skip to Main Content

JONAS KOVALSKIS. Krymas: Rusijos aneksija ar JAV/NATO/ES agresija?

 

Šį straipsnį paskatino parašyti JAV specialiųjų tarnybų bei Lietuvos politinio elito sukelta ir eskaluojama plataus mąsto karo su Rusija propaganda ir tautinės nesantaikos kurstymas visame pasaulyje ir ypač Lietuvos viešoje erdvėje. 

Karinės isterijos platinimu, atviru Lietuvos piliečių smegenų negailestingu plovimu šiandien jau užsiima ne tik beraščiai patologiniai rusofobai – 25 metus valdžios vykdytos oficialios politikos aukos,- socialiniuose tinkluose ar gatvėje. Melas, tarptautinės teisės šaltinių nuostatų iškraipymas, atviras manipuliavimas viešąja nuomone pasiekė jau institucinį lygį, tapo oficialia  proamerikietiškos, antiliaudinės Lietuvos valdžios vidaus ir užsienio politika, aukščiausi valdžios pareigūnai neįtikėtinai paviršutiniškai traktuoja esmines tarptautinių santykių sąvokas, neatsakingai žongliruoja terminais, siaubingai iškraipo tarptautinės teisės šaltiniuose pateiktus apibrėžimus ir tuo pačiu kelia grėsmę taikai ir saugumui ne tik Pabaltijyje, bet ir visame pasaulyje.

 Toks valdančiojo elito elgesys labai ir tiesiogiai kenkia Lietuvos interesams, valstybės tarptautiniam prestižui ir daro žymią žalą šalies ekonomikai, blogina Lietuvos žmonių ir taip sunkią materialinę padėtį. Gerai organizuotas ir valdžios kontroliuojamas Lietuvos propagandos tinklas šiuos prasimanymus – Rusijos agresija, Krymo aneksija, Ukrainos teritorinio vientisumo pažeidimas Rytų Ukrainoje, Rusijos kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus ir pan., – masiškai tiražuoja į viešą erdvę informacijos vartotojams, profesionalūs propagandistai, žurnalistai, politikos apžvalgininkai suteikia sąvokoms visiškai priešingą prasmę, sukeičia veikiančias jėgas vietomis ir tokiu būdu realų agresorių – JAV/NATO/ES, – pristato kaip agresijos auką arba bent jau taikdariu, o realias JAV/NATO/ES agresijos aukas – Rusiją,Ukrainos tautą bei kitų šalių, tame tarpe Lietuvos, tautas, – manipuliacijų pagalba paverčia agresorėmis.

 Įžūlūs socialiniuose tinkluose veikiantys internetiniai troliai, visokie elfai tokį iš viršaus nuleistą melą suvokia kaip savo pranašumo prieš kitus, sveikai mąstančius visuomenės narius, neginčijamą įrodymą ir naudoja kaip pagrindą burtis į neteisėtas, neva patriotiškai nusiteikusias grupuotes, kurios daro provokacijas, neetiškus išpuolius prieš kitus visuomenės narius, kurių nuomonė yra kitokia, kurių požiūris yra grįstas objektyvia informacija, nešališka įvykiu analize. Tokie „patriotai“ yra remiami valdžios ir tai yra neginčijamas fašizmo požymis, kuomet visuomenėje atsiranda tam tikra grupė, kuri save suvokia kaip geresnę už kitus, likusius visuomenės narius ir sau suteikia teisę, niekuo nepagrįstą teisę, mokyti kitus visuomenės narius kaip gyventi, kokius televizijos kanalus žiūrėti, kaip mąstyti, ką galvoti ir daro tai pačiu įžūliausiu būdu.

Dažnai tokie „patriotai“ net atvirai grasina susidoroti su kitaminčiais ir, jų nuomone, tai yra normalus bendravimas viešoje erdvėje?!! Jau 26 metus propaguojanti tik “vieną tiesą” valdžia tokius veikėjus remia, kadangi šie veikėjai savo nepadoriu elgesiu sukuria visuomenėje nestabilumo, baimės ir neapykantos atmosferą, jų grasinimai padeda išlaikyti visuomenės kontrolę visiškai susikompromitavusių proamerikietiškų partijų rankose. Visos valdžios šakos, veikdamos prieš savo piliečių konstitucinę teisę turėti savo nuomonę ir laisvai ją reikšti, susivienija ir veikia vieningai prieš visuomenę ir piliečius. Visai neseniai Kauno apylinkės teismas skyrė 150 Eurų baudą tūlam “patriotui” už tai, kad šis viešai ragino žudyti ir kvietė susidoroti su Lietuvos piliečiais, kurių nuomonė Ukrainos valstybinio perversmo klausimu nesutampa su jo! Bravo lietuviškai Temidei iš Kauno – kitą kartą, kai šis „patriotas“ savo kruviną sumanymą įgyvendins ir kitamintį nužudys, Lietuvos teismas skirs dvigubai griežtesnę bausmę, tikėkimės, – 300 Eurų baudą?

 

Todėl yra pakankamai pagrindo patyrinėti Lietuvos valdžios propagandos 

 

platinamus informacinio karo prieš Rusiją mitus, atvirus prasimanymus ir 

 

nustatyti, remiantis tarptautinės teisės šaltiniais, kokią vietą Lietuvos 

 

valdžios propagandoje bei jos kontroliuojamoje informacinėje erdvėje užima 

 

prasimanymai, atviras melas, manipuliacijos.

 

 2014-02-22 valstybinis perversmas Ukrainoje ar teisėtas demokratiškas 

 

valdžios pakeitimas?

 

2013 metų lapkričio 21 d. Ukrainos teisėtas prezidentas Viktoras 

 

Janukovičius Vilniuje atsisakė pasirašyti Ukrainos ir Europos Sąjungos 

 

asociacijos sutartį, pagal kurią Ukraina privalėjo sunaikinti savo pramonę, 

 

prarasti savo ekonominį, finansinį, juridinį suverenitetą, iš esmės tapti JAV 

 

ir ES kolonija ir tapti agresyviausio žmonijos istorijoje NATO karinio bloko 

 

forpostu prieš savo istorinę Tėvynę brolišką Rusiją. Ukrainos prezidentas V. 

 

Janukovičius pagal Ukrainos konstituciją bei tarptautinės teisės ius 

 

cogens normas negalėjo ir neturėjo teisės sudaryti sutarties, kuri žymiai 

 

apribotų ar net visiškai panaikintų Ukrainos tautos suverenias galias – nei 

 

vienas valstybės pareigūnas neturi galių daugiau nei jam suteikia valdžios 

 

Suverenas-Tauta, todėl veikti prieš Suvereno interesus teoriškai joks 

 

atsakingas prezidentas negali, ir V. Janukovičius visiškai pagrįstai atsisakė 

 

pasirašyti Vakarų primestą Ukrainai kolonijinę iš esmės sutartį.

 

JAV ir ES šį Ukrainos prezidento teisėtą ir teisingą sprendimą įvertino kaip 

 

grėsmę Vakarų kolonijinei ekspansijai, nedelsiant davė signalą Ukrainoje 

 

veikiantiems JAV specialiųjų tarnybų iš anksto apmokytiems agentams, 

 

vietiniams nacionalistams, oligarchams, žiniasklaidos atstovams ir šiaip 

 

naudingiems idiotams pradėti „spalvotą“ revoliuciją Maidaną, kuri 2014-02-

 

22 baigėsi kruvinu perversmu Ukrainoje, teisėta Ukrainos valdžia ir 

 

prezidentas buvo nuversti, į valdžią buvo atvesti ukrainiečių tautos išdavikai, 

 

proamerikietiški oligarchai ir atviri Vakarų Ukrainos fašistai, šalyje 

 

prasidėjo teroras, pilietinis karas, humanitarinė katastrofa, ekonominis 

 

nuosmukis, valstybės naikinimas. Vakarų, ES ir JAV, civilizacijos ir 

 

„demokratinių vertybių“ išskirtinis bruožas yra klasta ir melas, kurių pagalba 

 

jau 500 metų Vakarai vykdė ir tebevykdo savo kolonijinę politiką visame 

 

pasaulyje, kurių pagrindu ir buvo sukurta Vakarų ekonominė gerovė – 

 

šimtmečiais vykdytos karinės ekspansijos ir kolonijų apiplėšimo pasekmė. 

