skip to Main Content

Išsikelsime į „slėnius“, Vilnių paliksime „investiciniams projektams“

Ką tai reiškia visi turbūt žinome. Tai griovimas, rausimas, pinigų įsisavinimas, jų dalybos, iš likusių resursų – standartinės, nekokybiškos statybos ir absurdiški veiksmai. Turime slenkantį Gedimino kalną, griūvančius Vilniaus dangoraižius statytus prie prezidento V.Adamkaus, mero A.Zuoko, surūdijusį „vamzdį“…Dabar siautėja mero R.Šimašiaus komanda. Vilniaus centras ir senamiestis nusiaubti. 

Vaizdas slogus. „Slėnių“ programa sparčiai įgyvendinama. 

Išrinkus naują Seimą jau pirmąją posėdžių dieną pasigirdo užuominų, kad nuo priimtų projektų nebus atsisakyta ir ministerijos iš Vilniaus centro bus iškeldintos. Viena ar kelios ministerijos į Kauną. Viskas vyniojama į populiarią sąvoką, kad bus kovojama su biurokratais.

Kovokime su biurokratais, mažinkime jų skaičių, atsisakykime daugybės patarėjų, ekspertų, politologų ar politinių mulkintojų gvardijos!

Bet ištuštėjusius pastatus užgrobia dažniausiai priešiški Lietuvai žmonės, pastatai suniokojami ir privatizuojami. Nieko jie neinvestuoja! Veikia gudri ES lėšų įsisavinimo ir fondų sistema. Prie šio proceso prisideda taip vadinami mokslininkai, istorikai, kultūros žmonės. Jie remiasi carinės Rusijos, lenkų šaltiniais kritiškai jų neįvertinę. Lietuva buvo rusų pavergta, lenkų apiplėšta. Bet jiems svarbiausia kas yra parašyta ir kad jie skaito užsienietiškai, ne lietuviškai. Kadangi Sąjūdžio pradžioje pagal KGB nurodymus būsimos valstybės pamatai buvo sukloti ant svetimų pagrindų tai ir turime šią sistemą kurios veikimas nukreiptas prieš Lietuvą. Tokią padėtį padeda išlaikyti žiniasklaida.

Kitoks buvo anos nepriklausomos Lietuvos informacinis laukas. Buvo leidžiama daug mokslinės, filosofinės literatūros, patriotinių žurnalų, laikraščių. 

„Lietuvos aidas“ – valstybės laikraštis (oficiozas). Šį kartą be ironijos.

„Lietuvos žinios“ kairuoliškos pakraipos. Tai buvo vienas stambiausių dienraščių ir atstovavo įvairių pažiūrų žmonėms. Į to laiko darnų pasaulėžiūros lauką buvo įmesti „Keturi vėjai“ ir dar aršesnis, komunistuojantis „Trečiasis frontas (1930-1931), kuriame publikavosi Salomėja Nėris ir kiti. Neatsitiktinai tos grupės atstovai padėjo sunaikinti laisvą Lietuvą ir nubildėjo į Maskvą parvežti Stalino saulės. Vėliau panašūs veikėjai buvo prie nomenklatūros, dirbo vadovaujančius darbus, vykdė CK nurodymus iš Maskvos, gerai gyveno, važinėjo po užsienius, tobulino anglų ir kitokias kalbas. Menas taip pat priklausė… Ne, ne liaudžiai, bet jiems.

Už kieno pinigus buvo įnešta tokia destrukcija? Pinigai tokie patys kaip dabar.

Karas. Didvyriškas Pokaris. Pasipriešinimas okupacijai. Teroras, sekimai, įkalinimai.

Vėliau pasipriešinimas keitė formas. Bet ėjo kartu su pasauliniais įvykiais.

Pirmasis etapas – 1956 metų Jaunimo festivalis Maskvoje. Dar krauju garavo stalininiai gulagai – koncentracijos stovyklos, o viso pasaulio jaunimo atstovai linksminosi komunistinėje sostinėje.

Antras etapas prasidėjo apie 1960 metus. Džono Kenedžio (John F. Kennedy) išrinkimas JAV prezidentu. Jo nužudymas. Baltosios moters etalono Merilin Monro (Marilyn Monroe) nužudymas. Ir prasidėjo juodaakių, plačiaburnių kino ir gyvenimo dievaičių era. Informavimo sistema, kino industrija, menas, muzika perina į piniguočių rankas. Bet jų žaliavų sandėlis SSRS lieka už geležinės uždangos. Ją pradeda ardyti kino žvaigždės, pačio didžiausio ryškumo, tokios kaip Elizabet Teilor (Elizabeta Teilor). Panašūs žmonės atvyksta į SSRS, Maskvą, gauna karališkas dovanas. Ant jų likimų pradeda lyti deimantinis lietus. Vėliau prie jų prisideda sportininkai, muzikantai, įvairūs kitokie veikėjai nešantys sumaištis visuomenėse.

