skip to Main Content

Bronis Ropė

 

Europos parlamento narys,

 

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos pirmininko pavaduotojas

 

Ką (Lietuvai) pasakė Europos Komisijos pirmininkas?

 

Kokias ilgalaikes gaires nusibrėšime dėl migrantų krizės, ekonomikos valdymo, išorės 

 

santykių europinių gairių – daug peno apmąstymams šiuo klausimu siūlo praėjusį 

 

trečiadienį paskelbtas Europos Komisijos pirmininko Jeano-Claude’o Junckerio 

 

metinis pranešimas.

 

Pradžiai, mane itin nudžiugino ir Ž. K. Junkerio pranešimo pabaigoje išvardinti klausimai, kuriais 

 

jis nemano esant verta diskutuoti. Greta visos Europos palaikomo teiginio, kad negalima leisti 

 

egzistuoti Kiprą dalijančiai sienai, jis pažymėjo, jog padėtis, kai litras pieno kainuoja mažiau nei 

 

litras vandens, yra lygiai taip pat netoleruotina. Kaip ypatingo politinio svarstymo nereikalaujantį 

 

faktą Komisijos vadovas akcentavo poreikį sugriauti Europos pieno rinkoje įsitvirtinusias perdirbėjų 

 

oligopolijas, tuo pakartodamas ir Lietuvos žemės ūkio ministerijos, ūkininkų, taip pat ir mano ne 

 

kartą žodžiu išsakytas ir raštu dėstytas mintis dėl šio svarbaus kaimo ekonomikos sektoriaus 

 

ateities.

 

Deja, kitais klausimais EK vadovas pateikė gerokai niūresnę perspektyvą. Itin grėsminga jos dalis – 

 

pusė milijono vien oficialiai per pirmą šių metų pusmetį suskaičiuotų migrantų tapo pripažinta 

 

problema ir rimtu išbandymu visai ES. Tą liudija ir šiai temai skirtos 38 iš 77-ių EK vadovo kalbos 

 

minučių ir 4 mlrd. eurų, jau išleistų pagalbai pabėgėliams vien iš Sirijos.

 

ES, kaip vertybių bendruomenė, humanitarinės katastrofos akivaizdoje turi veikti, ginti savo 

 

vertybes. Deja, siūlomas sprendimas – praktinis europinis solidarumas skirstant priėmimo kvotas 

 

tarp valstybių narių, mano manymu, yra labai paviršutiniškas, nesprendžiantis nei krizės priežasčių, 

 

nei jos padarinių. Blogai, kad jis neteisingai įvardija ilgalaikę perspektyvą. Vargu ar atsiras daug 

 

tikinčių, kad patogių pabėgėlių priėmimo sąlygų sudarymas užtikrins, kad jų kilmės šalyse 

 

įsivyrautų taika ir stabilumas. Ne ką daugiau optimistų sulauks ir viltis, kad saugių kilmės šalių 

 

sąrašo sudarymas padės atskirti ekonominius ir politinius migrantus masėje žmonių, dažniausiai 

 

neturinčių jokių dokumentų. Arba kad pabėgėlių priėmimas, integracija ir aprūpinimas socialine 

 

parama padės išspręsti tokias struktūrines ES problemas, kaip aukštas nedarbo lygis, menkos 

 

investicijos į aukštą pridėtinę vertę generuojančias technologijas, sunki padėtis žemės ūkyje. Todėl, 

 

žiūrint iš platesnės perspektyvos, Junkerio siūlymas keisti Dublino sistemą, reikalaujančią, kad 

 

prieglobstį persekiojamiems pabėgėliams suteiktų pirmoji ES valstybė narė, į kurią jie kreipiasi, yra 

 

tik labai paviršutiniška priemonė.

 

Gaila, dėl riboto klausimams skirto laiko nespėjau paklausti ES užsienio ir saugumo politikos 

 

įgaliotinės Federikos Morgerini (Federica Mogherini). Labai norėjau iš pirmų lūpų išgirsti ką ir kaip 

 

Komisija planuoja veikti konkrečiai tose šalyse, iš kurių ir kyla pagrindiniai migrantų srautai. Ir ar 

 

apskritai ES išorės santykių tarnyba turi platesnę viziją šiuo klausimu.

 

Esu įsitikinęs, kad iš EK pirmininko kalbos keletą išvadų turėtų pasidaryti ir Lietuva. Visų pirma – 

 

mums tikrai teks priimti kažkiek migrantų. Kol kas paskelbtas skaičius – 1105, nors mūsų šalies 

 

aukščiausios vadovybės ir vertinamas kaip adekvatus, visgi panašu, yra gerokai optimistinis. 

