skip to Main Content

Antradienį apie 21 val. Šiaulių tardymo izoliatoriaus režiminiame korpuse vedamas koridoriumi nuteistasis iki gyvos galvos Dovydas Kriaučiūnas pabandė pabėgti iš įkalinimo įstaigos.

Kalinys grasino savadarbiu duriamuoju įrankiu Saugumo valdymo skyriaus jaunesniajai specialistei. Tada kalėjimo prižiūrėtojai leido jam išeiti iš kolonijos. Už įstaigos vartų nuteistasis paleido pareigūnę ir bandė pabėgti, bet netrukus buvo sulaikytas keturių pasaloje laukusių pareigūnų. Jiems į pagalbą atskubėjo ir policijos pareigūnų ekipažas. Pataisos pareigūnai nuteistojo sulaikymo metu panaudojo elektros impulsinį prietaisą TASER.

Apie Dovydą Kriaučiūną „Laisvas laikraštis“ nemažai rašė.

Po to, kai paaiškėjo, kad Šiaulių ONTT (organizuotų nusikaltimų ir tyrimo tarnyba) daug metų valdė narkotikų verslą šiame regione, pati prekiavo narkotikais, o į kalėjimą siuntė nekaltus žmones – Tatjaną ir Ričardą Malinauskus pagal suklastotus įrodymus ir „slaptus“ liudininkus, LL redakcija pateikė prokuratūrai įrodymus, kad Šiaulių ONTT vertėsi šia veikla nuo pat 2000 m., t.y. beveik penkiolika metų.

T. ir R.Malinauskai buvo nuteisti pagal „slapto“ liudininko parodymus, nors visi teisėjai žino, kad Europos žmogaus teisių konvencijoje aiškiai parašyta, kad negalima žmogaus teisti pagal „slapto“ liudininko parodymus. Tačiau Šiaulių apygardos teismo Nijolė Matuzevičienė, Boleslovas Kalainis ir Virginija Žindulienė tyčia, žinodami, kad nuteisia nekaltus žmones, sąmoningai pasiuntė juos į kalėjimą. Bylą sufabrikavo buvęs Šiaulių ONTT vadovas Tomas Ruchtinas, šiuo metu sėdintis už grotų, ir galvojantis, ką iš garbiųjų „teisėsaugininkų“ jam įduoti. 

Kaltinimą T. ir R.Malinauskams palaikė tokia Šiaulių prokurorė Violeta Bartušienė, kuri palaikė kaltinimą ir į kalėjimą iki gyvos galvos pasiųstą ir kitą nekaltą auką – šiaulietį Dovydą Kriaučiūną.

Šiaulių policijos vadovai dar 2003 m. gavo apdovanojimus už tai, kad labai operatyviai išaiškino labai žiaurų nusikaltimą – mieste buvo nužudytos dvi aštuoniolikmetės merginos Indrė S. ir  Aušra S. Atrodė neįtikėtina, kad daugiau nei 50 smūgių merginoms galėjo suduoti neteistas ir ramus jaunuolis, kurį net mokyklos direktorė apibūdino kaip ramų ir į jokius konfliktus nesikišantį žmogų.

„Jis tikrai nebuvo agresyvus. Kad bent kokiose muštynėse būtų dalyvavęs – nieko negirdėjau“, – stebėjosi mokyklos direktorė S. Būdvytienė.

D.Kriaučiūno kūne nebuvo rasta kokių nors sužalojimų, galinčių būti grumtynių su nukentėjusiomis pėdsakais, be to, ant D.Kriaučiūno drabužių nebuvo rasta jokių nukentėjusiųjų kraujo pėdsakų, nors pagal konstatuotų medicinos eksperto kūno sužalojimo pobūdį ir apimtį, tokių pėdsakų išvengti neįmanoma. D.Kriaučiūno panagėse nebuvo rastos kokios nors mikrodalelės iš nukentėjusiųjų rūbų ar kūnų. Vienintelis jo kaltės įrodymas – mobilusis telefonas, pavogtas iš aukų buto, ir kankinimais policijoje išgautas kaltės prisipažinimas.