 

Šis scenarijus buvo numatytas ir Ukrainai. Įpratę svetima sąskaita gyventi 

 

prabangiai Vakarai jau kelintą kartą per paskutinius 500 metų vėl bando 

 

savo prasiskolinusias ekonomikas gelbėti senu piratišku būdu, tai yra 

 

apiplėšdami laisvas, nepriklausomas ir taikias valstybes, šiuo atveju, Ukrainą 

 

ir Rusiją.

 

2014-03-16 Krymo pusiasalio gyventojai visuotinio referendumo būdu – 

 

referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų, 

 

ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo 

 

istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos, – išreiškė savo valią, o tai reiškia, kad 

 

absoliučia vietos gyventojų balsų dauguma, skaidriai ir pagal nustatytas 

 

įstatymais demokratiškas procedūras įgyvendino JTO Tautų Chartijoje 

 

įtvirtintą tautų teisę į laisvą apsisprendimą kurti ir turėti savo valstybę, 

 

nusprendė savo ateitį susieti su savo istorine, etnine Tėvyne Rusija, tačiau 

 

toks Krymo gyventojų laisvas apsisprendimas Vakarų kolonizatorių buvo 

 

įvertintas kaip grėsmė jų kolonijinei ekspansijai ir tapo neteisėtu pretekstu 

 

Vakarams pradėti neregėto mąsto agresiją prieš Rusiją, vykdyti ekonominį, 

 

prekybinį, finansinį, informacinį karus prieš Rusiją. NATO šalys Krymo 

 

pusiasalio, kuris jau daugiau nei du šimtus metų yra etninių rusų ir istorinės 

 

Rusijos žemės, gyventojų 2014-03-16 referendumo būdu išreikštą valią 

 

pavadino Rusijos įvykdyta Krymo aneksija. Toks Vakarų veidmainiškas 

 

niekuo nepagrįstas prasimanymas vienok tapo plataus mąsto JAV bei ES 

 

agresijos prieš Rusiją aktu ir pagrindu taikyti Rusijai neteisėtas tarptautinės 

 

teisės požiūriu ekonomines sankcijas, pradėti prieš Rusiją ekonominį karą, 

 

didinti NATO karinių pajėgų aktyvumą Rytų ir Vidurio Europoje ir ypač 

 

Rusijos pasienyje Pabaltijo valstybėse, kas sukėlė grėsmę taikai ir saugumui 

 

pasaulyje, pakurstė militaristinę psichozę, antirusišką isteriją bei pagilino 

 

globalines politinę ir ekonominę krizes, pastūmėjo pasaulį branduolinio karo 

 

link.

 

Ukrainoje buvo įvykdytas antikonstitucinis valstybinis perversmas. 

 

Perversmui įvykdyti Vakarai panaudojo taip vadinamas opozicines, 

 

neteisėtas, ginkluotas grupuotes, kurios atvirai deklaravo fašistinę savo 

 

ideologiją ir viešai garbino nacionalistus Stepaną Banderą ir Romaną 

 

Šuchevičių, Didžiojo Tėvynės karo metu buvusius nacistinės Vokietijos 

 

kolaborantus, kurių vadovaujami Vakarų Ukrainos nacionalistai darė karo 

 

nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui laikinai hitlerinės Vokietijos 

 

okupuotose TSRS teritorijose, dalyvavo rusų, lenkų, žydų tautybių žmonių 

 

genocido akcijose, iš kurių garsiausia yra galbūt 1943 metų „Volynės 

 

skerdynės“.

 

2014-02-21 V. Janukovičius pasirašo sutartį „Dėl politinės krizės 

 

sureguliavimo Ukrainoje“ su opozicijos lyderiais – Vladimiru Klyčko 

 

(partija „Udar“), A. Jaceniuku („Batkivščina“) ir O. Tiagniboku 

 

(„Svoboda“), dalyvaujant tarpininkams iš Europos – Vokietijos užsienio 

 

reikalų ministrui Frankui Valteriui Štainmajeriui, Lenkijos Užsienio reikalų 

 

ministrui R. Sikorskiui, ES atstovui Erikui Furnje, kurie turėjo užtikrinti 

 

sutarties vykdymą, tačiau, žinoma, kaip tai tapo būdinga Vakarų dvigubų 

 

standartų diplomatijai ir veidmainiams politikams, nepadarė nieko, ničnieko, 

 

kad jų pačių garantuota sutartis taptų įsipareigojimu Maidano smogikams, 

 

kuriuos tiesiogiai kontroliavo JAV Valstybės departamentas, Centrinė 

 

žvalgybos valdyba per savo ambasadorių Ukrainoje Džefrį Pajetą. Reikia 

 

atskirai pažymėti, kad Rusija nei Maidano įvykiuose, nei minėto susitarimo 

 

pasirašyme nedalyvavo jokiu būdu ir į Ukrainos vidaus reikalus niekaip 

 

nesikišo, kaip tai nuolat darė Vakarai.

 

Teisėtas, pagal demokratiškas skaidrias procedūras išrinktas Ukrainos 

 

prezidentas Viktoras Janukovičius, iškilus realiai grėsmei jo gyvybei iš 

 

„Dešiniojo sektoriaus“ smogikų pusės, buvo priverstas bėgti, tai yra , buvo 

 

nušalintas nuo valdžios neteisėtu, Ukrainos Konstitucijoje nenumatytu būdu, 

 

o Vokietijos, Lenkijos ir Prancūzijos „garantai“ nusiplovė rankas, ignoravo 

 

karinės Maidano opozicijos demonstratyvų 2014-02-21 susitarimo 

 

pažeidimą, valdžios Ukrainoje ginkluotą užgrobimą ir su pasitenkinimu 

 

pripažino „opozicijos“ suformuotą vyriausybę, kurią iš esmės jie patys ir 

 

atvedė į valdžią.

 

Vakarų teisės doktrina skelbia, kad neteisėtu būdu, ne pagal įstatymo 

 

nustatytas procedūras įgyta valdžia yra nelegitymi , neįgyja jokių valdingu 

 

įgalinimų, vadovaujamasi teisės principu ex injuria ius non oritur – iš ne 

 

teisės teisė neatsiranda, todėl tokia vyriausybė objektyviai negali būti 

 

pripažįstama, su ja negali būti palaikomi diplomatiniai santykiai. Tai yra 

 

įrašyta beveik visų save vadinančių demokratinėmis valstybėmis 

 

Konstitucijose. Pavyzdžiui, po 1917 metų spalio revoliucijos Vakarai dar 

 

ilgus metus de jure nepripažino Tarybų Sąjungos valstybės remdamiesi tuo 

 

principu.

 

Valdžia, užgrobta opozicijos ginkluotu būdu Ukrainoje, yra antikonstitucinė, 

 

ir toks valdžios užgrobimas tiesiogiai prieštarauja Ukrainos Konstitucijos 5 

 

str. 3 d. (Ukrainos Konstitucijos 2013-09-19 redakcija), kuri skelbia, kad 

 

„niekas negali uzurpuoti valstybinės valdžios“.

 

Ukrainos Konstitucijos 17 ir 37 str. griežtai draudžia bet kokių, nenumatytų 

 

įstatymais sukarintų organizacijų kūrimą ir jų veiklą, tame tarpe ir veikiančių 

 

partijų ir visuomeninių organizacijų viduje. Tik užgrobusi valdžią JAV 

 

kontroliuojama „opozicija“ paskubėjo legalizuoti neteisėtas nacionalistines 

 

iš anksto apginkluotas grupuotes, tokias kaip „Dešinysis sektorius“, kurios ir 

 

atvedė „opoziciją“ į valdžią.

