skip to Main Content

Henriko Daktaro bylos “stiprioji pusė” – viešieji ryšiai: o kaltinimo įrodinėti nereikia?

Kristina Sulikienė

Vėl pasigirdus tesiėsaugos juodojo flango „pasėkėlėms iš rūsio“ Henriko Daktaro atžvilgiu, norėtųsi akcentuoti kai kuriuos teisinius (ne moralinius, emocinius, ar mitologinius – kas yra dažnas mūsų teisėsaugos tyrimo metodas) aspektus.

Juodojo kubo pasakėlės iš rūsio

Kadaise, dar tik atgavus Nepriklausomybę, per Lietuvos TV buvo rodomos Roberto Žemeckio, lietuvių kilmės JAV režisieriaus, „Pasakėlės iš rūsio“. Ten sėdėdavo 2 skeletai – jie sėdėdavo apmaurotame rūsyje, apsamanojusiame, ir pasakodavo siaubingas istorijas. 

Miesto siaubo pasakojimai šiuo metu tiriami šiuolaikinių etnologijos mokslininkų. Tautosakoje tokie pasakojimai vadinami „šiurpėmis“.

Kiekvienoje tautoje pasakų rinkinyje atrasime siaubingus pasakojimus apie numirėlius, rūsius, kapines, vaiduoklius. Tai sudaro tautos paveldą, ir senųjų ikikrikščioniškųjų civilizacijų mąstyseną.

Lietuvoje, sovietmečiu uždraudus etnologiją, o Vilniaus Stepono Batoro universiteto etnologijos mokslininkams su visa medžiaga išvykus traukiniu į Torūnę, bei ten atkūrus Vilniaus universiteto filialą (turbūt daugelis apie tai nežino), atsirado vakuumas.

Daugelį metų neegzistuojant etnologijai, religijotyrai, filosofijai, nevykdant mitologijos tyrimų, šitą terpę užpildė su KGB bendradarbiavusi teisėsauga.

Kad būtų kuo pasiaubinti žmones ir kam „nurašyti“ „tamsias bylas“ , Vilniuje sėdinčios galvos sukūrė „Henriką Daktarą“.

Jie sukūrė legendą iš paprasto gatvės „bachūro“, kuris mėgdavo kabinti panas ir duoti į galvą kitiems „bachūrams“, kurie jam pereidavo skersai kelią.

Teisėsauga tiek įtikėjo savo legenda, jog šitą mitologinį pasakojimą perdavė teisėsaugininkų vaikams ir anūkams, kurie darniai, tęsiant KGB – Lietuvos santvarką, sukamšyti į visas įmanomas teisėsaugos ertmes, sąžiningai vykdo sovietmečio mitologų – milicininkų, „ObėChėėsininkų“, pasakojimus, nes, kaip pažymi Henrikas Daktaras savo knygoje „Išlikti žmogumi“, teisėsaugai dar sovietmečiu atėjo į galvą, jog yra labai patogu nurašyti viską ant vieno žmogaus.

Teisėsaugai reikėjo premijų, „normų“, „išdirbių“ – pagal tai eidavo finansavimas iš Maskvos. Ne paslaptis, kaip KGB tarkime „tyrė“ Katalikų kronikas – infiltruodavo savo asmenis į slaptą redakciją, ten pakeisdavo tekstą taip, kad kronikas reikėjo persekioti, surašydavo tarnybinį pranešimą, ir gaudavo papildomą finansavimą.

O kaip gi vystėsi pedofilų klanas – kurio atseit nėra, ir mes visi tuo turime patikėti?

KGB agentai būdavo infiltruojami į kunigų seminarijas, ir ten vaidindavo klierikus, kai kurie netgi tapdavo kunigais. Stengtasi infiltruoti iškrypusius – nes juos geriau valdyti per kompromatą.

Pedofilų poskyris buvo stipriausia KGB darbo grandis – beje, „žydrieji“ , atkiri jų skyriai, egzistuoja bet kurioje pasaulio žvalgyboje – nes „pakabintus“ asmenis yra, laikoma, lengviau valdyti.