 

Nesiimant ryžtingų veiksmų ES kaimynystėje, migrantų skaičius tik didės, o nesikeičiant ES 

 

migrantų priėmimo politikai – didės poreikis juos priimti ir Lietuvoje. Ne paskutinį vaidmenį čia 

 

atliks ir migrantų teisė į šeimos susijungimą, t.y. teisė atsivežti ir migranto šeimą. Visiškai pritariu 

 

Lietuvos institucijų pozicijai veikti aplenkiant įvykius ir nelaukiant spaudimo, siekti atsirinkti 

 

migrantus, kurie turi didžiausią potencialą adaptuotis mūsų šalyje. Svarbu, kad ir visuomenė 

 

supranta tokio sprendimo reikalingumą. Kartu raginu galvoti apie tolimesnį sprendimą, būtent, ar 

 

mes juos priimame laikinai, iki baigsis krizė, ar neribotam laikotarpiui? Ar mes sieksime kad 

 

migrantai tolygiai pasiskirstytų po šalį ir taip geriau integruotųsi į visuomenę, pavyzdžiui, 

 

apgyvendindami tuštėjančius provincijos miestelius, o gal sieksime sudaryti jiems sąlygas gyventi 

 

glaudesnėmis bendruomenėmis? Ar mes reaguosime į Lietuvos ir užsienio spaudoje neretai 

 

pasitaikančią informaciją apie galimą Islamo valstybės kovotojų įsimaišymą tarp pabėgėlių ir 

 

numatysime konkretų atoveiksmį jų keliamai grėsmei? Ar pradėsime dialogą su verslo atstovais 

 

apie darbo vietų pasiūlą migrantams? Tai tik keletas klausimų, į kuriuos atviri ir aiškūs atsakymai 

 

parodytų mūsų valstybės pasirengimą dorotis su šiuo kasdien vis didėjančiu iššūkiu.

 

Perpus mažiau nei migrantų krizei laiko užėmusi Junkerio kalbos dalis, skirta Graikijos, euro zonos 

 

ir ekonomikos klausimams, atrodė gerokai optimistiškesnė. Ir tai ne vien savigyra dėl to, kad 

 

Komisija sugebėjo priversti populistinę Graikijos vyriausybę priimti reformų programą mainais į 35 

 

mlrd. eurų vertės paramos paketą. Tai buvo pasididžiavimas dėl sėkmingai praeito Europos 

 

solidarumo išbandymo ir vieningai pakartoto įrodymo, jog ES kartu reiškia ir gerą valdymą. 

 

Graikijai teks reformuoti neefektyvų valdymo aparatą, išmokti gyventi pagal išgales, tikėsimės, jog 

 

ir politinės partijos atpras dalinti neatsakingus pažadus.

 

Šiame kontekste Lietuvos fiskaliniai rodikliai atrodo gerai (esame vieni iš 10 valstybių narių, 

 

kuriems negresia makroekonominis disbalansas, turime vienus didžiausių ekonomikos augimo 

 

rodiklių ir dar daug kitų pasiekimų, kuriais galime didžiuotis), tačiau stebint Europos ūkio padėtį, 

 

peršasi keletas esminių išvadų. Visų pirma, turime atsakyti sau, ar ilgai galėsime išsilaikyti 

 

investuodami mažiau nei procentą BVP į mokslą ir tyrimus? Mažos investicijos į naujas 

 

technologijas lemia tai, kad Lietuvoje dominuoja menką pridėtinę vertę kuriantys sektoriai. Tik 

 

valstybei ir verslui kartu imantis realių, o ne popierinių žingsnių, sumažės 153 tūkstančių dydžio 

 

vien oficialių bedarbių armija, o ženkli dalis daugiau nei 600 tūkstančių mūsų šalies piliečių, 

 

esančių ties skurdo riba, žengs aiškų žingsnį gerovės link, likdami tėvynėje. Negalime pamiršti, ir 

 

tai pripažino pats Ž. K. Junkeris, kad krizė dar nesibaigė: jai įjungtas „pauzės“ režimas. Ir būtent 

 

todėl visi kartu turime siekti, kad visuomenė turėtų kuo didesnes galimybes ne tik dirbti, bet ir 

 

užsidirbti, kad susiformuotų saugias „finansines pagalves“, galinčias padėti oriai išgyventi 

 

atsinaujinus finansiniams sukrėtimams.

