skip to Main Content
KAIP, KO IR KUR, 30 METŲ, POLITINIAI „MOISĖJAI“ VEDA LIETUVIUS?

Antanas Stugys

KAIP, KO IR KUR, 30 METŲ, POLITINIAI „MOISĖJAI“ VEDA LIETUVIUS?

 

Kodėl, maždaug 1400 metais pr. m.e., Moisėjus, 40 metų vedžiojo po dykumą žydų tautą? Kai po tiesumais, nuo Egipto iki Izraelio, su visais „navarotais“ – tik 370 km. Apie tai niekada nesidomėjau. Tik bendrais bruožais žinojau apie žydų tautos klaidžiojimo po dykumą istoriją. Kur čia baigiasi pasaka, o kur prasideda tiesa… – po tiek metų, viską imti už gryną pinigą – būtų neatsakinga.

Pasirodo, žydai susipyko su savo geradariais egiptiečiais, kurie juos buvo neterminuotam laikui priglaudę. Kai šie, galimai dėl „nederliaus metų“, neaišku kieno inicijuoti, apsisprendė, o gal aplinkybių buvo priversti palikti tėvynę – Izraelį. Migravusios žydų tautos „generalinis sekretorius“ Josifas nuostabusis, tapo Egipto faraono patarėjų, ir vedė įžymios giminės atstovę. Susigiminiavus vadovams, susidraugavo ir abi tautos – 430 metų laikotarpiui. (Duok pirštą – nukąs visą ranką).Tos dvi tautos susipyko tada, kai žydai pradėjo daugintis aktyviau už vietinius egiptiečius. To išsigandę, jie ir priėmė įstatymus, ribojančius teises ir laisves kažkada buvusios draugiškos, malonėmis apipiltos tautos atžvilgiu. „Jauskitės kaip namie, bet neužmirškite, kad esate tik svečiai“.

Kaip užfiksuota (Milijoną karų redaguotame ir koreguotame senajame testamente), žydų bastymąsį po dykumą, – nulėmė susipykimas su dievais. Suprantamas reikalas. Sprendimus žemėje priima apsišaukę dievo vietininkais, o apkaltinamas vis tiek: buvo, yra, ir bus – religiniuose debesyse posėdžiaujantis administratorius. Patogu neišpasakytai.

Kas laukė po pusantrų metų užtrukusios, kelionės, į savo buvusią tėvynę sugrįžusių žydų? Ogi čia įsigalėjusį, labai karinga, Amorėjų gentis. Šventa vieta tuščia nebūna. Logiška. Nenorėjote susiveržę diržų pergyventi nepritekliaus laikotarpį. Kažkieno galimai sugundyti, išsinešdinote ieškoti riebesnio kąsnio, atsirado kiti – patriotiškesni patriotai. Todėl, bastūnams, nori ne nori, prarastą vietą po saulę, reikėjo atsikovoti. Tai supratęs, ir nepatogią situaciją įvertinęs, Moisėjus, kaip rašo neaišku kiek kartų perrašyti istorijos šaltiniai, pasuko savo „bandą-diplomatinį korpusą“ atgal į laisvas ganyklas. Kad užsilenktų seniai. Ir, kad su dvidešimtmečių armija, būtų nors kažkoks šansas atsikovoti prarastą teritoriją.

Dabartinė situacija rodo, kad ir ant lietuvių tautos, dabartiniai dievai akies neturi. Politiniai „Moisėjai“, 30 metų daugiapartinėje Lietuvoje, jau vedžioja lietuvių tautą pirmyn atgal. Tam, kad užlenkti senelius ir bočelius. Kurie tik orą ir gamtinius išteklius gadina. Priemonės: „Vaistai“, geno modifikuotas maistas, alkoholis, teismai, netinkamas gydymas, bauginimai, ribojimai, draudimai… Siekiant tikslo, visos priemonės – geros. Jaunimas išvažiavo dirbti į užsienį. Jie į senų žmonių genocidinimo akciją nereaguoja niekaip. „Ne mano daržas – ne mano pupos“. Niekas už nieką nebeatsako. Niekas nieko nebegerbia. Niekas dėl nieko kryžiumi nebesigula. Uždėjo kaukęs, įsiūlė priverstinį gripą ir dvėskite. Ką ras savanoriai emigrantai sugrįžę į savo tėvų tėvynę dar po dešimties metų? Kokia kita tauta jau bus okupavusi dabartinę Lietuvos teritoriją? Neabejoju, kad dar daug kartų reikės perrašinėti, prostitute tapusia istoriją.

Kaip artimiausią, gėdingai perrašomos istorijos pavyzdį, LR politiniams „Moisėjams“, be jokių emocijų drėbtelėsiu į antsnukius DTK periodą. Valstybė buvo visiems viena: LTSR. Vieni ėmė valdžios įduotus šautuvus ir „šėrė apkasuose blusas“ – gindami įstorinę Tėvynę nuo fašizmo grėsmės. Kiti, ėjo į mišką, kasė apkasus, ir laukė ateinančio amerikono. Po penkių metų, likę gyvi, vieni atstatinėjo vokiečių sugriautą Lietuvą, kiti, nešė kudašių už Atlanto vandenyno. Kad, pasikeitus situacijai, atbukus „vietinės faunos“ savisaugos instinktui, vėl sugrįžtų į pažadėtąją žemę. Iš kurios, būtinai reikėjo išpirdolinti – (Ne be sąjūdžio pagalbos) čia įsikūrusius savo brolius ir seseris: neprašmatniuose dviejų kambarių skruzdėlynuose, gulančius ir keliančius su tarybiniais darbo įrankiais rankose. Antras juodas kapitalizmo kelialapis buvo išrašytas: kolektyviniam žemės ūkiui, pramonei, energetikai, litui, paminklams, gatvių, aikščių ir kitiems pavadinimams, tarybinei simbolikai, knygoms kurias skaitė ir iš kurių mokėsi dvi-trys kartos, ir net nuosavai kalbai.

Va ant ko aš užkibau. Panašumai ir sutapimai – nors ant žaizdos dėk. Pasirodo, apytikriai 3500 metų atgal, Izraelio liaudis turėjo savotišką sąjūdį. Istorijos dantračiai negailestingi. Kad jie grasinančiai girgždėdami suktųsi, reikalingos trys grandys. Vadovaujanti, vykdanti ir perrašanti. Tauta – tai tik avių banda, kuri privalo 40 ar 400 metų tyliai kentėti visus nepriteklius. Kol dievo įgalioti „Moisėjai“ veda derybas: „Kaip tyliau („Demokratiškiau“) nudaigoti antsnukiais pažymėtą, nebe naudingą kontingentą. Kad būtų smagiau gavėti ir kalėdoti. Kol tie dantračiai dar neatvažiavo iki Radviliškio – siūlau paskaityti, šį, bendru išprusimu ir internete rastomis detalėmis paremtą rašinį.

 

2020

 

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));