skip to Main Content
„Kad jūs matytumėte, kaip tas vyras pradėjo tą duonos kepaliuką bučiuoti, kaip jis verkė…“ – Aldona Pupelienė apie savo nepamirštamas gyvenimiškas ir savanorystės patirtis

„Kad jūs matytumėte, kaip tas vyras pradėjo tą duonos kepaliuką bučiuoti, kaip jis verkė…“ – Aldona Pupelienė apie savo nepamirštamas gyvenimiškas ir savanorystės patirtis

„Onkologijos institute dirbau daugiau kaip 40 metų, – pasakoja maltiečių savanorė Aldona Pupelienė (jos šeima vaikystėje – nuotr. viršuje). – Daug ten teko visko matyti – žmogiškų tragedijų, skausmo, netekčių… Esu labai jautri, todėl labai dėl tų sergančių žmonių pergyvendavau, paguosdavau, padėdavau kuo galiu. Išėjusi į pensiją supratau, kad man trūksta veiklos, noriu kažką naudingo veikti, padėti… Taip ir atėjau savanore pas maltiečius…“

Atvykimas į Vilnių

į Vilnių Aldona atvyko iš Dzūkijos kaimo, būdama vos  keturiolikmete paaugle.

„Atvykau į vieną šeimą Vilniuje dirbti aukle, prižiūrėti jų mažą berniuką, – prisimena Aldona. – Šeimininkai šiltai mane priėmė ir globojo kaip tikrą dukrą. Juos laikau savo antrąja šeima.“

Aldona kilusi iš daugiavaikės šeimos – trys broliai ir trys seserys.

„Jauniausio broliuko netekome, – pasakoja moteris. – Tėveliai taip pat mirę. Tačiau su visais kitais šeimos nariais santykiai yra labai šilti, palaikome vienas kitą kaip galime.“

Aldona išvyko į Vilnių todėl, kad kaime savo ateities nematė.

„Kaime mano tėviškėje yra nuostabiai graži gamta ir gyvena tikrai labai geri žmonės, – pasakoja moteris. – Tačiau aš širdyje visada troškau naujų patirčių, naujos veiklos, naujų žmonių… Be to, žinojau, kad jeigu kas nors nepavyks Vilniuje  – į gimtuosius namus visada galėsiu sugrįžti, tėvai mane visada priims…“

Aldona jaunystėje

Aldona labai pamilo savo prižiūrimą berniuką ir ją priėmusią šeimą Vilniuje, kuri taip pat be galo ją mylėjo.

„Jie mane visada vadino ne kitaip kaip „mūsų Aldutė“, – susijaudinusi prisimena moteris. – Rūpinosi, prižiūrėjo, neleido paslysti dideliame mieste, nueiti netinkamais keliais… Visada žiūrėjo, kad aš laiku grįžčiau namo, kad mokyčiausi, siekčiau didelių tikslų…“

Su ją priėmusia Vilniaus šeima Aldona pragyveno daug metų.

Pabaigė mokslus, ištekėjo. Tačiau šiltus santykius su buvusia šeima išlaikė visam gyvenimui.

Onkologijos institutas

Daugybę savo gyvenimo metų Aldona Pupelienė atidavė Onkologijos institutui.

„Atėjau dirbti ten 1976 metais, kai Onkologijos institutas buvo Polocko gatvėje, – prisimena Aldona. – Tada kartu ten buvo ir Onkologinė ligoninė. Suaugusiųjų ir vaikų skyriai tais laikais dar buvo kartu. Dirbau ten 40 metų, iki pat išėjimo į pensiją…“

Darbas Onkologijos institute Aldoną labai stipriai veikdavo emociškai.

„Verkdavau, kai matydavau ligoninėje tuos mažučius vaikučius be plaukučių, jau po chemoterapijos seansų, – prisimena Aldona. – Pati tada jau buvau mama, todėl mylėjau juos kaip savo pačios vaikučius, stengdavausi padėti kaip galėdama, paguosti…“

Ypač moterį graudino vaikams atliekamas skausmingas gydymas ir begalinis jų tėvų skausmas.

