skip to Main Content

 “Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Ką Lietuvai gali reikšti Prancūzijos Nacionalinio Fronto atėjimas į valdžią?

 

Vitalijaus Balkaus įvadas: Pagal visuomenės nuomonės apklausas, Prancūzijos opozicinio Nacionalinio Fronto kandidatė į prezidentus Marine Le Pen turėtų laimėti pirmąjį rinkimų turą š.m. balandžio mėn. 23 d. Bet nemanoma, kad Le Pen per šį turą surinks daugiau nei 50 proc. balsų, tad tikėtina, kad prireiks dar vieno rinkimų turo po dviejų savaičių, gegužės 7 d. O politikos specialistai prognozuoja, kad per antrąjį rinkimų turą visos partijos nuo kairės iki centro ir nuo centro iki dešinės susivienys prieš nacionalistę Marine Le Pen bei ragins savo remėjus balsuoti už jos oponentą. Prieš tokią vieningą opoziciją jai gali pritrūkti pakankamai balsų, kad taptų Prancūzijos prezidente. 

 

Taip įvyko 2002 m., kai Marine Le Pen tėvas, Jean-Marie Le Pen, netikėtai pateko į antrą prezidentinių rinkimų turą, bet nepasiekė galutinio rezultato dėl sisteminių partijų susidarusio vieningo bloko prieš jį ir Nacionalinį Frontą. Bet vis dėl to yra ir kai kurių stambių Vakarų bankų apskaičiavimai, numatantys 40 proc. tikimybę, kad Marine Le Pen net ir per antrąjį turą išpeš pergalę. Be to, žinant, kad paskutiniu metu visuomenės nuomonės tyrimai neteisingai įvertino nacionalistų galimybes laimėti Brexit referendumą ir išrinkti Amerikos nacionalistą Donaldą Trumpą JAV prezidentu, išlieka rimta galimybė, kad ir Prancūzija atsigręš nuo globalizacijos, vis tampresnės tarptautinės integracijos, ir pasuks radikalia nacionalistine kryptimi. Ar mes, Lietuvos patriotai, turėtume džiaugtis ar nerimauti dėl tokio istorinio įvykio Europos politiniame gyvenime? Klausimas, žinoma, hipotetinis. Le Pen gali ir nelaimėti.

 

Algis Avižienis: Gerai yra svarstyti galimus kardinalius pokyčius, nes tai priverčia mus konkrečiau mąstyti apie savarankiškus veiksmus kaip tauta ir valstybe. Nuo 1994 m., kai pradėjome stojimo į Europos Sąjungą kelią – tai jau apima daugiau nei du dešimtmečius — būtent savarankiškų sprendimų mūsų politinis elitas ir jo valdoma valstybė vis mažiau priima. Atsiminkime, kad maždaug 80 proc. visų nacionalinių parlamentų įstatymai Europos Sąjungos šalyse inicijuojami ne pačių nacionalinių valstybių, bet Europos Komisijos. Tad du dešimtmečius einame savo nacionalinės valstybės atsisakymo keliu. Štai dėl šito proceso aš kaip Lietuvos patriotas nerimauju, o Le Pen pergalė mane džiugintų.

 

Kodėl džiugintų? Prancūzų nacionalistų pergalė parodytų mūsų tautiškai demoralizuotai visuomenei, kad ne vis tampresnis tarptautinis bendradarbiavimas yra pažangus veiksnys, kad tai kažkoks neatšaukiamas istorinis procesas, ateities banga, galbūt net Dievo valia. Mūsų nusivylę patriotai pamatytų, kad pačios svarbiausios Europos Sąjungos šalys atsisuka nuo Europos Sąjungos, kuri akivaizdžiai nori sukurti vienalytę Jungtinių Europos gubernijų valstybę.

 

Jeigu šis taip vadinamas Europos federacinis projektas būtų pažangus ir atneštų gerovę Europos paprastiems piliečiams, tai sulauktų jis masinės paramos. Bet mes žinome, kad paprasti piliečiai kituose ES šalyse balsavimo urnuose vis dažniau atmeta šią idėją. Federacinės Europos projektas yra elitų numylėtoji idėja, ne paprastų piliečių. 

