skip to Main Content
Joana Noreikaitė Kuosia
Rugpjūčio 17-toji diena.

Eilinį kartą orumo ir savigarbos nepraradę piliečiai susirinko Simono Daukanto aikštėje į tyliąją atminties akciją, skirtą prisiminti ir kitiems priminti Deimantės Kedytės pagrobimo ir pradanginimo datą.

Šįkart neišskleidėme jokio plakato – tik žodį TIESOS!, užrašytą ant kiekvieno dalyvio lūpas dengiančios juostos.
Tačiau ir šįsyk aikštėje mus jau iš anksto pasitiko policininkai – jie ir vėl reikalavo laikytis kažkokio išskirtinio, tik mums taikomo įstatymo vykdymo. Tai buvo panašu į neteisėtą priekabiavimą, žmogaus teisių be jokios priežasties suvaržymą. Tarsi parodomasis policinės valstybės veiksmas, panašus į plačiai taikomus Rusijoje. Tampa akivaizdu, jog ne kiekvienas pilietis yra laisvas ateiti ir tyliai pastovėti aikštėje. O gal demokratija Lietuvoje jau taikoma tik išrinktiesiems?
Ir ar ne gėda valstybės vadovui, uoliai smerkiančiam Baltarusijos diktatorių ir tuo pat metu leidžiančiam užčiaupti savų taikių piliečių balsą? Šįkart mūsų dar nedaužė „bananais“, bet ar to nebus ateity – kas žino?
Pone Prezidente, negebėdamas atsakyti į daugsyk kartojamą klausimą: AR DAR GYVA DEIMANTĖ KEDYTĖ?, gal tuo pat metu siekiate užčiaupti ir įbauginti klausiančiuosius? Ar tokia ir būtų toji pažadėtoji gerovės valstybė?

Facebook komentarai
Back To Top