skip to Main Content

Jonas Mileris: plėšikiški bankų įkainiai už teikiamas paslaugas

Vytautas Kabaila

Šiaulietis, negalintis susitaikyti su neteisybe

 

Šiauliečiai, kaip, beje, ir daugelis kitų Lietuvos gyventojų, yra gana pasyvūs, linkę nepastebėti ir nematyti, kas aplinkui negero vyksta. Vieni sako vis tiek negalėsiantys nieko pakeisti, kiti – įsitikinę, kad visos didesnės nelaimės juos kaip nors aplenks, treti – iki tol, kol dangus užgrius ant galvos, nori gyventi tyliai, ramiai, be didesnių sukrėtimų. 

Žmonės ginti savo interesų, savo pažeistų teisių pakyla tik tuomet, kai kas nors jiems ir niekam kitam asmeniškai užlipa ant nuospaudos arba užsikaria ant sprando. 

Tiesa, ne absoliučiai visi šiauliečiai tokie – yra ir tokių, kurie retkarčiais bando pakovoti ne tik už savo, bet ir už savo kaimynų, bendradarbių, kitų miestiečių interesus. Vienas iš tokių – šiaulietis Jonas Mileris, vis negalintis susitaikyti su jį ir kitus miesto gyventojus supančia neteisybe. 

Kai tuometinis „Lietuvos telekomas“ gyventojams ženkliai pakėlė įkainius už savo paslaugas, Jonas Mileris, nešinas šake, pirmasis atskubėjo barti už tai ryšininkų. Nieko Jonas savo šake nepersmeigė, bet privatizuotas „Lietuvos telekomas“ ilgai nebeišdrįso branginti gyventojams savo paslaugų. 

Kai Lietuvos Respublikos Prezidentu buvo išrinktas Valdas Adamkus, Jonas Mileris, nesusitaikydamas su tuo, kad niekas nieko nesupranta ir nenori suprasti, savo lėšomis pagamino paminklą Jo Ekscelencijos šlepetėms ir pastatė Šiauliuose, miestiečiams gerai matomoje vietoje. 

Už tai iniciatyviam piliečiui buvo iškelta net baudžiamoji byla, kurią, išsigandę įpykusio Jono ir jį palaikančiųjų naujų pilietinio protesto akcijų, prokurorai ir teisėjai nutraukė patys. 

O kiek dar, priešindamasis valdžios ir jos tarnų neteisybei, Jonas Mileris yra surengęs mažesnį rezonansą sukėlusių ir smulkesnių pilietinio protesto akcijų! 

Jonas Mileris: „Per dideli gyventojams teikiamų akcinės bendrovės SEB bankas paslaugų įkainiai“

 

Paskutinė plačiai nuskambėjusi Jono Milerio pilietinė protesto akcija prie SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centro, įsikūrusio Tilžės g. 157, Šiauliuose, vyko Joninių išvakarėse – 2015 m. birželio 23 d. 

Tą dieną Jonas Mileris, lydimas sesers Nijolės ir kelių bendraminčių, atvyko pasikalbėti su banko vadovybe dėl per didelių, pasak jo paties, plėšikiškų mokesčių už įstaigos teikiamas paslaugas. 

„Po mamos mirties pardavėme jos butą ir pirkėjas 12 400 eurų pervedė į mano sesers Nijolės Sakalauskienės sąskaitą SEB banke. Buvome 4 vaikai – du broliai ir dvi seserys. Pervestą sumą nutarėme atsiimti iš banko grynais ir pasidalinti po lygiai. Atsiimti pinigų visi atvykome į SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centrą. Banko darbuotoja pasakė, kad tai mums kainuos 0,08 procento nuo grynais atsiimamos sumos. Iš pradžių net nelabai supratome už ką bus mokama ši suma, – taip apie pokalbio su SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centru pradžią pasakojo Jonas Mileris. – Pasižiūrėję į banko darbuotojų pateiktus dokumentus pamatėme, kad 100, 61 euro mokestį sumokėjome už banknotų perskaičiavimą. Bet tai buvo dar ne mūsų, o banko pinigai ir juos skaičiavo ne banko darbuotojas, o automatas, kuris viską atlieka labai greitai.“ 

Jonas Mileris dar būtų supratęs bent jau pusę tokio įkainio, jei tai būtų buvę jo pinigai metalu arba smulkiomis kupiūromis ir bankas juos po vieną būtų turėjęs skaičiuoti ir tikrinti. Bet juk čia buvo paties banko pinigai, kurie jau buvo patikrinti ir suskaičiuoti juos priimant į banką! 

„Banko atstovas vėliau sakė, kad reikėjo pinigus imti per kelis kartus, nebūtų buvę taip skausminga. Bet ar bankas yra tiek naivus, ar tiek kvailas, kad nesupranta, jog jo klientams kelių dienų gastrolės į banką ir į namus atgal tiek dėl sugaišto laiko, tiek dėl benzino ir kitų išlaidų kainuos daugiau nei pirminis pinigų perskaičiavimo mokestis? – piktinosi Jonas Mileris. – Toks plėšikiškas pinigų perskaičiavimo mokestis nepagrįstas ir neadekvatus banko sąnaudoms. 100, 61 euro – tai beveik bazinė mėnesio pensija. Man, kaip neįgaliam žmogui, tokių pinigų vaistams užtektų dviem mėnesiams.“ 

 

 

Viešoji protesto akcija, pasibaigusi išdaužtu banko durų stiklu

 

Protestuotojai kartu su Jonu Mileriu šalia įėjimo į SEB banko Finansinių paslaugų centrą išskleidė grobuonišką bankų veiklą smerkiančius plakatus: „SEB bankas legaliai apiplėšė mus – žiauriai!..“ ir „Visos finansinės krizės įvyksta dėl bankų godumo! /Popiežius Jonas Paulius II/“. 