 

Eidama į Europos Sąjungą Lietuva tapo atvira tarptautiniam bendradarbiavimui, tarptautiniam verslui. Mums pasakoja, kad ES skiria milijardus pakelti Lietuvos ekonomiką, tam, kad ji pasivytų turtingųjų ES šalių lygį. O ką mes matome, patyrę du dešimtmečius ES integracijos? ES parama nesumažino pragyvenimo lygį tarp mūsų ir turtingųjų ES šalių. Rezultatas – apokaliptiška emigracija. Aš kaip Lietuvos patriotas esu įsitikinęs, kad jeigu mes toliau eisime tuo pačiu ES gilesnės integracijos keliu dar du dešimtmečius, Lietuvos tikrai nebeliks.

 

Vardan ko atsisakome savo nepriklausomos Lietuvos idealo? Vardan stambių tarptautinių korporacijų ir bankų padidėjusio pelno? Pagrinde juk taip vadinama Europos integracija atneša gerovę stambiam kapitalui ir armijai ES biurokratų. Atsisakydami Lietuvos, mes tikrai geriau dėl to negyvensime. Dviejų dešimtmečių patirtis turėtų pakakti, kad šitą faktą mes pagaliau suvoktumėm.

 

V.Balkus: Bet lietuvių pasipriešinimas ES siekiams sukurti federacinę Europą yra itin silpnas. Ne visi nukentėjo dėl ES integracijos. Turbūt bent kas dešimtas mūsų šalies pilietis jaučia gyvenimo kokybės pagerėjimą. Kai kas pralobo dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje. O likusieji tyliai kenčia arba jau išvyko iš Lietuvos. Mūsų elitui ta piliečių teisė išvykti iš šalies ir legaliai gyventi bei dirbti emigracijoje yra tarsi Dievo dovana. Nepatinka mūsų santvarka – gali išvažiuoti iš čia. Tokiu būdu aktyvusis nepatenkintų santvarka elementas yra eliminuojamas iš Lietuvos politinio gyvenimo. Turėdami vieną iš aukščiausių emigracijos rodiklių Europos Sąjungoje, Lietuva lieka viena pasyviausių ES šalių naujoje kovoje dėl nacionalinio suvereniteto. Tai dėsninga.

 

A.Avižienis: Jeigu, sakykime, pusė milijono lietuvių emigravo dėl to, kad nerado galimybės dirbti Lietuvoje, tai reiškia, kad tikras šalies bedarbystės lygis turėtų būti ne 8-9 proc., kaip dabar skelbia oficiali statistika, bet arčiau 50 proc., jei emigrantai būtų pasilikę Lietuvoje. 50 proc. bedarbystė, ir tai po 23 metų besitęsiančios ES integracijos! Tai joks čia ekonominis pasiekimas, o byloja greičiau apie tikrai katastrofišką šalies ekonominio gyvenimo valdymą.

 

Iš vienos pusės Lietuvos gyventojai tyliai nekentėtų, jei kas antras neturėtų pragyvenimo šaltinių. Paprasčiausiai įvyktų socialinis sprogimas, kuris ir pakeistų esamą santvarką, valdantį elitą bei ekonominį valdymą. Socialinis sprogrimas neįvyko, kaip žinome, bet ir todėl ydingas ekonominio valdymo modelis lieka nepakitęs. Lietuva merdėja.

 

Kuo pasižymi galiojantis ekonominis modelis? Jei labai glaustai jį apibūdinti, tai galiojantis modelis pasižymi nacionalionių sienų nepaisymu ir valdžios pasyvumu privačių verslo subjektų atžvilgiu. Privatūs ekonominiai veikėjai gali neribotai įvežti arba eksportuoti prekes ir kapitalą iš užsienio ir į užsienį. Tai reiškia, kad per paskutinius du dešimtmečius turtingiausios, stambiausios ir efektyviausios pasaulio firmos užtvindė mūsų šalį savo gaminiais, tuo paskandindamos silpnesnius lietuviškus gamintojus. Teoretiškai masiškai bankrutavusias lietuviškas įmones turėjo pakeisti užsienio kapitalo firmos, tai yra, tos ilgai lauktos užsienio investicijos, sukūrusias mums prielaidas efektyviau gaminti ir konkuruoti pasaulio rinkose. Bet mes visi gerai žinome, kad užsienio kapitalas padengė tik mažytę dalelę tų darbo vietų, kurias mes praradome dėl atvirų sienų ekonominės politikos. Normali, save gerbianti valstybė siektų apsaugoti savo vietinių firmų rinkas ir neleistų užsienio produkcijai taip lengvai nukonkuruoti vietinę gamybą. Galima pamąstyti apie laipsnišką savo rinkos atvėrimą pasaulinei konkurencijai. Bet tai kas įvyko ir vyksta toliau reikėtų vadinti šalies rinkų invaziją, prieš kurią mūsų vyriausybės nesiėmė ir neketina imtis jokių rimtesnių žygių vardan laisvos rinkos ir laisvos tarptautinės prekybos.