Aukščiausiojo teismo „teisėjas“ J.Prapiestis nusprendė, kad “nuoširdus” kaltinamojo prisipažinimas, diktuojant prokurorui, nedalyvaujant advokatui, tardant jaunuolį visą naktį ir jį gąsdinant, kad tuoj per jį “perleis” visus Lukiškių “zekus”, nėra esminis Baudžiamojo kodekso pažeidimas ir pasiuntė vaikiną į kalėjimą iki gyvos galvos.

nuotr. Šiaulių apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas Kastytis Šikšnys, Šiaulių kriminalinės policijos vadovas Aldividas Tručinskas ir prokurorė Violeta Bartušienė. 

 

  D. Kriaučiūnas buvo sulaikytas 2003-iųjų birželio pabaigoje, kai viename Šiaulių daugiabučių Lyros gatvėje buvo rasti dviejų nužudytų merginų kūnai. D. Kriaučiūnui tuo metu buvo ką tik sukakę 18 metų. Aušra S. ir Indrė S. buvo nužudytos itin žiauriai.  Bylos dokumentuose rašoma, kad D. Kriaučiūnas per pirminę apklausą pareigūnams pasakojo, kad tą birželio 25-osios rytą jis užsuko pas Aušrą S. Pas ją tada svečiavosi draugė Indrė S., su kuriomis virtuvėje vaikinas susipyko – neva merginos pasišaipė iš jo draugės.

Kai D. Kriaučiūnas joms pagrasino, merginos pareiškė, kad jų pažįstami vaikinai su juo susidoros. Įsiutęs vyras Aušrai S. trenkė kumščiu į veidą ir pagriebęs po ranka buvusį metalinį strypą jai smogė per viršugalvį. Mergina griuvo, o Indrė S. puolė bėgti iš virtuvės. Ją pasivijęs D. Kriaučiūnas iš visų jėgų talžė strypu. Vėliau D. Kriaučiūnas virtuviniu peiliu Indrei S. perrėžė abiejų rankų venas, kad mirtinai nukraujuotų. Sugrįžęs į virtuvę pribaigė Aušrą S. Vienai merginai buvo nupjautas pirštas. Išeidamas iš namų jis pagrobė įvairių vertingų daiktų, kai kuriuos jų padovanojo savo draugei.  „Kaltininkas po merginų nužudymo elgėsi abejingai ir net ciniškai, nes tuoj po nužudymo per kelis kartus pagrobė nužudytųjų daiktus, kuriuos atidavė savo draugei”, – buvo konstatuota teismo nutartyje.

 Tačiau D.Kriaučiūno motina Aldona Kriaučiūnaitė LL papasakojo kitą šios istorijos pusę.  Pasak jos, sūnus pažinojo tas merginas, ir atėjęs į aukų butą atėjęs D.Kriaučiūnas rado jau atšalusius merginų kūnus, labai išsigando, tačiau išeidamas dar pavogė besimėtančius merginų mobiliuosius telefonus ir jų papuošalus. Vėliau D.Kriaučiūnas pradėjo skambinti vienos iš merginų mobiliuoju telefonu, ir pagal šiuos skambučius Šiaulių policija jį greitai susekė ir pagavo. 

„Aš negaliu jam atleisti, kad jis apvogė nužudytas merginas, tačiau jis tikrai ne žudikas“, – įsitikinusi moteris. Visą gyvenimą ji kovoja dėl savo sūnaus bylos peržiūrėjimo ir sako, kad žino, kas yra tikrieji nužudytų merginų žudikai.

A.Kriaučiūnaitė 2008 m. kreipėsi į A.Garmaus teismo medicininių tyrimų biurą, kuriame 2007 m. pradžioje buvo atliktas teismo medicinos tyrimas tikslu duoti specialisto konsultacinę išvadą dėl A.Stankutės ir I.Staškauskytės  mirties priežasčių. Atlikus šį teismo medicinos tyrimą, buvo surašyta Teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada, kurioje suformuluotos teismo medicinos specialisto prof. habil. med. m. dr. A.A.Garmaus išvados dėl A.Stankutės ir I.Staškauskytės kūno sužalojimo pobūdžio. Teismo ekspertai nustatė, kad abi merginos buvo nužudytos kirviu, jas galimai nužudė du asmenys, iš kurių vienas kairiarankis, kitas – dešiniarankis.

