skip to Main Content

“Iš savo varpinės” video kanalo pokalbis: Ar euras iš tikrųjų skatina BVP augimą?

 

 

Vitalijaus Balkaus įvadas: Stojant į euro zoną, mūsų valdžios ir komercinės spaudos ruporai bei įvairūs ekonomikos ekspertai pranašavo Lietuvai didesnį dirbančiųjų uždarbį, augančias investicijas, klestintį eksportą. Kainų šuolio po euro įvedimo esą nebuvo pagrindo baimintis.

 

Dabar jau žengiame į trečius metus po euro įvedimo ir galime palyginti oficialią propagandą su realybe. Tiesa pasakius, tą realybę jau buvo galima aiškiausiai nuspėti ir 2014 m., kai ruošėmės įstoti į euro zoną. Nes kai kurios mūsų regiono šalys, kaip pavyzdžiui, Estija, Latvija, Slovakija, Slovėnija jau anksčiau už mus buvo tapusios euro naudotojomis. Jos jau turėjo ne vienų metų konkrečią patirtį su euro menamais stebūklais. Ir mes ir mūsų valdžia galėjo jau tada, 2014 metais, įsitikinti, kad euras kaip toks neįtakoja BVP augimo. Ir priešingai, tos šalys, kurios neįsivedė euro, jau tada buvo aišku, kad jų BVP augimas išliko toks pat aukštas arba net aukštesnis nei tų naujų euro zonos narių augimo rodikliai.

 

Gerbiamas Algi, Jūs 1995-97 metais buvote Lietuvos Investicijų Agentūros Generaliniu Direktoriu ir turėjote tada progą įsigilinti į Lietuvos ir šio mūsų regiono BVP augimo problematiką. Kitaip sakant, Jūsų pareiga buvo pritraukti užsienio investicijas į Lietuvą, kad jos paskatintų šalies BVP augimą. Kaip sekėsi tą uždavinį atlikti?

 

Algis Avižienis: Per tuos du metus užsienio investicijų srautas į Lietuvą padidėjo šimtą procentų iki 750 mln. JAV dol. Tai buvo solidus padidėjimas, bet, žinoma, tokia užsienio investicijų suma negalėjo žymiai pagerinti mūsų tuo metu menką BVP lygį.

 

1995 m. Lietuva tik buvo pradėjusi įdiegti laisvos rinkos elementus į mūsų ekonomiką, ir jau tada mes žengėmė pirmus žingsnius stojimui į Europos Sąjungą. Tas ES stojimo procesas jau tada smarkiai pradėjo įtakoti mūsų visą ekonominę politiką, tame tarpe ir užsienio investicijų ieškojimo, bei pritraukimo praktiką. Tuomet galvojau, kad stojimas į Europos Sąjungą padės Lietuvai dramatiškai pakelti šalies ūkį ir padidinti BVP augimą, kuris tuo metu buvo nepakankamas. 

 

Po kiek laiko. tačiau, pastebėjau, kad Europos Sąjunga siekia suvienodinti šio regiono ekonominę politiką ir ją paversti kuo panašesne į Vakarų Europos šalių praktiką. Bet greitai įsitikinau, kad tai kas tinka turtingosioms ES šalims dažnai netinka mūsų regiono silpnesnioms ekonomikoms. Turiu omeny ES gana aukštus mokesčius ir gana išpūstą biurokratinį aparatą ir slegiančią administravimo naštą. Šie veiksniai kaip tik neigiamai veikia ne tik užsienio investicijų pritraukimui, bet ir greitai ekonominei plėtrai apskritai. Būdamas Investicijų Agentūros direktoriumi, galėjau detaliau palyginti kaip sekasi pritraukti užsienio investicijas Kinijai ir Singapūrui, kurios taip pat anksčiau buvo atsilikusios šalys ir per keturis-penkis dešimtmečius visiškai transformavosi ir pasiekė iš tiesų stulbinančių rezultatų, kaip mes visi jau žinome. 