Kadangi banko vadovai su protestuojančiais savo klientais pasikalbėti nepanoro, Jonas Mileris, pasistiprinęs skardine energinio gėrimo „Dynamit“, nutarė pats juos pasikviesti – jis savo neįgaliojo lazda ėmė belsti į įstaigos stiklines duris. Iš pradžių nesmarkiai, o po to ėmė belsti smarkiau – kad geriau išgirstų. 

Ar tai Jonas neapskaičiavo savo jėgų, ar tai stiklas buvo nekokybiškas (tikriausiai buvo pirktas skelbiant viešąjį pirkimo konkursą), tačiau intensyvesnis ir smarkesnis beldimas banko durims buvo pražūtingas. 

Susirinkę piketuotojai ir praeiviai tikėjosi, kad tuoj, tuoj pasirodys banko vadovybė, atsiprašys Jono už per brangias banko paslaugas ir dar atsidėkos jam už išaiškintą banko saugumo sistemos trūkumą, kuris vieną naktį, pasidarbavus profesionaliems vagims, galėjo pasibaigti nepalyginamai didesniais nuostoliais šiai finansų įstaigai. 

Bet ir po išdaužto stiklo banko vadovybė tylėjo, pasikalbėti su piketuotojais nenorėjo, o Joną sulaikę banko apsaugos darbuotojai tuoj pat iškvietė policiją. Atvykę pareigūnai apžiūrėjo įvykio vietą, o po to paprašė Joną Milerį sėsti į jų tarnybinį automobilį ir vykti kartu su jais į policijos komisariatą. 

Tą pačią dieną Kriminalinės policijos pareigūnai dėl viešosios tvarkos pažeidimo pradėjo ikiteisminį tyrimą. 

 

 

Ikiteisminis tyrimas

 

Keista skaityti Šiaulių AVPK Šiaulių miesto ir rajono PK KPS 2-ojo poskyrio vyresniosios tyrėjos A.Levickienės surašytą pranešimą apie įtarimą: „ … vandališkais veiksmais, demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai …“ 

Tie, kas tuo metu stovėjo prie banko ir stebėjo ar palaikė Jono Milerio protesto veiksmus, kas pažįsta Joną Milerį, pasakys, kad taip nebuvo ir negalėjo būti – protestuotojas nėra vandalas ir jo veiksmuose nebuvo jokių vandalizmo požymių, visų aplinkinių atžvilgiu Jonas Mileris elgėsi pagarbiai ir dėkojo už skiriamą dėmesį, palaikymą. 

Panašu, jog patys Kriminalinės policijos tyrėjai, vietoj to, kad sąžiningai ir nešališkai atliktų savo pareigas, buvo pasirengę iš Jono Milerio, t. y. iš silpnesniosios pusės, padaryti piktybinį chuliganą, kriminalinį nusikaltėlį, vandalą, gal net nusipelniusį dvejų metų kalėjimo, kad tik įtiktų sistemai ar (ir) nukentėjusiajai pusei. 

Laimė, kad be valstybės paskirto advokato apklausiamas Jonas Mileris laikėsi ramiai, kalbėjo taip, kaip viskas buvo ir nepadarė esminių klaidų. 

Jis patvirtino, kad tikrai išdaužė banko durų stiklą, bet tai padarė ne tyčia, ne siekdamas piktavališkai sunaikinti banko turtą, ne demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o norėdamas prisikviesti banko valdžią, kad ši išeitų ir pasikalbėtų su nepelnytai įskaudintais ir prie įėjimo į banką piketuojančiais klientais. 

Netrukus akcinė bendrovė SEB bankas už išdaužtą durų stiklą pateikė 353,03 euro civilinį ieškinį ir buvo pripažinta civiliniu ieškovu Jonui Mileriui iškeltoje baudžiamojoje byloje. 

Beje, Jono Milerio prašymu išdaužto durų stiklo vertinimą atlikusi uždaroji akcinė bendrovė „Bodesa“ išdaužtąjį durų stiklą įvertino 120 eurų suma. 

Baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu akcinė bendrovė SEB bankas pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą, kuriame pažymėjo, jog atsisako savo pareikšto civilinio ieškinio, kadangi žalą jai atlygino draudimo bendrovė „PZU Lietuva“. 

 

 

Kaltinamasis aktas

 

Po mėnesį laiko trukusio tyrimo Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorė Erika Girgždienė Šiaulių apylinkės teismui perdavė kaltinamąjį aktą, kuriame buvo įrašyta: „ … vandališkais veiksmais, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką, o būtent, smūgiuodamas lazda išdaužė AB „SEB bankas“ stiklines duris …“. 

Čia žodžius „vandališkais veiksmais … smūgiuodamas lazda“ reikėtų suprasti, kad Jonas Mileris, turėdamas tikslą suniokoti banko pastatą ir taip atkeršyti už banknotų perskaičiavimo 100, 61 euro mokestį, užsimodamas abiem rankomis, iš visų jėgų tvirta didele ąžuoline, gal net geležimi kaustyta lazda talžė stiklines banko duris, kol stiklas nebeišlaikė. 

Bet taip nebuvo, kaip rašoma kaltinamajame akte, ir tai gali patvirtinti liudytojai. Kodėl, kokių siekiant tikslų į kaltinamąjį aktą buvo įrašyti taip ženkliai perdėti ir akivaizdžiai buvusios situacijos neatitinkantys kaltinimai? 

Vandalas – tamsuolis, barbaras, kultūros vertybių naikintojas, vandalizmas – barbariškas kultūros vertybių, meno paminklų griovimas (tarptautinių žodžių žodynas, „Alma littera“, 2004). 

Kodėl Jonas Mileris iškart buvo priskirtas prie tamsuolių ir barbarų ir kas per kultūros vertybė yra SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centro, įsikūrusio Tilžės g. 157, Šiauliuose, pastatas, apie tai kaltinamajame akte nerašoma nieko. 