„Mano vaikas nuteistas pagal savo prisipažinimą, kad neva merginas nužudė kažkokiu metaliniu strypu, tačiau jo strypo policija nerado, ir niekas jo nematė, – pasakojo A.Kriaučiūnaitė, – tačiau esmė ta, kad ta strypą „pasufleravo“ mano sūnų tardžiusį prokurorė. Jis buvo tardomas visą naktį, nedalyvaujant advokatui. Net ir Apeliacinio teismo posėdžio protokole parašyta, kad prokurorė pripažino, kad D.Kriaučiūnas buvo tardomas naktį, ir būtent tada jis ir parašė prisipažinimą. Advokatas apklausoje nedalyvavo ir teisme prokurorė pripažino, kad ji „nepagalvojo“, kad reikia pakviesti advokatą. Nors pagal įstatymą naktį jokių procesinių veiksmų atlikti negalima. Nors pagal įstatymus toks prievarta išgautas prisipažinimas yra neteisėtas, tačiau Lietuvos teismams jo pilnai pakanka. Tiek policininkai, tiek ir prokurorė pripažino, kad D.Kriaučiūnas prisipažinimą rašė jiems dalyvaujant. Tačiau teismų sprendimuose apie tai nutylima. Tik Apeliacinio teismo nutartyje parašyta, kad prokurorė Bartušienė „nepatvirtino, kad prieš D.Kriaučiūną buvo naudotas smurtas“. Tačiau mano sūnus man papasakojo, kad dar dieną, kai jis buvo sulaikytas, jis buvo stirpiai sumuštas Šiaulių policijos komisariate. Tą daužimą jis dar būtų iškentęs, tačiau kai jį nuvežė į Radviliškio areštinę, padarė kratą ir rado vieną iš nužudytoms merginoms priklausiusį telefoną. Tada iškvietė prokurorę ir visą naktį jį tardę, paryčiui sūnus parašė prisipažinimą, kad jis žudikas. Policininkai jį tik talžė per veidą, o prokurorė spaudė psichologiškai :„ tu supūsi kalėjime, jeigu neprisipažinsi, o jeigu prisipažinsi, tai gausi tik aštuonis metus“. Tačiau galiausiai Dovydą palaužė policininkų grasinimas, kad jeigu jis neprisipažins, tai iškarto bus vežamas į Lūkiškes ir ten visi kaliniai per jį „pereis“. Gynyba prašė iškviesti į teismą tuos policininkus, kurie dalyvavo D.Kriaučiūno apklausoje, tačiau teismas atsisakė“.

„A.Garmaus išvados sudaro pakankamą pagrindą manyti, jog mano sūnaus baudžiamojoje byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados, kuriomis buvo grindžiami D.Kraičiūno atžvilgiu priimti apkaltinamieji nuosprendžiai bei juos palikusi galioti LAT nutartis, galimai yra neteisingos“, – teigia D.Kriaučiūnaitė.

Moteris kreipėsi į Generalinį prokurorą Algimantą Valantiną dėl D.Kriaučiūno bylos peržiūrėjimo atsiradus naujoms aplinkybėms. Šis atsisakė.

A. Kriaučiūnaitė iki šiol negali ramiai kalbėti apie jos sūnaus Dovydo bylą nagrinėjusį Aukščiausiojo teismo teisėją Joną Prapiestį. Generalinis prokuroras Algimantas Valantinas žino, kad pasiuntė į kalėjimą nekaltą žmogų, tačiau nedrįsta atnaujinti bylos. “Jie labai bijo, nes supranta, kad išteisinus mano sūnų, jiems tektų didžiulė atsakomybė už savo veiksmus”, – įsitikinusi D.Kriaučiūno motina Aldona Kriaučiūnaitė. Ji sako žinanti, kas padarė šį kraupų nusikaltimą, ir kad žudikai susiję su Šiaulių policija, kuri daug metų dengė šiuos žudikus ir kartu dalinosi jų grobį.

 

Merginas nužudė policijos agentai „lukšiniai“?

Paaiškėjo, kad kelios dienos iki įvykdyto kraupaus nusikaltimo Šiauliuose vietinės gaujos, pavadintos „lukšiniais“, nariai atvirai apiplėšė vieną iš nužudytų merginų – Aušrą Stankutę. Vėliau jie buvo teisiami už vagystę ir prisipažino, kad nusikaltę. Septyniolikmetis Marius D., devyniolikos metų Dainius Vasiliauskas ir dvidešimt dvejų Nerijus Lukšas prisipažino apvogę Aušros Stankutės butą. Naktį N. Lukšas grįžo su kitais dviem įtariamaisiais. Vagystė įvykdyta abiejų bute buvusių aštuoniolikmečių akyse. Vaikinai išsinešė televizorių „Samsung“, muzikinį centrą, mobilųjį telefoną „Alcatel“, vyriškus sportinius batus bei bokso pirštines. Tuomet vietos spauda rašė, kad A. Stankutė ketino kreiptis į pareigūnus tuomet, jei daiktų nepavyks atgauti gražiuoju. 

