam tarė: „Argi aš nebuvau dvasia su tavimi, kai išlipo vyras iš vežimo tavęs pasitikti? Argi dabar metas imti pinigus ir drabužius, alyvmedžių sodus ir vynuogynus, avis ir jaučius, vergus ir verges? Todėl Naamano raupsai amžinai prilips tau ir tavo palikuonims“. Ir Gehazis nuėjo raupsuotas kaip sniegas.

Tokiu būdu Naamanas neatėjo pas Dieva tuščiomis rankomis ir išsaugojo savo palaimą, o štai Dievo dvasios neturintis „dievo tarnas“, apgaule gavęs jam nepriklausantį atlygi, gavo Naamano raupsus sau ir savo vaikams.

p.s. Dabar dėl išžudytų Beatliejaus kūdikių. Beatliejuje gimė pati Didžiausia Dievo Dovana žmonijai – Jėzus Kristus. Bet dėl įsigalėjusios bedievystės, neatsirado nei vienų namų, kurie pagal Dievo žodį „Priimk namo ir pamaitink pakeleivį, nes tai Dievo dovana“, priimtų Šventąją Šeimą (aišku puskvailiai pradės piktintis, ar negalėjo pasirodyti kaip Dievas tada visi šoktų patarnauti. Atsakau. Ne. Nes jei tu tikrai tikintis Dievu žmogus PRIVALAI MATYTI KIEKVIENAME ŽMOGUJE DIEVĄ). Jiems teko apsistoti gyvulių tvartelyje. Būtent tvarte ir gimė Pasaulio Gelbėtojas. Aišku vėliau atsirado piemenys kurie IŠGIRDO Dievo angelo balsą ir priėmė juos į savo namus, kuriuose ir atėjo pagarbinti Jėzų Kristų rytų išminčiai. Bet Beatliejaus miesto žmonių panieka Dievui ir Jo Dovanai, neliko neapmokėta. Ir čia ne Dievo bausmė, o tiesiog „ką pasėsi tą ir pjausi“ . Dievas gali padėti tik tiems kas Juo tiki ir Vykdo Jo valią. Visų kitų laukia nepavydėtinas likimas ir ne tik ten, bet ir čia šiame pasaulyje. Tiesiog savo žmones Dievas baudžia iškarto kai mes nusidedam, taip stabdydamas bedievystę, o štai sąmoningai Dievą atmetusiems žmonėms, Dievas ilgai neskiria bausmės, todėl tų avinų širdys totaliai linkusios į piktą (va padariau ir nieko, galiu toliau gyventi kaip noriu). Jiems net nedašunta, kad nuodėmės yra kaupiamos Į SAIKĄ ir kada saikas užpildomas, tada staiga ateina siaubas ir žlugimas.

Taip kalba VIEŠPATS:„Pasigirdo aimanos šauksmas Ramoje, raudojimas ir graudus verksmas! Rachelė rauda savo vaikų, ji nesileidžia paguodžiama, nes jų nebėra“. Baisu yra nepažinti Dievo atėjimo, nes tai visada atveda prie tragedijos.

Nepriimk Dievo malonės VELTUI, nes tada ji bus VELTUI. Ir nebandyk kaip fariziejai ir rašto aiškintojai pastoviai su panieka lysti prie Dievo: „Parodyk ženklą, tada mes tavimi patikėsime“. Tu turi patikėti Dievu ir tik TADA tikėtis Jo malonės, ne atvirkščiai.

Su meilę ir rūpesčiu

Vladimiras Troščenka

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));