 

Ukrainos Konstitucijos 111 str. yra nustatyta valstybės prezidento apkaltos 

 

procedūra, kurią Viktoro Janukovičiaus atveju naujoji valdžia pažeidė 

 

grubiai, demonstratyviai ir atvirai. Konstitucijos 112 str. nustatė, kad 

 

atvejais, kai Ukrainos prezidentas netenka įgaliojimų anksčiau laiko 

 

(Konstitucijos 108-111 str.), jo pareigas laikotarpiui, kol bus išrinktas naujas 

 

valstybės vadovas, eina Ukrainos ministras pirmininkas. Faktiškai po 2014-

 

02-14 valstybinio perversmo ir teisėto Ukrainos prezidento V.Janukovičiaus 

 

nušalinimo šalies prezidento pareigas uzurpavo Ukrainos Aukščiausios 

 

Rados pirmininkas Aleksandras Turčinovas, kuris pagal Ukrainos 

 

konstituciją to daryti negalėjo. Tokiu būdu, visi šio odiozinio veikėjo, einant 

 

neteisėtu antikonstituciniu būdų užimtas prezidento pareigas, įsakymai, tame 

 

tarpe, pasiųsti karines pajėgas prieš Rytų Ukrainos civilius gyventojus ir 

 

pradėti pilietinį karą Rytų Ukrainoje, yra neteisėti ir niekiniai nuo jų 

 

priėmimo dienos, o patį A. Turčinovą, dėl kurio savivalės kilo pilietinis 

 

karas Ukrainoje ir žuvo dešimtys tūkstančių kariškių ir civilių Rytų Ukrainos 

 

gyventojų, ukrainiečiai vadina „kruvinuoju pastoriumi“.

 

Tuo pačiu metu, išskirtinėmis prezidento kompetencijomis, 

 

numatytomis Ukrainos Konstitucijos 106 str. 2, 6, 8, 10, 11, 12, 14, 15, 16, 

 

22, 25, 27 punktuose, o būtent – visuotinio referendumo paskelbimas, 

 

ministrų skyrimas, vykdomosios valdžios centrinių organų vadovų skyrimas, 

 

Generalinio prokuroro ir kitų aukšto rango vadovų skyrimas, Ukrainos 

 

ministrų kabineto išleistų aktų bei Krymo autonominės respublikos ministrų 

 

tarybos aktų panaikinimas, paskyrimas trečdalio Ukrainos konstitucinio 

 

teismo narių ir kt, – suteiktomis teisėmis laikinai ir neteisėtai einantis 

 

prezidento pareigas A. Turčinovas negalėjo naudotis visai.

 

Patys Maidano perversmininkai bei jų kuratoriai iš JAV bei ES specialiųjų 

 

tarnybų puikiai suvokė, kad vykdydami perversmą daro prieštaraujantį 

 

pagrindiniam Ukrainos įstatymui veiksmą, valstybinį nusikaltimą,, todėl tik 

 

užgrobę valdžią jie imasi aktyvių savo nusikaltimo legalizavimo veiksmų ir 

 

tam turėjo pasitarnauti neveiksni Rada, kurios deputatams dėl netinkamo 

 

balsavimo buvo grasinama fiziškai susidoroti. Ukrainos Konstitucijos 

 

pakeitimai galėjo būti daromi minimum per dvi sesijas ir turėjo būti 

 

patvirtinami kitoje sesijoje ne mažesne nei 2/3 konstitucine Rados deputatų 

 

balsų daugumos, tai yra nuo 450 balsų (Konstitucijos 76 str.), kas niekada 

 

nebuvo daroma. Be to , Ukrainos Konstitucijos I, III ir XIII skirsnių 

 

pakeitimai privalo būti patvirtinti, sutinkamai su Ukrainos Konstitucijos 156 

 

str. , visuotiniu tautos referendumu, kurio Maidano smogikai niekada nedarė 

 

dėl labai paprastos priežasties – perversmininkai jį būtų triuškinamai 

 

pralaimėję.

 

Tokiu būdu, visi po 2014-02-22 įvykdyto perversmo padaryti Ukrainos 

 

Konstitucijos pakeitimai yra neteisėti, niekiniai nuo pat jų priėmimo 

 

momento, o šių sprendimų sukeltos pasekmės niekam nesukuria teisių ir 

 

pareigų, jeigu vadovautis bendrąja teisės doktrina, kuri skelbia – iš ne teisės 

 

teisė nekyla.

 

Pats Maidanas Lietuvos ir viso Vakarų pasaulio melo propagandos 

 

priemonių buvo pristatomas kaip „liaudies sukilimas“ , kaip stichinis 

 

valdžios Suvereno tautos tiesioginės valios įgyvendinimo aktas, tačiau, 

 

atmetus visą galingą Vakarų masinės dezinformacijos priemonių revoliucinę 

 

patetiką, įstatymo požiūriu Maidanas jokių Ukrainos valdingų įgaliojimų 

 

neturi ir neturėjo, Ukrainos Konstitucija tokio valdžios organo nenumato, o 

 

atsižvelgiant į nuolatinį Vakarų diplomatinių atstovybių, pirmiausia JAV, 

 

neleistiną akivaizdų dalyvavimą ir vadovavimą visam perversmo procesui, 

 

yra nusikalstamas ir tarptautinės teisės požiūriu. Maidane aktyviausiai 

 

dalyvavo absoliučiai maža Ukrainos gyventojų dalis, daugiausiai Vakarų 

 

Ukrainos nacionalistų grupuotės, kurios sudarė mažiau nei vieną procentą 

 

visų Ukrainos gyventojų, tačiau nežiūrint į tai Vakarų valstybių – JAV ir ES 

 

, – neteisėto įsikišimo į šalies politinį procesą, vidaus reikalus, dėka sugebėjo 

 

primesti savo valią visai 45 mln. Ukrainos tautai. Toks perversmų 

 

organizavimas jau tapo įprasta Vakarų agresijų į suverenias šalis visame 

 

pasaulyje forma, neteisėto JAV/ES kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus 

 

praktika, kuri akivaizdžiai pažeidžia tarptautinės teisės šaltiniuose, 

 

pirmiausia Jungtinių Tautų Chartijoje, įtvirtintus pasaulio tautų sambūvio 

 

tikslus ir principus (JT Chartijos Preambulė, 1,2 str. ), o būtent, – visų 

 

valstybių suverenitetai yra lygūs, lygus lygiam jokios valdžios neturi, todėl 

 

jokia valstybė, kokia ji JAV, ES ar NATO valstybė nebūtų, neturi teisės 

 

kištis į kitos valstybės vidaus reikalus, daryti įtaką kitos šalies politiniams 

 

procesams, organizuoti, finansuoti maidanus, raginti neteisėtas fašistines 

 

grupuotes jėga nuversti šalies teisėtą valdžią.

 

Tokiu būdu, po Maidano atsiradusi Ukrainos valdžia yra neteisėta tiek 

 

tarptautinės teisės požiūriu, tiek ir Ukrainos Konstitucijos požiūriu. Kiti 

 

tarptautinių santykių subjektai, valstybės neturėtų tokios valdžios pripažinti 

 

ir palaikyti su ja diplomatinius santykius. Tačiau Vakarų pasaulis, ypač 

 

Lietuva, su Kijevo chunta ne tik palaiko santykius, tačiau ir aktyviai 

 

dalyvauja visose Kijevo neteisėtos valdžios avantiūrose, iš esmės , Ukraina 

 

šiuo metu yra iš užsienio valdoma kvazivalstybė. Vakarai šį kišimąsi į 

 

Ukrainos vidaus reikalus dažnai motyvuoja paramos „liaudies revoliucijai“ 

 

būtinybe, ir čia Vakarų nenuoseklumas, savanaudiškumas, veidmainystė 

 

pasireiškia labai akivaizdžiai – kai lygiai tokius pačius „maidanus“ surengė 

 

Krymas, Charkovas, Doneckas, Luganskas ir kiti Rytų Ukrainos regionai, 

 

kurių balsų dauguma buvo teisėtai išrinktas prezidentu Viktoras 

 

Janukovičius, Vakarų „parama“ liaudies revoliucijoms akimirksniu dingo ir 

 

Vakarų nurodymu į minėtus regionus buvo pasiųsti baudžiamieji nacistų 

 

būriai, kuriuos apmokė, apginklavo, finansavo Vakarų „demokratai“. Iš 

 

esmės Vakarai tuo tik patvirtino savo neteisėto kišimosi į Ukrainos vidaus 

 

reikalus faktą ir tokio Vakarų kišimosi neteisėtumą – Vakarų remiamą 

 

Maidaną Kijeve Vakarai pristato kaip teisėtą, Rytų Ukrainoje gyventojų 

 

masiškai palaikomi liaudies tiesioginės demokratijos mitingai, natūrali 

 

tautos neigiama reakcija į Kijevo chuntos perversmą yra paskelbiama 

 

neteisėtais, ir taip Vakarai paneigia pamatines teisėtumo sąlygas – 

 

universalumą bei lygybės prieš įstatymą principus.

