skip to Main Content
KAFKIŠKAS A. SKUČIENĖS TEISMAS

Audronę Skučienę pristatyti prireiks nemenkos įžangos. Pirma turime nuodugniai išsiaiškinti ką Vakarų kultūroje reiškia posakiai kafkiškas teismas, siurealizmas, akyse besilydanti tikrovė, fantasmagrorija. Žengsime į teritoriją, kur nebeveikia sveikas protas, kur absurdas įgauna konkretesnes formas nei iš kasdienybės pažįstama tikrovė.

1915 m. austrų prozininkas Franzas Kafka, dabar pripažintas XX amžiaus literatūros genijus, parašė apsakymą „Procesas“. Ten jis pasakoja apie itin keistą teismo procesą, kur kaltinamajam iki pat pabaigos neaišku kuo yra kaltinamas, ko kaltintojai iš jo nori, apskritai negali sau atsakyti kas vyksta.

Trumpai šio kūrinio fabula. Vienas niekuo neypatingas banko tarnautojas, nuobodžiai pavadintas Jozefu K, savo trisdešimtojo gimtadienio išvakarėse grįždamas po darbo į namus sutinka du elegantiškus ponus, kurie jam paaiškina, jog jis yra kaltinamas ir kad jo laukia teismas. Nereikia išsigąsti, sako jie, tai viso labo tiesos paieškos, tačiau nei kuo kaltinamas, nei kas kaltina, nei kokiu pagrindu kaltina sutiktieji nepaaiškina. Nors Jozefas K visa kaip protestuoja, ponai tikina kad proceso išvengti nepavyks ir kad jie dar susitiks.

Išties, po kiek laiko jie vienur ar kitur susiranda Jozefą K, kažkaip jį tardo, kamantinėja, reikalauja pripažinti kaltę, tačiau vargšui Jozefui taip ir neaišku ko šie keisti ponai iš jo nori. Tačiau ilgainiui apsakymo herojus vis labiau praranda ryžtą, susitaiko su lemtimi, kol galiausiai apsakymas baigiasi tuo, kad suėjus lygiai metams nuo pirmojo susitikimo tie mįslingi kaltintojai jį nusitempia į karjerą už Vienos ribų ir ten jį užmuša.

Kadangi F.Kafka šio rankraščio pats nepublikavo – priešingai, prisakė draugui po mirties jį sudeginti – niekuomet nesužinosime ar jis čia rašė apie sielos reikalus, ar turėjo omenyje biurokratinės sistemos absurdą. Tačiau išklausius Audronės Skučienės pasakojimą iškart prisiminiau šį kūrinį.

Audronė Skučienė – vienas artimiausių žmonių N.Venckienės aplinkoje. Taip buvo anuomet, nepasikeitė ir dabar. Kiek lankausi „Drąsos kelio“ būstinėje Kaune, visuomet ten sutinku ir ponią Audronę. Pirmasis mūsų susitikimas įvyko vos atvykus į „Drąsos kelio“ būstinę. Prie manęs, pasodinto prie kavos puodelio, besišnekučiuojančio su kitais sutiktais žmonėmis, priėjo puikiai iš matymo pažįstama ponia, plačiai nusišypsojo ir maloniai pasisveikinimo. Savaime suprantama, iškart ją atpažinau. Įspūdis toks, kad seniai vienas kitą pažįstame. Aišku, puikiai ją žinau iš žiniasklaidos, o ji, pasirodo, yra nuolatinė mano žinučių skaitytoja. Taigi be jokios įžangos mes kaip seni geri pažįstami.

Tą kartą daugiau kalbėjo kiti pašnekovai, pasakojo savo įspūdžius iš Klonio gatvės, tačiau puikiai pamenu, kaip Audronė paminėjo, jog jai teko praeiti šimtą dvidešimt teismo posėdžių. Taip pat įstrigo atmintin klausimas, paleistas į niekur: „Ir už ką?“

Po kelių savaičių pažinties su Klonio gatvės herojais supratau ne tik kad jie visiškai kitokie nei visuomenė juos įsivaizduoja. Pasakiau sau, kad tai mano moralinė pareiga parodyti kokie jie iš tiesų. Taigi sekantį kartą atvykęs, kai aptarėme politinius reikalus, sutariau dėl pokalbio su keletu iš Neringos aplinkos žmonių. Apie Joną Varkalą ir Laimutę Visockienę neseniai rašiau savo FB paskyroje, o parengti pasakojimą apie ponią Audronę man užtruko keletą dienų apmąstytų ir po to dar keletą dienų rašymų bei taisymų. Manau, kad tai vienas svarbiausių kada nors mano rašytų tekstų.

