skip to Main Content

Kad mėginimai įvesti tiesioginį valdymą nesikartotų

 

         Ne taip seniai Rokiškio rajono savivaldybės aktyvų pozityvų darbą bandė paralyžiuoti, neaišku kam ir kokioms idėjoms atstovaujanti, asmenų grupelė. Kyla natūralus klausimas, ar rinkėjai, rinkdami Irmantą Tarvydį ir naujosios daugiapartinės daugumos atstovus (Tadą Barauską, Vytautą Masiulį, Vytautą Vilį, Algį Kazulėną, Virginijų Lukošiūną, Andrių Burnicką, Stanislovą Dambrauską, Laimą Keraitienę, Gintarą Girštautą, Vidmantą Maželį, Stasį Meliūną, Laimutę Sadauskienę, Vitalijų Jocį) į rajono tarybą, įpareigojo juos visais įmanomais būdais siekti mero, išrinkto visų rajono gyventojų, nušalinimo. Minima grupelė, neaišku kam atstovaujanti (specialūs tyrimai dėl grupelės siekių nebuvo atlikti, o reikėtų) pasirinko gana keistą būdą suvesti sąskaitas su Rokiškio rajono meru Antanu Vagoniu – įvesti tiesioginį valdymą. Sąskaitų suvedinėjimo priežastys liko neaiškios iki šiol, tik aišku, kad mero Antano Vagonio nemėgsta nei Seimo narys Raimundas Martinėlis, nei buvęs daugkartinis Seimo narys Vytautas  Saulis. Maždaug tris mėnesius naujoji daugiapartinė dauguma nieko neveikė, tik siekė tiesioginio valdymo, rašydama skundus visoms žinomoms institucijoms, įtraukdami į šį procesą ir Seimo narį Raimundą Martinėlį. Kyla pagrįstų abejonių, kad minėti asmenys nežino, kas yra tiesioginis valdymas, kada jis įvedamas, bei ką reiškia jo įvedimas rajone. Svarbu susivokti, ar Rokiškio rajonas buvo negraži išimtis, ar tai nedraugiškų jėgų vykdomos bendros destrukcijos Lietuvos respublikoje dalis. Rokiškio spauda svariai prisidėjo eskaluodama tiesioginio valdymo būtinybę, o galėjo informuoti rajono gyventojus, kur ir kada toks buvo įvestas ir kodėl staiga tiek daug rajonų po tiesioginių mero rinkimų panoro tiesioginio valdymo.

            Reikia pasakyti, kad tiesioginio valdymo instrumentas yra neabejotinai privalomas valstybės valdymo arsenale. Jis naudotinas ne tik tam, kad būtų galima apsisaugoti nuo tiesioginių pasikėsinimų į Lietuvos teritorinį vientisumą, bet ir tada, kai kėsinamasi į kitas konstitucines normas, pavyzdžiui, kai pažeidžiamos Lietuvos piliečių teisės, kurias ginti įpareigota Valstybė. Štai 1991 metų rugpjūtį, žlugus pučui Maskvoje, Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba rugsėjo 4 dieną nutarė paleisti Šalčininkų, Vilniaus rajono ir Sniečkaus (dabar Visaginas) tarybas, čia įvesti tiesioginį valdymą. Svarbiausi autonomijos organizatoriai, pabūgę teismo, pabėgo iš Lietuvos. 1992 metų liepą tiesioginis šių rajonų valdymas buvo panaikintas ir juose įvyko demokratiniai savivaldybių rinkimai.

         Tai kokie gi įvykiai Rokiškio rajone leido naujajai daugiapartinei daugumai siekti tiesioginio valdymo ir paskatino dėl jo įvedimo kreiptis į Vyriausybę, Prezidentūrą ir t.t. Ar dėl Rokiškio rajono savivaldybės veiksmų buvo kilęs pavojus Lietuvos teritorijos vientisumui – ne. O gal vadovaujant merui Antanui Vagoniui daugiapartinė dauguma pastebėjo pasikėsinimą į piliečių konstitucines teises – gal buvo uždarytos mokyklos, ligoninės, sustabdytas vandens, dujų tiekimas ir t.t. – ne. Blogiausia yra tai, kad naujoji daugiapartinė dauguma formalų pažeidimą (per nustatytą 2 mėnesių terminą nebuvo paskirtas vicemeras ir administracijos direktorius), atsiradusį ne be tos pačios daugiapartinės daugumos kaltės, bandė pateikti kaip konstitucinių teisių pažeidimą. Panašių formalių pažeidimų buvo ir esama kituose rajonuose: Druskininkų, Kelmės, Telšių, Kaišiadorių ir t.t.. Tiesioginio valdymo įvedimo dalyvių masiškumas leidžia įtarti, kad tai mums nedraugiškų valstybių siekis destabilizuoti padėtį Lietuvoje. Matyt, neatsitiktinai pastaruoju laiku akcentuojama, kad verslininkai, turintys ryšių rytuose, neturėtų (kaip Irmantas Tarvydis) dalyvauti politikoje. O kaip mūsų rajone su verslu rytuose ir apskritai su rytais siejami asmenys prikalbino konservatorius atstovauti jų interesus, yra didelė paslaptis. Todėl Antano Vagonio komitetas, turėdamas daugumą naujoje Rokiškio rajono savivaldybės taryboje, turėtų ištirti bandymo įvesti tiesioginį valdymą priežastis.

      Kai pažeidinėjami įstatymai, nevykdomi teismo sprendimai, kaltąjį galima patraukti teisinei atsakomybei. O ką daryti, kai įstatymai ir Konstitucija pažeidžiami, prisidengiant kolektyvine atsakomybe, kad sprendimą priėmė rinkėjų išrinkti tarybos nariai? Ar panaši situacija kartosis, priklauso nuo rinkėjų.

       Norėčiau priminti Alberto Enšteino pastebėjimą, kad jam žinomi du beribiai dalykai – tai visata ir žmonių kvailumas. Tiesa, dėl visatos genijus abejojo. Dėl kvailumo – lieka viltis, kad tai netiesa ir rokiškėnai nebalsuos už tuos, kurie dėl asmeninių paskatų norėjo įvesti tiesioginį valdymą rajone. Tam kitų priežasčių nebuvo, o Lietuvos Vyriausybė nepasidavė Irmanto Tarvydžio ir jo bendražygių provokacijai.

 

Viktoras Jencius -Butautas

 

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top