Taigi esant tokiam kontekstui ir iš praeities einant pedofilijos šešėliams, Lietuvos persitvarkiusi teisėsauga atėjo į naują erą. Beje, Lietuvos VRM iki 1991 08 01 „sėmė“ rėmimo pinigus iš …Maskvos. Keista dabar girdėti, jog kažkokie omonininkai kažkur važiavo šaudyti dieną prieš reorganizaciją, kai jie greičiausiai gėrė, kraudamiesi daiktus. Tačiau prokuratūros asistentas Stankevičius jau tais laikais matyt pradėjo karjerą, ir galimai jau tada buvo į KGB nepriimto Artūro Paulausko patikėtinis. (Paukšteliai čiulba, jog Vilniaus universitete buvo speciali „draugų vaikų“ teisės grupė, šie „vaikeliai“ vėliau visi buvo sumašyti į generalinę prokuratūrą, daugelis jų iki šios dienos nesugeba palikti neteisėtai per pažintis gautos kėdės.) Toks jis išliko iki šių dienų – Medininkų byloje nieko netyrė, liudytojų ikiteisminio tyrimo metu neapklausė – o kam?

Lygiai taip pat Henriko Daktaro „bylą“ „tiria“ Zdislavas Tuliševskis.

2009 10 05 – kertinis taškas

Lietuvos „juodasis“ teisėsaugos flangas, na, vadinkime mitologiniais įvaizdžiais ( nes jie patys save laiko nežemiškomis būtybėmis) maždaug nuo 2009 m. rugsėjo mėnesio organizavo Drąsiaus Kedžio likvidavimo operaciją. Tam buvo „sukurtas“ „slaptas liudininkas“, kuris 2009 09 16 atėjęs į Policijos departamentą pasakojo kažkokias nesąmones – todėl policijos vadai nelabai tesureagavo.

Yra atliekami „namų darbai“, paskleidžiama „legenda“ apie „kerštingą Drąsių Kedį“.

Simultaniškai Lietuvos juodoji teisėsauga organizuoja Henriko Daktaro pargabenimą iš Bulgarijos.

Bulgarijos teisėsauga pasibaisėjusi mato, kaip elgiamasi su jų šalyje tykiai ramiai gyvenusiu politiniu pabėgėliu (Henrikas Daktaras išvyko iš Lietuvos, kai 2008 m. gruodį buvo kovinėmis priemonėmis apšaudyti jo šeimos namai, į kiemą įmesta granata – tyrėja Audronė Gecevičienė ir prokurorė Rita Poškienė (tos pačios, kaip visose patvorio „tyrimuose) nesugebėjo nustatyti tinkamos veikos kvalifikavimo, galiausiai, byla nebuvo ištirta), pradėjo galimai vilkinti jo išdavimo procesą.

Kadangi žmogžudystėms scenarijus ruošiamas ne vieną mėnesį, pasamdomi smogikai, tai Kaune nepaisant stringančio Henriko Daktaro proceso, pradedami žudyti žmonės.

Pasirenkamas teisėjas J.F., kurį gerai pritempus, galima suvesti su H. Daktaru – kažkur kažką sprendė kažkokioje byloje. Kaip ir šimte kitų, nes dirbo baudžiamųjų bylų skyriuje.

Su nužudytu teisėju tad galime suvesti tūkstančius nusikaltėlių – bet teisėsauga  jau turi scenarijų, ir pagal jį dirba.

Tada prie tikrų lavonų turi būti numetamas Henriko Daktaro piršto antspaudas, o jis turi būti kokią vieną dieną kaip grįžęs iš Bulgarijos. O, tiesa ne – jis juk iš kalėjimo sugebės suorganizuoti nužudymą – štai kaip suplanuota-  juk iš Lukiškių rūsio, kaip tvirtino Algimantas Kliunka, jis galėjęs telepatiškai bendraudamas su išoriniu pasauliu organizuoti dvigubą nužudymą. O dabar juk ir feisbuko laikai, ir telefoną galima įmesti per tvorą – čia tau būtų ne Čiapo epizodas, čia rimčiau.

Ir, vargeli, Bulgarija tiek užstabdo procesus, kad Henrikas Daktaras grįžta po garsiojo teisėjo nužudymo.

Ką daryti? Teisėsauga (ta paprastoji, kur dirba kasdienį darbą) tikrina visas teisėjo tą dieną nagrinėtas bylas, neranda sąsajų, bet dirba.