 

2014-03-16 Krymo referendumas dėl prisijungimo prie Rusijos – 

 

aneksija ar tautų apsisprendimo teisės tobulas realizavimas?

 

Didžiulė gerai apmokamų Lietuvos politologų, žurnalistų, apžvalgininkų, 

 

politikų, valstybės tarnautojų ir šiaip ribotų, ir neįtikėtinai agresyvių 

 

internetinių trolių armija bando sukurti informacinėje erdvėje iliuziją, kad 

 

Rusija karine jėga užgrobė Krymo pusiasalį ir smurtu privertė virš dviejų 

 

milijonų Krymo gyventojų referendume balsuoti prieš savo valią ir fizinio 

 

susidorojimo grėsmės akivaizdoje balsavo už prisijungimą prie Rusijos. 

 

Tokie Lietuvos viešoje erdvėje gausiai tiražuojami prasimanymai yra 

 

populiarūs proamerikietiškų sluoksnių, nesugebančių kritiškai vertinti JAV 

 

nusikalstamus veiksmus pasaulyje, tarpe, ir, žinoma, būdami labai emocingi, 

 

yra tuo pačiu metu iracionalūs, neturi nieko bendro su tikrove, kaip ją 

 

apibrėžia tarptautinės teisės šaltiniai.

 

Istoriškai Krymas tapo sudėtine Rusijos imperijos dalimi 18-o amžiaus 

 

pabaigoje po to, kai Turkija eilinį kartą pralaimėjo karą Rusijai ir buvo 

 

priversta atsisakyti savo teisių į Krymo pusiasalį. Tuo metu ir ilgą laiką 

 

vėliau tai buvo įprasta valstybių teritorijų formavimo praktika. Pavyzdžiui, 

 

Didžioji Britanija tokiu būdų buvo sukūrusi milžinišką imperiją, „virš kurios 

 

niekada nenusileidžia saulė“, ir kurioje vykdė žiaurų vietinių gyventojų 

 

genocidą, plėšė kolonijas pačiu žiauriausiu būdu. Tai visiems žinomi faktai, 

 

tačiau nei vienam provakarietiškai nusiteikusiam militaristui net mintis 

 

nekyla pasmerkti Jungtinės Karalystės ar kitos Vakarų valstybės vykdytą 

 

čiabuvių genocidą jos užgrobtose kolonijose ar nuo NATO agresijos 

 

nukentėjusioje šalyje. Rusijos istorijoje tokio mąsto genocido, kuriuos vykdė 

 

ir tebevykdo Vakarų europiečiai visame pasaulyje, niekada nėra buvę, tačiau 

 

Vakarų politikai ir propaganda nuolat kaltina Rusiją niekuo nepagrįstais 

 

žiaurumais, genocidais, trėmimais, deportacijomis, kuriuos neva darė Rusija. 

 

Vakarai vykdo negarbingą, į jokius padorumo ir etikos rėmus netelpančią 

 

užsienio politiką, nuolat tarptautiniuose santykiuose veikia iš „melo ir galios 

 

pozicijų“ kaip taikliai pastebėjo JAV garsus politologas Ronas Polas, ir 

 

niekada neatsako už savo nusikalstamus tarptautinės teisės požiūriu 

 

veiksmus. Tai pavojinga tendencija, kuri iš pamatų griauna stabilumo ir 

 

taikos architektūra, nusistovėjusią po II Pasaulinio karo, o mažoms 

 

valstybėms gresia išnykimu nuo žemėlapio.

 

Krymas gi Ukrainai buvo perduotas 1954 metais tuometinio Tarybų 

 

Sąjungos vadovo Nikitos Chruščiovo minint Rusijos ir Ukrainos 

 

susijungimo 300-sias metines, perduotas neteisėtai, kadangi N. Chruščiovas, 

 

etninis ukrainietis, tokiam didelės teritorijos perdavimo aktui atlikti pagal 

 

tuo metu galiojusią TSRS Konstituciją neturėjo jokių įgalinimų ir neturėjo 

 

teisės „dovanoti“ pusiasalio Ukrainai.

 

Po perversmo Kijevo naujoji valdžia ėmėsi skubiai įvedinėti naują 

 

proamerikietišką tvarką, todėl vienas iš pirmųjų naujosios valdžios įstatymų 

 

buvo dėl rusų kalbos uždraudimo ir rusų etninės grupės, kuri sudarė beveik 

 

pusę Ukrainos gyventojų, diskriminacija ir priverstinė ukrainizacija, kas , 

 

savaime suprantama, iššaukė vietinių Rytų Ukrainos ir Krymo pusiasalio 

 

rusų pasipriešinimą. Kryme buvo surengtas referendumas, kurį Vakarų 

 

satelitai nedelsiant paskelbė neteisėtu, tačiau pateikti juridinę tokio neigiamo 

 

vertinimo argumentaciją vengia dėl suprantamų priežasčių – tektų neigti 

 

tautos teisės į apsisprendimo laisvę absoliutumą, tektų neigti tą pačią teisę, 

 

kurios pagrindu buvo įgyvendintas ir visų buvusių TSRS tautų , tame tarpe ir 

 

Lietuvos, atsiskyrimas nuo TSRS, tai yra, jeigu neigiame Krymo teisę 

 

atsiskirti nuo Ukrainos, tai turime kartu pripažinti, jog, sakykime, Lietuvos 

 

atsiskyrimas nuo TSRS taip pat yra neteisėtas. Šito mūsų valdžia negali sau 

 

leisti, tai būtų jos legitimumo pabaiga.

 

Vertinant Krymo referendumo teisėtumą visada būtina nustatyti dvi svarbias 

 

juridines sąlygas – 1) ar referendumas kaip tautos valios išreiškimo forma 

 

yra apibrėžtas tarptautinės teisės šaltiniais bei Ukrainos Konstitucijos, 2) ar 

 

įvykęs referendumas tinkamai išreiškė tikrąją tautos valią.

 

Ukrainos Konstitucijos 138.2 str. tiesiogiai nurodo, kad Krymo autonominė 

 

Respublika turi teisę „organizuoti ir vykdyti vietinius referendumus“ be 

 

jokių apribojimų jų turinio atžvilgiu, tai yra, bet kokiu klausimu. Visų 

 

Ukrainos regionų, ne tik Krymo, teisė organizuoti vietinius referendumus 

 

yra įtvirtinta taip pat ir Ukrainos Konstitucijos 38 str. – „Ukrainos piliečiai 

 

turi teisę dalyvauti valstybės valdyme tiesiogiai visuotinių ir vietinių 

 

referendumų būdu“.

 

Tokiu būdu yra visiškai nepagrįsti mūsų propagandistų armijos teiginiai, kad 

 

2014-03-16 Krymo referendumas yra neteisėtas, nėra numatytas įstatymo. 

 

Vakarų šalių, JAV ir ES valstybių, čia ypač aktyviai veikė Lietuvos 

 

diplomatai, bandymai JTO Saugumo Taryboje pripažinti Krymo 

 

referendumą ir jo rezultatus neteisėtais, prieštaraujančiais tarptautinės teisės 

 

normoms tiesiogiai prieštarauja 1966 metų Tarptautinio pilietinių ir politinių 

 

teisių pakto 5 str. nuostatai : „1. Jokia šio Pakto nuostata negali būti 

 

aiškinama kaip numatanti kokios nors valstybės, kokios nors grupės ar kokio 

 

nors asmens teisę vykdyti kokią nors veiklą arba atlikti kokius nors 

 

veiksmus, kuriais siekiama panaikinti kokias nors šiame Pakte pripažintas 

 

teises ar laisves arba jas apriboti labiau, negu numatyta šiame Pakte. 2. 

