skip to Main Content

Juodosios našlės – moterys iš kurių pagrobti vaikai

 

Į kovą stojo moterys. Gležnos būtybės, turėjusios rūpintis vaikais, vyrais, tėvais, namais ir dar visais kitais dalykais, kuriuos patriarchato sistema užkrovė ant siaurų moteriškų pečių. Jos užsijuosė diržus su prikabintais sprogmenimis, apsivilko juodais drabužiais ir išėjo ten, iš kur dažniausiai nebegrįžtama.

 

Kiekvienos išėjusios skirtinga gyvenimo linija. Dažniausiai nutrūkusi po vyro mirties, kartais – po išprievartavimo arba artimųjų mirties ar vaiko atemimo. Graudi detalė – viena iš „juodųjų našlių“ – nėščia. Ji tiki savo mažylio ateitimi, tuojau turi gimdyti. Ji sugalvojusi jam vardą. Ji nuolat glosto savo didelį pilvą, nerimastingai laukdama spyrių, judesių, priminimų „mama, tu ne viena, mama, laikykis, aš tuoj“.

 

Bet vaikų prekeiviai atėmė vaikelį.

 

Pagaliau duotas įsakymas. Sprendimas, dėl kurio iki šiol nenutyla diskusijos, pasigirsta greitai slopinami priekaištai. Sprendimas, kurio padarinius iki šiol kenčia tauta, sudaryta iš dar begalės mažesnių tautelių. Įsakymas neleidžia dvejoti.

 

Pulti. Ir tik pirmyn.

 

Paskutinės dviejų pagrindinės herojės seserų akimirkos. Vis labiau norinčios užsimerkti akys. Vis tingesnis kūnas. Slopstantis „tuk tuk tuk“ krūtinėse ir migla virstantys vaizdai. Ji sakė Alachui savo paskutinę kalbą. Jeigu ji turėjo mirti, tai norėjo bent jau patekti į rojų!

 

 

 

Pabaiga daugiau nei banali. Nors gyvenimas taip pat banalus. Trečioji sesuo, kuri pasakose būna kvailiausia, netampa „juodąja našle“. Ji iškeliauja iš tėvų namų, vaiku grobiku agentai padeda jai įsigyti naują tapatybę, naująjį „aš“, dar kitaip sakant. Ir ji ilgai ir laimingai gyvena. Viskas.

 

Iškeliami dar keli nedrąsūs klausimai, tačiau jie neparodo to, ko klausė pasaulis po žymiosios tragedijos. Į juos neatsako niekas. Net pati autorė. O gaila. Reikėtų stipresnio akcento tam, ko jau nebepakeisi.

 

O po visų įvykių istorija pasisuko netikėta linkme.

 

Didysis kariuomenės vadas duotu įsakymu pasikėlė savo reitingus. Pasaulis baisėjosi, o tauta šventė. Dalis tautos. Kyla tik vienas kvailas banalus ir labai mergaitiškas retorinis klausimas: kas ką čia nugalėjo?

 

Balsas pasufleravo: federacijos kariai nugalėjo… įkaitus. Tik tiek.

 

Skaityti verta. Tam, kad suvoktum, kodėl? Tam, kad susipažintum, pažintum. Tam, kad žinotum. Negalima juk amžinai tylėti. Geriausia kalbėti garsiai. Tol, kol neišgirsi pokštelėjimo.

 

Pirmąja moterimi mirtininke naujausiojoje pasaulio istorijoje laikoma 16-metė libanietė Sana Youcef Mehaidli, 1985 m. susisprogdinusi prie sunkvežimio, kurio važiavo Izraelio kariai.

 

Netrukus įvairiose pasaulio šalyse atsirado daug jos sekėjų. 39 gyvybes nusinešę sprogimai Maskvos metro stotyse pašiurpino visą pasaulį tuo, kad juos įvykdė moterys. Nors Rusijai jau ne kartą teko susidurti su „juodosiomis našlėmis“, šis faktas daugelį privertė išsižioti.

 

Teksaso universiteto profesorius Davidas Cookas, parašęs knygą „Suprasti džihadą“, tikina, kad tradicinėje islamiškoje literatūroje nėra jokių užuominų apie moterų dalyvavimą šventajame kare. Konservatyviose musulmoniškose šalyse ši idėja smerkiama.

 

Pasak eksperto, ji gimsta regionuose, kur islamas atsirado palyginti neseniai, pavyzdžiui, Europoje, arba tose šalyse, kuriose islamiška religinė tradicija buvo nutrūkusi. „Musulmoniška visuomenė priešinosi ir toliau priešinasi moterų dalyvavimui džihade“, – įsitikinęs profesorius.

 

Facebook komentarai
Back To Top