„Įjungiamas“ planas B – po 4 valandų Vaišvydavoje nužudoma moteris. Ji yra pedofilija įtariamojo asmens draugės sesuo. Spaudoje pranešama, jog viskas paaiškėjo – čia bus Drąsius Kedys. Kaip nužudymo įrodymas randamas tarp laiptų įstrigęs ginklas, su pilna dėtuve. Ginklas neiššovė. Juodajai teisėsaugai (mitologinių pasakojimų kūrėjams) tai – įrodymas, jog šaudė Kedys. (Neiššautas ginklas jiems yra iššovimo įrodymas.)

Kadangi nepavyksta „įmesti“ Daktaro į įvykių sūkurį, dirbama su Drąsiaus Kedžio versija, galiausiai jis pats nužudomas, o po 3 dienų Italijoje nusišauna mergaitės parodymuose minimas Frančeskas, nušauna ir žmoną, dar pagyvena 50 dienų ir išeina į geresnį pasaulį su Andriumi Ūsu beveik tą pačią dieną, kai Remigijus Šimašius, Teisingumo ministras, jį mato miškelyje vinguriuojantį su keturračiu.

Visa ta legenda ir pasakojimas apie nušautą teisėją galiausiai „nurašoma“ ant „šešto“ – tai slaptojo liudytojo minimas AKLAS snaiperis R. Ivanauskas. Beje, susijęs su Kauno gaujomis tiek, kiek Kauno gaujos lankydavosi jėgos klubuose sovietmečiu. Juos sieja GRU. Buvusi slaptoji karinė žvalgyba, kuriai priklausė nelegalūs kovos klubai. Kurių sportininkai turėjo GRU karinius laipsnius. Kaip ir tamsioje byloje nužudytas Remigijus Daškevičius – kurio nužudymu irgi bandyta apkaltinti Henriką Daktarą, kuris kelios dienos kaip buvo išėjęs iš kalėjimo. R. Daškevičiaus bylos neištyrė dabar jau E. Masiulio advokatu dirbantis Bliuvas. Byloje nužudymo laikas „pasuktas“ 2 valandom į priekį. Gal tai rodo, kad svarbiausia – Maskvos laikas?

Ką daryti su Henriku Daktaru? Pakeliamos senos bylos. Už teisėjo nužudymą jau būtų buvęs nuteistas, sėdėtų, nes tikras lavonas. Ką daryti dabar?

Juodasis pasakorių biuras benaršydamas po Kliunkos kabinete marinuojamas bylas, atranda visokių senų epizodų, ir nusprendžia, jog reikia, kad H. Daktaras atsakytų už Sigito Čiapo nužudymą. Algimantas Kliunka su „chebra“ nusprendžia, jog jeigu ką – tada kažkoks raštelis ant cigarečių pakelio bus įrodymas. Ten parašyta, kad atnešk man daržovių ir česnakų. Tik fantastų klubo dalyviai galėtų iš tokio raštelio išskaityti, kad yra užsakomas Čiapo nužudymas. Tačiau priminsiu – čia yra tikras fantastų klubas, todėl jie moka kurti istorijas.

Dar reikia, kad patikėtų viskuo visuomenė.

Yra tokia užsakomoji žurnalistika. Bingo – 1996 metais Kristupas Krivickas kūrė filmą apie mafijos kronikas, pasamdys jį ir dabar. Pavaidins jis „antisistemiką“, gindamas Kedį, tegul gina – reitingai, algos, po to pereis atgal dirbti į teisėsaugos fantastikos būrelį.

Kas ir atsitinka – visą 2013 m. rudenį, nors Henrikas Daktaras jau nuteistas Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu, kurį gėda skaityti, nes ten nėra nei vieno lavono, nei vienos tūtelės – nieko, Kristupas Krivickas (dabar kovosiantis prieš korupciją) grėsmingu balsu iš TV ekranų, kalbindamas Alvydą Sadecką, Visvaldą Račkauską (tuo metu teisiamą dėl nesustabdymo Kauno žudynių) ir dar vieną teisėsaugininką,- visai Lietuvai pareiškia, jog Henrikas Daktaras yra „banditas, prievartautojas, žudikas“. Nors demokratinėje valstybėje nesant įsiteisėjusio nuosprendžio, tokie veiksmai yra nekaltumo prezumpcijos pažeidimas, įžeidimas, šmeižimas, visuomenės nuomonės formavimas. Tokią TV užsienyje profilaktiškai uždarytų keliems mėnesiams, o jų vadovybę išsiųstų į etikos seminarus.