 

Negali būti leidžiama kaip nors apriboti ar sumažinti pagrindines žmogaus 

 

teises, pripažintas ar galiojančias pagal kokios nors šalies įstatymus, 

 

konvencijas, taisykles ar papročius, ta dingstimi, kad šis Paktas tokių teisių 

 

nepripažįsta ar jas pripažįsta mažesniu mastu. .“ Ir ši Paktu įtvirtinta 

 

žmogaus pilietinė ir politinė teisė per referendumą nuspręsti savo ateitį yra 

 

įtvirtinta Ukrainos Konstitucijos 38 bei 138.2 straipsniuose.

 

Galima neabejoti, kokia Vakarų reakcija būtų buvusi, jeigu Krymo 

 

referendumo dalyviai būtų nusprendę pasilikti Ukrainos sudėtyje ir kaip toks 

 

sprendimas būtų buvęs panaudotas informaciniame Vakarų kare prieš 

 

Rusiją, tačiau sprendimas Krymo gyventojų buvo teisingas, tikėtinas ir 

 

nuoširdus – Krymo ateitį jie mato tik su Rusija, todėl Vakarai ėmėsi sau 

 

įprastos negarbingų dvigubų standartų taktikos, inicijavo nepadorią Rusijos 

 

demonizavimo kampaniją bei ekonominį karą prieš Rusiją. Vakarai su savo 

 

beribiu cinizmu ėmė eskaluoti gandus, kad balsavimas vyko prižiūrint rusų 

 

ginkluotų kariškių, nors šis Vakarų melas buvo paneigtas ten buvusių 

 

tarptautinių stebėtojų, kurie balsavimo vietose nepastebėjo jokių kariškių 

 

buvimo pėdsakų, o be to, jėga priversti balsuoti daugiau nei 2 milijonus 

 

Krymo gyventojų su 18 000 ten buvusių Rusijos „mandagių“ kariškių yra 

 

fiziškai neįmanoma.

 

Tokiu būdu, Krymo 2014-03-16 referendumas yra teisėtas, atitinka 

 

tarptautinės teisės aktuose įtvirtintus tautų apsisprendimo teisės 

 

įgyvendinimo principus ir yra Ukrainos Konstitucijoje numatyta teisė, kuri 

 

buvo įgyvendinta nepriekaištingai teisėtu būdu pagal skaidrias demokratines 

 

procedūras ir referendumą stebėję Europos šalių stebėtojai neužfiksavo nei 

 

vieno pažeidimo, kuris galėjo turėti įtakos ir iškreiptų Krymo gyventojų 

 

tikrosios valios išreiškimą. Krymas tarė savo žodį, priėmė sprendimą grįžti į 

 

savo istorinę Tėvynę, susieti savo ateitį su Rusija ir šitą valią Vakarai privalo 

 

gerbti be jokių išlygų ar išankstinių sąlygų.

 

Tautų apsisprendimo teisės ir valstybės teritorinio vientisumo principo 

 

santykis

 

Dažnai ir intensyviai Vakarų informacinės agresijos prieš Rusiją metu 

 

naudojamas savų piliečių klaidinimo metodas yra siaubo istorijų kūrimas, 

 

įvykių mistifikavimas, siekiant sukurti demonizuojamos šalies neigiamą 

 

įvaizdį. Vakaruose dar ir dabar netyla JAV ir JAV įtakos orbitoje esančių 

 

valstybių aimanos dėl to, kaip Krymo referendumas ir Rusija pažeidė 

 

Ukrainos teritorinį vientisumą. Šis Vakarų teiginys neatitinka tikrovės. Tiesą 

 

sakant, skamba labai neįtikinamai iš valstybių, NATO karinės organizacijos 

 

narių pusės jau vien dėl to, kad paskutinį ketvirtį amžiaus po Tarybų 

 

Sąjungos, kuri viena buvo pajėgi suvaldyti JAV ir NATO valstybių 

 

militaristines ambicijas, žlugimo tik Vakarų šalys nuolat pažeidinėjo kitų 

 

valstybių suverenitetus, teritorinį vientisumą, vykdė agresijas visame 

 

pasaulyje. NATO šalių tarptautinių nusikaltimų aukos – Jugoslavija, 

 

Afganistanas, Irakas, Libija, Sirija, Ukraina ir daugelis kitų klestėjusių iki 

 

NATO brutalių įsiveržimų šalių, – tapo humanitarinės katastrofos zonomis ir 

 

vis dar laukia teisingumo. Po šių tarptautinių nusikaltimų įvykdymo Vakarai 

 

šiuo požiūriu neturi moralinės teisės smerkti nei vienos šalies dėl teritorinio 

 

vientisumo principo pažeidimo.

 

Neturi Vakarai ir juridinio pagrindo kalbėti apie Ukrainos teritorinio 

 

vientisumo principo pažeidimą kaip Krymo referendumo pasekmę.

 

Jungtinių Tautų Chartijos 1 straipsnyje. yra įtvirtintas tautų lygybės ir laisvo 

 

apsisprendimo principas, kuris gali būti aiškinamas pirmiausiai kaip būtina 

 

sąlyga „visuotinei taikai stiprinti“. Tarptautinio ekonominių, socialinių ir 

 

kultūrinių teisių pakto bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 1 

 

straipsniuose yra tiesiogiai įrašyta : „Visos tautos turi apsisprendimo teisę. 

 

Remdamosi šia teise, jos laisvai nustato savo politinį statusą ir laisvai vykdo 

 

savo ekonominę, socialinę ir kultūrinę plėtrą.“, o taip pat :“ Valstybės, šio 

 

Pakto Šalys, įskaitant valstybes, atsakingas už nesavarankiškų ir globojamų 

 

teritorijų valdymą, laikydamosi Jungtinių Tautų Chartijos nuostatų skatina 

 

įgyvendinti apsisprendimo teisę ir šią teisę gerbia“.

 

Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 2 dalyje nustatyta, kad 

 

„Valstybės, šio Pakto Šalys, įsipareigoja užtikrinti, kad šiame Pakte 

 

išdėstytos teisės bus įgyvendinamos be jokio diskriminavimo dėl rasės, odos 

 

spalvos, lyties, kalbos, religijos, politinių arba kokių nors kitų įsitikinimų, 

 

tautybės ar socialinės kilmės, turtinės padėties, gimimo ar dėl kokio nors 

 

kito požymio.“

 

Yra aiškiai apibrėžta, jog visos valstybės, šio Pakto dalyvės, tame tarpe ir 

 

Ukraina, įsipareigoja sukurti tokias juridines priemones, kurios leistų 

 

netrukdomai įgyvendinti tautų apsisprendimo teisę ir nedarys jokių kliūčių 

 

šią teisę realizuoti.

 

Analogiška nuostata yra įtvirtinta ir Helsinkio Baigiamojo Akto (1975 m.) 

 

Deklaracijos VIII principu: „remiantis lygių teisių ir tautų apsisprendimo 

 

principu, visos tautos visada turi teisę laisvai nustatyti kada ir kaip nori jų 

 

vidinį ir išorinį politinį statusą, be išorinio įsikišimo, ir siekti, kaip jos nori, 

 

jų politinio, ekonominio, socialinio ir kultūrinio vystymosi“. Draudžiamos 

 

bet kokios šio principo pažeidimo formos.