„Atsimenu, kartą vienam vaikučiui reikėjo atlikti kažkokią skausmingą procedūrą ir jo mamą gydytojai paprašė išeiti, – prisimena Aldona. – Kad jūs žinotumėte, kaip tas plika galvute, išbalęs vaikutis išsigando. Kaip jis nenorėjo mamos paleisti, šaukė, verkė, klykė: „Mama, mama, mama…!“ Kaip aš tada, atsimenu, raudojau, kaip man buvo jų visų gaila…“

Labai įstrigo Aldonai ir vienas Naujametinis vaikų eglutės renginys Onkologinėje ligoninėje.

„Kartą atsimenu, buvo Naujametinė eglutė, – prisimena Aldona. – Pakvietė ten, žinoma, mūsų mažuosius ligoniukus, darbuotojai taip pat ir savo vaikučius atsivedė. Šokom visi aplink eglutę… O viena mergaitė staiga sako: „Aš nenoriu duoti tam berniukui rankytės…“ Tas mažiukas sukūdęs ligoniukas buvo plika galvyte po švitinimo, mergaitė galbūt bijojo…  Aš tuoj pat prie jos prišokau: „Duok prašau rankytę berniukui, šokam visi… Jis dar mažiukas, bet irgi nori kartu šokti…“

Pasak Aldonos, Onkologiniame dispanseryje jai tekdavo pamatyti ir vėžiu susirgusius  artimus žmones, draugus ir giminaičius.

„Onkologinėje ligoninėje gulėjo serganti plaučių vėžiu mano vyro mama, kiti šia baisia liga sergantys giminės, draugai… – prisimena Aldona. – Atsimenu vieną savo giminaitę iš Panevėžio, kuri sirgo žarnyno vėžiu. Ji taip prašydavo manęs ateiti pas ją į palatą,  palaikyti už rankos.„Aldute, tu tik pabūk prie manęs…, – sakydavo. – tik pabūk…“

Ir Aldutė ateidavo, pabūdavo… Vos galėdama sulaikyti ašaras guosdavo kaip galėdama.

„Sakydavau tiems į mirtinos ligos glėbį pakliuvusiems žmonėms gražiausius žodžius, – prisimena moteris. – Tikindavau, kad jie pasveiks, kad viskas bus gerai… Nors pačiai širdį man tada taip skaudėjo, taip maudė… Verkdavau pati viena,nes žinojau, kad nebus jiems gerai…“

Tačiau kartais būdavo ir išimčių, kurias Aldona atsimena su dideliu džiaugsmu.

„Būdavo kartais, kai žmogui nepasitvirtina onkologinė diagnozė, arba jis išgyja, – atsimena Aldona. – Dieve, kaip tada visi mes džiaugdavomės… O pats buvęs ligonis tiesiog spindėdavo iš džiaugsmo, iš mirties nagų ištrūkęs…“

Aldonos Onkologinė ligoninė labai nenorėjo išleisti į pensiją, tačiau moteris nusprendė baigti savo darbo karjerą ten.

„Kur tik aš dirbdavau, tai aš visur pritapdavau, net nežinau, kam aš turiu būti dėkinga už tai, – prisimena moteris. – Ir man visur buvo gera. Onkologiniame aš dirbau daug metų, labai susigyvenau su visais… Kai pagaliau nutariau išeiti, tai ir aš pati verkiau, ir mano kolegos negalėjo ašarų sulaikyti…“

Atėjo savanoriauti pas maltiečius

„Esu našlė, mano vyras prieš dvidešimt metų mirė nuo insulto, – pasakoja Aldona. – Užauginau du vaikus. Taip pat turiu anūką, kuris studijuoja Olandijos universitete, tačiau karantino metu studijos vyksta nuotoliniu būdu, todėl dabar jis gyvena kartu su manimi…“

Pasak Aldonos, po keleto dešimtmečių intensyvaus darbo Onkologijos institute ji iš pradžių tikėjo, kad būdama pensijoje ji pailsės ir užsiims kuo nors įdomiu.

„Tačiau išėjusi į pensiją iš karto pajutau, kad man labai trūksta veiklos, – dalijasi mintimis moteris. – Ir ne bet kokios veiklos, bet naudingos. O čia tik paruoši valgyti, pasitvarkai namuose. Norėjau kažkam padėti, būti reikalinga.

