skip to Main Content

Juozas Nekrošius
ŽEMĖS REFORMA
KAIMAS KRYŽKELĖJE. KĄ DARYSIME?..
PANIEKA ŽEMEI – PATS PAVOJINGIAUSIAS VIRUSAS.
*

1922 vasario 15 d.
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
priėmė Žemės reformos Įstatymą (kunigas Mykolas KRUPAVIČIUS), kuris tapo vienu iš pagrindiniu ramsčių stiprinant Nepriklausomybę, pakviečiant piliečių daugumą kurti SAVO valstybę, dirbti, branginti žemę.
Tada nustatyta didžiausia nenusavinamos žemės norma – 80 ha, kompensuojant už ją savininkams.
Tada ŽEMĖS GAVO 38.700 bežemių ir 26.300 mažažemių!

+ + +
Jau 1933 metais liepos 15 dienos numeryje žurnalas “ŠALTINIS” spausdina žinutę “BEKONAI”. Joje rašoma:

+
PRANEŠIMU iš LONDONO (birželio 23 d.)
Ten BEKONŲ pristatė:
+

Lietuva -11.768 štukas,
Lenkija – 9.546 štukas,
Švedija – 7.286 štukas,
Estija – 433 štukas,
SSSR – 1.426 štukas

+
O KAIP MES (prieš 30 metų) PASIELGĖME SU VALSTIEČIAIS, ATKURDAMI NEPRIKLAUSOMĄ VALSTYBĘ?
*
Kiek išnyko kaimų?..Kiek valstiečių emigravo?..Kiek dabar uždaroma mokyklų?..Kiek yra AGROKONCERNŲ ir po kiek jie VALDO ŽEMĖS?..Kiek yra smulkių ūkių?..
*
Ar yra kokia nors nors MAŽYTĖ programėlė, kuri padėtų MIRŠTANČIAM KAIMUI?

Valstietis gynė žemę…
Jis – ir armija, ir pasienio – savo slenksčio gynyba…
VALSTIETIS – Ginkluotė – kumštis, kirvis, šakė, dalgis…
Ir jis – teisus, jis – savo šeimos, savo kiemo – savo valstybės gynėjas…

+ + + + + +
POKARIO metais iš esmės GINTI SAVO ŽEMĘ, SAVO TROBOS SLENKSTĮ prieš sovietinę intervenciją į GIRIAS su GINKLU rankoje išėjo kaip taisyklė daugiausia MAŽAŽEMIŲ VAIKAI.
BE MAŽAŽEMIŲ IR BEŽEMIŲ, KURIUOS 1922 METAIS APGYNE KUNIGAS MYKOLAS KRUPAVIČIUS,
MES NEBŪTUME apgynę LIETUVOS!

*
Iš kur lietuvio stiprybė?.
Atsparumas, nusiteikimas, meilė savo žemei?..Juk tai nuo amžių amžinųjų, tai genuose, kraujuje…

*
LIETUVOS
KAIMAI IR MIESTELIAI KRYŽKELĖJE?
PATS LAIKAS JIEMS PADĖTI!.
+
JAU SENAI TURĖJAU SUMANYMĄ: JOG BŪTINA LIETUVOJE SURENGTI SENIŪNŲ, SENIŪNAIČIŲ, BENDRUOMENIŲ VADOVŲ KONFERENCIJĄ AR SUVAŽIAVIMĄ.
BŪTINA PASITARTI SU TAIS ŽMONĖMIS, KURIE KOL KAS MUMS PRITARIA, MUS REMIA.

+ + +
Prieš rimtus svarstymus ir pasiūlymus – lyrinis nukrypimas…
*
Mano gimtasis kaimas Rimgailai… Senas, gerai pažįstamas, bet jau beveik miręs…
Palikti ir apleisti sodai jau niekam nebus reikalingi. Net nesitiki, jog čia, palyginti neseniai, dar mano atminties metais, dar po Nepriklausomybės atkūrimo, gyveno, berods, 15 šeimų. Gyventa viltingai, nors ir sunkokai, eita į svečius, talkas, vestuves, liūdėta kaimynų laidotuvėse.
Dainuota krikštynose…
Po daugelio metų suplazdėjo trispalvės vėliavos, džiaugtasi Atgimimu.
+++
O dabar?..
Bedvasė tyla, smelkiantis liūdnumas, dramatiškų pasikeitimų bei istorinių lūžių išmėtyti ženklai, pūvantys nugriuvusių trobų rastai, stūksančios plytgalių krūvos, aplūžusios tvoros, nuvirtusios šulinių svirtys, užakę šuliniai…
*
Buvo kaimas ir kaimo nėra…
Bet ką tu čia, žmogau, išliūdėsi?
Geriau kalbėkime faktais…

