skip to Main Content

Vladimiras Troščenka

Genialumas paprastume, todėl jei kas nors labai sudėtingai ir įmantriai bando jums paaiškinti visuomeninius reiškinius, žinokite, jis arba tiesiog  kvailys (su geru išsilavinimu) arba sukčius, bandantis jus apgauti. 

 

  Anekdotai trumpas realybės atspindys todėl, kad nedaugžodžiauti papasakosiu jums seną anekdotą apie tai kaip atsiranda skolos (aš šiek tiek jį sumoderninau pagal Lietuviškas realijas):

 

  Ateina karta būsimas Lietuvos prezidentas pas gerą šeimos draugą ir sako:

 

„Klausyk Emanueli, nepakanka man tos ubagiškos Europarlamento algos ar negalėum paskolinti šimtą tūkstančių eurų būsimai prezidento rinkimų kompanijai?“ 

 

„Ui, ką tu Gabriuk, tokie pinigi! Juk nepakeliamu darbu juos esu sutaupęs ir še tau be jokios naudos atiduoti? Kas man iš to bus?“

 

„Na kai tik tapsiu prezidentu, aš tau Emanueli iš runkelių surinkęs, du šimtus tūkstančių atiduosiu“.

 

„Ui, gerai Gabriuk, gal ir neblogai skamba. Bet man vis viena neramu.  Jūs gi labai dideli švaistūnai, tokią valstybę gavote dovanai. Įmonės, elektrinės, didžiausias pasaulyje žvejybos laivynas, žemės ūkis buvo beveik kaip Danų ir t.t., o kas liko? Beveik nieko, vien skolos. Net žmonės kurie dar judėti sugeba ir smegenais masto jau beveik visi išvažinėjo. O jei atėjęs prezidentauti nebe sukrapštysi iš likusių Lietuvoje runkelių pinigų, kas tada? Reikėtų kokį užstatėlį palikti.“ 

 

Pakrapštė pakaušį Gabriukas ir sako: 

 

„Žinau Emanueli! Mano diedukas kažkada blokados fondo pinigus labai protingai investavo. Nusipirko sau labai retą smuikelį už porą milijonų. Aš tau jį kaip užstatą paliksiu.“

 

„Na va, protingas vaikis“- suplojo rankomis Emanuelis – „Tu man smuikelį, aš tau pinigėlius ir tada ramiai galiu laukti savo skolos“. 

 

Atnešė Gabriukas smuikelį, gavo pinigus ir jau eina laimingas lauk, bet čia Emanuelis sustabdo jį prie pat durų ir sako:

 

„Oi kaip negerai vaike, negerai. Mes su tavo dieduku toookį seni draugį ir dabar galvoju, kaip gi tau sunku bus man du šimtų tūstančių atiduoti. Juk jūsų nuskurdinti runkeliai dar labiau nuskurs. Man tiesiog širdis plyšta pagalvojus. Žinai padarom taip. Tu man dabar šimtą tūkstančių atiduok, o vėliau bus lengviau iš runkelių tik šimtą o ne du šimtus surinkti “. 

 

Pagalvojo Gabriukas, juk tiesą sako žmogus.

 

„Še ,- sako.- šimtą tūkstančių, nes vėliau tikrai gali būti sunku sukrapštyti iš Lietuvos ubagų du šimtus tūkstančių, verčiau te lieka jie skolingi tik šimtą. Juk reikia liaudimi pasirūpinti, kad kuo mažesnės skolos juos slėgtų. O be to, dar dar kokį „maidaną“ neapsikentę surengs.“ 

 

  Išeina Gabriukas laimingas, kad taip protingai skola susimažino, bet po kiek laiko jam topteli:

 

„Blyn! Kaip čia taip gavosi? Nei pinigų, nei smuikelio ir dar šimtą tūkstančių kai prezidentausiu privalėsiu iš runkelių sukrapštyti. Kažkokie stebuklai, o kas bjauriausia, jog viskas TEISĖTA!”

Facebook komentarai
Back To Top