Ateiti pas maltiečius savanoriauti Aldoną pakvietė jos draugė Danutė. Ji susirado darbą  ir dėl laiko stokos  nebegalėjo toliau savanoriauti, todėl ji ieškojo gero žmogaus, kuris tiktų.

Tiesiogiai prisilietė prie vargo ir skurdo

„Mano užduotis yra išduoti maisto produktus nepasiturintiems vilniečiams, – pasakoja Aldona. – Maisto produktus maltiečių savanoriai atveža iš juos aukojančių parduotuvių. Gautus produktus reikia atidžiai surūšiuoti, sutikrinti galiojimo datas.“

Pasak Aldonos, ji anksčiau niekada nepagalvodavo, kiek daug yra žmonių, kurie kenčia nepriteklių.

„Maistas daugumai mūsų yra įprastas, o ne prabangos dalykas, – dalinasi mintimis moteris. – Tačiau savanoriaudama pas maltiečius, bendrauju su tais, kuriems duonos kepaliukas ar kitas įprastas produktas yra tikrai vertybė, už kurį jie dėkoja iš visos širdies…“

Pasak Aldonos, kažkodėl dar vis gaji Lietuvoje yra nuomonė, kad paramos prašytojai tik visokie valkatos ir degradavę asmenys, kurie gyveno netinkamai ir nesugebėjo užsidirbti normaliam gyvenimui.

„Visokių gyvenime yra situacijų, – pasakoja Aldona. – Žinoma, niekas jaunystėje neplanuoja gyvenime vargti ir skursti, tačiau likimas kartais patvarko kitaip ir apverčia žmogaus gyvenimą taip, kad net įsivaizduoti nebuvo galima…“

Pavyzdžiui, pas Aldoną produktų paimti ateina tokia suvargusi močiutė. Jos dukra mirė ir močiutė  turi  auginti savo anūkėlius. Tačiau ne tik anūkėliai močiutei rūpi – jos vyras guli namuose paralyžiuotas po insulto, jį irgi reikia  prižiūrėti.

„Man labai gaila tos močiutės, – sako Aldona. – Padedu jai kiek galiu ir pati asmeniškai…“

Kita produktų ateinanti paimti moteris yra šešių vaikų mama, kurią paliko vyras.

„Labai vargsta ta moteris, tačiau vaikučius savo augina puikiai – visi švarūs, išauklėti, – pasakoja Aldona. – Buvo ne kartą juos atsivedusi, tai malonu žiūrėti…“

Pas maltiečius Aldona savanoriauja trečiadieniais. Kitomis savaitės dienomis produktų dalinimo darbą atlieka kiti maltiečių savanoriai.

„Dabar  nuolatinių maistą pas mus imančių žmonių per savo dieną turiu dešimt, – pasakoja Aldona. – Visus juos gerai pažįstu, žinau jų gyvenimo istorijas, problemas…“

Karantino reikalavimai suvaržo bendravimą

Pasak Aldonos, visiems tiems žmonėms reikia ne tik maisto, bet ir šilto žmogiško žodžio, užuojautos, palaikymo.

„Jie ne tik labai skursta, bet dažnai yra ir vieniši, – pasakoja moteris. Jie neturi su kuo pabendrauti, pasipasakoti, todėl stengiasi išnaudoti kiekvieną galimybę.“

Pasak Aldonos, laikydamiesi karantino reikalavimų, maltiečiai dabar turi išduoti maisto produktus ne savo patalpose, bet lauke.

„Mes dabar negalime šių žmonių įsileisti pas save į vidų, – kalba moteris. – Produktus dabar dėžėse nešame į lauką. Tai didelis apsunkinimas tiek jiems, tiek mums, tačiau nieko negalime pakeisti.“

Maisto dalinimas lauke su apsaugos priemonėmis ir laikantis nustatytos distancijos bendravimą apsunkina dar labiau.

„Dabar jau neina kalba apie kokius nors pokalbius, ilgesnį bendravimą, – kalba moteris. – Žmonės bijo apsikrėsti Covid-19, todėl stengiasi laikytis vienas nuo kito toliau…“

Pasak Aldonos, maltiečiai remia ir keletą pabėgėlių (iš Sirijos ir Baltarusijos), kuriems pagalba maistu irgi reikalinga.