Papasakosiu apie Betygalos seniūniją, anksčiau buvusį valsčių.
Jį gerai pažįstų, čia gimiau ir užaugau. Ir dar paminėsiu – kad atkreipčiau užaštrintą dėmesį – tai Lietuvos dainiaus Maironio tėvonija.
*
( Taigi…
ŠIE FAKTAI PAS MANE UŽFIKSUOTI PRIEŠ 10 METŲ)………………….
*
Dar prieš 20 metų čia buvo 77 kaimai. ŠIANDIEN 22 kaimų jau nėra nė ženklo!!. Dar 25 kaimai ruošiasi pakasynoms. Juose kol kas rusena tik simboliška gyvybė, dar kartais juose pakvimpa dūmeliu, dar suamsi šunytis ar sumiauksi katytė…Bet išlikusiose kaimo sodybėlėse jau gyvena …po …vieną, du ar, geriausiu atveju, po 3-4 senyvus kaimiečius, kuriuos kartais aplanko tik iš už tolimų jūrų marių iškrikę vaikai, anūkai ar giminės. Bet būna ir taip, jog senoliams jau nėra kas paduoda stiklinaitę vandens ar įlašina valerijonų…

O dabar apie esmę…

Ar mes suvokiame to TRAGIŠKO, tiesiog antihumaniško ir tautą žudančio istorinio-ekonominio-kultūrinio virsmo pasekmes? Ar ką nors bandome daryti, kad amortizuotume tragedijas, nelaimes, pastatytume kaimuose ir miesteliuose realias užkardas bedarbystei, emigracijai, girtuokliavimui, nusižudymams, bėgimui iš kaimo – nežinia kur, kokia kryptim ir negrįžtamai?
Ar visa tai suvokiame? Ar drįstame apie tai viešai ir karštai diskutuoti, ieškoti išeities, sprendimų? Ar bandome vis tiktai, atviromis akimis, matant tokią situaciją, kažką konkrečiai veikti, pozityviai dirbti, telkti visuomenę ir galimus resursus, kad stabilizuotume padėtį?
*
Jau nuo senai pasąmonėje kribžda mintys apie …apie lietuvių tautos (nacijos – valstybės) būseną, istorinius tektonius lūžius, slinktis, ateities vizijas…Žinoma, tai ne mano misija, akumuliuoti paskutinių dešimtmečių istorinius poslinkius, visuomenės tendencijas, žmonių (jų tarpe –svarbiausia- inteligentų) savipratą.
*
Tai, iš tikrųjų girdime atitrūkusias nuo realybės dejones : ar išliks lietuvių tauta? Ar ji įveiks grėsmes, pagundas? Iš kur jos kyla? Kodėl konkrečiai nieko nedarome, tik aimanuojame, grąžome rankas? Kodėl tokie pasimetę? O kur naujoji, modernioji, ambicingoji jaunoji lietuvių inteligentija? Talentai ir genijai? Ar jie nėra atsakingi už SAVE, SAVO laiką, tautos likimą?Ar jiems neskauda liberaliai sumodeliuotų smegenų?..Kodėl neturime modernių, apsišvietusių, energingų, ryžtingų, kryptingai susiorientavusių pasaulyje realistų „basanavičiukų“?
+
Kas naujo, pozityvaus (nors apie tai lyg ir gėdijamasi kalbėti, ramiai tartis bei diskutuoti) tautinio atgimimo, naujų Lietuvos valstybės prasmių išryškinimo dienotvarkėje?
*
Man regis, jog mūsuose gana miglotai, su kažkokiais vienadieniais politikavimais, pateikiamas istorinės praeities įvertinimas (nūdienis ir realus) ir miglota tolimesnė Valstybės vystymosi perspektyva, jos vystymosi kelias, lydimas baimių, nuogirdų, gąsdinimų, bei prieštaringos nuotrupos, sudarkytas, fragmentiškas ateities modelis.
Visiškai pamirštamos tautos istorinės patirtys, pamokos, pralaimėjimai bei pergalės.