Bet čia Lietuva. Jeigu prokuroras nesugeba surašyti kaltinimo taip, kad būtų įmanoma patikėti juo, tuomet, pasitelkiama žiniaslaida.

Na o ir visa užsakomoji žiniasklaida dirba – neretai į nei vieną posėdį niekas neateina. Ateina BNS atstovė, ji surašo visiškai ne pagal posėdžio metu vykusius įvykius „legendą“, kurią, akivaizdu, yra atsiuntęs Zdislavas Tuliševskis ar kuris kitas prokuroras iš „fantastų klubo“ iš vakaro.

Pavyzdžiui, vyko Kauno kriminalinės policijos 6 skyriaus komisarų apklausa. Jie choru sakė, jog dėl Mongolo dingimo jie nekėlė bylos, nes „nėra lavono – nėra bylos vados“.

BNS pranešime – nė žodžio, jog kadaise atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą net dėl dingimo, nes operatyvinė medžiaga rodė, jog ji užsienyje, slapstosi nuo Kauno gaujų keršto.

Komisarai patvirtina, jog Mongolas žinojo, kada bus vykdomas nusikaltimas Viluloje, todėl išvyko į Lenkiją ar Bulgariją.

Beje, Vilulos žudynės neištirtos iki šios dienos – jose nukentėjo Henriko Daktaro šeima, buvo nušautas Ramutės Daktarienės pusbrolis.

Apie šias žudynes juodasis teisėsaugos fantastų klubas skleidžia tokius prasimanymus: Henrikas Daktaras apie jas žinojo, todėl liko gyvas, pasislėpė. Deja, buvo kiek kitaip. H. Daktaras nieko nežinojo, kad bus šaltakraujiškai žudomas savo oficialaus darbo vietoje (taip taip mielieji – Henrikas Daktaras legaliai dirbo, buvo restorano akcininkas). Jis sėdėjo „ofise“, kuris restoranuose yra šiek tiek šone. Kaukėti smogikai su atkištais automatais praėjo pro šalį, nepastebėję šone buvusio kabineto. Henrikas spėjo griūti ant grindų, ir dar perspėti keletą asmenų, parodęs jiems ženklais, kad atėjo žudikai.

Beje, vertinkite tokius veiksmus – juk čia yra labai operatyvūs veiksmai. Tai ne paprasto banditėlio elgesys – tai yra mirties akivaizdoje, dar pagalvojama apie kitus. Todėl gyvi liko dar 2 asmenys. Teisėsaugos agentukai tačiau skiedžia, jog ne, jis vienas liko gyvas, todėl jis neva kaltas. Tačiau Mongolas iš viso pasišalino iš akiračio. Sėdėjo ramiai užsienyje. Ar apie šitas teismo posėdžio Lietuvos Apeliaciniem teisme išnagrinėtas palinkybės parašė laikraščiai? Ne. Nes BNS paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, ir visą posėdžio metu pasiektą rezultatą „užtušavo“.

Apgailėtina, kai ne prokuroras siekia byloje rezultato, o jo nesugebėjimą įrodyti fantastines pasakas tušuoja spauda, televizija.

Kokių dar fantastinių  nesąmonių yra prikurta byloje

Be nusikaltimo organizavimo iš Lukiškių rūsio – kurį saugojo pats kalėjimo viršininkas, ir „Aras“, byloje yra daugiau fantasmagorikos.

Pavyzdžiui, visiškai neaišku, kokiu pagrindu yra teigiama, jog Mongolas iš viso yra  negyvas – kai nėra nei vieno su tuo susijusio įrodymo.

 

Klaipėdos apygardos teisme 2012 m. sausio 9 dieną vykusiame posėdyje Mongolo nužudymas buvo įrodinėjamas…netiesioginių…liudytojų pagalba.

Visų pirma, nužudymo bylose turi būti TIESIOGINIAI įrodymai, tiesioginiai nužudymo liudytojai, o netiesioginiai liudijimai ir išvestiniai parodymai gali būti naudojami tik sustiprinti kaltinimą, arba patvirtinti kaltinamojo nekaltumą – kaip, tarkime, turėtąjį alibi neretai tvirtina ir išvestiniai liudytojai, kurie yra iš kažkur girdėję, jog  kaltinamasis tą dieną buvo pastebėtas ten, ir ten, o tai įrodo toks čekis, video kamera, kelionės bilietas. Tačiau vien išvestiniais, antriniais, parodymais, negali būti remiamas įrodinėjimo procesas.