 

Pateikti aukščiau tarptautinių teisės aktų principai akivaizdžiai ir 

 

neginčijamai įrodo, kad Krymo gyventojai turėjo absoliučią teisę nuspręsti 

 

savo likimą ir ateitį, o Ukraina buvo įsipareigojusi sudaryti sąlygas šiai teisei 

 

įgyvendinti, tuo labiau, kad Ukrainos Konstitucijos 9 str. įtvirtinta nuostata 

 

skelbia – „Tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Aukščiausioji Rada, yra 

 

neatimama Ukrainos įstatymų dalis“. Krymui referendumo būdu absoliučia 

 

balsų dauguma realizavus tautos apsisprendimo teisę, visi kiti tarptautinės 

 

teisės subjektai – Ukraina bei Vakarų šalys, – privalo nesudaryti dirbtinių 

 

kliūčių nei Rusijai, nei Krymo gyventojams, gerbti jų pasirinkimą, 

 

vadovaujantis tarptautinės teisės principais.

 

JAV ir visas Vakarų pasaulis šiuo metu , deja, veikia iš galios ir melo 

 

pozicijų, todėl stebimas nuolatinis tarptautinės teisės normų pažeidinėjimas 

 

jau tapo įprastinę Vakarų, JAV, ES šalių ydinga praktika tarptautiniuose 

 

santykiuose, galima teigti, kad ši Vakarų nusikalstama prieš visą pasaulį 

 

praktika įgavo stabilią inerciją ir siekia demontuoti pasaulio kaip lygių 

 

suverenitetų globalinę sistemą, Jungtinės Amerikos Valstijos deda daug 

 

pastangų sukurti vienpoliarį pasaulį, kuriame sprendimus priiminės ir 

 

vienvaldiškai dominuos tik JAV. Ši JAV proteguojama globalinė tvarka 

 

nenumato jokių galimybių nacionaliniams suverenitetams, anihiliuoja 

 

esminius demokratijos principus, tokius kaip įstatymo viršenybė bei 

 

žmogaus teisių apsauga, iš esmės tokia tvarka, jai įsigaliojus, nepaliktų 

 

vietos mažoms tautoms ir valstybėms, tai būtų mažų valstybių pabaigos 

 

metas, makabriškos pabaigos. Panašiu būdu veikdamos JAV subomdardavo 

 

Jugoslaviją ir be jokių referendumų atplėšė nuo Serbijos jos istorines žemes 

 

Kosovą – grubiai ir įžūliai pažeisdamos tiek tarptautinės teisės normas, tiek 

 

ir suverenios Serbijos Konstituciją.

 

Krymo gi atveju „civilizuotas“ Vakarų pasaulis nusimetė kaukes, parodė 

 

savo nepagarbą tarptautinės teisės normų viršenybės bei žmogaus teisių 

 

apsaugos principams, ėmėsi Vakarų taip mėgstamos „dvigubų standartų“ 

 

praktikos, grasinimų karine jėga spręsti konfliktą, kurį sukūrė patys Vakarai, 

 

parodė visą savo seną patikrintą „kanonierių diplomatijos“ arsenalą, kuris 

 

nuo Kolumbo laikų iki šių dienų Vakarams buvo ir yra jų patikimas 

 

kolonijinės užsienio politikos įgyvendinimo būdas. Ciniška Vakarų 

 

diplomatijos formulė „Vakarai neturi nei draugų nei priešų – Vakarai turi tik 

 

interesus“ jau nužudė daugybę žmonių Ukrainoje, tačiau kol Vakarai 

 

nepatenkins savo interesų, vaikai Donecko srityje JAV samdinių bus žudomi 

 

toliau, panašu. Libijos valstybės ir Libijos lyderio M. Kadafio tragiškas 

 

likimas puikiai iliustruoja Vakarų viduramžišką tamsuoliškumą, piratišką 

 

prigimtį, kurios jau nebesugeba paslėpti net milijonai tonų Vakarų masinės 

 

dezinformacijos priemonių kasdien skleidžiamo melo.

 

1994 metų Budapešto Memorandumas dėl saugumo garantijų Ukrainai 

 

jai prisijungus prie branduolinio ginklo neplatinimo sutarties

 

Šiuo Memorandumu pasirašančios šalys Jungtinės Amerikos valstijos, 

 

Didžioji Britanija, Rusija ir Ukraina, įsipareigojo Ukrainai, mainais už jos 

 

sprendimą atsisakyti branduolinės valstybės statuso ir sunaikinti savo trečią 

 

tuo metu pasaulyje pagal dydį branduolinių ginklų arsenalą, „negrasinti jėga 

 

ir jos panaudojimu prieš Ukrainos teritorinį vientisumą“ , JAV, Didžioji 

 

Britanija ir Rusija įsipareigojo gerbti „ Ukrainos sienas“.

 

Aiškinant šiuo Memorandumo įtvirtintus pasirašančių šalių įsipareigojimus 

 

principinę reikšmę turi aiškus suvokimas, kas yra šio dokumento 

 

reguliavimo objektas. Memorandumo objektas yra tai, kad trys didžiosios 

 

šalys bendrai garantavo Ukrainos karinį-branduolinį saugumą pastarajai 

 

prisijungus prie Branduolinio ginklo neplatinimo sutarties. Būtent dėl šios 

 

priežasties šalys suteikė Ukrainai saugumo garantijas, kad šiai atsisakius 

 

branduolinio ginklo arsenalo, įgijus jai nebranduolinės valstybės statusą , 

 

Ukrainos saugumas niekaip nesumažės ir Ukraina netaps labiau 

 

pažeidžiama. Tačiau šios garantijos nėra absoliučios, universalios ir neveikia 

 

amžinai, savaime, nepriklausomai nuo to, kaip pati Ukraina vykdo 

 

tarptautinės teisės principus, tame tarpe pagarbos žmogaus teisėms ir 

 

laisvėms bei pagarbos tautų apsisprendimo teisei principus ir pan.

 

Atskirai reikia pažymėti, kad Memorandumas įtvirtino trijų šalių – JAV, 

 

Didžiosios Britanijos ir Rusijos, – kolektyvinius įsipareigojimus prieš 

 

Ukrainą gerbti šalies suverenitetą, sienas, politinį savarankiškumą, negrasinti 

 

jėga, nesikišti į šalies vidaus reikalus, susilaikyti nuo bet kokių veiksmų, 

 

kurie sukeltų grėsmę Ukrainos suverenitetui ir darytų įtaką Ukrainos 

 

politiniam procesui. Jeigu tokia situacija kiltų, Memorandumas numato 

 

surengti visų keturių šalių konsultacijas dėl situacijos sureguliavimo ir 

 

nenumato kažkokių individualių Rusijos įsipareigojimų prieš Ukrainą.

 

Kaip aukščiau buvo pažymėta, Vakarai 2014-02-22 organizavo ir įvykdė 

 

Ukrainoje valstybinį perversmą, nuvertė teisėtą Ukrainos valdžią ir atvedė į 

 

valdžią nedemokratišku neteisėtu būdu marionetinę Vyriausybę, kitaip 

 

tariant Vakarai, ypatingai JAV ir Didžioji Britanija, įvykdė grubų 

 

tarptautinės teisės pažeidimą ir įsikišo į Ukrainos vidaus politinius procesus 

 

neleistinu būdu. Nesikišimo į šalies vidaus reikalus principas yra įtvirtintas 

 

tokiuose aktuose, kaip: JTO Chartija, 1970 m. Deklaracija dėl tarptautinės 

 

teisės principų, 1982 m. Generalinės Asamblėjos priimtoje deklaracijoje dėl 

 

intervencijos ir kišimosi į kitų valstybių vidaus reikalus draudimo ir kituose 

 

sprendimuose. Taip pat įtvirtintas ir 1975 m. Saugumo ir Bendradarbiavimo 

 

Suvažiavimo Baigiamajame akte Europoje (principų deklaracijoje).

 

Nesikišimo principo esmė trumpai yra tai, kad bet kokia užsienio valstybė 

 

suverenios šalies viduje privalo:

 

1) neorganizuoti, neskatinti, nefinansuoti teroristinių, ginkluotų veiksmų, 

 

nukreiptų prievarta kėsintis į kitos valstybės santvarką. Netarpininkauti ir 

 

nesikišti į kovą kitoje valstybėje.

 

2) susilaikyti nuo bendradarbiavimo, palaikymo, tiek tiesioginio, tiek 

 

netiesioginio, nuo bet kokių veiksmų nukreiptų prieš kitą valstybę.