Atsakymą, bent jau atsakymo užuomazgą galima rasti LR baudžiamojo kodekso 284 str. 1 dalyje: „Tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką, baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki dvejų metų.“ 

Kriminalinės policijos tyrėjams (tardytojams) ir prokurorams tikriausiai reikėjo kaip nors Jono Milerio veiksmus pritempti prie LR baudžiamojo kodekso 284 str. 1 dalies, kad protestuotojui ir viešojo intereso gynėjui būtų galima pasiūlyti jei ne 2 metus kalėjimo, tai bent, pradžiai, 30 MGL dydžio baudą. 

Įdomu, kokios firmos buvo pagaminta nedidukė neįgaliojo lazda, kuri (tai ne kirvis, ne laužtuvas, ne štanga, ne metalinis strypas) pasirodė gerokai stipresnė už stambaus banko apsauginį durų stiklą? 

Į kaltinamąjį aktą įtraukti liudytojo Ramūno Kurnickio parodymai, nors nepaaiškinta, kodėl tik šitas liudytojas buvo apklaustas, kodėl tik šito liudytojo parodymai, perdėtai nepalankūs Jonui Mileriui, buvo įtraukti į kaltinamąjį aktą. 

Keista kaltinamajame akte skaityti įrašytus tokius liudytojo Ramūno Kurnickio parodymus: „ … prie banko pagrindinių durų pastebėjo jau ne kartą matytą vyrą ir kelis žmones su plakatu, ant kurio buvo užrašas „SEB bankas vagys“ …“ 

Tai tik sutapimas, ar tai tyrėja padarė apgalvotai, tačiau kaltinamajame akte nėra paminėti užrašai plakatų, kuriuos laikė Jonas Mileris ir jo sesuo Nijolė. 

O ant plakatų buvę užrašai ir liudytojo Ramūno Kurnickio nurodytas užrašas skiriasi kaip diena nuo nakties – liudytojo Ramūno Kurnickio nurodytas užrašas parodo Jono Milerio piktą valią, yra šmeižiantis ir įžeidžiantis, žeminantis banko vardą, o tikrieji užrašai – priešingai, rodo Jono Milerio taikų norą atkreipti visuomenės dėmesį į piktžaizdes Pasaulio bankuose, netoleruotiną akcinės bendrovės SEB bankas požiūrį į savo klientus, kitus Lietuvos gyventojus. 

Verta būtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad tas pats Jonas Mileris 2009 m. vasario 24 d. buvo apdovanotas vidaus reikalų ministro padėkos raštu ir vardiniu laikrodžiu už pagalbą palaikant viešąją tvarką. 

Tąkart turgaus prekiautojai, pasipiktinę privalomais kasos aparatais, rengėsi šturmuoti stiklinį savivaldybės priimamojo pastatą ir laužti stiklines duris. 

Kartu su turgaus prekiautojais buvęs Jonas Mileris savo kūnu užstojo savivaldybės pastato duris ir labai karingai nusiteikusiems protestuotojams garsiai šaukdamas ėmė aiškinti, kad jiems, išlaužus stiklines duris ir išdaužius stiklinius pastatus langus, grės ir materialinės, ir baudžiamoji atsakomybė, kad taip daryti negalima. 

Minia, kad ir labai tuo nepatenkinta, bet savo ketinimų jėga veržtis į savivaldybės pastatą pamažu atsisakė. Už tokią pagalbą teisėsaugos pareigūnams, palaikantiems viešąją tvarką, Jonas Mileris ir buvo asmeniškai apdovanotas paties vidaus reikalų ministro. 

Ar tai SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centro išdaužto durų stiklo tyrimą atlikusiems pareigūnams ne akivaizdus įrodymas, kad Jonas Mileris nėra nei chuliganas, nei piktadarys, tuo labiau – nėra joks vandalas? 

Bet visa tai įvertinta Jonui Mileriui parengtame kaltinamajame akte nebuvo. 

Kokia turėtų būti policijos ir prokuratūros pareigūnų, taip atlikusių ir parengusių tokį kaltinamąjį aktą, atsakomybė – moralinė, administracinė ar baudžiamoji? 

 

 

Kilusį ginčą bankas galėjo išspręsti ir pasirinkdamas išmintingesnius sprendimus

 

Jau po 2015 m. birželio 23 d. įvykių Jonas Mileris kreipėsi į LR Seimą prašydamas paaiškinti, ar akcinė bendrovė SEB bankas pagrįstai pasiėmė 106,02 euro mokestį už 12 400 eurų sumos perskaičiavimą. 

Buvo gautas Lietuvos banko l. e. Finansinių paslaugų ginčų nagrinėjimo skyriaus viršininko pareigas Aivės Medeišytės 2015-07-08 atsakymas Nr. S 2015/(21.14-2101)-12-2978, kuriame paaiškinta, jog Lietuvos bankas akcinei bendrovei SEB bankas pasiūlė ginčą su Jonu Mileriu spręsti taikiai. 

Šiame atsakyme taip pat buvo paaiškinta, jog, šalims nesusitarus, tokie ginčai Lietuvos banke nagrinėjami laikantis rungimosi principo, t. y. vartotojas ir finansų rinkos dalyvis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasis aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. 

Jonas Mileris į Lietuvos banką nebesikreipė, nes puikia suprato, kad nieko nelaimės – juk SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centras įstatymų nepažeidė, nes tokie banko įkainiai yra iki smulkmenų suderinti su galiojančiais įstatymais, kitais teisės aktais. 

Tik Jonui Mileriui tąkart atrodė, kad tokie įkainiai yra nepagrįstai per dideli ir jis, būdamas paprastas pilietis ir nieko nenutuokdamas apie bankinių klausimų galimus sprendimus aukštuoju pilotažu, bet, matydamas, kad tai yra negerai, pasirinko teisėtą, visose demokratinėse šalyse eiliniam piliečiui žinomą ir prieinamą protesto formą – piketą. 

Kitų protesto galimybių paprastam piliečiui tokiais ir panašiais atvejais lyg ir nėra, nebent turėtum giminaitį teisininką, kuris tau nemokamai išaiškintų visas galimybes ir padėtų surašyti skundą atitinkamoms valdžios institucijoms. 

