skip to Main Content

JUOZO MAKSIMAVIČIAUS KREIPIMASIS Į LAT (projektas)

Kristina Sulikienė

Lietuvos Aukščiausiajam teismui

Gynėjų g. 6, Vilnius, 01109

Nuteistasis Juozas Maksimavičius 1963 12 13, a.k.

Lukiškių TIK

Lukiškių skg. 6 Vilnius

PRAŠYMAS PERŽIŪRĖTI BAUDŽIAMĄJĄ BYLĄ NR.2-191/1993 REMIANTIS ROMOS STATUTO 110 STR. IR EUROPOS ŽMOGAUS TEISIŲ TEISINGUMO TEISMO 2017 05 23 SPRENDIMU SUJUNGŲ PETICIJŲ NR.  Peticijų Nr. 22662/13, 51059/13, 58823/13, 59692/13, 59700/13, 60115/13, 69425/13 ir 72824/13)NR.51059/13

2018 04 17

1993 12 20 buvau nuteistas mirties bausme Lietuvos Aukščiausiame teisme be apeliacijos teisės. Šiandien tai visuotinai pripažįstamas Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencijos 6 str. pažeidimas „teisė į teisingą teismą“ – EŽTT formuoja praktiką, jog teisė būti išklausytame teisme apima bent vieną teisminę apeliaciją. Mano atveju tokios nebuvo. 1995 04 13 Prezidento dekretu mirties bausmė pakeista į bausmę – kalėjimą iki gyvos galvos.

Būdamas gyvas ir sąmoningas žmogus, ir neapsikęsdamas galimo mano teisių pažeidimo, kai niekur Europoje, nei Rusijoje, nei Bulgarijoje ar Rumunijoje ir net Vakaruose nėra tokios tvarkos (žr. EŽTT bylą Vinter ir kt prieš Jungtinę Karalystę (2013 07 09), kaip čia, Lietuvoje, kreipiausi į Europos Žmogaus teisių teismą, kurį 2017 05 23 laimėjau. Tačiau Lietuva nevykdo sprendimo. Kaip Lietuva geba nevykdyti tarptautinių teismų sprendimų, rodo net trys komisijos EŽTT, sudarytos sustiprintai priežiūrai dėl teismų sprendimų nevykdymo: tai L. byla prieš Lietuvą (nevykdomas nuo 2009 m.), Paksas prieš Lietuvą (nevykdomas nuo 2011 m), Vasiliauskas prieš Lietuvą (nevykdomas nuo 2015 m. – beje, šito sprendimo nevykdo dėl to, jog Lietuvą esą „kitaip suvokia Romos statutą“. Šioje byloje lietuvis teisėjas Eigidijus Kūris surašė atskirąją nuomonę, ir savo kolegų sprendimą pavadino „apgailėtinu“.) Todėl turiu remtis dar kitokiais pagrindais, kurie gintų mano pažeistas teises – tačiau kurie realizuotų mano REALIĄ, o ne tik rašytinę teisę į TEISINGĄ TEISMĄ. EŽTT sprendime plačiai pasisakė apie tai, jog Romos Statutas draudžia kankinimą ir kitokį žeminantį elgesį su asmenimis. Ten yra paminėtas 110 str., kurio pagrindu ir kreipiuosi. Lietuva yra ratifikavusi Tarptautinio Baudžiamojo teismo Romos statutą (1998 m.), kuris Lietuvos atžvilgiu įsigaliojo 2003 m. rugpjūčio 1 d.

110 straipsnis. Peržiūrėjimas norint sumažinti bausmę

„1. Vykdanti bausmę valstybė nepaleidžia asmens, kol nesibaigia Teismo jam paskirtos bausmės terminas.

2. Tik Teismas turi teisę nuspręsti sumažinti bausmę ir priima sprendimą, išklausęs nuteistąjį.

3. Nuteistajam atlikus du trečdalius bausmės arba, jei jam paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė, iškalėjus 25 metus, Teismas peržiūri bausmę ir sprendžia, ar ją sumažinti. Nesukakus nurodytiems terminams bausmė neperžiūrima.