 

3) susilaikyti nuo dalyvavimo politinėse ar etninių grupių organizacijose, 

 

apmokymų, finansavimo, apginklavimo savo teritorijoje ar kitų valstybių 

 

teritorijose, kai siekiama sprogdinti, sukelti netvarką ar nerimą kitoje 

 

valstybėje.

 

Visus aukščiau išvardintus draudžiamus tarptautinės teisės veiksmus JAV ir 

 

Europos Sąjungos valstybių vyriausybės Ukrainoje įvykdė laikotarpiu nuo 

 

2013-11-21 iki 2014-02-22, įžūliai ir grubiai pažeidė Ukrainos suverenitetą, 

 

skatino ir rėmė neteisėtų Ukrainos grupuočių atėjimą į valdžią 

 

nedemokratišku būdu ir tik Rusija visą tą laiką nuosekliai ir ryžtingai laikėsi 

 

tarptautinės teisės aktuose įtvirtintų įsipareigojimų. Iš esmės nuo 2013-11-21 

 

iki pat dabar mes matome atvirą JAV/ES/NATO šalių intervenciją, įžūlią 

 

agresiją į Ukrainą, kuri sukėlė šalyje ekonominį kolapsą, demografinę ir 

 

humanitarinę katastrofą, pilietinį karą ir šalies demontažą – visas 

 

JAV/NATO agresijos katastrofiškas pasekmes Ukrainos tautai. Tik 2014-02-

 

22 Krymo ir Rytų Ukrainos žmonės, matydami Kijevo chuntos nusikaltimus 

 

ir jausdami neteisėtos fašistinės Ukrainos valdžios keliamą grėsmę jiems 

 

patiems, išėjo ginti savo suverenių teisių. JAV/NATO šalys ir jų 

 

kontroliuojama marionetinė Kijevo valdžia į teisėtus Rytų Ukrainos žmonių 

 

reikalavimus atsakė teroru, kitaminčių persekiojimu, kankinimu, žudymu, 

 

fašistinių batalionų siautėjimu ir armijos baudžiamosiomis akcijomis prieš 

 

tautą.

 

Tokiu būdu, JAV/ES ir naujajai marionetinei Kijevo valdžiai grubiai 

 

pažeidus tarptautinės teisės aktais prisiimtus įsipareigojimus , susidarė nauja 

 

situacija, kuri nebuvo aptarta Memorandumu, nėra niekaip susijusi su 

 

Ukrainai duotomis kolektyvinio saugumo garantijomis, kurios buvo duotos 

 

teisėtai Ukrainos valdžiai, kuri buvo nuversta, tai yra iš esmės pasikeitė 

 

teisės subjektas.

 

Be to, teritorinis vientisumas ir sienų neliečiamumas negali išlikti nepakitęs 

 

po to, kai Ukrainos dalies, Krymo šiuo konkrečiu atveju, gyventojai 

 

nusprendė įgyvendinti savo apsisprendimo teisę ir pasitraukė iš Ukrainos 

 

teisėto visuotinio referendumo būdu.

 

Rusija ir Krymas

 

Ukraina šiuo metu yra iš užsienio valdoma kvazivalstybė, kurios net 

 

ministrų kabinetą sudarinėja telefonu JAV Valstybės sekretoriaus 

 

pavaduotoja Viktorija Nuland ir JAV ambasadorius Ukrainoje Džefris 

 

Pajeta. Ukrainoje veikia NATO valstybių iš viso pasaulio surinkti ir 

 

apmokyti samdiniai bei ekonomikos kileriai, anot Džono Perkinso. 

 

Ukrainoje siautėja Vakarų Ukrainos nacionalistai, atvirai propaguojantys 

 

fašizmo idėjas Stepano Banderos pasekėjai, Ukrainoje nebeveikia įstatymai, 

 

žiauriai susidorojama su opozicijos veikėjais, persekiojami rusakalbiai, klęsti 

 

korupcija, savivalė, paminamos pagrindinės žmogaus teisės ir laisvės.

 

JAV/NATO šalių agresija į Ukrainą sukėlė humanitarinę katastrofą šalyje.

 

Todėl Krymo gyventojų sprendimas referendume atsiskirti nuo Kijevo 

 

chuntos kontroliuojamos Ukrainos yra logiškas ir , vadovaujantis JTO 

 

Chartija bei 1966 metų Tarptautinio ekonominių, socialinių ir kultūrinių 

 

teisių pakto bei Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto

 

įtvirtintomis tautų apsisprendimo teisėmis, yra nepriekaištingai teisėtas.

 

Ar Rusija turėjo teisę priimti į savo sudėtį Krymą, kurio gyventojai to prašė? 

 

Tarptautinė teisė draudžia tokią teisę tik vienu atveju – kai kalba eina apie 

 

kitos šalies teritorijos, gyventojų prijungimą jėga, tai yra teritorijos aneksiją 

 

ar okupaciją. Krymo referendumo rezultatai įtikinamai parodė, kad 

 

referendume dalyvavo 83,1 procento balso teisę turinčių Krymo gyventojų, 

 

ir 96,77 procento dalyvavusių balsavo už pusiasalio prisijungimą prie savo 

 

istorinės ir etninės Tėvynės Rusijos, tai yra, jokios aneksijos ar okupacijos, 

 

apie kurią taip mėgsta isteriškai rėkti JAV garbintojai, nebuvo. Rinkimų 

 

metu stebėtojai negalėjo net užfiksuoti karinio aktyvumo jokių požymių prie 

 

balsavimo apylinkių. Propagandistų prasimanymai, kad balsavimas vyko „po 

 

automatų vamzdžiais“, neturi jokių įrodymų ir yra tik, kaip jau įprasta 

 

Vakaruose, MELAS.

 

Įvertinus tas grėsmes, kurios kilo Rusijos nacionaliniam saugumui, jeigu 

 

JAV/NATO imperialistai būtų užbaigę savo agresiją kaip planavo ir 

 

Sevastopolyje, Rusijos jūreivių karinės šlovės mieste, būtų įkūrę dar vieną 

 

JAV karinę bazę, dar vieną agresijos ir nestabilumo šaltinį regione, Rusija 

 

visiškai pagrįstai ir teisėtai priėmė į savo sudėtį Krymą, apgynė savo 

 

nacionalinius interesus griežtai laikydamasi tarptautinės teisės normų.

 

JAV hegemonija, išskirtinumas patyrė milžinišką pralaimėjimą, o JAV / 

 

NATO agresija pagaliau susilaukė deramo teisėto atsako. Paskutinius 25 

 

metus JAV/NATO šalys „įvedinėjo demokratiją“, vykdė spalvotas 

 

revoliucijas ir valstybinius perversmus, griovė, bombardavo ir žudė visame 

 

pasaulyje be jokių apribojimų, kada norėjo ir kur norėjo, taip per paskutinius 

 

15 metų JAV/NATO imperialistai nužudė pačiais kukliausiais vertinimais 

 

1,3 milijono žmonių, sukėlė humanitarines katastrofas Libijoje, Irake, 

 

Sirijoje, Ukrainoje, paskatino nelegalių migrantų antplūdį Europoje. Todėl 

 

Krymas, prisijungdamas prie Rusijos, išsigelbėjo nuo Vakarų 

 

„demokratizavimo“ katastrofos.

 

JAV paskelbė neteisėtą ekonominį karą prieš Rusiją, įvedė kartu su savo 

 

vasalais ekonomines sankcijas Rusijai. Ekonominės sankcijos gali būti 

 

taikomos tik išimtiniais atvejais, vieningu JTO Saugumo Tarybos sprendimu 

 

ir tik tokiai šaliai, kuri kelia grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje. Rusija 

 

vienintelė šalis Ukrainos ir Sirijos istorijoje, kuri visada ragino pasaulio 

 

valstybes ieškoti taikaus kompromiso, vadovautis tarpusavio santykiuose 

 

tarptautine teise, siūlė visiems tarptautinės bendrijos nariams 

 

bendradarbiauti ir klestėti kartu savitarpio pagalbos, ekonominės naudos, 

 

pagarbos ir nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principų pagrindu. 