A.Kriaučiūnaitė įsitikinusi, kad nusikaltėliai nužudė abi merginas po to, kai jos pagrasino dėl šio nusikaltimo kreiptis į policiją. Tačiau net ir tokios, atrodo, paprastos ir aiškios bylos Šiaulių policija nesugebėjo išaiškinti, o į kalėjimą iki gyvos galvos sėdo anksčiau neteistas aštuoniolikmetis D.Kriaučiūnas. Gal būt, todėl, kad N.Lukšo teta tuo metu dirbo Šiaulių policijoje, o policininkai palaikė atvirus santykius su „lukšiniais“, ir kaip mano liudininkai, dalijosi su jais prisigrobtą turtą. 

 

„Esu Dovydas Kriaučiūnas, man 25-eri, – savo laiške LL rašo nuteistas vyras, – jau aštuntus savo gyvenimo metus leidžiu nuo visuomenės izoliuotas ankštoje kalėjimo celėje. Tam nuspręsta vykti iki kol baigsis manoji būtis.

Dar 2003 m. vasarą Šiauliuose, būdamas 18-os metų, dvidešimt valandų trukusiu kankinimu bauginimais ir fiziniu smurtu buvau psichiškai palaužtas ir priverstas prisiimti nesamą kaltę dėl dvigubos žmogžudystės. 

Jau sekančią dieną prokuratūrai viešai paskelbus apie mano prisipažinimą, po savaitės aukšti prokuratūros ir policijos pareigūnai buvo apdovanoti už operatyvią veiklą. 

Po dešimties mėnesių, nesurinkusi jokių įrodymų dėl mano tariamos kaltės, turėdama tik nelogišką, bylos duomenims prieštaraujantį mano išgalvotą prisipažinimą, tačiau jau gavusi apdovanojimus už neva išaiškintą nusikaltimą, prokuratūra perdavė bylą Šiaulių apygardos teismui. 2004 m. lapkričio 17 d. šio teismo buvau pripažintas kaltu ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Nuosprendį apskundžiau Lietuvos apeliaciniam teismui, todėl nuosprendis neįsiteisėjo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė nebuvo pradėta vykdyti.

Šiandien viešai pranešu, jog teisinėje Lietuvos valstybėje būdamas įstatymiškai laisvas žmogus, nuo 2006 m. gruodžio 29 d. esu kalinamas iki gyvenimo galo, nesant tai leidžiančio daryti įstatyminio pagrindo. Mano atžvilgiu vykdoma laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė pagal Lietuvos Respublikoje galiojančius įstatymus negali būti vykdoma, nes yra neįsiteisėjusi. Dėl šios priežasties iš įkalinimo turėčiau būti paleistas nedelsiant dar šiandien, tačiau antiįstatymiškas manęs kalinimas yra beatodairiškai tęsiamas toliau. Tokią asmens padėtį valstybėje griežtai draudžia ir tarptautiniai teisės aktai, ir Lietuvos Respublikos Konstitucija bei įstatymai. Kiekviena savavališkai vykdomo manęs izoliavimo kalėjime diena tampa pačiu šiurkščiausiu teisinėje valstybėje įmanomu žmogaus teisių pažeidimu. Teisiškai ir gyvenimiškai unikali mano padėtis yra prieš mane vykdytų neteisėtų ir tendencingų ikiteisminio tyrimo ir teisminių procesų rezultatas. 