Vakaruose sukeliama Gėlių vaikų (hipių) revoliucija. SSRS – disidentai. Judėjimą pradeda žydai. Jie gauna leidimus emigruoti į Vakarus. Į ten nori išvažiuoti daug kas, nes ten kitoks, turtingas ir gražus gyvenimas. Vakarinėje SSRS dalyje esančios respublikos tampa lyg to gyvenimo vitrinomis ir vieta iš kurios galima su žydais emigruoti. Taip atsitinka su disidentu tapusiu, Antano Venclovos, to kuris vežė saulę iš Maskvos, sūnumi Tomu Venclova. Jis dabar propaguoja kosmopolitines, globalistines, sionistines idėjas ir ženkliai prisideda prie liberalinio siautėjimo. Deja.“Lietuvos žinios“ pasiliko kairuoliškas, disidentinis laikraštis kuriame populiari „žydšaudžių“ tema. Bet gana. Tai tik paviršiukas, žydinčios miražų pievos, pasaulinės žaltvykslės. 

Dabar būtina stabdyti kažkada priimtus projektus kurie naikina Lietuvą, kaip valstybę, Vilnių, kaip jos sostinę, žmones, kaip Lietuvos gyvastį.

Po rinkimų į Seimą teko pabuvoti seniai nelankytose vietose. 1990-1991 metų Sąjūdžio laikų pėdsakų prie Seimo pastatų likę nedaug. Akivaizdžiai matosi, kad einama prie Lukiškių kalėjimo griovimo. 

Stačiatikių cerkvė bus palikta kaip carinės Rusijos ir Tarybų sąjungos pavergimo ir jų galybės simbolis.

Krauju rašyta Lietuvos pasipriešinimo okupantams istorija bus sunaikinta kartu su kalėjimu. Taip daroma jau daug metų. 

Bet užtai kiek bus brangių sklypų pačiame Vilniaus centre! Kiek investicijų! Dabar kvartalo pastatai apleisti. Vitrinos su senais rūbais, kosmetika, prekėmis – apšepusios, uždangstytos, be gyvybės. Užsienio reikalų ministerija dar funkcionuoja. Greta ūžia rausimo darbai Lukiškių aikštėje kuri aptverta, sklinda išraustos žemės kvapas, kaip kapinėse…Liberalų sąjūdžio būstinė greta Baltojo tilto. Dešiniajame Neries krante matosi pusiau pastatyti dangoraižiai. Buvę „prestižiniai“ butai, įstaigos, ofisai. Kaip gyvena jų savininkai? Gal tokie turtingi, kad jiems tai nesvarbu? Kaip, sakykime, verslininkui A.Avuliui? Tiesa, jis dabar nusitaikė į naują objektą. Griauna „Žalgirio“ stadioną greta Sporto rūmų. Bus proga pasireklamuoti, kad Sporto rūmus ketinama išsaugoti, nes į juos nusitaikė teatro režisierė D.Ibelhauptaitė.

Nuo Sporto rūmų matyti Mindaugo tiltas ir pastatų kompleksas greta Gedimino kalno, Katedros aikštės ir Katedros. 

Į Lietuvos širdį purvinais godumo batais įmynę kosmopolitiniai, liberaliniai, sionistiniai, globalistiniai interesai ir juos palaikantys veikėjai. Ir jiems nesvarbu kas investuoja. Gali būti sorošai, ofšorai, rusai, kinai, separatistai, globalistai ar patys šėtonai.

Ant kokių altorių iškilo jų galybė? Prie kurių altorių glaudžiasi šiuolaikiniai velniai?

Ant krikščioniškų. Ir nesakykime, kad ne. Bet pats Vatikanas per ištvirkimą sugriovė krikščionybę.Tai kaip dabar? Pagaliau, tai jų reikalas. Bet kodėl jie taip draskosi ir griauna? Gal akli ir užkietėję savo tamsybėse.

Prie kurių altorių glausimės mes? Gal prie pagoniškų. Mūsų Dievas Perkūnas kovojo su velniais. Ši žinia likus tautosakoje, lietuviškose leidiniuose iš Pirmojo Atgimimo.

 

Nijolė Medelienė

2016-11-17

Facebook komentarai
Back To Top