Lietuvių tautą (ypatingai kaimą) negailestingai teriojo svetimieji, karai ir okupacijos, ją trypė ir „sava“ valdžia, tarnaujanti ideolgijų madoms, sauganti savo kailį, spekuliatyviai „mylėdama“ tautą, plakdama ją įvairiais botagais. (baudžiava, kolchozai, jų beatodairiškas griovimas, spekuliatyvus žemės perdalyjimas, vienkiemių naikinimas, kvailos švietimo reformos, kaimų agonija, mažų miestelių bejėgiškumas ir t.t.).
+
Ir dabar dar nesuprantame (gal jau ir nesuprasime?), kad lietuviškumo – tautiškumo – patriotizmo šaknys – provincijoje – kaime – vienkiemyje – nedidelėje gyvenvietėje…Bet mums tai nė motais!..
Skaitant šiandieninę spaudą, žiūrint TV, klausant radijo atrodo, jog KAIMO tiesiog nėra, neliko protingų žmonių periferijoje, savivaldybėse,

KAD VISKĄ IŠMANO TIK NUOLAT, VIS TĄ PATĮ KALBANČIOS MIESTO POLITIKŲ GALVOS…
+ + +
Ar kada nors matėte TV ekranuose nors vieną kalbantį PERIFERIJOS PILIETĮ (seniūną, bendruomenės atstovą, mokytoją, inteligentą) apie skaudžias kaimo nelaimes, apie sunkų ir beviltišką gyvenimą, išnykimo grėsmes?

*
Kartais savęs paklausiu: „Kažin ar daugelį kaimų gyventojų galima laikyti Lietuvos piliečiais? Juk jie kažkuo primena, kaip sakoma, bažnyčios žiurkes!..Lyg iš ano, nereikalingo senoviško pasaulio, besimaišantys po kojom arogantiškai valdžiai, nieko nereiškiantys, o vis norintys pragriaužti valstybės iždo maišą, trukdyti “taupymo” euforijai!
*
Bet vis tiek jų kartais prireikia: balsuojant, o jeigu kas – ginant Tėvynę, atliekant vieną ar kitą rolę tautiniame spektaklyje, griežiant armonikėle laidoje „Duokim garo…“
Socialinė bei dvasinė atskirtis tarp TAUTOS ir išsigimstančio elito bei besipuikuojančios neatsakingos valdžios panašėja į PRAGARO PRAGARMĘ.

*
Nežinau, nežinau… O grėsmės auga, didėja, plečiasi tartum keistai radioaktyvūs debesys.
*
Kaip jas atitolinti?
Visuotinė tyla……O svarbiausia –apie tai nelabai ką nutuokia ir dauguma kaimo gyventojų. Tik tikrai aišku, jog visoje Lietuvoje kol yra 21.800 kaimo gyvenviečių, jų tarpe įskaitant ir 3.400 kaimų (pavadinimų?), kuriuose jau niekas NEGYVENA. Iš viso to skaičiaus dar apie 4.000 kaimų vos-ne-vos egzistuoja ir yra atsidūrę ties išnykimo riba. Labai miglotas, be aiškesnių pragiedrulių bei vystymosi perspektyvų ir kitų – maždaug 3700 mažesniųjų kaimų likimas. Žodžiu, per 50 procentų senųjų kaimų, ištisus amžius saugojusių ir gynusių lietuvybę, papročius ir tradicijas, tautos patirtį, kultūrą, tautosaką, verslus – negrįžtamai nugrimzdo arba nesulaikomai grimzta į nežinią.
Bet ar taip viskas beviltiška ir Lietuvos kaimų ateitis be prošvaisčių?
+
Vien taip teikdamas, žinoma, būčiau neteisus. Lietuvos žemės ūkio ministerija dar 2006 07 27 parengė „NACIONALINĘ 2007-2013 M.M. KAIMO PLĖTROS STRATEGIJĄ“.
BET JI NEBUVO ĮVYKDYTA.
*
Jos realizavimas atiteko buvusiai Seimo daugumai, jos Vyriausybei, kuri, kaip rodo daugelis faktų, toli gražu ne viską padarė, dirbo atmestinai, epizodiškai, o labai svarbius sprendimus patikėjo „liberaliajai politikai“ – gyvenkit kaip išmanote, kaip pasiklosite, taip išmiegosite, jeigu labai prašysite, tai ko gero ką nors ir gausite…
Taigi, itin didelės Nacionalinės svarbos dokumentas iš esmės lieka pilnai neįgyvendintas, o jo galiojimo laikas, kaip žinia, PASIBAIGĖ DAR 2013 metais! Kas toliau?
!
Tad ką mes randame ir ką rasime prie suskilusios KAIMO geldos?
Esu įsitikinęs, jog dabar yra pats patogiausias laikas sugrįžti prie Kaimo Plėtros Strategijos, šį dokumentą nuodugniai peržiūrėti, įkvėpti jam naują dvasią, kūrybiškai išnagrinėti visą priemonių arsenalą, sukonkretinti ir detalizuoti galimų bei būtinų praktiškų sprendimų realizavimą, suteikti jam visuotiną viešumą. Tartis su kaimu, o tikrumoje – su tauta.
+
TURI ĮVYKTI LEMTINGAS POSŪKIS KAIMO PLĖTROS POLITIKOJE!