„Kartais iš IKI tinklo gauname paruoštų sumuštinių su įvairia mėsa, – pasakoja moteris. – O kaip žinoma pabėgėliai iš Sirijos musulmonai nevalgo kiaulienos. Jiems tokiais atvejais visada parenku sumuštinių su vištiena. Kad jūs matytumėte, kokie tie žmonės būna laimingi, kaip jie savo kalba man dėkoja, kaip spaudžia ranką prie širdies, lenkiasi su didžiausia pagarba…“

Pagalba kaimynams

Aldona padeda ir savo daugiabučio senyviems kaimynams. Ypač tiems, kurie patys jau nebegali apsitarnauti.

„Pas mus devintame aukšte gyvena kaimynė su dimensija ir jos 80-metis vyras su daugybe ligų. – pasakoja Aldona. – Anksčiau ta kaimynė buvo sveika, dirbo geležinkeliečių ligoninėje vyr. sesute, o dabar ji jau du mėnesiai slaugos ligoninėje guli… O jos vyras dėl savo ligų niekuo jai padėti negali… Tai aš ir jai padedu ir jam atnešu produktų iš parduotuvės, paruošiu valgyti… Turime vienas kitam padėti, kaipgi kitaip?“

Ekstremalioje padėtyje atsidūrę žmonės

Pasak Aldonos, kartais jai tenka susidurti ir su ekstremalioje padėtyje atsidūrusiais, o taip pat ir psichinę negalią turinčiais asmenimis.

Pasak jos, vienas iš maisto produktus gaunančių žmonių – vyras, turintis psichinę negalią, gyvenantis su mama.

„Iš pat pradžių pastebėjau, kad tas vyras turi visokių keistumų, – pasakoja Aldona. – Pavyzdžiui, jis ateidavo žiemą, spaudžiant šalčiui, neapsivilkęs nei striukės, nei palto, o tik su senu megztiniu… Net nustėrau tai pamačiusi. Padovanojau jam savo sūnaus striukę, šiltų drabužių, kojinių…“

Išgirdę apie tai, kad maltiečiai savo patalpose išduoda maisto produktus nepasiturintiems, kartais pas Aldoną užklysta ir visai nepažįstami žmonės, maldaujantys duoti maisto.

„Kartą, atsimenu, atėjo pas mane toks labai sulysęs pagyvenęs žmogus, – prisimena Aldona. Jis manęs paprašė duonos… Daviau jam tada ir duonos, ir batonų… Tai kad jūs matytumėte, kaip jis pradėjo tą duoną bučiuoti, verkė… Nepažinojau aš to žmogaus, nežinau, kas jis yra, tačiau tokiais atvejais juk negali gi nepadėti. Ir kai pamatai, kaip jis brangina tą duonos kepaliuką, supranti, kokia jam tai yra didelė vertybė…“

Pasak Aldonos, savo gyvenimo be maltiečių dabar ji nebeįsivaizduoja.

„Esu pasiruošusi savanoriauti, kiek tik galėsiu, – kalba Aldona. – Atradau save maltiečių veikloje, matau didžiulę jos prasmę ir nepaprastai džiaugiuosi, kad galiu pati prie šios pagalbos prisidėti…“

Šimtų tokių savanorių kaip Aldona dėka, maltiečiai šiuo metu 43 Lietuvos miestuose pastoviai globoja daugiau kaip 2600 senų, ligotų ir vienišų senolių, vykdo jiems padėti skirtas „Savanoriškos priežiūros namuose”, „Maistas ant ratų” programas.. Taip pat maltiečiai vykdo Ligonių ir neįgaliųjų transportavimo paslaugą „Važiuojam”, 16 – oje Lietuvos miestų veikia maltiečių Vaikų dienos centrai.

Maloniai prašome paremti maltiečių veiklą ir paskirti savo 1, 2 proc. nuo GPM maltiečiams.Daugiau informacijos: http://bit.ly/MaltieciaiParama

PRANEŠIMĄ PASKELBĖ: ARVYDAS BRUŽAS, SUVERENAUS KARINIO HOSPITALIERIŲ MALTOS ORDINO AMBASADA LIETUVOJE
Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));