4. Peržiūrėdamas bausmę pagal šio straipsnio 3 dalį Teismas gali sutrumpinti bausmę, jeigu nustato vieną ar kelias šias aplinkybes:

<…>

b) asmuo savo noru padėjo vykdyti Teismo nuosprendį ir nutartis kitose bylose ir ypač padėjo surasti turtą, kuris pagal Teismo nutartį turėjo būti konfiskuotas, panaudotas baudoms sumokėti ar žalai atlyginti ir kuris gali būti panaudotas nukentėjusiųjų labui;

EŽTT sprendime aiškiai pažymėta, jog iš manęs civilinių ieškinių nėra priteista, mano elgesys visada geras. Net Egidijus Kūris atskirojoje nuomonėje tarsi apgailestauja, jog mano elgesys – geras (prie visų kitų pareiškėjo rado kaip „prikibti“). Tačiau užsiima kažkokiu hipotetiniu manęs ar visų kalinių auklėjimu, kad mes turime atsisakyti kažkokių įpročių, neva, tada situacija pasikeis. Bet kad situacija nepasikeitė net laimėjus EŽTT, Vyriausybė net sprendimą atsisakė išversti skubos tvarka (kiek vargo turėjau, susirašinėdamas su nieko nežinančiomis ministerijomis…), vertė beveik metus, tarsi Vyriausybėje nebūtų vertimų skyriaus, Šimkus prieš Lietuvą vos 15 lapų sprendimą vertė dar ilgiau – vasario pabaigoje tik išvertė. Nes Šimkaus sprendimas dėl dvigubo proceso irgi labai svarbus Lietuvos teisei, nes Lietuva nesilaiko dvigubo nuteisimo draudimo, ir daro tą sąmoningai.

Nebūtina, kad tarptautinis teismas išaiškintų, jog Lietuvos kalėjimuose žeminančios ir kankinančios sąlygos, tą ne kartą nustatė ne viena komisija, Lietuva tik mano, jog kaliniai nėra žmonės, ir čia maždaug, po visų kitų klausimų bus galima išspręsti. Aš savo kreipimusi ir teigiu, jog visi piliečiai lygūs, o jeigu aš nuteistas be apeliacijos – pirma sušaudymui, o vėliau – gyvam palaidojimui – nes man čia tenka praleisti produktyviausius gyvenimo metus – tai dar nereiškia, jog iš manęs galima tyčiotis, mane žeminti ir kankinti, nes laisvės atėmimas jau yra bausmė, kuri neturi būti apsunkinama papildomais elementais (bendravimo, maisto, gyvenimo sąlygų apribojimais). Lietuvoje kažkodėl įvesta tokia sistema, kad stebisi ne viena ir ne dvi tarptautinės komisijos, tačiau Lietuvos kalėjimų departamentas nepajėgus mokytis iš savo klaidų, ir jas ištaisyti. Niekaip nei vienai komisijai nei vienas kalėjimas nesugebėjo atsakyti, kodėl kankina kalinius, iš jų tyčiojasi. Kodėl nuteistieji iki gyvos galvos luošinami socialiai, jiems neleidžiant bendrauti – neseniai buvo norma neleisti bendrauti netgi su artimaisiais, buvo atiminėjami tušinukai, popieriaus lapai, draudžiami pasimatymai, kalėjimas esą nežinojo, kaip vykdyti teismų sprendimus ir įgyvendinti šeimų pasimatymus. Neseniai vieno iki gyvos galvos nuteisto kalinio byloje, kai Lukiškių kalėjimas nevykdė netgi teismų sprendimų- ką jau kalbėti apie Bausmių vykdymo kodeksą, kuris garantuoja pasimatymus ilgalaikius – Vilniaus apygardos administracinis teismas atmetė Lukiškių kalėjimo prašymą išaiškinti, kaip vykdyti teismo sprendimą dėl ilgalaikio pasimatymo. VAAT suprato, jog Lukiškių TIK tyčiojasi iš teismo, iš Lietuvos teisės, iš įstatymų ir iš kalinių bei jų žmonų. Šitas ir kiti atvejai, kai kaliniai laimi dėl tušinukų, popieriaus lapų ir galiausiai, razinų, rodo, jog kalėjimai skirti tyčiotis iš kalinių, o ne leisti jiems ruoštis grįžti į visuomenę – kas turėtų būti įkalinimo tikslas… 