„Kai buvome Bulgarijoje, Rimantas skambino į Lietuvą, po to pasikeitė jo veido išraiška. Paklausiau, kas atsitiko, jis pasakė, jog „Villuloje“ įvyko susišaudymas ir dabar kai grįšiu, mane suims. Jis turėjo tą baimės jausmą.“ – liudija teisme viena iš Mongolo žmonų. Kaip gražiai šitas 2012 01 09 liudijimas sutampa su buvusių operatyvininkų liudijimu, jog „Per Vilulos įvykius mes turėjome operatyvią medžiagą, jog Mongolas tyčia išvažiavo, ir yra Lenkijoje arba Bulgarijoje“.

Normalus teismas ar normalus prokuroras suvestų šiuos duomenis, ir matytų, jog tiek kaltinimo pusės liudijimai, tiek ir gynybos liudijimai sutampa. Vadinasi, Mongolas turėjo baimę dėl Villulos įvykių, ir tai galėjo būti pakankama priežastis, dėl ko jis visai išvyko iš Lietuvos.

Klaipėdos apygardos teisme pagrindinis įrodymas, kad Mongolas tikrai mirė, yra jo vienos iš žmonų liudijimas, kad jis 1993 m. per Kalėdas buvo sumuštas ir pateko į Kauno klinikinę (buvusią Kauno 2-ąją) ligoninę. Tačiau duomenų surasti ji negalėjo, nes esą budėjo jaunas gydytojas.

Vėliau ji nebesidomėjo iš viso šia istorija. Tame pačiame protokolo lape yra kitas jos nelogiškas liudijimas: liudytoja išrėžia Henrikui Daktarui „Tu man Villuloje pasakojai, kad „Mongolą“ užmušei ir užkasei. Tai buvo restorano hole. Tu vienas išėjai iš restorano“.

Pirma  nukentėjusioji, aiškina, jog Mongolo dingimo aplinkybės yra, kad jis mirė ligoninėje (vadinasi, turi būti Kauno klinikinės ligoninės ligonio atvežimo įrašai, gydymas, mirtis, išvežimas į morgą, palaidojimas), o prieš tai teigia, jog Henrikas Daktaras jį užmušė ir užkasė – ir dar pats pasigyrė.

Aplinkybės, ar Henrikas Daktaras toks galingas ir galėjo prasmukti į ligoninę nepastebėtas, ten užmušti pusbrolį, užkasti, ir vėliau vėl grįžti prie Kūčių stalo pas šeimą – byloje netirtos. Liudytojai pasakoja pasakas, kai kur sako tiesą, o vėliau tiek susipainioja, jog yra akivaizdu, kad – meluoja.

Kodėl neapklaustas Rimanto Ganusausko sūnus Elvis?

Jau vykstant procesui trečiosios instancijos teisme, iš užsienio į Lietuvą parvyko Mongolo sūnus Elvis. Kuris gražiausiai prisimena, jog po savo „mirties“ jo tėvas „prisikėlė“, ir dar kurį laiką su juo bendravo. Gyveno Baltarusijoje.

Ar Zdislavas Tuliševskis susidomėjo šiuo svarbiu liudijimu, kuris patvirtina visų kitų liudytojų parodymus, kad Mongolas dar ir dabar gali būti gyvas? Ne. Nes medaliais apdovanotas prokuroras tiria tik vieną versiją, jis kitos nežino, o visi tokie liudytojai tik sugriaus jo metų metais kurtą nesąmonę – apie nužudytus neegzistuojančius lavonus. Todėl jis net negali pasukti galvos į šoną, ir pasižiūrėti į salėje sėdintį Mongolo sūnų.

