skip to Main Content

JAV leidinys įvardina Lietuvą atsakinga už krizę Ukrainoje

                         2014, gegužės 25, 20:01 | Sarmatas.LT

paveikslėlis

Mėnesinis amerikiečių žurnalas „The National interest“, įtakingiausias leidinys tarptautinių santykių srityje, rašo, kad Ukrainos krizė buvo išprovokuota Lenkijos ir Lietuvos pastangomis, norėjusiomis bet kuriomis priemonėmis išplėsti ES ribas Ukrainos asociatyvios narystės sąskaita. Europos Sąjungai, kurios atstovai jau seniau buvo pasisakę apie Lietuvos atsakomybę už derybų su Janukovičiumi, pasibaigusių žlugusiu Vilniaus „sammitu“, tokia amerikiečių sąjungininkų pozicija reiškia „kart-blanš“(galimybę veikti laisvai) tam, kad galutinai suversti kaltę už krizę lietuviškajai diplomatijai ir netiesiogiai Daliai Grybauskaitei, parodant ją, kaip „iešmininką“, kaip „kraštinę“, kuri viena viskuo kalta.

„The National interest“ – tai ne tik vienas iš solidžiausių leidinių tarptautininkams, politologams, akademiniams mokslininkams ir politiniams konsultantams visame pasaulyje. Tai dar ir stalo žurnalas politiniam bei diplomatiniam Jungtinių Valstijų isteblišmentui, išreiškiantis įtakingiausių amerikietiškojo elito grupių požiūrio tašką.

Žurnalas vertinamas kaip ekspertų leidinys, gravituojantis link JAV gynybos ministro Chuck Hagel – vieno iš Respublikonų partijos lyderio, kuris taip pat yra vienas iš labiausiai įtakingų Vašingtone, aukščiausių respublikonų atstovų užsienio politikos klausimais. Su žurnalu bendradarbiauja žymūs šiuolaikiniai mąstytojai, kaip Richard Pipes ir Francis Fukuyama, prieš ketvirtį amžiaus publikavęs „The National interest“ straipsnį, tapusį eilės socialinių mokslų vystymosi pradžia „Istorijos pabaiga?“. Redakcinės kolegijos garbės pirmininkas – JAV valstybės sekretorius, prezidentais esant Niksonui ir Fordui, Nobelio taikos premijos laureatas – Henris Kisindžeris(Henry Kissinger). Vienu žodžiu – amerikiečių diplomatijos ruporas pasaulinėje politikos-ekspertų bendrijoje.

Ir štai dabar šis ruporas zonduoja dirvą tam, kad užkrauti atsakomybę už Ukrainos krizę ant ES pečių, o ypač Lenkijai ir Lietuvai.

„Iš esmės, atsitiko taip, kad Europos Sąjunga užvirė tą košę ir nenori paskui save susitvarkyti. Dar blogiau yra tai, kad ji nenori viešai pripažinti savo kaltės dalies (o tai didžioji dalis) už krizę Ukrainoje ir Putino avantiūrą“, – rašo „The National interest“ vyr-redaktoriaus pavaduotoja Rebeka Miller straipsnyje „Kodėl Vakarams turėtų būti gėda Ukrainos klausimu?“.

Ji nurodo, kad Europos Sąjungai nederėjo bandyti plėsti savo įtakos į Ukrainą, kad ES turėjo numatyti atsakomuosius Rusijos veiksmus, kai nusprendė pritraukti Ukrainą arčiau Vakarų Europos, o Putinas buvo teisus savo „Krymo pasisakyme“, kai kalbėjo, kad Rusijos ir Ukrainos istorijos glaudžiai susijusios, rusai ir ukrainiečiai – broliškos tautos, o Krymas istorinėje-kultūrinėje plotmėje visada buvo arčiau Rusijos.

„The National interest“ kaltę už krizę verčia Vakarų žaidėjams: „Didžiausią nusivylimą ES sprendime praėjusį rudenį sudaryti sandėrį su Ukraina kelia tai, kad Vokietija išreiškė niūrias nuojautas šio susitarimo atžvilgiu (nors šios nuojautos nebuvo susijusios su pavojumi išprovokuoti Rusiją), tačiau net nepabandė jo anuliuoti. Obama šio sandėrio atžvilgiu apskritai nematė jokių pavojų, o Lenkija ir Lietuva aktyviai jį palaikė“.