Apie tai mirga ne tik Lietuvos, bet jau ir tarptautinė spauda, Lietuvos kalėjimuose vykdomi kankinimai yra jokia ne paslaptis. Todėl teismas turi išnagrinėti mano prašymą, ir priimti sprendimą mane paleisti, sutrumpinus bausmę iki 25 metų, nes tolimesnis kankinimas nėra prasmingas: manęs nepavyko per 25 metus suluošinti, ir šitą eksperimentinę programą reikėtų pabaigti tęsti, nes aš noriu  ir esu pasiruošęs grįžti į visuomenę ir būti jai naudingas. Iki įkalinimo dirbau, prisidėjau prie visuomenės gerovės, esu statęs netgi daugiabučius namus, grįžęs būčiau naudingas, gal dar spėčiau sukurti šeimą, kas iš manęs buvo atimta, ir tai yra irgi genocidas, remiantis Tarptautinio Baudžiamojo teismo Romos statutu. Dar spėčiau uždirbti ir pensiją, nekalbant apie algą, mokėčiau mokesčius, išlaikyti padėčiau šitą patį kalėjimą, o ne iš jo gyvenčiau, noriu būti naudingas visuomenei, nemanau, kad įkalinimo ir bausmės tikslas gali būti asmeninis kerštas, arba laikymas uždaryto dėl pavardės: mano tėvas buvo politinis kalinys, disidentas, mano byla, kiek girdėjau, stipriai politizuota. To neturi būti demokratinėje visuomenėje. EŽTT pažymėjo, jog visų mūsų pareiškėjų bylos ypatingos tuo, jog mums skirtos per griežtos bausmės. Be to, nusikaltimas mano atveju atliktas ne Lietuvoje, ir Lietuvos Aukščiausisais teismas net nepatikrino, jog toje valstybėje, kur įvyko įvykis, tokia griežta bausmė net nenumatyta. Per 25 metus man nebuvo leista net susipažinti su byla, aš iki galo net nežinau visų kaltinimų ir subtilybių, buvo bandoma mane kaltinti ir kažkokio valstybės tarnautojo nužudymu, nors tuo metu įstatymuose net nebuvo apibrėžta, kas yra valstybės tarnautojas. Kas jis toks, bylose net nebūdavo įvardijama. Visas aplinkybes ir kaltinimo apimtš turi išnagrinėti iš naujo teismas, peržiūrėjimo būdu, ir leisti man gintis, nes tik atnaujinus procesą per bylos peržiūrėjimo institutą, aš galiu ir pasirengti atsikirtimus, būtų galima kliautis rungtyniškumo principu, visa tai buvo pažeista, aš buvau nuteistas be teisės apsiginti.