Vietoj to, kad jį apklaustų, Lietuvos juodasis teisėsaugas flangas galimai praneša Olandijos specialiosioms tarnyboms, jog Elvis yra labai pavojingas nusikaltėlis, vos ne teroristas, ir viskas vyksta, kaip Lietuvoje vykdavo Henrikui Daktarui – Elvį užpuola kaukėti policininkai, atima telefoną, vos nesulaužo rankos, neaišku, kokios jų pretenzijos. Kaip pats Elvis sako, vėliau šitas jo užpuolimas buvo pripažintas neteisėtu. O jis pats pajutęs Lietuvos teisėsaugos braižą. Na, kad galėję perduoti kokią nors informaciją – kad jis būtų pagąsdintas.

Grįžęs į Lietuvą, kaip pasakoja kauniečiai, buvo netgi sumuštas. Apie tai nesipasakojo, nes yra tikras vyras, ir tokiais dalykais nesiguodžia.

Mušeikos aiškino, jog jis turi nutilti ir nustoti pasakoti, jog Mongolas gyvas. Ar Zdislavui Tuliševskiui ir LAT įdomios šios aplinkybės? Ne.

O Henriko Daktaro sūnaus užpuolimas prieš pat Lietuvos apeliacinio teismo sprendimą? Kaip poveikio priemonė? Netiriama – Kauno apygardos prokuroras Palaima „ištyrė“, jog čia vienas „Švinius“ viską organizavo, ir prašė jį pasodinti. Nors aplinkybės yra visiškai kitos. Todėl vyrai teisme susitaikė. „Bachūrų“ mąstysena neleidžia sodinti nekalto žmogaus. O Švinius Henriko Daktaro sūnaus pagrobimo neorganizavo. Jeigu Palaima nesugebėjo nieko ištirti, kas ten iš tiesų įvyko – tuomet nereikėjo bylos nešti į teismą. O kad kažkas kažkur susitumdė – būna. 

Greičiausiai kaip visada kameros užfiksavo konfliktą, kad susimušė du vyrai, tada buvo įjungta „žalia šviesa“ „specoperacijai“, privažiavo valstybinės mafijos banditai, įsirideno Enriką į bagažinę. Ir kaltų nėra. 

Kaip jaustis Henrikui Daktarui, kai buvo pradėti gąsdinti jo vaikai? Siaubingai. Sėdėti Lukiškėse ir negalėti apginti šeimos. Bet, kaip sako jis iš kalėjimo, jog jis prisitaikantis. Jog dabar kitaip nebus. Todėl gyvena taip, kaip gyvena. Tai labai stiprios valios žmogus. Tie juodojo kubo pasakoriai palūžta pirmąją parą kalėjime. Štai Kurlianskis, na kuris įtariamas perdavęs kyšį Masiuliui, pabuvo vos 20 parų ten, kur Henrikas Daktaras įkištas jau kamuojasi 7 metai – jau nebenori jis atgal, jau iš karto guli Kauno klinikose, diagnozę galimai „darosi“. Ne visi tokie stiprūs. O kyšis tai užfiksuotas, nusikaltimas galimai padarytas – kyšių atveju nekaltumo prezumpcija yra menkesnė. 

Tačiau juk Lietuvoje viskas atvirkščiai – atsirado vergų choras, kuris verkia Masiulio, verkia Kurlianskio.

O kodėl neverkia nekaltai be įrodymų kalinamo žmogaus?

Kada gi susikūrė Daktarų „gauja“? 1985? 1991? 1993? 1995?

Iš bylos  medžiagos iš viso neįmanoma suvokti, ką Zdislavas Tuliševskis turi omeny, kai rašo, jog Henrikas Daktaras vadovavo grupuotei.

Kai H. Daktaras sėdėjo Sibiro kalėjime, už tą laikotarpį 1991 m. yra kita „daktarų byla“, nuosprendžiai įsiteisėję. Nuo kada galima iš naujo pradėti naujas bylas,  neatnaujinus bylų procesų?

Ir dar – kaip Henrikas Daktaras galėjo perimti gaują, tik grįžęs iš Sibiro? Niekaip. Labai toli išvežtas, jis prarado įtakas, be to, grįžo į laisvą Lietuvą, ir nusprendė užsiimti bizniais. Taip, buvo toks restoranas. Buvo ir mamos verslas. Visur dirbo, dėžes nešiojo, sąžiningai dirbo. O kad „bachūrus“ turėjo – tai būna – galiu ne vienoje vietoje parodyti, kur būna „bachūrų“ „lizdai“, renkasi kiekvieną dieną, daužo bokso kriaušę – ar jie gauja? Ne. O baikerių „klubhauzai“? Ne gauja. Nors turi požymius visus – nes yra gerai organizuoti. Juk kartais teisėsaugai tik to užtenka.