O kai piketuoji po įstaigos langais ir įstaigos vadovai, laikydami, kad tu esi jiems per mažas, nenorėdami gaišti laiko arba neturėdami ką pasakyti, neišeina su tavimi net pasikalbėti, juk reikia kažką daryti – na, kad ir garsiau pasibelsti į įstaigos duris. 

Bet įstaigos durys gerai sugeria garsą ir su ranka beldžiant gali tik krumplius iki kraujo nusimušti, tačiau viduje niekas tavęs neišgirs. Pamatęs banko apsaugos darbuotojų reakciją į piketą ir į piketuotojus, Jonas Mileris visai teisingai nusprendė, kad piketuotojų į vidų tikrai niekas neįleis. Bet piketuotojai, kaip galima spręsti iš jų elgesio, į vidų net ir neketino veržtis. 

O jeigu įstaigos vadovai būtų buvę supratingi ir supratę, kad piketuotojai, tarp jų – ir banko klientė Nijolė Sakalauskienė, jiems kažką nori pasakyti viešai ir pačiu demokratiškiausiu būdu, tikriausiai viskas būtų pasibaigę daug palankiau ir piketuotojams, ir pačiam bankui. 

Ši aplinkybė, kuri ir išprovokavo incidentą, Jonui Mileriui pateiktame kaltinamajame akte nenurodyta, tyrėja tokią svarbią aplinkybę, bylojančią kaltinamojo naudai, kažkodėl palaikė nereikšminga. 

Toks pareigūnų ir tyrėjų elgesys tikriausiai ir lėmė tai, kad Jonas Mileris, matydamas, kad visi įrodymai ir visi įkalčiai renkami tik prieš jį, nė ant vieno ikiteisminio tyrimo dokumento, taip pat ir ant kaltinamojo akto, nedėjo savo parašų. 

Beje, akcinė bendrovė SEB bankas taip pat nepasinaudojo Lietuvos banko pateiktu pasiūlymu su Jonu Mileriu kilusį ginčą išspręsti taikiai ir pasirinko kitą galimybę – ginčą išspręsti teismų keliu, padedant prokurorams. 

 

 

Baudžiamosios bylos nagrinėjimas pirmosios instancijos teisme

 

2015 m. rugpjūčio 26 d. vykusio Šiaulių apylinkės teismo antrojo teisiamojo posėdžio protokolas: 

1. Kaltinamasis Jonas Mileris: „Tegul sėdi, jis vis tiek nieko nedirba. … pretenzijų nereiškiu. /…/. Ginsiuosi pats, nes iš praktikos žinau, kad jau kelis kartus buvo valstybės paskirti advokatai, kurie manęs negynė.“ 

2. Kaltinamasis Jonas Mileris: „Bylos 63 lape liudytojo Kurnicko parodymuose yra užrašyta: „SEB bankas vagys“. Tokio plakato nebuvo“. 

2015 m. rugsėjo 9 d. vykusio Šiaulių apylinkės teismo trečiojo teisiamojo posėdžio protokolas: 

1. Liudytojas Deividas Šarauskas: 

„Esu policijos pareigūnas. /…/. Prie banko buvo apsaugos darbuotojai, žiniasklaidos atstovai, dar gal 5 asmenys. Bankas dirbo, nebent klientai buvo šokiruoti. Kai kurie stovėjo prie durų, norėjo įeiti, gal smalsumas. Žmonės išdužusį stiklą matė. Mums atvykus iki stiklo atstumas 2-3 metrai. 

Jonas Mileris geranoriškai bendravo, sutiko vykti į komisariatą. Žmonėms gal buvo daugiau netikėtumas, smalsumas nei šokas. Manau, kad Jonas Mileris buvo blaivus, jis prie mūsų nesielgė taip, kad keltų įtarimą. 

/…/ Asmuo su lazda, manau, kad ne kasdien daužo langus, juolab apsaugos darbuotojai nurodė, kad tai buvo atlikta tyčia. Aplinkybių aiškinimuisi pristatėme į policijos komisariatą“. 

2. Liudytojas Žilvinas Kazulis: Esu policijos pareigūnas. /…/. Kitų asmenų prie banko buvo, vieni juokėsi, kiti rimtai stovėjo. /…/. Iš asmens girdėjau, kad tai įvyko netyčia. 

/…/. Man atrodo, kad stiklas buvo išdužęs vienas, ne kiaurai. Skylė buvo gal 10 cm skersmens. Mums atvykus, prie mūsų aš viešosios tvarkos pažeidimo nemačiau“. 

3. Kaltinamasis Jonas Mileris: „/…/. Jei aš būčiau galvojęs daryti nusikaltimą, aš nebūčiau pakvietęs žurnalistų. Lazda skirta vaikščiojimui, ji medinė. /…/. Aš mačiau, kad už durų stovėjo apsaugos darbuotojai ir tyčiojosi, rodė visokias mimikas. /…/. Darbo saugos inspektorius sakė: „Nebūtum su lazda išdaužęs, jei stiklas būtų atitikęs reikalavimus“. Dabar jie pasigerino stiklą, nori užsidirbti. /…/. 

Jei sako „belsk ir bus atidaryta“, aš beldžiau, bet jie neišėjo, tai kaip juos kviesti? /…/.“ 

4. Baigiamoji prokuroro Vytauto Budrio kalba: 

„/…/. Galbūt barbenimas ir būtų kitaip išspręstas, jei stiklas nebūtų išdužęs, ir, jei apsaugos darbuotojai būtų nusprendę sulaikinėti jį kaip už barbenimą, galbūt tai būtų įvertinta kaip administracinis teisės pažeidimas. Tačiau esminis momentas, kad buvo išdaužtas viešosios įstaigos lango stiklas miesto centre ir tai esminis momentas, kuris nulėmė veiklos kvalifikavimą pagal Baudžiamojo kodekso straipsnį. /…/. Reikia pripažinti, kad įstaigos darbas buvo sutrikdytas, nes vis dėlto tai pagrindinis įėjimas į banką. Pagrindinis įėjimas buvo laikinai užtvertas tuo, kad įvyko incidentas tarp Jono Milerio, kuris nėra banko klientas nuolatinis. Rengė akciją prie banko, išdaužė lango stiklą, po ko turėjo įsikišti apsaugos darbuotojai ir buvo sutrikdyta normali banko veikla. /…/. Manau, tikiu, kad jis nebuvo suplanavęs išdaužti lango, tačiau aplinkybės pakrypo taip, kaip pakrypo. /…/. 