Bylą nagrinėjant Lietuvos apeliaciniame teisme apklausta mane tardžiusi Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė V.Bartušienė patvirtino neteisėto manęs tardymo faktą. Vien dėl šios priežasties vieninteliu tariamu įrodymu byloje laikytas mano išgalvotas prisipažinimas turėjo tapti negaliojančiu. Baudžiamoji byla dėl žmogžudystės mano atžvilgiu turėjo būti nutraukta. Tačiau Lietuvos apeliacinis teismas, savo 2006 m. vasario 22 d. nuosprendyje nutylėjęs minėtus prokurorės V.Bartušienės parodymus, patvirtino mane kaltu. Už nepadarytą žmogžudystę pakeitė tik bausmės dydį, paskirdamas laisvės atėmimą dvidešimčiai metų. Kitą Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalį paliko nepakeistą. Pagal galiojančius įstatymus, Lietuvos apeliaciniam teismui paskelbus nuosprendį, iki tol neįsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo nuosprendis savo nepakeistąja dalimi įsiteisėjo kartu su naujai paskirta laisvės atėmimo dvidešimčiai metų bausme. Šiaulių apygardos teismo buvusi paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė taip ir liko neįsiteisėjusi. Dvidešimties metų laisvės atėmimo bausmė man buvo pradėta vykdyti.

Dėl nepagrįsto nuteisimo padaviau skundą Lietuvos Aukščiausiajam Teismui. Nepaisant to, kad mano baudžiamojoje byloje nebebuvo duomenų, leidžiančių abejoti mano nekaltumu, šio teismo siekis buvo vienas – įkalinti mane visam gyvenimui. Nors įstatymas draudžia Lietuvos Aukščiausiajam Teismui sugriežtinti bausmę paskiriant laisvės atėmimą iki gyvos galvos, tačiau būdas, apeinant šį draudimą, vis tiek buvo rastas. Tam net buvo paskirta platesnes teisines galias turinti išplėstinė septynių teisėjų kolegija. 2006 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paskelbė analogo šio teismo praktikoje neturinčią nutartį – panaikinti mano atžvilgiu jau vykdomą laisvės atėmimo dvidešimčiai metų bausmę ir vietoje jos sugrąžinti neįsiteisėjusią Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu skirtą laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmę. Lietuvos Aukščiausiajam Teismui tarus savo žodį, teisminiams procesams buvo padėtas taškas. Buvo pradėta vykdyti neįsiteisėjusi Šiaulių apygardos teismo paskirta laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmė. 

Sekančius trejus metus teisinėmis priemonėmis siekiau bylos atnaujinimo, nes iš tarptautinės klasės teismo medicinos eksperto konsultacinės išvados paaiškėjo mano nekaltumą patvirtinantys nauji duomenys. Tačiau LR generalinei prokuratūrai neteisėtai atsisakius tirti naujai paaiškėjusias aplinkybes, o vėliau teismui prokuratūros išsisukinėjimą pripažinus pagrįstu, mano pastangoms įrodyti savo nekaltumą dar kartą buvo padėtas taškas. 

Taip, daug neteisėtumų per paskutinius septynerius su puse savo gyvenimo metų patyriau. Paminėjau tik nedidelę dalį savo patirties. 

Sunku patikėti, kad septyni Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjai nepastebėjo, jog precedento neturinčiu jų manevru priimta nutartimi sugrąžintas neįsiteisėjęs Šiaulių apygardos teismo nuosprendis dalyje dėl laisvės atėmimo iki gyvos galvos neturi įstatyminio pagrindo įkalinti mane. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodeksas nustato, kad vykdyti galimi tik įsiteisėję teismų nuosprendžiai. Kodeksas imperatyviai apibrėžia tris teismų nuosprendžių įsiteisėjimo aplinkybes – pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja, jei pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui jis nėra apskųstas; jei paduotas apeliacinis skundas, pirmosios instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo apeliacinės instancijos teismo sprendimo paskelbimo dienos; apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos. Tuo tarpu, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sugalvotu ir panaudotu būdu man sugrąžintos neįsiteisėjusios Šiaulių apygardos teismo nuosprendžio dalies (bausmės) įsiteisėjimas LR baudžiamojo proceso kodekse yra tiesiog nenustatytas, o taip pat nenustatyta tokio nuosprendžio pateikimo vykdymui tvarka. 

 Taigi, neįsiteisėjusi bausmė – tai nevykdytina bausmė. Dėl šios aplinkybės visam gyvenimui už nepadarytą nusikaltimą turėjusi tikslą mane įkalinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis lėmė priešingą rezultatą – dėl sugrąžintos nevykdytinos laisvės atėmimo bausmės atgavau įstatymiškai laisvo žmogaus statusą. Lyg ir paradoksali gyvenimo ironija, jei ne faktas, kad įstatymiškai laisvu žmogumi būdamas jau ketverius metus iki šiol esu laikomas kalėjime. 