Nes jeigu tai būtų gaujos, tokius „lizdus“ mūsų teisėsauga seniai uždarytų. Sportininkai nuo seno burdavosi į grupes, o giminės –vykdydavo verslą. Dabar gi Daktaro šeima buvo labai didelė. 8 berods broliai tėvo giminėje. Kaip gali būti šeima, giminė, paverčiama gauja?

Tad 6 skyriaus operatyvininkai ir pasakė aiškiai teismo posėdyje: „Mes ištyrėme, jog Mongolas turėjo atskirą gaują, su visais jos požymiais. Jis vertėsi narkotikais. Tai buvo absoliučiai kita grupė, ir ji kaip ir kitos, manipuliavo „Daktarų“ vardu.

Apie tai nei BNS, nei TV 3 nepranešė – ką liudijo operatyvininkai. Stebuklas, kad juos iš viso priėmė liudyti į bylą, nes daugelio kitų liudytojų neprileido. Ypač tų, kurie ką nors žino – kaip norėjęs liudyti daugelį įvykių žinantis buvęs „Aro“ pareigūnas. Specialiai į posėdžius atskrisdavo iš Vokietijos. „Ne, prašymą liudyti atmesti, nes nesusiję su byla“. Nesusiję su neegzistuojančių lavonų šou, o ne su byla.

Sukapoto lavono cirkas

Henrikas Daktaras pirmojoje instancijolje buvo išteisintas dėl vieno iš neegzistuojančių lavonų.

Prokuroras aišku prašė pakeisti nuosprendį, ir neegzistuojantį lavoną vėl įtraukti į nuosprendį. Todėl Lietuvos apeliaciniame teisme buvo iškviesti 2 ekspertai. Na ir liudijo jie, kad salėje buvusiems ausys linko.

Paaiškėjo, jog į bylą atitįstas neatpažintas lavonas ir tas, kurį neva Daktaras nužudė, skyrėsi net 25 metais.

„Ar lavonų tyrimo metodika leidžia tokią paklaidą“.

Vienas ekspertas, prisiekęs ant Konstitucijos atsakė „taip“, kitas „ne.“

„Kaip galėjote nuspręsti, kad čia nužudytasis, jeigu lavonas buvo sukapotas dalimis, o maišai neužanstpauduoti“. Vėl tyla. Nes sukapoto lavono ūgis yra tik preziumuotinas, o jeigu maišai atviri, tai lavono „detalės“ gali būti pakoreguotos. Gali būti primesta dar ir kito kūno dalių. Prasideda irimas. Ekspertai pasimetė ir ne labai kažką galėjo papasakoti.

Kai buvo demaskuota, kokiais įrodymais grįsta byla, TV ir toliau štampavo nesąmones apie patį baisiausią Henriką Daktarą, koks jis baisus žudikas, banditas, ir prievartautojas.

Kas nužudė Sigitą Čiapą?

O koks skirtumas? Ar visuomenė žino, su kuo Sigitas Čiapas bendravo, kokių turėjo įtarimų, kad buvo užrašęs  laiške, jog jeigu jis bus rastas negyvas, dėl mano mirties kaltinti…Ir nurodė konkretų asmenį. Ne, ne Henriką Daktarą, į kurį 1996 metų pradžioje kreipėsi pagalbos, prašydamas apsaugoti. 

„Apsaugojo“ – iš karto buvo uždarytas į rūsį, kad nesikištų. 

Taigi, kas nužudė Sigitą Čiapą? Nėra svarbu –  svarbu kas sudarė sąlygas: tai teisėsauga. Nes Henrikas Daktaras, kai budėdavo „savo poste“, niekas nešaudydavo. Pas jį gaujos išsiaiškinti atvažiuodavo net naktį. Pasiskųsdavo, kas kam skolingas, arba kad dabar tas ir anas nori duoti tam į akį, arba nužudyti. Ir jis taikydavo. Nelikus Kaune „prevenciškai sulaikyto“ Henriko Daktaro, buvo atrištos rankos nusikaltimams, kerštui, bei…valstybinės mafijos imitacijoms.