+
Ypač tai svarbu atvirai kalbėtis su žmonėmis – kaimuose, gyvenvietėse, miesteliuose – ten, kur pokyčių laukia vietos gyventojai.
Būkime jautrūs žmonėms, bet svarbiausia – nepraraskime realizmo!
Nors daugelio kaimo būklė tragiška, anksčiau padarytų lemtingų klaidų apraudojimu nieko neatitaisysime. Svarbiausia – matyti naujas perspektyvias tendencijas, vystymosi kryptis, įvertinti tai, ką turime šiandien, ką galime padaryti.
Pastebima, jog periferijoje ekonominis, visuomeninis, kultūrinis gyvenimas aktyvėja, dabar jis koncentruojasi stambesnėse gyvenvietėse bei miesteliuose. Į juos ir reikėtų sutelkti visą dėmesį, nes taip – ir per juos galima stabilizuoti situaciją periferijoje, remiantis nemaža dalimi respublikos gyventojų.

Miesteliai ir stambesnės gyvenvietės – tai nykstančių kaimo paskutinė užuovėja, žmonių viltis jaukiau prisiglausti, būti ir išlikti tarp savųjų, dar negrįžtamai nenutolti nuo gimtos žemės. Bet tai jau ta stotelė, kurią palikus, bilieto atgal niekas neparduos!

Šalyje, berods, (statistika nepastovi) turime bene 247 miestelius, buvusius valsčius, bažnytkaimius, iš kurių kiekviename gyvena nuo 500 iki 3.000 gyventojų. Reikšmingą vietą užima ir kaimai-gyvenvietės, prilygstančios seniesiems miesteliams – ir juose gyvena nuo 400 iki 4.700 žmonių. Sakykime, man gerai pažįstamame Raseinių rajone yra susiformavę 7 periferiniai istoriniai traukos centrai – Betygala, Girkalnis, Lyduvėnai, Nemakščiai, Šiluva, Viduklė, Žaiginys. Tokius atramos centrus turi kiekviena savivaldybė. Žodžiu, miesteliai ir didesnės kaimų gyvenvietės turi tapti mūsų visų sutelkto dėmesio objektais, naujojo ekonominio virsmo strategija. (Gal pamenate, kaip XX amžiaus 6-7 dešimtmečiuose buvo protingai decentralizuota pramonė Alytuje, Utenoje, Mažeikiuose …ir kitur?).
+
Būtent čia, konkrečiame miestelyje ar kaimo gyvenvietėje galima užčiuopti „achilo kulną“ – silpnąją mūsų periferijos, o tuo pačiu ir visos Lietuvos didžiausią negalią bei visą rezginį dabar neišsprendžiamų bėdų. Būtent, – čia didžiausia bedarbystė, begalė nieko neveikiančių ir niekam nereikalingų rankų, čia daugiausia nevilties ir netikėjimo ateitimi, pilna netvarkos, čia daugiausia nusikalstama, girtuokliaujama, degraduojama.

