skip to Main Content

Irena Vasinauskaitė. Garliava – paminklas pamynusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją

Tiesos.lt redakcija   2016 m. sausio 16 d. 22:00

43     

     

  • 46
  •  

  •  
  •  

  • 1

      

  • Versija spausdinimui

 

 

Irena Vasinauskaitė. Garliava – paminklas pamynusiems Lietuvos Respublikos Konstituciją

Šiaulių Apygardos teisme Naujųjų išvakarėse pradėta nagrinėti sisteminėje žiniasklaidoje skambiai, nelyginant grįžus į Berijos siautėjimo laikus, įvardyta „Garliavos perversmininkų byla“. Šiek tiek perfrazavus anų laikų „liudijimus“ ją būtų galima pavadinti ir kitaip – „Nebuvau, bet turiu pareikšti“. Panašią frazę, sudarkiusią ne vieno žmogaus likimą, atėmusią milijonus gyvybių, Stalino–Berijos tandemas buvo kalte įkalęs savo parankiniams.

Kaip ir dabar – garsiausiai Garliavos istoriją analizuoja ten nebuvusieji. Vadinasi, mūsų valstybėje nepriekaištingai veikia keistai iškrypusiais saitais sumegztas ryšys – „vienas įtakingas pasakė, kiti įtakingi nusprendė“. Treti pasistengė apie tai garsiai pranešti, ketvirti, tai sužinoję, užsičiaupė ar net „apvertė plokšteles“. Ir suskambo Lietuvoje vienbalsė sutartinė: „Pedofilijos Garliavoje nebuvo. Mergaitę žiauriai skriaudė ją nuo gimimo popinę seneliai, tėvas, teta, net kaimynė…“, o skriausdami dar rado laiko valstybinį perversmą sumanyti.

Žodžiu, turime galimybę susipažinti su, ko gero, unikalia šeima, gimine, jų artimaisiais, draugais, kurie nei iš šio, nei iš to panoro tokio viešumo, kad štai jau septinti metai gyvena su visa Lietuva, jų adresai bei kitokia asmeninė informacija yra žinoma didžiajai daliai šalies gyventojų ir emigrantų ir… niekas niekam dar nepateikė kaltinimo neteisėtai stebint ar neteisėtai kišantis į jų privatų gyvenimą. Bent jau ilgametį senelių terorizavimą kas pastebėtų. Ar bent ryžtųsi užjausti juos netekus sūnaus, kuris net po mirties neturi ramybės: yra kaltinamas ir neturi galimybės apsiginti.

Neslėpsiu – tikrai nežinau, ką galvočiau ar rašyčiau šiandien, jei nuo 2010-ųjų pavasario nebūčiau turėjusi progos Klonio akligatvyje stebėti šių šeimų, išdrįsusių pasipriešinti sisteminiam teisėtvarkos ir teisėsaugos klanui, gyvenimo.

Dabar, kai jau garsiai kalbama ne tik apie mergaitės ištrintą atmintį, bet ir apie neva trejetą metų kurtą legendą, esą vaiką tvirkino ją nuo gimimo auginę ir globoję žmonės, neva jautrusis senelis mušęs mergaitę per veidą ir t.t., ir pan., ir vėl negaliu tylėti.


Vaido Bivainio nuotr.

Lankydamasi Garliavoje aš niekada nesipiršau į draugus tiek skausmo patyrusioms šeimoms. Tiems, kurie budėdavo gatvėje, kiemo vartai atsidarė tik paskutiniaisiais mergaitės buvimo gimtuosiuose namuose mėnesiais – tada visi buvome įsileisti į privačią valdą. Taigi, gyvenimą senųjų Kedžių kieme galėjau stebėti valandų valandas. Iš toli buvo matyti begalinė mergaitės meilė būtent seneliui ir globėjai. Vos tik senasis V.Kedys pasirodydavo kieme, mažoji viską mesdavo – ir žaidimus, ir kartu buvusius vaikus – pribėgdavo prie jo ir apkabindavo per juosmenį. Tiek tepasiekdavo. Prigludusios anūkės galvelę žmogus švelniai paglostydavo ir ši vėl bėgdavo pas bendraamžius. Panašiai ji sutikdavo ir iš darbo sugrįžusią tetą Neringą. Todėl jokios vaikų teisių gynėjos ar psichologai, nematę tokio betarpiško, neapsimestinio šeimos narių bendravimo, neturi teisės sakyti, kad mažas vaikas buvo nelaisvėje.