Audronė Skučienė puikiai žino koks jos įvaizdis visuomenėje. Pasak žiniasklaidos įpiršto įvaizdžio, tai kažkokia kuoktelėjusi kirpėja, dėl riboto protelio įsitrynusi į patvorį ir ten viena garsiausiai šūkavusi prieš teismo sprendimą, trukdžiusi ramiai jį įvykdyti. Jei kas turėjo kantrybės gilintis, dar ji buvo teisiama dėl to, kad savo dukterėčios N.Venckienės nurodymu vadovavo neteisėto šnipinėjimo tinklui, kuris neva sekė Kauno teisėją Milinį ir dar kažkokius violetinių rūstybę užsitraukusius asmenis.

Jau pirmosiomis pokalbio minutėmis galutinai išsisklaidė šmeižikiškas įspūdis, kad tai kažkokia neadekvati poniutė. Pasirodo, visai ji ne kirpėja, o verslininkė, grožio salono įkūrėja. Maža to, dar ji ir dailininkė, o apie jos tapybos gebėjimus galite spręsti iš pridėtų paveikslų nuotraukų. Taigi žmogus, kuris gyvenime tikrai turi ką veikti.

Kodėl toks iškreiptas jos suvokimas visuomenėje? Ko gero, dėl tokio dalyko kaip aukos žymuo. Aukos žymuo – visai ne tai apie ką galbūt pagalvojote. Ponia Audronė tikrai nevaikšto sugįžusiu veidu, nedejuoja kiekvienam sutiktajam kokia ji nuskriausta. Aukos žymuo veikiau yra instinktyvus aplinkinių akstinas atstumti galingųjų nuteistą žmogų. Esama daug pasakojimų kai tremtiniai grįždavo iš Sibiro, o juos iš seno pažinoję kaimynai už nugarų išvadindavo banditais ir kreipdavo akis į kitą pusę. Tai įsisąmoninta ar ne visai įsisąmoninta savisaugos reakcija, kai stengiamasi nesuartėti su galingajam neįtikusiu asmeniu, kad dėl to galingasis ir ant jo neužsirūstintų. Todėl aplinkiniai savo galvose uždeda tam nukentėjusiam aukos žymę, o iš tiesų parodo kad patys yra aukos – bijau, todėl atsižegnoju nuo žmogiškumo ir elgiuosi kaip sarginis šuva gaujoje.

Kreipiu kalbą apie tuos šimtą dvidešimt teismo posėdžių, kuriuos pašnekovei teko praeiti. Šie atsirado tuomet, kai ji ėmėsi organizuoti bado akciją kad būtų tiriama kodėl (neva netyčia užspringusio) Drąsiaus Kedžio kūnas tiek sužalotas, nusėtas mėlynių ir sužeidimų. Netrukus po to A.Skučienė susilaukė oficialaus kaltinimo, kad ji Neringos pavedimu organizavo kai kurių svarbių asmenų Kaune sekimą.

Prasidėjo ilgos ir nuobodžios kelionės į Šiaulius, kur ją teisė pastarosiomis dienomis dėl kyšio sulaikytas prokuroras Raimundas Jurgaitis. Audronė Skučienė posėdžius apibūdina taip: visi susirenka, atsidaro durys ir tarnautojas įveža vežimėlį bylos aplankalų. Šie įspūdžiui sustiprinti pastatomi greta teisėjų.

