skip to Main Content
Ir visgi niekas apie politinius reiškinius nekalba taip iš esmės, kaip tą daro Radžvilas. Šį kartą apie dvi senas naujoves – apie neapykantos kalbą ir dvikalbystę – unikalias grįžimo į laiku į liūdną ir neseną praeitį formas.
Tik trys citatos, neapkraukime skaitytojo:
1) Šalis, kurioje nėra visiems piliečiams privalomos vartoti viešajame gyvenime kalbos, iš tikrųjų yra ne valstybė, o politiškai nesuvereni teritorija, kurios įvairiose dalyse dominuoja tik „savanoriškai“ ten gyvenančių žmonių „sutinkamos“ vartoti kalbos.
2) Neapykantos ar tyčiojimosi sąvokos naujojo komunistinio judėjimo veikėjams tokios patrauklios dėl vienintelės priežasties – atriša rankas savivaliauti. Be abejo, kada jie bus traktuojami „nepagarbiai“ arba bus „nekenčiami“ – spręs patys arba tą darys Lygių galimybių kontrolieriai ir kitos neokomunizmo aktyvistais pildomos kontoros. Tikslas – nutildyti: viena kita administracinė byla, milžiniška bauda už „neapykantą“ ar „nepagarbą“, ir visi supras naujas žaidimo taisykles. Įbauginti visuomenei šito pakaks. Stebėtinai atvirai pasakyta: „sukurti visuomenėje labai aiškų supratimą“. Tai reiškia – sistemingai bauginti baudomis tol, kol niekas nedrįs net prasižioti.
3) Lietuvoje susidarė iš tiesų paradoksali, prieš trisdešimt metų net šiurpiausiame sapne negalėjusi pasivaidenti padėtis. M. Burokevičiaus KPSS „platformininkų“ partija buvo pelnytai uždrausta. Atkakliai kovojama su praeityje įstrigusiais ir pogrindžiuose tūnančiais komunistuojančiais marginalais. Tačiau pati partija atgimė, o jos išpažintos idėjos kaip niekada klesti. Savaime kyla asociacijos su garsiojo Hario Poterio priešininku valdovu Voldemortu, kuris, virtęs šešėliu, vis stengiasi susigrąžinti kūną. Jam vis nesisekė. O štai M. Burokevičiui pavyko: jo idėjos iš aukščiausių tribūnų ir žiniasklaidoje skelbia visa Laisvės vardu pasivadinusi partija.
LRT.lt nuotrauka
Facebook komentarai
Back To Top });}(jQuery));