skip to Main Content

Italijos pasas per 1 metus – tai ne svajonė: tai realybė (vaikų pardavinėjimo trilerio tęsinys)

Kristina Sulikienė

Pradėjus gilintis į Deimilės Rimantės Apanavičiūtės pardavimo Prancūzijos įvaikinimo rinkai istorija, paaiškėjo dar daugiau neįtikėtinų detalių.

Rimantė Deimilė buvo paimta Vilniuje 2012 metais iš šeimos, kokiu būdu – legaliu, ar pagrobimo – nežinome, faktas, jog istorija apie jos paėmimą Prancūzijoje  išgalvota. Nes, kaip rodo Romualdo J. Apanavičiaus užrašai, mergaitė pagrobta kai jai buvo 10 mėnesių, vadinasi, 2012 metų spalį, o ne 2013 metų lapkritį.

Nors buvo intensyviai kuriama versija, jog jos motina gyveno Prancūzijoje, ši versija visiškai sugriūva, pažvelgus į jos 2015 metais deklaruojamą Italijos pasą ir jokios tautybės nebuvimą (ties grafa tautybė – nieko nepažymėta.)

Kad įgytus Italijos pilietybę, reikia pragyventi ištekėjus bent 4 metus. 

Politiniai pabėgėliai pilietybes įgyja po ilgų ir varginančių procedūrų.

Pagal asimiliaciją, gyvenant ir laikant šalies Konstitucijos egzaminą – po 10 metų.

Giedrė Ramanauskaitė, kai kur save vadinanti Ciara Potenza, Italijos pilietybę,  Italijos asmens kodą, ir registruotą gyvenamąją vietą Italijoje Perugios apylinkėse turėjo jau 2015 metų liepos 12 dieną.

Paklausti italai gūžčioja pečiais, ir visi kaip vienas tvirtina, kad ši ponia matyt turi stogą, „kažkur labai aukštai“.

Kas gali atspausdinti pasus be jokio legalaus pagrindo? Diplomatinė tarnyba.

Taigi, vaikų prekybos biznį konstroliuoja diplomatinis korpusas. O gal korpusai?

Juk vaikų prekybos kelias iš Lietuvos jau daug metų eina į Italiją, kartais per Prancūziją, kartais tiesiai.

Nušauta neaiškiomis aplinkybėmis Violeta Naruševičienė juk irgi pavėlavo į Deimantės krikštynas, nes užtruko…Italijoje.

Ne pedofilų ir ne Ūso draugas Frančeskas nusišovė Italijos kaimelyje, ir nušovė savo žmoną PRANCŪZĘ, praėjus 3 dienoms nuo Kedžio lavono radimo.

Lietuva ir Italija turi daug daugiau, negu numanomą bendrą romanišką kilmę (viena iš lietuvių tautos kilmės teorijų).

Lietuva su Italija turi labai darnius diplomatinius ryšius, kurie leidžia ne tik melagingai atpažinti lavonus, bet ir suteikti Italijos pilietybę vos per 1 metus.

Tačiau ką iš tikrųjų apie tai mano Italijos Vyriausybė? Ar normalu, jog Italijos policiją apmulkinusi ponia, ne nubaudžiama už tai – kai jūroje paskendusį 2014 01 07 žveją 2014 03 12 „atpažįsta“ kaip savo sutuoktinį Romualdą J. Apanavičių – tačiau dar ir apdovanojama: šviežutėliu Italijos pasu, registracija Perugijoje, ir dar sėkminga santuoka už turtingo viengungio?

Kas toliau? Viengungis padeda atgauti vaiką, kuris…nekalba lietuviškai, o tik prancūziškai: tačiau vaikas nekalba ir itališkai.

Ir kur toliau tas vaikas parduodamas? Kanada? Afrikos kuri nors valstybė? Sirija?

Kur kalbama lygiagrečiai su valstybine kalba prancūziškai. 

Arba vaikas ruošiamas diplomatų porai, kuri jau turi vieną šviesiaplaukę mergaitę. Kodėl ta diplomatų pora negali būti Gražiai – juk jie taip „padėjo“, duodavo pinigų šiai šeimai? Juk kažkaip reikia „mokėti“: o diplomatė Gražienė man sakė „gal mergaitė jau įvaikinta“ – iš kažkur žinojo apie teisminius procesus, kurie vyksta dėl mano dukterėčios – nors mums informacija nebuvo teikiama. 

Kas toliau?

Ko dar mes nežinome vaikų prekybos linijoje?

Beje, Deimilės Rimantės lietuviškas pasas nustojo galioti 2013 metais. 

Kokį pasą ji dabar turi? Pagal mamą – itališką? Kodėl? Kas ir kada sutiko atimti iš vaiko Lietuvos pilietybę?

Kai Giedrė atėjo į mūsų šeimą, pamenu vienintelę kalbą – kad reikia daug pinigų.

Kai pradėjome jų ieškoti, dingusių, iš Italijoje esančios Lietuvos ambasados atėjo faksas, kuris iš mano tėvo reikalavo  30 000 litų.

Kai tariamai žuvo brolis, tiksliau, kai buvo atpažintas žvejo lavonas kaip mano brolis, irgi matyt tikėtasi „pinigų laidotuvėms“.

Kažkas bandė mane kaltinti, kodėl vieną ar kitą kartą pilietiškų žmonių paprašiau padėti kovoje dėl mergaitės suradimo – nes praskambindavau į ambasadas ir Prancūzijos teismus labai daug pinigų, taip pat mokėjau Paryžiaus advokatui už paslaugas, vertėjui – už ieškinio Prancūzijos teismui išvertimą; URM – už apostiles. Tačiau niekada mergaite nemanipuliavau, ir man nesuvokiama, kaip galima net išlošti, melagingai atpažinus italo kūną – gauti už tai premiją – Italijos pasą.

Italijoje metų metais gyvena pabėgėliai nuo karo, taip pat trečiųjų šalių piliečiai (rusai, albanai, serbai)– ir jie negauna pasų per 1 metus.

Nauja tapatybė, nauja pilietybė, vaiko savasties pakeitimas kita – visa tai keistos ir vertos apmąstymo aplinkybės.

Tik kodėl Lietuvos vaikų teisių apsaugos tarnybos dengė ir laimino tarptautinį nusikaltimą – žmonių prekybą, tuo pačiu metu dabartiniam SADM ministrui Linui Kukuraičiui dirbant Caritas ir vykdant ne vieną ir ne du „pagalba prekybos žmonėmis aukoms“ projektą…O gal viskas – tik projektų pinigai: o reali veikla – nerūpi?

Ir kam Linui Kukuraičiui į patarėjus – Kristina Paulikė, kuri ne vienoje diskusijoje pasisakė už vaikų prekybą į užsienį – jeigu tik kas nors į ją kreipdavosi pagalbos: ne kartą nukentėjusios šeimos girdėjo, kad joms taip ir reikia, o visuomenininkai buvo raginami vienai ar kitai šeimai nepadėti.

O gelbėti „padėjo“ tik vieną vaiką – Gabrielių, kurio mama kadaise pabėgo iš Lietuvos, nes buvo susijusi su…čečėnų mafija. Ir jai grėsė kalėjimas. 

 

 

Facebook komentarai
Back To Top