O toliau?..Kaip tik iš čia, iš periferijos , nesustojamu srautu negrįžtamai srovena jaunų žmonių emigracijos upeliai, o vidutinio amžiaus žmonės lieka be perspektyvos, be vilties.
Taigi, periferijos BEDARBYSTĖS IR EMIGRACIJOS „Gordijaus mazgą“ vienu ar kitu būdu reikia nedelsiant, negaištant perkirsti ir kryptingai eiti permainų keliu!
+
Tai padaryti, mano giliu įsitikinimu, galima būtų naujai peržiūrėjus jau pamirštą ir neįvykdytą „Nacionalinę 2007-2013 metų kaimo plėtros programą“, žinoma, ją iki maksimumo sukonkretinus, papildžius naujais akcentais, pasiekus, kad ji nuolat ir kompleksiškai RŪPĖTŲ ne tiktai vienam ar kitam Žemės ūkio departamentui, bet visai VYRIAUSYBEI, daugeliui ministerijų bei visoms SAVIVALDYBĖMS, SENIŪNIJOMS. Tai esminės Lietuvos ateities prielaidos.
Kaimo plėtros Programa turi tapti pilnavertiška NACIONALINĖ, entuziastingai bei viltingai palaikoma plačiosios visuomenės.
*
Gerų veiklos ženklų esama! Turiu omenyje kaimo BENDRUOMENES, kurios jau pradėjo rodyti savo gyvybingumą, kūrybiškumą bei tampa vis labiau pastebimos visuomenės pilietiniame judėjime.
Būtų tikslinga tai įtvirtinti ir, sakykime, telkiant visuomenę, skatinant jos aktyvumą, 2020-22 metais surengti Lietuvos kaimo bendruomenių, pakviečiant ir seniūnus, seniūnaičius, SUVAŽIAVIMĄ, aptariant opiausias aktualijas, numatant ir aptariant naujojo modernaus kaimo – kaimo gyvenviečių bei miestelių vystymosi galimybes bei perspektyvas.

Žalinga, jog dažnai kurdami gražias ir reikalingas programas, jas adresuojame ne konkrečiam ŽMOGUI, o pateikiame visuomenei globaliai, abstrahuojamės ir nutolstame nuo realių situacijų, aklai tikime teoriniais specialistų išvedžiojimais.
O realus gyvenimas daug sudėtingesnis ir kartu paprastesnis!..
Štai, kad ir Betygalos seniūnija, didesni miesteliai ir gyvenvietės…Vienur galima būtų sutelkti ir vystyti buityje, statybose reikalingą ir taikomą kalvystę, kitoje gyvenvietėje yra senos dailidžių, senovinių baldų gamybos tradicijos, trečioje vietoje gyvena sumanios audėjos, galinčios įsteigti jaunųjų audėjėlių mokyklą..O kiek dar daug kitokių amatų, pomėgių, talentų, sumanymų, darbų darbelių. Žinoma, būtina atsižvelgti ir į modernius verslus, naujas technologijas, steigti didesnių gamyklų bei įmonių filialus, cechus…
*
O kaip visa tai skatinti, kaip kiekvienam žmogui, ieškančiam darbo, įteikti „meškerę“, o ne maitinti jį pašvinkusia pašalpų žuvimi – jį žeminti ir laikyti už „bedarbio pavadžio“? Tai turėtų priklausyti nuo įstatymų, jų koregavimo, suteikiančių konkrečias mokestines lengvatas, tobulinant ekonominio skatinimo sistemą.
* * *
Lietuvos kaimu reikia TIKĖTI!..Ant savo pečių, dengtų sermėgomis, jis Lietuvą išnešė per visas baudžiavas, sumaištis, okupacijas. Kaimas savo Žemę gynė dalgėmis ir šakėmis, medinėmis žagrėmis arė dirvonus, augino duoną, nepalūžo visuose sibiruose ir tremtyse. Ta STIPRYBĖ gyva ir šiandien! Ją reikia jausti, būtina ja pasitikėti, su ja solidarizuotis ir jai su meile padėti! Širdimi, o ne įgrisusiu politikavimu.
*
KAIMUI MES VISI ESAME NE TIK DĖKINGI, BET IR SKOLINGI!

Facebook komentarai
Back To Top