Manau, kad bausmė turėtų būti adekvati, kuri turėtų poveikį ne tik pačiam Jonui Mileriui, bet ir kitiems asmenims, kurie bandytų imtis panašių veiksmų ar paimti pavyzdį iš Jono Milerio. /…/. 

Gerb. teismo prašau teisingai įvertinti Jono Milerio veiksmus ir pripažinti jį kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 284 str. 1 d., ir skirti su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmę, būtent 30 MGL baudą.“ 

Prokuroras teisingai pastebi, kad tokia praktika, kai protestuojant išdaužiamas banko durų stiklas aplinkui matant klientams ir praeiviams, nėra ir negali būti toleruojama. Bet kokie panašūs veiksmai negali būti toleruojami ir tuo labiau skatinami. 

Tačiau lygiai taip pat ir net dar labiau negali būti toleruojama, kai pilietis, pagrįstos ir viešąjį interesą atitinkančios protesto akcijos metu, išprovokuotas aplinkybių, netyčia (pats to gal ir visai nenorėdamas, nes iškart sutiko atlyginti nuostolius) neįgaliojo lazda (tiksliau – lazdele) išdaužia neįtikėtinai netvirtą banko durų stiklą ir už tai yra teisiamas kaip vandalas ar panašaus plauko kriminalinis nusikaltėlis. 

 

 

Nuosprendis

 

Šiaulių apylinkės teismo (teisėjas Bronius Vinciūnas) 2015 m. lapkričio 6 d. nuosprendis: 

1. Liudytojas Ramūnas Kurnickas: „/…/. Pirmi smūgiai buvo stengiantis atkreipti dėmesį, po to smūgiai pradėjo stiprėti suduodant į tą pačią stiklo vietą. Nuo žmogaus nervų judesiai pradėjo stiprėti. /…/. Aplinkiniams buvo daugiau atrakcija. Banko veikla nesutriko, tik išlydint klientus jiems buvo šokas, reikėjo išeinant per stiklus perlipti, buvo bendra reakcija išeinant per duris „kas čia dabar, kaip čia dabar“. /…/. Visos durys buvo atidarytos, galėjo užeiti pabendrauti. Į vidų asmuo nebuvo užėjęs. Tai buvo šou prieš kameras. /…/.“ 

2. Liudytojas Deividas Šarauskas: /…/. Bankas dirbo, nebent klientai buvo šokiruoti./…/.“ 

3. Nuosprendis: 

3.1. „/…/. Apie 11.10 val. buvo išdaužtas pagrindinių durų stiklas (4 b.l.)“ 

3.2. „/…/ negalima traktuoti, kad J.Milerio veiksmai visame konflikte buvo itin iššaukiantys, dėl kurių kaltinamajam kiltų būtent pati griežčiausioji – baudžiamoji atsakomybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas ne kartą pažymėjo, kad, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms, ne visada yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią bausmę – kriminalinę bausmę. 

Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, ar pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.). 

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse taip pat yra pasisakęs, kad baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrybių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti (kasacinės nutartys Nr. 2K-396/2009, 2K-262/2011). 

Tokia teismų praktika, kai įvairūs tarpusavyje kylantys nedidelio pavojingumo konfliktai kriminalizuojami, kaltinant vieną konflikto dalyvių viešosios tvarkos pažeidimu, neanalizuojant, ar pakankamas padarytų veiksmų pavojingumas, neįvertinant kitų teisės šakų veiksmingumo atkuriant pažeistas teises, nėra teisinga, nes tai neatitinka baudžiamųjų įstatymų paskirties.“ 

3.3. „Pažymėtina ir tai, kad Jono Milerio elgesį (smūgiavimas lazda į AB „SEB bankas“ stiklines duris ir jų išdaužimas) lėmė tai, kad, jo nuomone, AB „SEB bankas“ ima plėšikiškus banknotų perskaičiavimo mokesčius, t. y. iš esmės norėdamas dėl minėtų mokesčių išsiaiškinti su banko vadovais, supykęs, kad vadovai neatėjo su juo pasikalbėti. 

Teismo vertinimu, J.Milerio veikoje dominavo asmeninės paskatos, kurios buvo nukreiptos ne į viešosios rimties trikdymą, o į siekį pasikalbėti su banko vadovybe ar atsakingais asmenimis jį ir kitus asmenis dominančiu finansiniu klausimu. 

Esant šioms aplinkybėms, negalima būtų traktuoti, kad kaltinamojo veiksmai buvo vandališki LR BK prasme, kuriais siekė demonstruoti nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei siekė sutrikdyti visuomenės rimtį ir tvarką.“ 

3.4. „Tačiau baudžiamasis procesas pagal dėl turto sugadinimo pagal LR BK 187 straipsnio 1 dalį galėjo vykti tik privataus kaltinimo tvarka (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 407-417 straipsniai, kasacinė nutartis Nr. 2K-416/2013).“ 

3.5. „Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, t. y. kad nagrinėtinoje byloje Jono Milerio paskatos buvo asmeninės, konfliktas truko labai trumpai, šioje byloje nėra nė vieno nukentėjusiojo (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 28 str. 1 d.), banko veikla dėl įvykusio incidento sutrikusi nebuvo, prie banko buvo asmenų, kurie solidarizavosi su J.Mileriu ir kt., nėra pakankamo pagrindo išvadai, jog, išreikšdamas savo nepasitenkinimą susidariusia situacija, Jonas Mileris siekė priešpriešinti save aplinkiniams, pademonstruoti niekinamą požiūrį į juos, akivaizdžiai rodė nepagarbą žmogui ir visuomenei apskritai, suprato savo veiksmus kaip viešosios tvarkos pažeidimą, numatė tokius padarinius bei jų siekė.“ 

