skip to Main Content

JAV ekspertas apie Latviją: „Jie baksnoja meškai per nosį, o po to bėga slėptis už dėdės Semo Nugarų“

 

Debatų metu, Kongrese. Autoriaus fotografija.

„Jie baksnoja meškai per nosį, o po to bėga slėptis už dėdės Semo nugarų“, sako Profesorius Stivenas Kohenas, žinomas politologas, sovietinės ir post-sovietinės istorijos specialistas, pasidalinęs savo nuomone pokalbyje su ru.bb.lv korespondentu Vašingtone. Dalinai su juo sutinka ir Džekas Metlokas – legendinis Amerikos diplomatas ir buvęs JAV ambasadorius Tarybų Sąjungoje: NATO pajėgų dislokavimas Pabaltijyje buvo klaida.

JAV Kongrese pirmininkaujant kongresmenui Džonui Konjersui (John Conyers) įvyko pasisakymai dėl Amerikos ir Rusijos santykių krizės. kaip ekspertai pasisakė nepartinės organizacijos „Amerikiečių komiteto dėl susitarimo tarp Vakarų ir Rytų“ atstovai, kurios tikslas – pritraukti dėmesį ir organizuoti debatus ir diskusijas dėl esamos problemos: profesorius Stivenas Kohenas (Stephen F. Cohen) – žinomas politologas, sovietinės ir postsovietinės istorijos specialistas, Džekas Metlokas (Jack F. Matlock, Jr.) – buvęs JAV ambasadorius Tarybų Sąjungoje, Džonas Peperis (John E. Pepper, Jr.) – buvęs Proctor&Gamble generalinis direktorius, o taip pat Diuko Universiteto profesorė Elena Mickevič.

Idėjiniu organizacijos pagrindu yra mintis apie tai, kad esamas ir ilgalaikis tarptautinis saugumas neįmanomas be stabilaus bendradarbiavimo su Rusija. „Ukrainos ir Sirijos krizė nuleido Amerikos ir Rusijos santykių lygį į žemiausią padėtį po Tarybų Sąjungos griūties“, – sakoma Komiteto kreipimesi.

„Amerikos ir Rusijos lėktuvai, atliekantys kovines užduotis netoli vieni kitų, didina susidūrimo tarp dviejų branduolinių valstybių tikimybę ir visapusišką proxy karo pradžią (dalyvaujant kare „svetimomis rankomis“).

„Dauguma amerikiečių negyveno 1962 metų Kubos krizės laikais ir Šaltojo karo dešimtmečiais esant pastoviam atominės katastrofos pavojui. Bet konflikto grėsmė tarp mūsų šalių ir vėl auga – ir tokie faktoriai kaip konfliktas Ukrainoje, NATO plėtimasis, Rusijos dalyvavimas Sirijoje, ir kiti faktoriai kala pleištą tarp JAV ir Rusijos“.

Kongreso svarstymų metu klausimus užduoda tik komisijos nariai, tačiau tuo laiko tarpu, kai kongresmenai išėjo balsuoti, ru.bb.lv korespondentui atsirado galimybė užduoti Komiteto nariams klausimus, NATO plėtimosi ir vis naujų ir naujų ginklų siuntimo į Latviją atžvilgiu: „ar tai suteikia pagrindą paprastiems Latvijos gyventojams jaustis saugesniais, o gal atvirkščiai, provokuoja tokiu būdu Rusijos Federaciją stiprinti karines pajėgas šalia Rusijos ir Latvijos pasienio, eskaluojant potencialų konfliktą ir įtampos didėjimą.“

Džekas Metlokas, neseniai grįžęs iš Valdai forumo Sočyje, kur jis dalyvavo diskusijoje kartu su Vladimiru Putinu, pasakė:

„Aš nebuvau NATO plėtimosi šalininkas, ir tuo pačiu metu reikėjo rasti mechanizmą Rytų Europos apgynimui. Aš maniau, kad mūsų derybų, privedusių prie Šaltojo karo pabaigos, garantijų Rusijai fone, mes turėjome įtraukti Rusiją, kad ji būtų šios bendros saugumo struktūros dalimi. Toks buvo mūsų tikslas 80-tųjų pabaigoje ir 90-tųjų pradžioje. Rytų europiečiams pavyko išsivaduoti iš komunistų valdžios ir sovietinės įtakos po to, kai mes užtikrinome Gorbačiovą tuo, jog nepasinaudosime sovietinės kariuomenės išvedimu iš Rytinės Europos šalių ir prezidentas Bušas šį pažadą patvirtino susitikime 1989 metais su Gorbačiovu Maltoje.