 Remiantis tuo metu,1993 metais, galiojusiu LTSR Baudžiamuoju kodeksu, teismas negalėjo mans kriti didesnės bausmės, negu ji būtų skiriama valstybėje, kurioje būčiau teisiamas. Todėl ir šiuo aspektu byla turi būti peržiūrima, ar valstybėje, iš kurios buvau parvežtas nuteisimui, iš viso egzistavo tokia bausmė už tokį nusikaltimą, juk nebuvo nei ginklutoos grupės, nei nužudymo iš chuliganiškų paskatų. Už savigynos viršijimą iš viso būna duodami keleri metai lygtinai.Nužudymas su motyvu- vėlgi skiriama tik 20 metų, asmuo buvo skolingas, todėl įvyko konfliktas. Nebuvo, jog iš viso nebuvome niekaip susiję, ir kad iš chuliganiškų paskatų įvyko nužudymas. Todėl bausmė tikrai per griežta, ir aš prašau teisiniu požiūriu peržiūrėti, o jeigu teismas atsisakys iš viso nagrinėti, aš dar kartą skųsiu į EŽTT ir pridėsiu aspektą, jog pažeidimas Konvencijos 6 str. kad nebuvo apeliacijos, ir peržiūrėti atsisako, manytina, laimėsiu dar vieną kartą, nes EŽTT praktika dėl minimaliai vienos teisminės apeliacijos yra labai sena, ir jau suformuota. Bylos peržiūrėjimas yra kaip apeliacijos galimybė, kas kad po 25 metų, vis tiek tai yra teisė gintis, galimybė pasisakyti žodžiu, kas iš manęs buvo atimta. 

 Manęs laikymas toliau yra beprasmis valstybės biudžeto lėšų švaistymas, niekuo nepateisinamas. Eigidijus Kūris pats atskiroje nuomonėje parašė, jog mano elgesys geras, aš nuobaudų neturiu, stengiuosi. Todėl ir prašau mane paleisti, ir nebelaikyti ilgiau, nes EŽTT ir pažymėjo, jog būta bylų, kur bausmės buvo sumažintos. Garsaus žurnalisto žudikas Achremovas buvo paleistas į laisvę, aš tai nesu padaręs tokio rezonansinio nusikaltimo, ir manęs nepaleidžia. 

 Yra visos lygtinio paleidimo sąlygos, tačiau Lietuva nevykdo EŽTT 2017 05 23 sprendimo ir nepriima Bausmių vykdymo kodekso pakeitimų, kuriomis nustatytų, kaip vyktų nuteistųjų iki gyvos galvos paleidimas lygtinai. Todėl manytina, jeigu Lietuvos Seimas neįgalus pasikoreguoti įstatymų, ir ši valstybė pasiekė didesnį totalitarinį lygmenį, negu prieš tai buvusi represinė santvarka, kuri net už labai sunkius nusikaltimus peržiūrėdavo bausmes jau po 10-20 metų, ir sušvelnindavo jas, todėl aš galėjau turėti savo tėvą ir pats gimti, nes sovietas net nebuvo toks žiaurus kaip šis demokratinis represinis aparatas, tai man belieka remtis Tarptautinio Baudžiamojo teismo Romos statutu, o jeigu maloningas ir demokratinis teismas nepripažins šio Statuto, kuris Lietuvoje oficialiai galioja nuo 2003 m.  rugpjūčio 1 d. o galiojima steisine prasme reiškia ir jo taikymą teisminėje, ir teisinėje praktikoje- man, kaip supratau, vienintelis šansas ir liks minėtas Tarptautinis Kriminalinis teismas, kuriame turėsiu- taip mylėdamas Tėvynę Lietuvą iškelti baudžiamąją bylą prieš Tėvynę – tik, vienas geras dalykas, jog šiame teisme yra teisiami atsakingi asmenys. O ne pati Valstybė. Tada teismas nustatys, kas kaltas, jog nevykdomos Konvencijos, ir Statutai, ir patrauks jau ne mane, o mane kankinančius asmenis baudžiamojon atsakomybėn, taip išeina, už kankinimą, arba genocidą. Nes tai, jog esu kankinamas, nustatė Europos Žmogaus teisių teisingumo teismas dar pernai metais, nutartis nėra skundžiama, ji turi būti vykdoma, tačiau Lietuvos Vyriausybė niekaip jos nevykdo, ir Seimas net nejuda iš vietos, ką nors darydamas bent jau dėl kankinimų kalėjimuose apmažinimo. 