3.6. „Ikiteisminio tyrimo metu AB „SEB bankas“ pateikė civilinį ieškinį dėl 353,03 Eur turtinės žalos atlyginimo (24 b. L.). 2015-07-10 nutarimu AB „SEB bankas“ buvo pripažintas civiliniu ieškovu (31 b. L.). bylos nagrinėjimo metu civilinis ieškovas AB „SEB bankas“ 2015-08-12 teismui pateikė prašymą, kuriame pažymėjo, kad atsisako savo pareikšto civilinio ieškinio, kadangi žalą jam atlygino draudimo bendrovė „PZU Lietuva“ (86 b. l.). 

Analogiškos pozicijos laikėsi ir civilinio ieškovo atstovas teisminio nagrinėjimo metu. Tuo pagrindu priimtas civilinio ieškovo atsisakymas nuo pareikšto civilinio ieškinio su atitinkamomis teisinėmis pasekmėmis – negalimumas analogiško civilinio ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko, tuo pačiu pagrindu (LR CPK 140 str.). /…/. 

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nusprendžia: Joną Milerį pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 284 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių /…/.“ 

 

 

Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio apeliacinis skundas

 

Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Vytauto Budrio 2015 m. lapkričio 18 d. apeliacinis skundas baudžiamojoje byloje Nr. 01-1-35232-15 „Dėl nepagrįsto išteisinimo“: 

1. „Teismas, konstatavęs, jog J.Milerio veiksmai neperžengė privataus konflikto ribų ir įvardijęs vieną iš konflikto dalyvių – AB „SEB bankas“, neapklausė nei vieno iš AB „SEB bankas“ darbuotojų, dirbusių įvykių dieną, ir nepagrįstai nusprendė, kad įstaigos darbas sutrikęs nebuvo /…/.“ 

2. „Kadangi durų stiklo išdaužimas buvo viešos pilietinės akcijos – piketo – kaip pasekmė, kuri galimai ir nebuvo suplanuota, tačiau, kaip teismas pažymėjo, buvo tyčinio J.Milerio veiksmo pasekmė, todėl nepagrįstai toks nepadorus, nepriimtinas ir netinkamas elgesys laikomas nesukėlusiu padarinių, kadangi tiek viešoji rimtis ir tvarka buvo sutrikdyta, tiek ir buvo kita pasekmė – tyčinis vandališkais (pasikartojančiais) veiksmais sugadintas turtas /…/.“ 

3. „/…/ ir juo labiau tai nereiškia, jog tai yra toleruotina praktika, kuomet asmenys išlieja savo emocijas ir lieka nenubausti, o draudimas atlygina nuostolius.“ 

4. „/…/ demonstruodamas savo emocijas spaudos atstovams ir jausdamasis viršesniu prieš aplinkinius nepadoriai išdaužė durų stiklą, tuo rodydamas neapykantą ir panieką ne tik apsaugos darbuotojams, bet ir pačiam bankui, todėl J.Milerio veiksmai turi būti pripažinti nusikalstamais ir turi būti tinkamai įvertinti priimant apkaltinamąjį nuosprendį.“ 

5. „Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį, neturi reikšmės veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Veikos kvalifikavimą pagal BK 284 straipsnį apsprendžia šie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, kilę padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. 

Nors šis LR BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, tačiau, dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką, paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sukeliamas fizinis skausmas, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. 

Todėl papildoma vertybe, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė /…/.“ 

6. „Teismas padarė netinkamą išvadą, kad nėra nustatytas nei vienas nukentėjusysis (LR BPK 28 str.), kadangi juridinis asmuo šiuo atveju negali būti nukentėjusiuoju, o šalia stovėjo grupė solidariai nusiteikusių asmenų, kurie emociškai palaikė Joną Milerį, nors ir jautėsi nejaukiai, tačiau tai nėra asmenys, kurie nukentėjo nuo J.Milerio. 

Su tokia teismo pozicija sutikti negalima, kadangi J.Mileris savo akivaizdžiai iššaukiančiu elgesiu reiškė nepasitenkinimą banku ir rodė nepagarbą aplinkiniams prieš spaudos atstovų kameras, t. y. suprato, kad yra filmuojamas ir bus rodomas per televiziją plačiai visuomenės auditorijai, tai reiškia, jog suprato galimas savo elgesio pasekmes ir jų sąmoningai norėjo, nors ir parodyti bent jau savo viršenybę prieš durų stiklą, kas jam ir pavyko. 

Tačiau toks siužetas negali būti vertinamas vienareikšmiškai kaip teigiamas, kadangi šalia buvo tik maža grupelė asmenų, kurių interesai sutapo, nes kita grupė visa tai turėjo galimybę stebėti per televizijos ekranus, tačiau negalėjo pareikšti savo nesolidarumo su J.Mileriu ir tai nereiškia, jog toks elgesys yra visiems priimtinas ir toleruotinas.“ 

Baigdamas savo apeliacinį skundą prokuroras Vytautas Budris apeliacinės instancijos teismo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl Jono Milerio išteisinimo ir priimti naują nuosprendį, kuriuo Jonas Mileris būtų pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą LR BK 284 str. 1 dalyje, ir nubaustas 30 MGL dydžio bauda. 

Prokuroro Vytauto Budrio apeliacinį skundą Šiaulių apygardos teismo (apeliacinės instancijos teismo) teisėjų kolegija išnagrinėjo 2016 m. sausio 27 d. Teismo nutartis bus skelbiama 2016 m. kovo 8 d. 