Vėliau, derybų dėl Vokietijos apjungimo metu, viena iš sovietinių sąlygų buvo ta, kad Rytų Vokietijoje nebūtų NATO pajėgų. Mes tai laikėme bloga idėja suvienytos šalies atžvilgiu, bet patikinome, jog NATO toliau nesiplės. Šie patikinimai nebuvo formalūs susitarimai, išskyrus vieną, remiantis kuriais Rytų Vokietija, kaip dalis suvienytos šalies, bus po NATO jurisdikcija, bet kariuomenės ten nebus. Šis patikinimas buvo formaliai patvirtintas ir Vokietijos užsienio reikalų ministro – Genšerio (Hans-Dietrich Genscher).

Tuo pat metu rytų Europos šalims, tame tarpe Rusijai ir Ukrainai buvo suteikta galimybė bendradarbiauti su NATO šalimis karinėje sferoje tiek, kiek jos pačios manė esant būtinu. Ir Rusijos pusė neturėjo dėl to jokių prieštaravimų.

Kalbant konkrečiai apie Baltijos šalis, tai NATO plėtimasis, jei jau jis įvyko, mano nuomone jas turėjo paliesti, bet be karinių bazių dislokavimo, jei tam nebus ypatingos būtinybės, esant tiesioginei grėsmei.

Bet buvo absoliučiai aišku, kad NATO plėtra neturės paliesti Ukrainos ir Gruzijos – tai teritorijos, kurios per amžius buvo Rusijos Imperijos dalimi. Ir dar reikėtų atsiminti, jog mūsų tikslas nebuvo TSRS sugriovimas, greičiau atvirkščiai, – mes buvome prieš dvylikos respublikų atskyrimą, neskaitant trijų Baltijos šalių, ir mėginome padėti Gorbačiovui sukurti geranorišką sąjungą. Juk mes nelaimėjome Šaltojo Karo, mes susitarėme jį užbaigti. Beje, kalbant atvirai, prezidentas Reiganas niekada to nevadino „pergale“. Pirmasis „pergalę šaltajame kare“ paskelbė prezidentas Bušas, kai buvo grėsmė pralaimėti rinkimus. Šaltasis karas baigėsi likus dviem metams iki Tarybų Sąjungos griūties, o 90-tųjų pradžioje, bendradarbiavimas su Gorbačiovu kai kuriais klausimais buvo netgi didesnis, nei su mūsų tradiciniais sąjungininkais.

Taip, kad, idėja apie tai, jog mes kažkokiu būdu nugalėjome toje priešpriešoje yra neteisinga, bet ji sklinda iš abiejų pusių. Daugelis rusų tiki, kad mes juos apgavome, apsupome ir tebesiveržiame į jų tradicines įtakos sferas, ir, kad tai buvo mūsų pirminis tikslas.

Šie du teiginiai iš vienos pusės apie „pergalę“, o iš kitos pusės apie „pralaimėjimą“ Šaltajame kare neteisingi. O, kai neteisingai vertinami istorijos faktai, tai ir šiuolaikiniai veiksmai pradedami interpretuoti neteisingai. Kai mes tarėmės Šaltojo karo metu, mes padarėme viską, kas tik įmanoma, kad įtikinti Gorbačiovą, jog tai neprives prie NATO plėtros. Pakitimai šiuo požiūriui atsirado vėliau. Rusijoje manoma, jog tai JAV pastangų dėka išsiplėtė NATO, tuo metu, kai mes tik įvykdėme rytų Europos, tame tarpe ir Baltijos šalių prašymus“.

O štai Stiveno Koheno nuomonė:

„Pačiame šaltojo karo įkarštyje pirmaujančiose masinės informacijos priemonėse, laikraščiuose, žurnaluose, televizijose vyko debatai tarp iškrovos šalininkų, ir „dar didesnio Šaltojo karo“ šalininkų. Vyko oponentų diskusijos Kongrese, buvo prezidento patarėjai, kurie palaikė vieną arba kitą požiūrio tašką… Tai buvo tikra demokratija. Tai suteikė galimybę ambasadoriui Metlokui ir prezidentui Reiganui, atėjus laikui rasti partnerį Maskvoje ir iškrauti įtampą. Bet dabar tai neveikia!

Mūsų komitete mes toli gražu nesame vienminčiai, mes kolegos, „sutinkantys su nesutikimu“. Mes sutariame tik dėl to, jog kažkas negerai amerikiečių užsienio politikoje ir, kad reikia diskutuoti ta tema. Aš negaliu sutikti su viskuo, ką sakė Džekas Metlokas – yra kai kurie niuansai, kurie gali pasirodyti netinkami.

Klintono administracijos noras išplėsti NATO iki pat Rusijos sienų buvo viena iš pačių didžiausių mūsų užsienio politikos klaidų ir lėmė Šaltojo karo atgimimą. Tai buvo žingsnis prie galimos katastrofos, kuri gali sunaikinti kaip ir Rusiją, ir Ameriką, taip ir kitas šalis.

Kaip galima atsakyti į klausimą apie tai, kodėl ne visos šalys gali būti NATO narėmis?