 Lietuvoje vis dar nesuvokiama, jog nuteisus asmenį nereiškia, jog jį galima kankinti. EŽTT 2017 05 23 sprendime pažymėjo, jog nuteistųjų iki gyvos galvos sąlygos yra blogos, ir jos metų metais nekeičiamos, kažkas sugebėjo komisijoms pateikti 0,5 valandos pailgintą grafiką, kai mes vedami pasivaikščioti (esą kiemelyje atriboti nuo kitų nuteistųjų būname net 1,5 valandos, tačiau tai ne tiesa), tačiau visi Lietuvoje žino, jog kamerose sėdime 23 valandas, o ne 22,5 val. Bent puse valandos norėta užmaskuoti asmenų kankinimą. Tarptautinis teismas nustatė, jog Lukiškių kalėjimas nevykdė komisijų rekomendacijų ir absoliučiai nieko nekeitė sąlygose, kurios yra žeminančios ir kankinančios. Teismas nustatė, jog Vyriausybė kalba netiesą, kai aiškina, jog yra būdai, kaip susimažinti bausmę. Teismas nustatė, jog paleidimas dėl blogos sveikatos yra tik leidimas mirti slaugos namuose ar ligoninėje, o ne kalėjimo ligoninėje, toks čia ir „paleidimas į laisvę“- čia tik mirtis kitoje lovoje, kitoje patalpoje, niekas iš esmės tokiu paleidimu neišsisprendžia. Teismas nustatė, jog Prezidento malonės institutas beveik neveikia, nes sprendimų netenkinti malonės prašymų neįmanoma apskųsti, ir kalinys net nežino, kaip jam pasitaisyti, ir kodėl atmestas prašymas, kaip ne kartą buvo mano atveju.

Auklėjamojo pobūdžio atskiroji Egidijaus Kūrio nuomonė slepia jo galimą piktnaudžiavimą, kai jis, nagrinėdamas mano ir kitų kalinių bylą, lankėsi oficialiai Lukiškių Tardymo Izoliatoriuje – kalėjime su kažkokia delegacija, nors tai prieštarauja teisėjo etikai. Aš tada pajutau, kad jis savo apsilankymu mums kaliniams daro spaudimą toje konkrečioje byloje. Jis ganėtinai filosofiškai postringauja apie tai, jog neva reikia nesilaikyti kalinių hierarchijų, kastų sistemų, ir neva tada jau būsime paleisti į laisvę. Labai keistas filosofavimas iš žmogaus, kuris yra teisininkas, ir nežino, jog jeigu nėra sukurtos teisinės lygtinio paleidimo sistemos, reglamentuotos aktuose, tai mes galime kad ir į vienuolynus sustoti, ir tapti šventaisiais – kaip laikė iki gyvos galvos, taip ir laikys: juk kalėjimas savo nuožiūra negali mūsų paleisti, jie laikosi instrukcijų, teisės aktų, o teisės aktai yra tokie, jog Lietuva atsisako eilinį kartą vykdyti teismo sprendimą, ir nekreipia jokio dėmesio į jį. Teismas nustatė, jog Lukiškėse nusižudė dėl nepakeliamų bausmės atlikimo sąlygų 4 kaliniai. Nustatyta, jog mes laikomi izoliuotai, mums neleidžiama bendrauti, kas visiškai negerina mūsų elgesio, būklės, o tik blogina, visiškai atskiria nuo visuomenės ir mūsų pačių. Ko siekiama tokiu kalinimu, tarptautinis teismas nelabai suprato, tik konstatavo kankinimą, nepriteisė piniginės žalos atlyginimo, nes tikėjosi, kad Lietuva yra demokratinė valstybė ir ji puls vykdyti tokį teisingą ir motyvuotą sprendimą. Deja.

Šių metų kovo 23 dieną suėjo 25 metai, kaip atlieku laisvės atėmimo bausmę įkalinimo įstaigoje.