Būtent Lietuvos ir Lenkijos įtaką žurnalas įvardijo, kaip sprendžiamąjį faktorių, padariusį krizę Ukrainoje dėl Susitarimo asociacijai su ES neišvengiama: „Daugelis Vakarų Europos šalių pasisakė ir toliau pasisako prieš ES plėtrą. Tačiau, kad patenkinti didelį Lietuvos ir Lenkijos norą paimti į savo glėbį Ukrainą, šios šalys pasidavė jų įkalbinėjimams“

„Ironiška – tačiau būtent Lenkijai ir Lietuvai derėjo parodyti susirūpinimą susitarimo pasirašymo klausimu – atsižvelgiant į tai, kad reakcija iš Putino pusės neabejotinai bus aštri. Galbūt jos tikėjosi, jog Rusijos agresyvumo demonstracijos atveju padės Vokietija ir Prancūzija? Taip, laikykite kišenes plačiau. O gal jos pastatė už JAV, t.y. NATO?. Ar kada nors ES narės susimąstė apie galimas savo kišimosi į Ukrainą pasekmes? Jei taip, tai gal joms paprasčiausiai į galvą nešovė, kokia galinga gali pasirodyti Rusijos reakcija?“, – rašo „The National interest“.

Panašu, kad tarp NATO sąjungininkų prasideda to paties „iešmininko“ savo tarpe paieška, „iešmininko“, kuris vienas pats kaltas visame kame, yra už viską atsakingas ir apskritai yra „kraštinis“. Be galo versti visą kaltę Rusijai ir nuverstajam prezidentui Janukovičiui neįmanoma: kažkas turi atsakyti ir už aferą dėl Ukrainos asociacijos Susitarimo su ES, ir už intrigą, susuktą apie Vilniaus „sammitą“, ir už padidintų lūkesčių efekto ukrainiečių visuomenėje formavimą – už visus faktorius, galų gale iššaukusius socialinį sprogimą. O dar už derybas su Janukovičiumi, kurį pastaruosius du metus išsilavinę europiečiai vadino nesugebančiu susitarti nusikaltėliu, o po trijų mėnesių, po Vilniaus „sammito“ pavadino nelegitimiu prezidentu. Ir už fantastišką Europos pažeminimą, kada visi europietiškieji lyderiai iki vėlyvos nakties Vilniuje įkalbinėjo „nesugebantį susitarti nusikaltėlį“ pasirašyti Susitarimą dėl asociacijos, atsisakę bet kokių savo reikalavimų Ukrainos vadovybei.

Pats natūraliausias kandidatas į tokio „kraštinio“ vaidmenį – Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Ir ne tik todėl, kad ji buvo Vilniaus „sammito“ šeimininkė, buvo atsakinga už „Rytų partnerystės“ programą ir palaikė ryšį su prezidentu Janukovičiumi, bet ir todėl, kad Lietuvos pozicija Ukrainos klausimu visada buvo kraštutinė.

Visų kitų, be išimčių, Vakarų šalių, pozicija buvo nors kažkiek, bet lankstesnė. JAV senatas paėjusių metų vasarą priėmė Ilinojaus valstijos senatoriaus, respublikono Ričardo Durbino rezoliuciją su reikalavimu nepasirašyti Susitarimo dėl asociacijos ir laisvos prekybos zonos Vilniuje, be Julijos Tymošenko išlaisvinimo. Lietuvos Seimas analogišką rezoliuciją atmetė, o Lietuvos socialdemokratų partijos deputatas Valerij Simulik, interviu RuBaltic.ru pakomentavo amerikiečių kolegų rezoliuciją fraze: „Aš atsiprašau: JAV – tai vienas žaidėjas, Europos Sąjunga – kitas. Ir kadangi, Ukrainos asociacija planuojama ne su JAV, o su ES, tai norėtųsi išgirsti visos Europos Sąjungos balsą…Taip, kad, tegu Jungtinės Valstijos nesikiša į kitų valstybių tarpusavio reikalų aiškinimąsi“..

Lenkijos premjeras Donaldas Tuskas laiko, kad Varšuva šiandien užima Europoje stiprią poziciją, atsižvelgiant į tai, kad pastaruosius keletą metų Lenkija, kaip Rusijos, taip ir Ukrainos atžvilgiu vykdo „racionalią politiką, be kažkokių-ten emocijų“.

„Noriu pasakyti visiškai konkrečiai, kol aš būsiu priimančių sprendimus žmonių rate – Lenkija nebus šalimi realizuojančia agresyvią antirusišką koncepciją“, – prieš kelias dienas pareiškė Donaldas Tuskaslenkiško televizijos kanalo TVN 24 eteryje.

