skip to Main Content

Milda Bartašiunaitė
Dar tebeverda diskusijos apie vidury dienos kūju nudaužtą atminimo lentą nacių kolaborantui Jonui Noreikai Vėtrai.

Vieni teigia, kad tai drąsus ir net didvyriškas poelgis. Kiek gi galima taikstytis su liberastų perrašinėjama istorija.
Kiti verkia, neša gėlytes „tautos herojui, komunistų kankiniui“ ir reikalauja paminklinės lentos atstatymo.

Aš lieku prie savo nuomonės. O ji paprasta, kaip trys kapeikos – kai idealoginiame kare pasimato pirmieji ginklai – nuo kūjo iki automato belieka vienas žingsnis. Iš pradžių kris paminklai, netinkantys ir nepatinkantys vienai ar kitai pusei. O po to liesis tikras žmonių kraujas. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Pažiūrėkit į ką pavirto Ukraina.
Ar Stanislovas Tomas savo įvykdyta diversija paskatino tautą susimąstyti? Ar po jo poelgio lietuviški banderovcai puolė ieškoti informacijos apie Noreikos karo nusikaltimus?
Ne.
Lietuviški banderovcai dar labiau užsiputojo ir dar labiau ėmė muštis į krutinę: „Noreika – naš heroj“. Tuoj vietoje vienos atminimo lentos pareikalaus pastatyti dvidešimt.

Ne, aš nesiūlau klusniai tylėti ir pasiduoti istorijos perrašinėtojams. Reikia ramiu tonu kalbėti, rašyti, pateikti šaltinius, dokumentus, įrodančius oponentų falsifikacijas. Tik faktais paremta ir argumentuota kalba tinka propagandiniame kare. Kai argumentu tampa kūjis ar kitoks ginklas – žodžiai tampa beprasmiais, nes jie nebesigirdės zvimbiant kulkoms ar gaudžiant minosvaidžiams.

Facebook komentarai
Back To Top