Pernai metais Europos Žmogaus teisių teisingumo teismas 2017-05-23 priėmė sprendimą pagal mano ir kitų kalinių peticijas, 2017 05 23 Nr. Peticijų Nr. 22662/13, 51059/13, 58823/13, 59692/13, 59700/13, 60115/13, 69425/13 ir 72824/13), kuriame nustatė, jog Lietuvoje vykdomas asmenų kankinimas, pripažino Konvencijos 3 str. pažeidimus. Teismas sprendime nurodė, jog lygtinio paleidimo nebuvimas Lietuvoje prilyginamas asmenų kankinimui. Taip pat teismas išaiškino Lietuvos teismams ir Vyriausybei, jog Lietuva yra prisijungusi ir ratifikavusi Riomos statutą, jis galioja Lietuvoje nuo 2003 metų, todėl Romos Statuto 110 str. irgi galioja tiesiogiai, pagal teisės aktų hierarchiją – jeigu valstybė ratifikavusi statutus, konvencijas, jos galioja, nepaisant to, kad Seimui gali atrodyti, jog jos negalioja. Teisės aktų hierarchijos taisyklė skelbia, jog Lietuvoje galioja tik pasirašyti ir paskelbti teisės aktai, tiek Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių Konvencija, tiek Romos Statutas yra paskelbti ir pasirašyti aktai, jie aukščiau Konstitucijos, toliau eina Konstitucija, vėliau kodeksai. Lietuvos Seimas ir Prezidentai yra pripažinę ir Europos Sąjungos teisę aukščiau nacionalinės – tik kažkodėl panašiose kaip mano bylose pamiršta ir tai. Europos Sąjungos , Europos Tarybos teisės aktai, tame tarpe ir Konvencijos, kurias mūsų valstybę privertė pasirašyti, prie jų prisijungti, galioja visą parą visoje Lietuvos teritorijoje, deja, labai sunku pasidaro teismuose ir Seime, bei Vyriausybėje su šia teisės aktų hierarchija. Nuo 2004 metų, kai įstojome į EU, mūsų, kalinių, padėtis ne pagerėjo, o ėmė blogėti. Nuo pernai metų, kai įžūliai nevykdomas tarptautinio teismo sprendimas, ta kalinių padėtis irgi blogėja su kiekviena diena, nes iš kalinių atimama paskutinė viltis. Ir ta viltis iš tikrųjų yra tikėjimas į Valstybę. Nes jeigu nebėra Valstybės, tada nebeaišku, kas tas subjektas, kuris mus visus laiko už grotų, ar tai nėra kažkokia asmenų saujelė, jeigu Valstybė bejėgė veikti pagal teisės aktus, turėti juos tvarkingus, demokratinius, gražiai ir tinkamai surašytus, ir kas svarbiausia – VEIKIANČIUS. Teisės aktai dar savaime nepadaro teisės veikiančia, tuo labiau – viešpataujančia. Lietuvoje deja, jau pereita prie teisės aktų nekūrimo, nerašymo politikos, jeigu anksčiau turėjome visokias mirusias teisės normas, dabar net teisės numirusių normų Seimas nebenori priimti, kad, neduok Dieve, jos kaip Feniksai iš pelenų neatgimtų. Taip yra ir mano bylos atveju. 