Labiau lanksčia Ukrainos atžvilgiu buvo net kitų dviejų Baltijos šalių pozicija. Šalių, kurios, beje, taip pat įvardinamos, kaip „buferinės zonos“ skiriančios Rusiją ir Europą.

Latvija nutarė nedalyvauti Ukrainos asociacijos su ES intrigoje. Estija gali prisiminti URM vadovo Urmas Paet pokalbį su Catherine Ashton, kuriame jis tvirtino, kad už snaiperių Maidane nugarų stovėjo ne Janukovičius, o Ukrainos opozicijos lyderiai. „Būtina, kad teisinės valstybės principai būtų diegiami į gyvenimą, o scenarijai, susiję su Timošenko, žinoma neįeina į šią gamą, kuri reikalinga labiau rimtai integracijai su Europos Sąjunga“, – sakė užsienio reikalų komiteto pirmininkas Riigikogu Marko Mikhelson (tarp kitko, Estijos parlamente atstovaujantis ultra-dešinįjį ir antirusišką „Tautos Sąjungą ir ResPublica). Lietuvos užsienio reikalų komiteto pirmininkas parlamente Benediktas Juodka tiesiai pakvietė Euro-parlamento pirmininką Martiną Šulcą spjauti į europietiškas vertybes ir pasirašyti Susitarimą su Ukraina bet kuriomis aplinkybėmis.

Lietuviškoji diplomatija buvo maksimaliai bekompromisė ir nelanksti. Iš esmės, tai apskritai ne diplomatija, o rinkinys provokacijų, galinčių tik sugriauti europinę saugumo architektūrą. Ir apie tai vis dažniau kalbama Vakaruose.

„Prieš keletą dienų pasakiau Lietuvos prezidentei: aš suprantu, kad tai lengviau – kalbėti apie priešus, apie jūsų istoriją ir panašiai. Kur kas sudėtingiau pasakyti: pažiūrėkime, kaip mes galime padėti sureguliuojant santykius. Kitaip niekas su jumis nesiskaitys“, praėjusių metų pabaigoje kalbėjo Europos parlamento vice-prezidentas Miguel Angel Martínez Martínez. Tiek to, čia ispanų socialistas, kairysis, kurio požiūriai su D. Grybauskaite ir konservatoriais per laiką, po Vilniaus partinės mokyklos uždarymo, radikaliai išsiskyrė.

„Lietuvos pirmininkavimo ES metu, jai buvo pavesta misija sėkmingai įvykdyti derybas pagal „Rytų partnerystės“ programą, su kaimyninėmis, buvusio tarybinio bloko šalimis. Bet vietoje konstruktyvaus ir teigiamo rezultato, mes dabar pasirodėme įtraukti į gilią diplomatinę krizę tarp Rusijos ir ES“, – prieš mėnesį pareiškė European business review Lenkijos deputatas Euro-parlamente. Na gerai, sakykime Lenkija iki šiol negali atleisti Grybauskaitei elgesio su lenkais Vilniaus krašte.

„Po Lietuvos išoriškai respektabilia mina, slepiasi rimta problema. Šios problemos centre asmenybė, kuri kartais įvardijama, kaip būsima Euro-komisijos vadovė, – Dalia Grybauskaitė“, – britų eurodeputatasGraham Watson, komentuodamas tezę apie Lietuvos pirmininkavimo ES „sėkmingumą“. Taip, iš tikro – juk tai tik viena, asmeninė, vieno euro-deputato nuomonė!

Ir štai, jau apie Lietuvos atsakomybę už Ukrainos krizę rašo „Vašingtono ruporas“ – pagrindinis amerikiečių leidinys tarptautinių santykių srityje, formuluojantis ir pristatantis Jungtinių Valstijų politinės klasės poziciją.

Lietuvos Respublika ir Dalia Grybauskaitė asmeniškai, vis labiau priartėja prie fakto, kai bus paskelbti provokatoriais ir atstumtaisiais pasaulio politikoje. Ir kažką priešpastatyti šiai nuomonei Vilnius nieko neturi, o sustabdyti procesui trūksta sugebėjimų. Lietuviškoji diplomatija atvedė šalį į aklavietę: pasirodė, kad ji nelinksta, o tik lūžta.

rubaltic.ru

 

nationalinterest.org

Facebook komentarai
Back To Top