Prieš kelis metus kilusio skandalo metu į Lietuvą iš JAV buvo gražintos dvi seserys mergaitės. Viena iš jų šiuo metu prievarta gydoma Rokiškio psichaitrinėje ligoninėje.
Šiaulių apygardos teismas seserims buvo priteisęs 350 tūkst. Lt, tačiau Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos skundą išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas paskelbė, kad Sandros ir Vitalijos išgyvenimai turėtų būti įvertinti mažesne suma.
Vitalijai bus išmokėta 130 tūkst., o Sandrai – 80 tūkst. Lt kompensacijos. Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas įsiteisėjo nuo jos paskelbimo, tačiau jį dar bus galima skųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.
Seserys iš Šiaulių globos namų „Šaltinis“ pagal Konektikuto valstijoje įsteigto Lietuvos našlaičių fondo projektą „Širdis į širdį“ buvo išvežtos į JAV 1996 metais, o į gimtinę grąžintos 2005-ųjų pavasarį.
Šiaulių apygardos teismas buvo nustatęs, kad mergaitės buvo neteisėtai išvežtos siekiant jas įvaikinti, todėl niekas jų likimu Lietuvoje vėliau nesidomėjo. Tiesa, jų motina buvo davusi sutikimą seseris įsivaikinti, bet nepraėjus nė metams savo poziciją pakeitė, o mergaites pavyko rasti tik įsikišus Federalinių tyrimų biuro (FTB) pareigūnams.
Seserys iš valstybės siekė prisiteisti milijoną, tačiau sulaukusios mažesnės sumos teismo sprendimo aukštesnės instancijos teismui neskundė. Skundą dėl seserims priteistos neturtinės žalos Lietuvos apeliaciniam teismui pateikė valstybė, atstovaujama Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Pasak jos atstovų, tiek iki išvykstant į JAV, tiek gyvenant šioje šalyje, Vitalijai ir Sandrai neturtinė žala nebuvo padaryta, ją seserys patyrė tik grąžintos į Lietuvą pas motiną bei apgyvendintos jos bute. Pasak ministerijos, mergaičių motina susirašinėjo su JAV gyvenančiomis dukromis, o 2005-ųjų vasario 14-ąją Įvaikinimo tarnybai pateikė kategorišką atsisakymą pradėti dukrų įvaikinimo procesą, nes „nori mergaites auginti pati savo šeimoje“.
Be to, ji vėliau pranešė, kad esą Sandra nori grįžti į Lietuvą. Tokią mergaitės valią, pasak ministerijos atstovų, patvirtino ir šeima, kurioje šiaulietės augo.
Tuo tarpu Sandra ieškinyje teismui nurodė, kad nelabai prisimena kaip buvo išvežta į JAV, o gyvendama naujoje šeimoje nieko nežinojo apie savo tikrąją motiną. Pasak jos, tuo metu, kai su seserimi buvo išsiųstos į Lietuvą, jos žinojo tik tiek, kad skrenda atostogauti. Apie tai, kad jos nebegalės sugrįžti į JAV merginos sužinojo tik lėktuvui nusileidus Lietuvoje. „Ši žinia man buvo netikėta, sukėlė didelį šoką, nes nemokėjau lietuvių kalbos, o moteris pas kurią turėjau pasilikti, pasirodo, yra mano tikroji motina“, – Sandra nurodė, kad Lietuvoje nepritapo, iš jos vaikai tyčiojosi, nes ji nemoka bendrauti su bendraamžiais ir nežino kaip adaptuotis. „Patirtos moralinės skriaudos ir dvasinių išgyvenimų jokiais pinigais kompensuoti neįmanoma“, – rašė ieškinyje Sandra. Pasak jos, Vitalija iš viso nepriprato ir net bandė žudytis. „Nematau prasmės toliau gyventi, valstybės institucijos nieko nepadarė, kad būtų apgintos mano ir sesers teisės, – ieškinyje rašė Vitalija. – Negaliu gyventi Lietuvoje, o grįžti į JAV taip pat negaliu, nes niekas ten mūsų nelaukia. Taip sugadinta mūsų vaikystė ir jaunystė, o tolimesnis gyvenimas – be perspektyvų“.
Jei leisime savivaliauti Rokiškio psichiatrinės ligoninės specialistams, tai turėsime išėjusią į ATA ne tik Skaistę Rakauskienę, bet ir trisdešimtmetę merginą iš Akmenės
Virginija Jurgilevičienė
2018 m. lapkričio 5d. Panevėžio apygardos teismas turėjo priimti sprendimą ar Vitalijai tęsti gydymą Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje .
Rokiškio apylinkės teismas priėmė nutartį, kad pritarti Rokiškio psichiatrinės ligoninės prašymui tęsti gydymą. Teismo verdiktas toks, kad reikia sutikti su specialistų prašymu. Vitalija, be advokatės Rasos Čibirienės pagalbos, apskundė sprendimą, jog ligoninės pažymoje surašyta daug melo ir prašė nutraukti gydymą, ją išleisti į namus.