 

V.Balkus: Tai būtent tą laisvąją tarptautinę prekybą ir puola Marine Le Pen ir naujai išrinktasis JAV Prezidentas Donald Trump. Le Pen net viešai kalba apie patriotinio ekonominio modelio įvedimą, kuris pašalins globalizacijos padarytus nuostolius Prancūzijos ekonomikai. Pas mus aštriausia problema yra tai, kad užsienio gamintojai nušlavė mūsų vietines įmones ir atėmė iš jų vietinę rinką. O JAV ir Prancūzijoje dar prisideda ir tai, kad vietinės korporacijos ir firmos savo gamybinius pajėgumus masiškai perkėlė į Kiniją, Meksiką ir kitas Trečiojo pasaulio besivystančias šalis. Pasėkmės yra labai skaudžios. Ištisi anksčiau pramoniniai regionai merdėja tiek Prancūzijoje kiek ir JAV. Pramonės darbuotojai, nuskriausti dėl šių globalizacijos pasėkmių prarado pasitikėjimą sisteminėmis partijomis, kurios visos kaip viena gina globalizaciją. Štai ir viena iš svarbiausių priežasčių, kodėl praeitų metų rudenį laimėjo Trump, o šiais metais gegužės mėnesį gali laimėti ir Marine Le Pen.

 

A.Avižienis: Taip, matome kaip Trump ir Le Pen žada atstatyti valstybės vaidmenį ekonominiame gyvenime. Trump žada įvesti 35 proc. mokestį toms JAV firmoms, kurios perkelia gamybą iš JAV į užsienį ir tada bando eksportuoti savo gaminius į JAV rinkas. Juk tokių savo gamybą eksportuojančių firmų JAV yra 70 000! Le Pen įsipareigojo įvesti mokestį toms įmonėms, kurios ketina samdyti užsieniečius, nes mes žinome, kad masinė imigracija tampa didžiule socialine problema Prancūzijoje. Le Pen nori pasitraukti iš euro zonos ir atgauti monetarinės politikos svertus šalies ekonomikoje. Ji taip pat už tai, kad jos šalis pastrauktų iš Schengeno erdvės ir tokiu būdu atgautų svertus efektyviau kontroliuoti masinę imigraciją.

 

Tiek Trumpo siekiai sugražinti pramonę į JAV tiek Le Pen pažadai apsaugoti prancūzų dirbančiuosius nuo pigios užsienio darbo jėgos turėtų parodyti mūsų žmonėms, kad yra kitas kelias, tikra alternatyva ultraliberalizmui ir stambaus kapitalo siautėjimui. Trumpo ir Le Pen kova už nacionalinės valstybės suverenitetą turėtų parodyti ir lietuviams, kad nepriklausomybė ir sava valstybė yra rimtos vertybės, o ne atgyvenusi romantika. Priešingai, naujausi politiniai procesai rodo, kad tai suvienyto pasaulio vizija, kuri yra utopija. Aršios politinės kovos, kurios dabar vyksta JAV ir vėliau gali vykti Prancūzijoje dėl nacionalinių sienų kontrolės prieš laukinę imigraciją iš Afrikos ir arabų šalių turėtų atverti akis ir Lietuvos žmonėms. 

 

V.Balkus: Pradėdama savo rinkiminę kampaniją vasario mėn. 4 d. Liono mieste, Marine Le Pen paskelbė, kad ji norėtų, kad Prancūzija pasitrauktų iš NATO. Toks dramatiškas žingsnis ir taip pat jos pareikšti pageidavimai artimiau bendrauti su Vladimiro Putino Rusija turbūt kelia siaubą mūsų elito gretose. Ar Lietuvos patriotai neturėtų pagrindo nerimauti?