Apie tai liudijo 6 skyriaus komisarai. Kad Daktaras buvo garantas, kad Kaune niekas nešaudys. O viskas prasidėdavo, kai jį sulaikydavo.

Taigi, vėl yra iškraipoma ir kuriama atvirkštinė legenda.

Beje, iš Sigito Čiapo nužudymo epizodo labai sąžiningai dirbantis prokuroras Zdislavas Tuliševskis išėmė net 1500 lapų. O kam tie įrodymai? Tačiau teismas iš be šio bylos suklastojimo nusprendė: Henrikas Daktaras dėl Sigito Čiapo žūties nekaltas. 

(Kristupas Krivickas be jokių „galimai“ Čiapo nužudymu kaltino H. Daktarą. D. Dargis irgi nepaisė jokių nekaltumų ir prezumpcijų.)

Kodėl „žudikas, prievartautojas, banditas“ socialiniuose tinkluose turi oficialių 20 000 gerbėjų?

Jeigu savo facebooko paskyroje Henrikas Daktaras kurstytų smurtą, ir kviestų visus žudyti, sprogdinti, tą jo paskyrą tuoj pat uždarytų.

„Žudikas banditas prievartautojas“ nesugebėtų rašyti eilėraščių, arba rašyti už širdies griebiančius įrašus.

Beje, žurnalistams „fas“ komanda jau buvo duota dėl šios facebook paskyros – pas H. Daktarą kameroje buvo padaryta krata. Kažkoks TV3 vištukas pasakė, jog Henrikas Daktaras siautėja internete. Viskas, toks pasakymas buvo pagrindas kratai.

Kratos metu pareigūnai klausia: „Kur laikai internetą?“

Henrikas Daktaras atsakė:

„Užsiuvau tapkėse“. Ir juokėsi. Pareigūnai aišku perrėžė šlepetes, nieko nerado.

Tai, jog garsaus asmens paskyrą galima administruoti „iš laisvės“, ir ją pildyti po pasimatymų, H. Daktarui pasakius, ką jis norėtų pasakyti savo fanams – juk negalėjo suprasti? O kam – jeigu galima H. Daktarą laikyti rūsyje, kankinti, tyčioti, o dabar kaip spaudimo priemonę – laikyti visiškai vieną. Na, kad stogas nuvažiuotų. Nors, man atrodo, „iki gyvos galvos“ laikymo taisyklė neleidžia šitaip kankinti nuteistojo.

Kodėl neapklaustas Kristupas krivickas?

Paskutinė sensacija buvo, kai žurnalistas Kristupas Krivickas prisipažino, jog apie 1996 metus jam skambino gyvutėlis Mongolas ir grasino dėl dokumentinio filmo apie mafiją.  Tiesa, K. Krivickas neįvardijo, kurie tai buvo metai, bet tai galima atsekti pagal filmo pasirodymo datą.

Dabar didysis kovotojas eis į valdžią ir visus mus išmokys, kaip kovoti su klanais. Kai pats negali iškovoti su savo sąžine, ir netyčia leptelėjo, jog žinojo, kad kuria nesąmoningas laidas. Na, kai teigė, jog Daktaras nužudė Mongolą – kuris jam, taip išeina, iš ano pasaulio praėjus 3 metams skambino.

Kodėl  neapklaustas Vertelka?

Tulpinių vienas iš vadų Vertelka irgi žino, kaip ten buvo su Mongolu, ir kur jis gali būti. Jis neapklaustas iki šiol.

O KITI?

LAISVAS LAIKRAŠTIS GAVO VIENO NUTEITOJO LAIŠKĄ, JOG JIS ŽINO, KAD MONGOLAS TURĖJO PASIDARĘS IZRAELIO TAPATYBĘ, IR TURĖJO KITĄ PASĄ, JOG KARTU SU JUO PO JO“MIRTIES“ JIE VYKO Į PRAHĄ.

ŠIS KALINYS NEAPKLAUSTAS. NES „NURAŠYTA“, KAD JIS NEVA NORI POPULIARUMO.

IŠVADOS

O KĄ ČIA PRIDURTI? JUK AIŠKU, KAD BYLA YRA TUŠČIA. O DIDŽIAUSIA GALYBĖ – TV MELAS IR JUODOJO KUBO “PASAKĖČIOS IŠ RŪSIO.”

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top