Kiekvieną kartą nesąžiningiems teismams ar prokurorams nutraukus mano pastangas įrodyti savo nekaltumą, neprarasdavau tikėjimo, kad Lietuva yra teisinė valstybė ir joje žmonės be kaltės negali būti iki gyvos galvos įkalinti.

 Esant aplinkybėms, kai reikia vadovautis tik įstatymais, lyg ir nebeturėtų kilti problemų. Apie mano padėtį pranešus atitinkamoms institucijoms, manęs kalinimas turėtų būti tuoj pat nutrauktas. Ir visgi šioje vietoje problemos kyla.

Dėl nevykdytinos laisvės atėmimo bausmės 2010 m. spalio 19 d. kreipiausi į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininką ir LR teisingumo ministrą. Jau netrukus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisės tyrimų ir apibendrinimo departamento direktoriaus pavaduotojas A.Nevera man atsiuntė neargumentuotą formalų atsakymą, kad neva pagrindo abejoti man vykdomos bausmės pagrįstumu nėra. Kartu grąžino ir mano pareiškimą. Nesunku suprasti – kad nemalonaus turinio dokumento archyve neliktų. 

Be to, klaidinančiai nurodė, kad mano pareiškimą išnagrinėti pavedė pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius, tačiau ant grąžinto pareiškimo tai patvirtinančio pavedimo (rezoliucijos) nėra. Panašu, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas, kuriam ir adresavau savo pareiškimą, jo net nematė. Jeigu būtų matęs, tikiu, kad mano kalinimas jau būtų nutrauktas.

LR teisingumo ministerijos atsakyme į mano pareiškimą buvo pateikta (citata) „tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos specialistų nuomonė“, paremta akivaizdžiai klaidingu, net absurdišku įstatymų aiškinimu, siekiant pateisinti manęs kalinimą. Panašu, kad ir LR teisingumo ministras, kuriam adresavau savo pareiškimą, jo taip pat nematė. Jeigu būtų matęs, tikiu, kad būtų pasielgęs, kaip TEISINGUMO ministras.

 Taigi, dvi solidžios Lietuvos Respublikos institucijos jau žino, kad esu neteisėtai laikomas kalėjime. Žino, bet užmerkia į tai akis. Tai stebina net ir po visko, ką man teko patirti. Protas automatiškai pateikia nuostatą – juk Lietuva yra teisinė valstybė! Teisinėje valstybėje savavališkai vykdyti įstatymiškai laisvo žmogaus kalinimą griežtai draudžia įstatymai ir valstybės pamatuose įtvirtinti aukščiausieji idealai, vienas kurių – žmogaus laisvė neliečiama. Ar tai ką nors reiškia?

Dedantis naiviu, galima būtų galvoti, kad ne pagal savo kompetenciją mano pareiškimą nagrinėję pareigūnai tiesiog nesuvokė teisinio precedento rimtumo. O galbūt mano pareiškimo argumentai nebuvo pakankamai išvystyti, dėl ko pareiškimo esmė nebuvo tinkamai suprasta. Manau, kad būtent taip ir yra. Dėl šios priežasties Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkui ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministrui parašiau ir išsiunčiau naują pareiškimą. Tokį patį pareiškimą išsiunčiau ir Lietuvos Respublikos prezidentei, Seimui, Seimo kontrolieriui ir net Teisėjų tarybai, – kad ne pora institucijų žinotų, – kad teisinė Lietuva žinotų“.

Motina sūnų traukia iš kalėjimo, įsitikinusi jo nekaltumu

Tačiau D.Kriaučiūno motina Aldona Kriaučiūnaitė iki šiol nenuleidžia rankų – 2007 m. ji pasiekė, kad A.Garmaus teismo medicininių tyrimų biuras atliktų teismo medicinos tyrimą tikslu pateikti specialisto konsultacinę išvadą dėl A.Stankutės ir I.Staškauskytės (abiejų neva D.Kraiučiūno nužudytų merginų – aut. pastaba) mirties priežasčių. 

Atlikus šį teismo medicinos tyrimą, buvo surašyta Teismo medicinos specialisto konsultacinė išvada, kurioje suformuluotos teismo medicinos specialisto prof. habil. med. m. dr. A.A.Garmaus išvados dėl A.Stankutės ir I.Staškauskytės kūno sužalojimo pobūdžio. Teismo ekspertai nustatė, kad abi merginos buvo nužudytos kirviu, jas galimai nužudė du asmenys, iš kurių vienas kairiarankis, kitas – dešiniarankis.