 Jeigu Kodeksuose nieko nerandame, žiūrime aukščiau. Teisiškai – hieharchiškai gaunasi, jog Seimas nevykdo savo pareigos išleisti įstatymus, tai tada galioja Konstitucija (ji galioja visą parą, ir visoje teritorijoje – net kalėjime…), bei Konvencijos, Statutai galioja ir taikomi (ypač teismuose) TIESIOGIAI. Ne visi teisėjai tą suvokia, ne visus to išmokė jų teisės mokyklose, kurios juk veikė sovietmečiu. Tačiau aš manau, jog ne man mokyti gerbiamus teisėjus, kurie, yra pasitaikę, kad bylose pritaikydavo tiesiai ir Konstituciją, ir Konvenciją, jeigu matydavo, jog Lietuvos teisės aktai arba teismai netiksliai šiuos aukščiausios hierarchijos aktus aiškina. Todėl kreiptis man Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto pagrindu niekas nedraudžia, o Lietuva privalo tokį kreipimąsi svarstyti, ir dėl jo priimti nutartį (tik prašau neatrašinėti raštų „Dėl“, nes to nenumato įstatymas. Be to, jeigu gausiu raštą „Dėl“, tai jį nusiųstiu į minėtus tarptautinius teismus, kad pasižiūrėtų, kaip Lietuvos Aukščiausiasis teismas išmano įstatymus ir teisę, kaip vykdo teisingumą. Primenu, jog kreiptis į teismą- teisė konstitucinė, numato Konstituciojos 30 str. 1 d. ir joks teismas su jokiais rašteliais „Dėl“ negali man uždrausti kreiptis į teismą. Šitai rašau, nes jau bandžiau į Jus kreiptis, ir gaudavau atsakymus – raštus, ne nutartis, ten būdavo pradedama „Dėl“. Tai toks galimo biurokratinio piktnaudžiavimo žanras Lietuvoje, išrastas irgi specialiai mūsų galimai totalitarinei santvarkai palaikyti ir stiumuliuoti, nes tokio raštelio neįmanoma apskųsti instancine tvarka, ir visi tiek teisėjai-  tiek prokurorai, tą žino. 

 EŽTT pasisakė, jog Romos Statutas 110 str. numato galimybę kaliniui kreiptis po 25 metų kalėjimo dėl bylos peržiūrėjimo. Kadangi tai tarptautinis teismas ir nemanau, kad jis gali meluoti ir klysti, ir jis išaiškino šią mano teisę, aš ir kreipiuosi, nes Romos Statutas yra tiesiogiai taikomas aktas, nesvarbu, jog Lietuvos valdžia nesugeba kai kurių normų perkelti į įstatymus, arba, kaip rodo byla Vasiliauskas prieš Lietuvą, perkelia neteisingai, iškraipo genocido sąvoką.

Pažymėtina, jog kreiptis dėl bylos atnaujinimo, laimėjus EŽTT, numato ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodeksas, todėl kreipiuosi ir šiuo pagrindu – viena vertus, dėl bylos peržiūros, kita vertuys – dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo.

Primenu, jog teismas, jeigu nenori kreipti dėmesio į mano šį prašymą, privalo priimti NUTARTĮ, kurią galėsiu skųsti EŽTT ir Hagos tribunolui – Tarptautiniam Kriminaliniam teismui. Jeigu teismas nesugebės surašyti nutarties, vis tiek kreipsiuosi į abudu minėtus teismus: vieno sprendimas jau beveik metai nevykdomas, o kitas atsakingas už Romos statuto pažeidimo nagrinėjimą, tyrinėja bylas dėl nusikaltimo žmogiškumui. 

Nors Vyriausybė 8 mėnesius vertė 71 lapų tekstą ir aš jo netgi nemačiau, man tik perpasakojo kiti, kas jį matė ir supranta, man lietuviškas vertimas net nebuvo įteiktas – tačiau sprendimo nevykdo. Tai bus dar viena byla, dėl kurios EŽTT turės sukurti priežiūros komisiją, ir teisiškai bei politiškai spausti Lietuvos Vyriausybę dėl teismo sprendimo nevykdymo.

Remiantis Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos Statuto 110 str. suteikta man teise, o valstybei narei – pareiga, pareiga, iškalėjęs 25 metus, prašau:

1.Atnaujinti baudžiamosios bylos  NR.2-191/1993 nagrinėjimą ir bylą peržiūrėti.

2. Remiantis bylų/teisės analogijomis bei tai, jog EŽTT pripažino man skirtą bausmę per griežta, prašau sumažinti bausmę iki 25 metų ir mane paleisti į laisvę, kaip atlikusį bausmę.

Juozas Maksimavičius

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top