 

Nepamirškime, kad pastaroji finansinė perspektyva gali būti paskutinė, kai gauname dosnią ES 

 

paramą. Po 2020 m. ji gali būti jau gerokai mažesnė. Todėl dabartinei ir būsimajai vyriausybei 

 

tenka svarbi užduotis užtikrinti, kad europinė parama taptų ilgalaikio augimo sąlyga, o ne 

 

vienadienio pasigražinimo priemone. Gal kiek ir per optimistinis 315 mlrd. eurų investicijas 

 

numatantis Junkerio planas visgi yra puiki priemonė pasiekti, kad 2020 m. Lietuva galėtų didžiuotis 

 

darnia ekonomika, skaidria ir investicijas iš viso pasaulio traukiančia mokesčių sistema, ekologiška 

 

ir bent jau didžiąja dalimi nepriklausoma energetika, moderniu ir konkurencingu žemės ūkiu ir 

 

tolygiu gerovės pasiskirstymu visoje šalies teritorijoje, kurioje gyventų atvira iš puikiai išsilavinusi 

 

visuomenė.

 

Itin džiugu, kad Komisijos vadovas nuošalyje nepaliko Ukrainos temos. Europinio solidarumo 

 

demonstravimas su europinių reformų kelią pasirinkusia ir agresiją patiriančia kaimyne yra svarbus 

 

ES kaip tarptautinių santykių veikėjo stiprėjimo požymis. O pakartotas įsipareigojimas ginti 

 

Baltijos šalis – ir tam tikras mūsų saugumo garantas. Džiaugiuosi, kad Komisija suvokia 

 

pagrindinius iššūkius Ukrainai – išgyventi agresijos akivaizdoje ir modernizuotis, tapti efektyvia 

 

valstybe. Žinoma, tam tikslui paskolinti 3,41 mlrd. eurų yra lašas jūroje, tačiau kartu – ir svarbus 

 

požymis to, kad mums svarbūs Rytinės kaimynystės rūpesčiai yra gerai suvokiami Briuselyje, kas 

 

rodo Lietuvos diplomatų, o kai kada – ir atstovų Europos Parlamente bei kitose institucijose darbo 

 

rezultatus.

 

Diskusijose dėl kitos svarbaus EK pirmininko kalbos elemento – klimato kaitos, Lietuvos atstovai 

 

gali neraudonuoti. Atsakant į Komisijos raginimą plėtoti darnią energetiką, visuomet galima 

 

nurodyti, kad Lietuva yra viena iš keturių valstybių narių (kartu su Bulgarija, Estija ir Švedija), 

 

pasiekusių strategijoje „Europa 2020“ nustatytą atsinaujinančios energetikos procentą. Deja, turime 

 

sau pripažinti, kad tai nėra itin didelis pasiekimas. Šiuo metu mūsų šalyje iš atsinaujinančių išteklių 

 

sukuriami 23 procentai visos elektros energijos yra apgailėtinai mažas rodiklis lyginant tiek su 

 

Švedijos pasiekimais (52,1 proc.), tiek ir su daugelio valstybių siekiais. Rengiantis metų pabaigoje 

 

Paryžiuje numatytai pasaulinei kovos su klimato kaita konferencijai vykstančiose diskusijose 

 

negaliu rasti atsakymo, kodėl Lietuva taip vangiai išnaudoja unikalią galimybę pasinaudoti 

 

politinėmis tendencijomis ir, prisidėdama prie kovos su pasauliniu klimato atšilimu, plėtoti 

 

atsinaujinančią energetiką bei sumažinti iki minimumo savo priklausomybę nuo įvežtino kuro.

 

Vertinant bendrai, pirmasis šios, Ž. K. Junkerio žodžiais tariant, labiausiai politinės (t.y. 

 

pasirengusios ieškoti sprendimų visais klausimais) Komisijos vadovo pranešimas rodo drąsios ir 

 

sunkumų nevengiančios Europos formavimąsi. Visgi negalima pamiršti, kad galutinius sprendimus 

 

dauguma klausimų valstybės narės priima savarankiškai ir juos įgyvendina pačios. Ž. K. Junkeris 

 

pristatė savo viziją ir perspektyvą. Dabar atėjo metas ES valstybių narių, o tai yra – ir mūsų 

 

politikams pasidaryti savo išvadas ir apsispręsti dėl to, kaip geriausiai išnaudoti europines 

 

tendencijas mūsų šalies gerovės kūrimui.

Facebook komentarai
Back To Top