 

 

Bankų įkainiai tampa auksiniais

 

2010 m. birželio 16 d. dienraštyje „Lietuvos žinios“ buvo išspausdintas korespondentės Jolitos Žvirblytės straipsnis „Auksiniai bankų įkainiai tebekyla“, kuriame rašoma: 

„Tiek gyventojai, tiek verslas, atsisakę kasininkų paslaugų ir savo pinigus tvarkyti anksčiau patikėję bankams, šiuo metu skaičiuoja vis didėjančias bankų paslaugų kainas. Kai kurių bankų klientai netrukus vėl bus nustebinti didesnių paslaugų ir operacijų įkainių. 

Didindami kasdienių paslaugų įkainius ir įvesdami naujus mokesčius bankininkai neslepia, kad taip bando kompensuoti dėl neįvertintos rizikos patirtus nuostolius. /…/. 

Per 2009 metus, palyginti su 2008-aisiais, bankai kitų finansinių paslaugų kainas, t. y. įkainius ir tarifus, padidino penktadaliu, o iki šių metų vidurio – bent 1,5 karto. 

Vakar Lietuvos pramonininkų konfederacijos viešame ekonomikos ir finansų komiteto posėdyje buvo diskutuota, ar didindami savo paslaugų kainas bankai nepiktnaudžiauja savo dominuojančia ar išskirtine padėtimi? 

Konstatuota, kad šitaip keldamiesi bankai blogina ir taip nelengvą savo klientų finansinę padėtį bei kerta šaką, ant kurios patys sėdi. /…/. 

Pramonininkai atkreipia dėmesį, kad didelės bankų teikiamų kitų finansinių paslaugų kainos ir tarifai skaudžiai paliečia daugybę Lietuvos žmonių, kurie pagal galiojančius įvairius teisės aktus privalo per bankus mokėti ne tik komunalinius mokesčius, bet ir valstybės bei žinybų įmokas ir rinkliavas.“ 

Kaip matyti iš šio, dar 2010 metais paskelbto straipsnio „Lietuvos žiniose“, užsienio šalių bankai, šalį apėmus liūdnai pagarsėjusiai pasaulinei ekonomikos ir finansų krizei, labai netinkamai elgėsi su savo klientais – Lietuvos gyventojais. Tuo labiau, kad, pasibaigus krizei, bankų auksiniai įkainiai į prieškrizinį lygį grąžinti nebuvo. 

Todėl prokuroras Vytautas Budris savo apeliaciniu skundu visiškai nepagrįstai bando teismą įtikinti, jog tie žmonės, kurie Jono Milerio protesto akciją žiūrėjo per televizijos ekranus, negalėjo pareikšti savo nesolidarumo su Jonu Mileriu. 

O mūsų šalies gyventojams lieka tik didžiuotis tuo, kad, vykstant tokiai nuožmiai krizei, savo varganomis lėšomis padėjo išgyventi visiems pas mus įsikūrusiems užsienio bankams – nė vienas jų ne tik nebankrutavo, bet net ir nesublogo. 

Tiesa, valstybės užsienio skola per tuos kelerius metus patyliukais ūgtelėjo 20 – 25 milijardais litų, bet sako, kad tai niekis – Lietuva ir tai dar per mažai, palyginus, užsieniui skolinga. 

 

 

Ką pasirinkti tyrėjams ir prokurorams – vienoje svarstyklių lėkštėje karjera, kitoje – tiesa ir viešasis interesas

 

Tenka tik apgailestauti, kad, Jonui Mileriui baudžiamąją bylą iškėlę Šiaulių AVPK Šiaulių miesto ir rajono PK KPS 2-ojo poskyrio tyrėjai ir Šiaulių apylinkės prokuratūros prokurorai Jono Milerio veiksmuose nematė ar nenorėjo matyti pirmiausia viešojo intereso, intereso piliečio, kuris, praktiškai nieko negalėdamas kitaip padaryti, protesto akciją surengė ne iš vandališkų paskatų, o iš nevilties ir bejėgiškumo paskatų. 

Kad būtų galima Joną Milerį kaltinti, jog jis viską darė net ne iš chuliganiškų, o iš vandališkų paskatų, reikėjo, jog jis rankose laikytų ne neįgaliojo lazdą, o kirvį, metalinį strypą ar laužtuvą, būtų gerokai įkaušęs ir aplinkiniams ne aiškinęs protesto akcijos tikslus, o plūdęs juos ir banko darbuotojus įvairiausiais keiksmažodžiais. 

Jei tyčia sužaloji žmogų, dažniausiai esi tik smulkus chuliganas, o jei, gindamas savo ir dar bent jau dviejų milijonų žmonių interesus, gal to net ir nenorėdamas, protesto akcijos metu išdauži nekokybišką banko durų stiklą – jau esi vandalas, t. y. daug baisesnis už chuliganą! 

Kodėl tada per televiziją taip šlovinami ir skatinami ne su neįgaliųjų lazdomis, o su grindinio nuolaužomis ir Molotovo kokteiliais ne tik pastatus, bet ir policijos pareigūnus žalojantys protestuotojai, negalintys susitaikyti su nedemokratinių sistemų neteisybe? 

Ir tenka tik apgailestauti, kad mūsų šalyje valdžia ir teisėsauga demokratiją supranta vienaip, o žmonės ją pradeda suprasti kitaip. Lygiai taip pat, kaip laisvę tautai tapti skurdžiais, valkatomis (bomžais), išlaikytiniais, veltėdžiais, viskam abejingais, visiškai prasigerti ar emigruoti valdžia supranta vienaip, kaip pačius didžiausius nepriklausomybės laikotarpio laimėjimus, o žmonės supranta kitaip, kaip visišką sistemos ir tautos demoralizaciją ir degradaciją. 

Tenka tik apgailestauti ir dėl to, kad prokuroras Jonui Mileriui iškeltoje baudžiamojoje byloje vietoj viešojo intereso, vietoj žmogaus nelaimės mato, ko gero, tik savo institucijos interesus ir savo karjeros sėkmę. Sėkmę bet kokia kaina ir bet kokiomis priemonėmis. 