Vitalijos mama, gyvenanti Akmenėje, tą pačią dieną, kai turėjo vykti posėdis išsiuntė į teismą prašymą, kad pakeistų advokatę. Teismas priėmė mamos, t.y. proceso dalyvės prašymą, kurį padėjo surašyti ir elektroninio ryšio pagalba išsiųsti seniūnijos darbuotojos.
Teismas, gavęs prašymą, sureagavo ir posėdį nukėlė. Jis vyks Panevėžio apygardos teisme lapkričio 12 d. 13.30 val.
Kodėl taip detaliai aprašiau Vitalijos bylą? Todėl, kad Rokiškio psichiatrinės ligoninės personalas ir taip pat advokatai, su kuriais konsultavomės, teigė, kad teismai priima sprendimą dėl gydymo tokį, kokio prašo ligoninė.
Deja, yra ir kitokių sprendimų. Prieš mėnesį Panevėžio apygardos teismas priėmė sprendimą dėl Violetos, ją paleisti,t.y. nutraukti gydymą. Ši moteris be jokio teismo sprendimo buvo izoliuota ir visą pusmetį gydoma, jai netinkamais vaistais. Ligoninė prašė leisti pratęsti tą gydymą. Nemokama advokatė, kurią nusamdė teismas, perskaičiusi bylą, nusprendė pasidomėti kokiu pagrindu Violeta uždaryta į griežto rėžimo skyrių. Teismas sužinojęs, kad nėra sprendimo gydyti Violetos, priėmė nutartį paleisti tą pačią dieną iš Rokiškio „kalėjimo“. Rokiškyje priverstinai gydoma moteris, grįžusi namo, pirmiausia prašėsi paguldoma į ligoninę, kad lašalinių pagalba iš organizmo būtų išvalomi vaistai, kuriuos leido Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje. Šiuo metu ji randasi Panevėžio miesto ligoninėje.
Moterys, kurios gal ir turėjo sulaukti psichiatro ar psichologo pagalbos, tačiau tikrai ne Rokiškio „kalėjimo“, buvo laimingos, nes suprato, kad net valdiško advokato, kuris skaito bylą, kuris telefonu susisiekia su uždaryta kliente, pagalba galima pasiekti teisybę, galima atgauti laisvę.
Moterys, kurios laukia kas šešis mėnesius perteisimo, t.y. sprendimo, ar reikia tęsti gydymą, nustebo, kad Panevėžio apygardos teisme lapkričio mėn. 5d. Vitaliją gins ne vietinis iš Panevėžio advokatas, bet iš Rokiškio Rasa Čibirienė. Ši advokatė nesiteikė, turėdama įstaigą šalia ligoninės, aplankyti klientą, pasikalbėti, sužinoti jo motyvus, prašymus, užklausti kitas institucijas ir t.t. Atsisakymą susitikti su klientais, o tai su Violeta, su Vitalija ji motyvuodavo, kad skauda koja. Tiesa, kviesdavo atvykti į jos biurą, puikiai žinodama, kad uždarytos moterys atvykti pas ją be ligoninės leidimo negali. Tokia gynyba moterys yra pasipiktinusios. Todėl nustebo sužinojusios, kad Vitaliją gins ta pati darbo vengianti, dejuojanti, kad skauda koja, advokatė R. Čibirienė. Moterys nori sužinoti, kodėl taškomi valdiški pinigai. Vietinis iš Panevėžio advokatas kainuoja pigiau, jam nereikia apmokėti kelionės
Rokiškio psichiatrinėje ligonoinėje uždarytos moterys mano, kad advokatė su skaudančiomis kojomis, siunčiama į Panevėžį, kad jos nesulauktų realios pagalbos. Pasirodo Rokiškio psichiatrinei ligoninei advokatai, kurie dirbą, perskaito bylą, kurie gina savo kliento teises yra pavojingi…
Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje uždarytos moterys supranta, jei liks Rokiškyje ir bus tęsiamas gydymas, vien už tai, kad skundė dėl netinkamų vaistų, dėl grubaus elgesio, dėl pastovaus gąsdinimo, bus visiškai nugydomos. Jų laukia toks pat likimas, kaip kaunietės, teisėsaugos veteranės Skaistės Rakauskienės. Joms ne kartą buvo pasakyta, jei rašysite skundus, tai ištiks likimas toks, kokios sulaukė viena skundikė. Visi supranta, kad personalas turi omenyje S. Rakauskienę. Ji mirė, tuoj paleidus ją iš Rokiškio psichiatrijos ligoninės griežto režimo skyriaus. Jai tiek įvarė baimės psichiatrinė ligoninė, kad neišdrįso kreiptis į miesto gydymo įstaigą su prašymu valyti organizmą nuo chemikalų, kurie buvo priverstinai suleidžiami.
Mirties šešėlis šlaužioja. Uždarytos, nuteistos už vaistų nevartojimą, už valdžios kritiką, teigia, jog nori gyventi, mirti nenori. Jų nusikaltimai nėra tokie, kad reikėtų jas tručyti chemikalais, kaip tarakonus.