 

A.Avižienis: Prancūzija yra anksčiau pasitraukusi iš NATO suvienytos komandos struktūros dar 1966 m., kai šalį valdė Prezidentas De Gaulle. Ne visai taip seniai (2009 m.) Prezidentas Sarkozy vėl sugrąžino šalį į NATO suvienytą komandą. Tiesą pasakius, tas 1966 m. pasitraukimas nereiškė, kad Prancūzija visiškai išėjo iš NATO. De Gaulle neatsisakė Prancūzijos pasirašytos sutarties dėl NATO narystės, o prancūzų karinė vadovybė ir toliau planavo bendrus veiksmus su likusiomis NATO pajėgomis tuo atveju, jei Sovietų Sąjunga būtų užpuolųsi sąjungininkus. Realiai De Gaulle žestas reiškė, kad JAV turėjo išvesti savo nelabai skaitlingas karines pajėgas iš Prancūzijos. Bet tas pasitraukimas iš NATO buvo greičiau simbolinis veiksmas, parodantis, kad Prancūzija išsaugoja savo teisę veikti savarankiškai.

 

Savo ruožtu Marine Le Pen ir jos Nacionalinis Frontas palaiko ryšius su naujai išrinkto JAV Prezidento Trump patarėju strateginiais klausimais Steve Bannon ir kitais Trump aplinkos žmonėmis. Le Pen neseniai lankėsi New Yorke matomai ieškodama finansinių remėjų savo rinkiminei kampanijai. Tai rodo, kad Le Pen domisi artimesniais ryšiais su JAV, bet žinoma su tokia JAV vadovybe, kuri bus panašesnė savo ideologinėmis nuostatomis nei ankstesnė Obamos administracija. Laikas parodys kaip abiems anti-globalizacijos jėgoms seksis bendradarbiauti ateityje. 

 

Aš abejoju, kad Le Pen norėtų visiškai nutraukti ryšius su JAV supergalybe ir jos vadovaujama NATO. Teisybė yra, kad Prancūzija, valdoma Nacionalinio Fronto būtų savarankiškesnė užsienio ir saugumo srityse. Kita vertus, glaudesni ryšiai tarp Prancūzijos ir Rusijos nėra kažkas naujo ar netikėto. Neužmirškime, kad prancūzai su rusais buvo sąjungininkais net per du pasaulinius karus. O Prezidentas De Gaulle mėgdavo pakalbėti apie savo Europos ateities viziją, kuri apimtų ir Rusija, tai yra Europa nuo Atlanto iki Uralo kalnų. Marine Le Pen gan dažnai kalba apie Vokietijos dominuojančią poziciją Europos Sąjungos viduje ir smerkia sistemines partijas, kad jos per uoliai nusileidžia Vokietijai svarbiais ES ekonominiais bei saugumo klausimais. 

 

Visai neseniai Le Pen davė interviu Lenkijos dienraščiui, kuriame ji vėl užsiminė apie Vokietijos dominuojantį vaidmenį Europoje ir priminė, kad praeityje lenkai ir prancūzai sutardavo dėl bendrų veiksmų, siekiant neutralizuoti vokiečių galią Europoje. Tad gali būti, jog Nacionalinio Fronto atėjimas į valdžią reikštų ir dinamiškesnius diplomatijos veiksmus Europoje. Nauji, neformalūs aljansai, nauji regioniniai blokai gali atsirasti, susiformuoti ir vėl ištirpti. Mūsų sustabarėjusiai valdžiai atsirastų nauji iššūkiai. Ji turėtų pradėti aktyviau planuoti ir ruoštis pokyčiams, kas nėra visuomet blogas reiškinys. Blogiausia yra, kai valdžios pripranta prie senos rutinos, šiuo atžvilgiu, totalaus paklusnumo viršnacionalinėms institucijoms kaip Europos Sąjunga ir NATO. Laikas ir mums pagalvoti apie savarankiškesnę užsienio ir saugumo politiką, regioninius blokus bei aljansus. 

 

Facebook komentarai
Back To Top