O jei dar giliau pagalvojus, tai tiesiog absurdiška, jog žmogaus likimas priklauso net nuo viešųjų pirkimų skaidrumo (jei banko durų stiklas būtų buvęs kokybiškesnis, niekas Jono Milerio nebūtų kaltinęs ir teisęs). 

 

 

Kaip viską vertino Jonas Mileris po apeliacinės instancijos teismo posėdžio

 

„Piketo motyvas – plėšikiški įkainiai, kad nustotų plėšikauti, apiplėšinėti žmones. Tu negali net derėtis. Atsiimti nelabai tikėjausi, bet kad kitų žmonių taip nebeplėštų. Kai protestavau prie „Lietuvos telekomo“, bent jau tam tikrą laikotarpį nustojo kelti įkainius. Visuomenė yra kaltinama abejingumu. Net Prezidentė sakė – kodėl žmonės tyli? Galėjo būti administracinė byla, bet ne baudžiamoji. Taip susidorojama su aktyviausiais piliečiais, – kalbėjo Jonas Mileris pasibaigus apeliacinės instancijos teismo posėdžiui. – Aš nieko nenuskriaudžiau, neapiplėšiau. Mane apiplėšė. Jeigu būtų mane vieną apiplėšę, nebūčiau to klausimo viešai kėlęs.“ 

Čia reikėtų pažymėti, kad Jonas Mileris žodžius „plėšikai“, „plėšti“, „plėšikauti“, „apiplėšti“ vartoja jiems nesuteikdamas kriminalinio pobūdžio, o turėdamas omenyje tik bankų perdėtą godumą ir nesiskaitymą su savo klientais, taip pat tikėdamasis savo kalbai suteikti daugiau vaizdingumo. 

Juk turguje bobutės, pasinaudodamos monopoliu ar gėrybių trūkumu, kai kada irgi plėšia per daug už sūrį, dešimtį kiaušinių ar ridikėlių ryšulėlį. 

„Kodėl Seimas netvarko bankų? Beveik visi Seimo nariai yra pasiėmę įvairius lengvatinius kreditus. Todėl politikai ir negali nei man padėti, nei nieko tvarkyti, nei nieko padaryti, – piktinosi Jonas Mileris. – Skambina mokytojai – padėk, Jonai, mes negalim. Skambina medicinos seselės – vietoj šešių jau dirbame penkios, bet niekam pasiskųsti negalim, nes liksim be darbo. Visi visko bijo. Kas per tvarka ir kas per gyvenimas?“ 

 

 

 

 

 

NUOTRAUKOS

 

 

001

Jonas Mileris su ta pačia „vandališka“ lazda (neseniai mirusios mamos palikimas), kuria išbarškino SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centro stiklines duris, stovi prie jį išteisinusio Šiaulių apylinkės teismo pastato. 

 

 

002

Centre, su rožių puokšte, sėdi Jonas Mileris, o aplink – jį palaikanti ir su gimtadieniu jį prieš pat teismo posėdį pasveikinusi nemaža grupelė šiauliečių visuomenininkų. Apeliacinės instancijos teismo posėdis vyko 2016 m. sausio 27 d. Tą pačią dieną Jonas Mileris šventė savo gimtadienį. 

 

 

003

Labai kruopščiai savo pareigas atliekantis Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras Vytautas Budris. Kita vertus, gerbiamą prokurorą galima būtų laikyti ir labai teisingu, jeigu jis atkreiptų dėmesį į tai, kad Jonas Mileris pirmiausia gynė ne savo privatų, o viešąjį interesą, kad, su tam tikromis išlygomis, Jonui Mileriui pritaria dauguma šiauliečių. 

 

 

004

Teismo posėdžiuose, kuriuose teisiamas Jonas Mileris, aktyviai dalyvaujanti šiaulietė visuomenininkė Irena Vasinauskaitė: „Ne visoms protesto išraiškos formoms pritariu, tačiau visada palaikau viešojo intereso gynėjus. Manau, kad Jono Milerio akcija buvo perteklinė, bet toli gražu neprilygstanti vandališkoms bankų paslaugų kainoms …“. 

 

 

005

Edvardas Kuvikas, Šiaurės Lietuvos žmogaus teisių atstovybės vadovas: „Atstovybė stebėjo Jono Milerio teismo procesą, kadangi dėl J.Milerio prie banko vykdyto piketo metu sudužusio durų stiklo jam buvo iškelta baudžiamoji byla. J.Mileris piketą vykdė gindamas žmonių teises ir viešąjį interesą dėl banko klientams taikomo per didelio kaip minimu atveju 100 eurų banknotų perskaičiavimo mokesčio. Kaip buvo nustatyta teismo metu stiklas buvo sudaužytas netyčia, o banko apsaugos iškviesta policija piketo vykdymui keliamų reikalavimų pažeidimų nepareiškė, todėl apylinkės teismas J.Milerį išteisino. Apeliacine tvarka prokuratūrai apskundus, baudžiamoji byla apygardos teisme nagrinėjama toliau ir kovo 8 dieną bus skelbiamas teismo sprendimas. Ar Jonas Mileris kreipsis dėl per ilgo proceso ir baudžiamojo persekiojimo kol kas nežinoma. 

 

 

006

Nijolė Malakauskienė, Šiaulių apskrities bendruomenių konfederacijos pirmininkė: ,,Norėčiau, kad žmonės suprastų, jog Jonas Mileris į banką ėjo ne vien dėl savęs. Jei didžioji dauguma žmonių jo nesupranta ir nepalaiko, kaip teisėją bando įtikinti teismo posėdžiuose dalyvaujantis prokuroras, vadinasi, bankai dar gali kelti įkainius, mokesčius už teikiamas paslaugas“. 

 

 

007

SEB banko Šiaulių finansinių paslaugų centro, įsikūrusio Tilžės g. 157, Šiauliuose, kurio stiklines duris su neįgaliojo lazda (lazdele) iškūlė Jonas Mileris, pastatas. 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top