 

JAV/NATO valstybės elgiasi tarptautinėje arenoje kaip nusikaltėliai ir 

 

pripažįsta tik jėgos diktato pozicijas.

 

Vakarų masinės propagandos priemonės išvystė neregėto mąsto informacinį 

 

karą prieš Rusiją, daro provokacijas Rusijos pasienyje, didina karinių pajėgų 

 

koncentraciją prie Rusijos sienų Pabaltijyje, tuo aiškiai parodydama ne 

 

„ryžtą ginti savo sąjungininkus“ nuo nesamos Rusijos agresijos, o savo 

 

pasiryžimą eskaluoti karinio konflikto tikimybę su branduoline valstybe. 

 

Toks konfliktas , žinoma, neišgelbės JAV/NATO valstybių nuo atsakomojo 

 

smūgio, tačiau Pabaltijo šalių gyventojams, buferinės konflikto zonos 

 

čiabuviams bus pražūtingas ir tai yra reali grėsmė visiems, ne tik 

 

pakvaišusiems nuo rusofobijos nacionalistams, karingiems „patriotams“, 

 

kurie taip nekenčia Rusijos, kad užmiršo, jog yra žmonės, mirtingi.

 

Lietuvos valdančios partijos, nacionalistai, oficialios propagandos 

 

technologai, valstybės tarnautojai ir aukščiausi pareigūnai net neieško krizės 

 

sureguliavimo taikių sprendimų, – visi jie nori paaukoti savo tautiečius kare 

 

vardan JAV kolonijinių interesų, tiesiog rungtyniauja tarpusavyje, kuris 

 

pasakys šlykštesnį rusofobijos „perlą“, pakurstys tautinę nesantaiką, 

 

propaguos karo su Rusija idėjas. Tai yra kelias į nebūtį, tai baimės, 

 

neapykantos ir nesantaikos kelias, kuriame Lietuvos karo vanagai – 

 

prezidentė, ministrai, politiniai veikėjai ir net pakvaišę šoumenai, 

 

internetiniai troliai, – su stulbinančiu lengvabūdiškumu ketina sudeginti 

 

branduolinio pragaro ugnyje savo šalį, artimuosius, viską, ką turėjo 

 

brangaus.

 

Karo propagandos persunkta informacinė erdvė trukdo žmonėms suvokti 

 

pavojaus mąstą. O susimąstyti laikas jau visiems. Taika ir 

 

bendradarbiavimas su kaimynais tarptautinės teisės pagrindu, ką ir siūlo 

 

Rusija, yra vienintelis būdas mažoms valstybėms išgyventi.

 

Ypač turėtų būti aktyvūs jauni žmonės. Į karą JAV/NATO imperialistai siųs 

 

ne senius, o jaunus, jie pirmieji bus aukojami kare, kurio, kaip sakė Erikas 

 

Marija Remarkas, niekas nenorėjo, tačiau jis vis tiek įvyko. Lietuvos karo 

 

vanagai privalo būti sustabdyti, kitaip jie padarys tą patį, ką jau padarė JAV 

 

marionetė M.Saakašvilis su Gruzija 2008-08-08, ir Rusija šį kartą gali 

 

neturėti pasirinkimo.

 

Lietuva yra įsipareigojusi gerbti įstatymo viršenybės principą, kuris reiškia, 

 

kad įstatymas turi būti taikomas vienodai, lygiai visiems ir jokie kitokie 

 

interesai negali būti aukščiau įstatymo. Tarptautinės sutartys, kurias 

 

ratifikavo Lietuvos Seimas, įgyja įstatymo galią ir tampa neatsiejama 

 

valstybės teisinės sistemos dalimi. Visi pareigūnai, piliečiai, fiziniai ir 

 

juridiniai asmenys privalo nepriekaištingai vykdyti įstatymą. Už įstatymo 

 

nevykdymą yra taikomos sankcijos, valstybės tarnautojai, ypač tie, kurie 

 

duoda priesaiką gerbti įstatymus, privalo būti nušalinti nuo pareigų už 

 

įstatymo pažeidimus.

 

Galima suprasti, kad buvęs komjaunimo aktyvistas ir dabartinis politinio 

 

lankstumo meistras Lietuvos užsienio reikalų ministras, politinio 

 

pasitikėjimo pareigūnas, gali ir nežinoti aukščiau nurodytų tarptautinės teisės 

 

aktų turinio, tačiau jis turi visą užsienio reikalų ministerijos klerkų korpusą, 

 

kurių pareiga yra ministrui išaiškinti tarptautinių santykių abėcėlę ir 

 

diplomatinės etikos pagrindus, kad mūsų ministras neatrodytų toks 

 

juokingas nuolat reikalaudamas įvesti dar daugiau neteisėtų ir niekuo 

 

nepagrįstų sankcijų kaimynei.

 

Jokie politinės konjunktūros interesai negali būti aukščiau už įstatymą.. 

 

Jeigu prezidentė paskelbė Rusiją „teroristine valstybe“, tai ji privalo 

 

inicijuoti diplomatinių santykių su tokia valstybe nutraukimo procedūrą, 

 

kadangi su teroristine valstybe niekas nepalaiko diplomatinių santykių. Jeigu 

 

pagrindo tokiems įžūliems pareiškimams nėra, o jie vis tiek periodiškai 

 

skamba, yra akivaizdus prieštaravimas tarptautinėms sutartims ir pareigūnas 

 

privalo pateikti pasiaiškinimus apkaltos procedūros metu jau vien dėl to, kad 

 

pareigūno pareiškimų žalingos pasekmės tenka visai respublikai, visiems 

 

piliečiams, atsakomosios sankcijos į tokius bravūriškus pareiškimus daro 

 

žalą šalies ekonomikai ir nepataisomai gadina valstybės reputaciją.

 

Tokiu būdu yra akivaizdu, kad Krymo referendumas buvo visiškai teisėtas, 

 

pagrįstas, motyvuotas, sprendimas prisijungti prie Rusijos yra logiškas, o 

 

Rusija apsaugojo tokiu būdu Krymo gyventojus nuo Ukrainos chuntos 

 

teroro, kuris ištiko Rytų Ukrainos gyventojus.

 

JAV/NATO kišimasis į Ukrainos vidaus reikalus, perversmo organizavimas, 

 

neteisėtų sankcijų Rusijai taikymas yra grubus Vakarų pasaulio savivalės, 

 

tarptautinės teisės pažeidimo, tarptautinio nusikaltimo agresijos netinkamas 

 

pavyzdys, kuris sukėlė realią grėsmę taikai ir stabilumui pasaulyje.

 

Pasauliui laikas pasispręsti ir pasirinkti – eiti JAV/NATO siūlomu 19 

 

amžiaus neokolonializmo barbarišku, karinės ekspansijos keliu ir 

 

neabejotinai susinaikinti, ar eiti Rusijos siūlomu tarptautinės teisės, 

 

bendradarbiavimo, taikos ir klestėjimo keliu.

 

Laiko liko nedaug. Ir pasirinkimas daugiau nei akivaizdus.

 

———————————————————————————-

 

FOTO komentarai:

 

1.

 

Dvi nuotr. KRYMAS

 

Teisininkas Jonas KOVALSKIS: „Didžiulė gerai apmokamų Lietuvos 

 

politologų, žurnalistų, apžvalgininkų, politikų, valstybės tarnautojų ir šiaip 

 

ribotų, neįtikėtinai agresyvių internetinių trolių armija bando sukurti 

 

informacinėje erdvėje iliuziją, kad Rusija karine jėga užgrobė Krymo 

 

pusiasalį ir smurtu privertė virš dviejų milijonų Krymo gyventojų 

 

referendume balsuoti prieš savo valią ir fizinio susidorojimo grėsmės 

 

akivaizdoje balsavo už prisijungimą prie Rusijos.“

 

2.

 

Nuotr. KOLIAZAS_Regnum

 

Jonas KOVALSKIS: „Krymas, prisijungdamas prie Rusijos, išsigelbėjo 

 

nuo Vakarų „demokratizavimo“ katastrofos!..“

Facebook komentarai
Back To Top