 

Labai trumpai apibendrinant Kinijos ir Singapūro patirtį, pastebėsime, kad jų nuostabūs BVP augimo tempai pradžiai labai priklausė nuo užsienio investicijų į pramoninę gamybą. Joms pavyko tapti pasaulio lyderiais užsienio investicijų pritraukimo srityje žymia dalimi dėka specialiųjų ekonominių zonų, kuriose galiojo pačios įvairiausios lengvatos mokesčių ir administravimo palengvinimo srityse. Dėka labai lanksčių or dosnių lengvatų, užsienio investicijų srautas pastoviai augo labai stipriais tempais. Singapūro atžvilgiu BVP augimas siekė maždaug 8 procentus kasmet nuo 1965 m. iki praeitų metų. Kinijos BVP augimas nuo 1979 m. dažnai viršijo 10 proc. kasmet ir dabar jo vidurkis siekia maždaug 7 proc.

 

Kai pradėjau teirautis mūsų valdžios ir Europos Sąjungos pareigūnų nuomonės dėl specialiųjų ekonomikos zonų ir mokestinių lengvatų, sužinojau, kad ES neigiamai žiūri į lengvatų įdiegimą. Priešingai, ES tada norėjo ir toliau nori, kad mūsų regiono šalys pritaikytų turtingųjų Vakarų šalių praktiką. Kitaip sakant, jokių lengvatų, jokių eksperimentų, jokio lankstumo. 

 

Dabar, jei pažiūresime į sekančią lentelę, kur matysime kokiais tempais auga BVP tose šalyse, kur euras įvestas ir tose šalyse, kur euro nėra, pamatysime, kad jau daug metų mūsų regiono naujosios ES narės auga gana silpnai, palyginus su Kinija ir Singapūru. Ar kokia nors šalis įvedė eurą ar ne, vis tiek matome, kad BVP augimo lygis ne taip jau dažnai viršija trijų procentų ribą.

 

Mes dabar žinome, jei norime pasivyti Vakarų Europos šalis pagal BVP rodiklius ir pajamas, tokiais tempais mes niekuomet nepasivysime Vakarų šalių gerovės. Mes tiesiog neturėsime tam laiko, nes tokie lėti augimo tempai tiktai skatins vis didėjančią emigraciją į Vakarų šalis, kur atlyginimai yra kelis kartus didesni nei Lietuvoje arba bendrai mūsų regione. Kitaip sakant, jei mes norime pasivyti Vakarų šalis, mums reikia didinti BVP ne po du procentus į metus, bet bent jau 7 procentus arba dar daugiau, kaip tai darė Kinija ir Singapūras. Tik tada atsiras reali perspektyva pasivyti mūsų Vakarų Europos partnerius ir sulaikyti masinę emigraciją.

 

V. Balkus: Na bet visgi pažiūrėkime į šią lentelę atidžiau. Štai Lietuvos. Latvijos ir Estijos BVP rodikliai pablogėjo po euro įvedimo. Lietuva viršydavo 3 procentų BVP augimo rodiklį prieš euro įvedimą, o taip pat ir Lenkiją, kuri neturi euro, ir jos augimo tempai yra šiek tiek aukštesni nei 3 procentai. Bulgarijos ir Rumunios BVP auga greičiau nei 3 procentus į metus. Tada, sprendžiant pagal Baltijos šalių ir Lenkijos patirtį, reikia spėti, kad šios Balkanų šalims įvedus eurą, jų BVP rodikliai smuks žemyn, arčiau 2 procentų ribos. 

 

Vienu žodžiu, galima konstatuoti, kad euro įvedimas neturi jokių ypatingų privalumų BVP augimui, bet priešingai kartais net ir pablogina ekonominę padėtį. Dar žiūrovams reikėtų priminti, kad BVP augimas yra vienas iš pagrindinių ekonomikos gerovės rodiklių. Bendrasis vidaus produktas yra galutinė prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje vertė per tam tikrą laikotarpį. Jei BVP auga, tai šalis turi daugiau piniginių resursų algoms, pensijoms ir socialinės paskirties išmokoms didinti. Pirmą reikią pagaminti daugiau, ir tik tada galima galvoti, kaip daugiau paskirstyti resursus, kad piliečiai būtų patenkinti savo ekonomine būkle.