Prasideda teismo procesas. Teisėjas Jurgaitis su kolegomis kviečiasi liudininkais visokius įtartinus asmenis, dalies kurių A.Skučienė gyvenime nėra regėjusi. Pagrindiniai liudininkai – asocialus asmuo V.Keršis, įtartinos psichikos M.Kuprevičius, na ir, kaipgi be jos, LR žurnalistė Asta Kuznecovaitė. Šie asmenys patvirtina, kad taip, šnipinėtojų gauja iš tiesų veikė, o po to sekė nesibaigianti virtinė epizodų, kai „nenustatyti asmenys nenustatytomis aplinkybėmis“ neva šnipinėjo vieną ar kitą asmenį. Visa tai bylos tikrovėje išsitempė į intensyvų šnipinėjimo tinklą, kuris neteisėtai sužinojo gausybę dalykų.

Kaltinamoji visa tai galėjo tik bejėgiškai stebėti. Teisėjai atmesdavo prašymus liudininkais pakviesti jos nurodytus asmenis, nes tai neva neturi bylai reikšmės. Vietoj to jai teko vaidmuo stebėti savo atskirą gyvenimą gyvenantį teismo procesą, kurio ji niekaip negalėjo paveikti. Gryna fantasmagorija, siurrealistiškai prieš akis besilydanti tikrovė, kai absurdas įgauna konkretesnes formas nei tikrovės pamatai. Ne šiaip įžangoje išsiplėčiau kas yra kafkiškas procesas, arba absurdo teatras, jeigu pasiskolinsime kito XX amžiaus literatūros klasiko, airių dramaturgo S.Becketto kūrybinio žanro pavadinimą. Taip pat vaizduotėje iškyla S. Dali siurrealistinė tikrovė, kai nieko nėra tikra išskyrus visuotines tikrovės deformacijas. Tai, apie ką kūrė iškiliausi praėjusio amžiaus menininkai, šiame pasakojime iškilo gyvu pavidalu.

Galiausiai nuosprendis – 15 000 eurų baudos ir 3 metai lygtinai. Kaip ji dėl to jaučiasi? – Jaučiasi apiplėšta. Jaučiasi, kad visas tas teatras buvo užsuktas tik tam, kad palengvintų piniginę jai kaip pensininkei sunkiai įkandama suma. A.Skučienė mano, kad pats teismo procesas buvo apiplėšimo veiksmas. Ji buvo priversta stebėti sukurptą tikrovę, kurioje taip ir liko neatsakyta į atsakymo besiprašantį klausimą: jeigu tokia šnipinėjimo agentūra ir būtų veikusi, kam N.Venckienei, A.Skučienei to galėjo reikėti?

Visa tai savo ruožtu prašosi sekančio klausimo: jeigu teismas nustatė, kad pilietė Skučienė vadovavo neteisėtam šnipų tinklui, jeigu ji tai darė pilietės Venckienės pavedimu, kodėl tuomet dėl to neteisiama N. Venckienė? O ji neteisiama dėl to, kad šį kaltinimą kaip iš piršto laužtą atmetė JAV teismas, todėl Lietuva neteko galimybės ją dėl to persekioti. Susidarė dviprasmiška padėtis, kai JAV pasisakė, jog kaltinimai nepagrįsti, o Lietuva pagal šiuos kaltinimus nuteisė tariamus vykdytojus, bet neteisia vadeivos.

Daug kas bijo šakotis prieš teisėsaugą. Geriau, sako, kaip nors tyliai prasėdėsiu, gal kaip nors nepapulsiu jiems į akiratį. Ponia Audronė pateko, todėl gali būti geras indikatorius kaip keičiasi žmogaus psichologija susidūrus su piktybiniu persekiojimu. Pasak Audronės, tuomet baimė kaipmat praeina, į jos vietą stoja ryžtas ir pyktis. Savisaugos sumetimai kaipmat pasitraukia į tolimą planą, telieka karštas užsidegimas kautis už teisingumą. Kažką panašaus šiomis dienomis matome Baltarusijoje, kai milicininkų agresija paskatino žmones iki tol dar neregėto masiškumo mitingams, streikams visoje šalyje.

Šiandien mano pašnekovė – nuolatinė viešnia „Drąsos kelio“ būstinėje. Aišku kaip dieną, ji pasirengusi žengti toli dėl teisingumo. Joje išties nemažai Venckienės.

Aurimas Guoga

Facebook komentarai
Back To Top