Teismo ekspertai nustatė, kad merginų žudikų galėjo būti du ir kad aukos žuvo visai ne taip, kaip, prokurorams diktuojant, „nuoširdžiai“ prisipažino D.Kriaučiūnas. 

Nors abi merginos žuvo nuo daugybės smūgių peiliais ir kirviais, tačiau žudikas, tik aštuoniolikos sulaukęs jaunuolis, taip neva susidorojo su iš jo mylimosios pasišaipiusiomis aukomis. D.Kriaučiūno kūne nebuvo rasta kokių nors sužalojimų, galinčių būti grumtynių su nukentėjusiomis pėdsakais, be to, ant D.Kriaučiūno drabužių nebuvo rasta jokių nukentėjusiųjų kraujo pėdsakų, nors pagal konstatuotų medicinos eksperto kūno sužalojimo pobūdį ir apimtį, tokių pėdsakų išvengti neįmanoma. D.Kriaučiūno panagėse nebuvo rastos kokios nors mikrodalelės iš nukentėjusiųjų rūbų ar kūnų. Vienintelis jo kaltės įrodymas – mobilusis telefonas, pavogtas iš aukų buto, ir kankinimais policijoje išgautas kaltės prisipažinimas. 

„Teisėjai labai bijo, nes supranta, kad išteisinus mano sūnų, jiems tektų didžiulė atsakomybė už savo veiksmus“, – įsitikinusi Aldona Kriaučiūnaitė. Ji sako žinanti, kas padarė šį kraupų nusikaltimą, ir kad žudikai susiję su Šiaulių policija, kuri daug metų dengė šiuos žudikus ir kartu dalinosi grobį. 

„Jūs įsivaizduojate, kokias pretenzijas pareikš nukentėjusieji, ir kokia didžiulė žala yra padaryta mano sūnui ir mano šeimai, – anksčiau LL sakė A.Kriaučiūnaitė, – ir būtent todėl prokurorai ir bijo grįžti prie šios bylos. Kitas dalykas, kad neaišku, dėl kokių priežasčių dengiami tikrieji žudikai. Aš galiu tik pasakyti savo nuomonę, kad tikrieji nužudytų merginų žudikai gali būti broliai Aurimas ir Nerijus Lukšai. Jie šiuo metu sėdi už automobilių vagystes, tačiau po kelių metų išeis į laisvę. Tačiau pagal mano tyrimą ir visus liudininkų parodymus aš įtariu, kad jie yra tikrieji žudikai. Aš juos įvardinau ir policijai, tačiau niekas nesiėmė jokių veiksmų. Lukšų teta dirbo policijoje tyrėja, tačiau žmonės kalba, kad tie broliai Lukšai labai artimai bendravo su policija. Net ir teisme liudininkai pasakojo matę, kaip Lukšai susitinka su policijos pareigūnais, ir derasi. Du metus jie draugavo su policininkais, tačiau kai tokia šiaulietė Danutė Petroliūnienė išsiaiškino, kad jie važinėjo vogtu automobiliu, parašė policijai pareiškimą ir taip jie ir įkliuvo. Nors prieš tai du metus važinėjo tuo automobiliu, plėšdavo butus, vogdavo automobilius. Tačiau jie niekada nebūdavo policijos sulaikomi. Lukšai apvogė ir tos pačios Danutės Petroliūnienės butą, išnešė daug daiktų, tačiau vagių policija nerado. Ne paslaptis, kad vagys policijai moka duoklę. Ir dabar broliai nebūtų sėdę į kalėjimą, jeigu ne pašaliniai žmonės. Juk policija tikrai neištyrė jų nusikaltimų, o juos sulaikė atsitiktinai, po liudininkų pareiškimų. Kai stabdė vogtą automobilį, policininkai, matyt, nežinojo, kad už vairo sėdi Lukšas, o kai sustabdė su vogtu automobiliu, nebegalėjo jo paslėpti“.

Dar anksčiau D.Kriaučiūnas savo skundė Generalinei prokuratūrai rašė, kad abi nužudytos merginos mėgo triukšmingą ir linksmą gyvenimą, pas jas lankydavosi ir apsigyvendavo daug įvairių asmenų, tame tarpe ir policininkų. 2003 06 15 merginos savo bute buvo apvogtos ir sumuštos. 

Facebook komentarai
Back To Top