 

Taigi, jeigu gerai supratau Jūsų mintis, euras – tai tik dar viena Europos Sąjungos priemonė suvienodinti labai skirtingas ekonomikas pagal turtingųjų šalių ekonominį modelį. Įvedus aukštus mokesčius, didžiulius administracinius aparatus ir vieną modelį investicijoms padidinti mūsų dar atsilikusioms regiono ekonomikoms, galime tikėtis ne dramatiško proveržio – ko būtinai mums reikia, jei nenorime visiškai nukraujuoti dėl dirbančiųjų emigracijos – bet sulauksime greičiau besitęsiančios stagnacijos. Beje, kartais ir ateina mintis, kad senosios Europos Sąjungos ir nori tokios stagnacijos mūsų regione, nes tai pastoviai užtikrina naujų dirbančiųjų amžiaus žmonių persikėlimą į senstančias Vakarų Europos visuomenes. Tai būtų lyg panašu į ekonominį karą?

 

A. Avižienis: Taip, sutinku. Todėl kaip tik šiuo metu mes matome kylančius protestus prieš Europos Sąjungos diktatą, norą viską suvienodinti ir valdyti centralizuotai. Kaip tik šiomis dienomis stebime, kaip Didžioji Britanija svarsto išsilaisvinti iš šios suvienodinimo tendencijos. Po Brexit išstojimo iš ES, Anglijos vadovai dabar pradėjo kalbėti apie visai kitą ekonominį modelį, kuris leistų mažinti mokesčius ir biurokratinę kontrolę. Europos Sąjungos vadovai jau puola tokius ketinimus ir juos vadina noru sukurti “mokesčių oazes”, kas pagal ES madas yra labai neigiamas reiškinys. Bet mes matome, kad būtent per tokias “mokesčių oazes” Kinijoje ir Singapūre atsirado naujos galimybės pagyvinti ekonominį gyvenimą. 

 

Globalistai taip pat puola naujai išrinktą JAV Prezidentą Trumpą, kuris nori įvesti didesnį lankstumą JAV ekonomikoje. Nežiūrint visą eilę tarptautinės prekybos sutarčių, kurios leidžia stambiam kapitalui laisvai perkelti gamybą iš vienos šalies į kitą, Trumpas paskelbė, kad apmokestins tas firmas, kurios ketina eksportuoti gamybinius pajėgumus į Kiniją, Meksiką ir kitas šalis, o iš ten tiekti eksportą atgal į JAV. Trumpas taip pat ir aktyviai bei tiesiogiai dalyvauja derybose su JAV ir užsienio firmomis, siekiant įkalbinti jas didinti darbo vietų skaičių Amerikoje. Iš vienos pusės Trumpas gąsdina ir grąsina didesniais mokesčiais. Iš kitos pusės, jis siūlo įvairias lengvatas ir palankesnes sąlygas, kad darbo vietos nebūtų perkialiamos į užsienį. 

 

Tai aš vadinčiau ekonominį nacionalizmą, kuris ieško naujų ir lankstesnių priemonių skatinti ekonominį augimą, nei tos, kurias perša globalistai. Panašiai elgiasi Kinija ir Singapūras, kurios nebijo, kad jų ekonomikas vadintų “mokesčių oazėmis.” Tai yra ateities banga, į kurią ir Lietuva turėtų daugiau dėmesio skirti. Siūlau ne taip vergiškai vykdyti, ką mums siūlo Europos Sąjunga ir globalistai. Jų interesai nebūtinai turi sutapti su mūsų. Bet žiūrėkime drąsiau į savo nacionalinius interesus ir nebijokime kritikos iš didelių ponų Briuslyje. 

 

Facebook komentarai
Back To Top
});}(jQuery));