Kai aš sakau, kad nei Gruzija, nei Ukraina, neturi būti priimtos į NATO, aš sakau oponentams: „Įsivaizduokite situaciją, jei Kinijos ir Rusijos karinis blokas būtų Meksikoje ar Kanadoje. Ar sakytų Kongresas tokiu atveju: „Na ir gerai. Reikėtų juos pakviesti pietums. Viskas nuostabu!“ Prisiminkime seną amerikiečių patarlę apie tai, kad „norint suprasti kitą žmogų, reikia apsimauti jo batus ir pastatyti save į jo padėtį“..

NATO tai ne karinių pensininkų asociacija, tai saugumo garantavimo aljansas. Iš amerikiečių požiūrio taško turi būti tik vienas kriterijus, priimant į NATO gretas: ar būsimas priėmimas didina, ar mažina JAV saugumą?

Tai mažina mūsų (JAV) saugumą dėl keleto priežasčių: pirma, tokios šalys kaip, pavyzdžiui, Baltijos šalys, nesilaiko normų ir pažeidžia pilietines, dalies rusakalbių žmonių teises. Ir dėl to nekreipia jokio dėmesio į kritiką, jos ją paprasčiausiai ignoruoja. „Mes juk NATO narės, ką gi mums gali padaryti Rusija?“ Jie baksnoja meškai per nosį, o po to bėga slėptis už dėdės Semo nugaros. Tai pavojinga, tai provokatyvu. (Stivenas Kohenas)

Antra, kiekvienoje šalyje yra sava „raudona linija“. Gruzija Rusijai buvo „raudona linija“. Džo Baidenas nuvažiavo į Rusija ir pasakė Putinui, kad prezidentu turi būti Medvedevas… Ir kas iš to gavosi? Ir kas gavosi Gruzijoje? Bet mes vis tiek tęsėme spaudimą, taip pat kaip „Didžiajame Getsbyje“: „Mes bėgame paskui tą sprunkančią žaliąją ugnelę, o rytoj paskui ją bėgsime dar greičiau, dar toliau ištiesime rankas! Dabar taip pat mes bėgame paskui Ukrainą…

Gorbačiovas turėjo tai, ką jis vadino „naujuoju mąstymu“, kalbant apie nacionalinį ir tarptautinį saugumą. Savaime nebuvo nei naujos, nei gilios idėjos, bet ji savyje turėjo didelę sveiką prasmę: jei jūs norite taikos ir karinio konflikto rizikos sumažėjimo, tai nė viena šalis neturėtų daryto to, ką kita šalis galėtų palaikyti grėsme sau. Todėl, kad kitu atveju tai iššaukia simetrišką atsaką. Ir tas principas leido Reiganui ir Gorbačiovui ne tik sulaikyti ginklavimosi varžybas, bet net sumažinti branduolinių galvučių kiekį, net visą vidutinio nuotolio branduolinių raketų klasę!

O dabar NATO plėtrą Rusija priima kaip grėsmę sau. Ir visais pokalbiais apie demokratiją ir įtikinimais, kad tai gerai ir Rusijai, rusai daugiau nebetiki. Ir kai sako, kad Rusijos įvykdyta Krymo aneksija pažeidė kolektyvaus saugumo principą, reiktu prisiminti apie tai, kad Rusija buvo pašalinta iš šios saugumo sistemos, kai NATO pradėjo plėstis į rytus.

Pritrenkiantis dabartinės valdžios nesugebėjimas ir nenoras tai suprasti!

Viceprezidentas Baidenas naudoja vieną argumentą, kai bando skaityti paskaitas Rusijos vadovybei: „Jūs negalite artimiausių šalių vertinti kaip savo įtakos sferos, nes tai yra devyniolikto amžiaus mąstymas.“ O kas tada yra NATO plėtra, jei ne įtakos sferos plėtimas, vienas iš labiausiai grandiozinių šiuolaikinėje istorijoje, apimančiu bene 450 tūkstančių kvadratinių kilometrų? Ir NATO tankai dabar stovi tiesiai prieš Rusijos sienas.

Gerai, galima klausimą užduoti ir kitaip: užmirškime kuriam laikui apie įtakos sferą ir pakalbėkim apie saugumo zoną. Patinka mums tai ar ne, bet, bet kuri didelė šalis reikalauja ir kovoja už saugumo zonų šalia savo sienų nustatymą.

Karinės bazės šalia Rusijos sienų… Žinoma, niekas nesiruošia išbraukti Pabaltijo šalių iš NATO, nors pas mus ir nebuvo priežasčių jų priimti iš pradžių, bet karinių bazių sukūrimas tiesiai Rusijos pasienyje, atkreipiant dėmesį į pastarųjų pusantrų metų įvykius, didina karinio susidūrimo tikimybę, tikimybę karo su Rusija“.

http://ru.bb.vesti.lv/politika/item/9164021-amerikanskij-ekspert-strany-baltii-umenshayut-nashu-bezopasnost

 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));