O gal sisteminių vaiko teisių specialistai ir toliau tvirtins, jog nežinia kur slepiama, nuo senelių ir kitų artimųjų, draugų atplėšta mergaitė dabar yra laisvėje, turi galimybes, ne tik popierinę, saldžiais piešinukais iliustruotą teisę išsaugoti savo tapatybę, bendrauti su artimaisiais? Lietuva jau daugiau nei ketvirtį amžiaus vadinama Nepriklausoma valstybe, tačiau žmogaus teisių pažeidinėjimais greitai prilygs brežnevinei epochai. Tuo, matyt, ir nederėtų stebėtis – neseniai išorėn išsiveržę Žmogaus teisių stebėjimo instituto pūliniai leidžia įsitikinti tuo, ką anksčiau galėjome tik nujausti – jų veikla tėra neblogai užsienio fondų remiamas verslas, o mažo ar silpno žmogaus Lietuvoje gynimas nevertas nė sudilusio grašio.

„Nežinia, iš kurios pusės priešas ateis…“

Panašią mintį 2010 metų pavasarį pasakė šalia manęs prisėdęs garbaus amžiaus vyriškis, švarko atlape segėjęs Sausio 13-osios medalį. Suklusau, o jis atsidūsėjęs tęsė: „Kai 1991-aisiais stovėjome prie Parlamento, buvo aišku, koks ir iš kurios pusės priešas privažiuos. O dabar kas vyksta?“

Vyras tuomet garsiai svarstė apie rytą per radiją išgirstą žinią, kad Seimas leidęs policijai pirkti vandens patranką, kuri Klonio akligatvio gynėjus be didesnio vargo tiesiog išblaškytų… Neilgai tepasikalbėjome, nes tuomet prie senųjų Kedžių namo buvo minios žmonių, o suolų, kur galėtume kojas pailsinti ar padiskutuoti, trūko, tai išsiskyrėme nė dorai nesusipažinę. Žinau tik, kad jis buvo vietinis, garliaviškis, aš – atvykėlė iš Šiaulių ir kad vieną kartą jau neabejotinai buvome susitikę prieš 25-erius metus, 1991-ųjų sausio agresijos dienomis prie Parlamento.

Tuomet gynėme savo valstybę. Praėjus beveik dešimtmečiui užstojome vaikystę. Vos įžengę į 2016-uosius teismuose aiškinsimės, kam ir dėl ko kilo mintis dalį Parlamento ar Konstitucinių vaiko teisių gynėjų padaryti Lietuvos perversmininkais. Susipažinus su Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros šeštojo skyriaus patikslintu kaltinimu, kurį pasirašė prokurorė Rita Poškienė, tikrai aišku viena: trūks plyš, bet sistemai verkiant reikia sužlugdyti aktyvius piliečius. Pavargę, baudomis apdėti žmonės nebeturės jėgų priešintis, nebematys prasmės pasakyti savo nuomonės ir, žinoma, nebegins nei savęs, nei artimo, nei valstybės… O sisteminiai kaltintojai galės lengviau atsidusti tarsi už akių nuteisę ir labai nepaklusnią teisėją, išdrįsusią pasipriešinti klanui, paaukojusią puikią karjerą ir šeimyninę laimę vardan teisybės paieškų… Tai gal Lietuvos žmonėms vertėtų pradėti aiškintis, kas čia perversmininkai – tie tikrieji? Neabejoju, išauš diena, kai Garliavos pedofilijos-nepedofilijos istorija bus išaiškinta. O dabar…

Pirmasis Šiaulių Apygardos teismo posėdis nagrinėjo procedūrinius klausimus

Aukščiau paminėtame patikslintame kaltinimo variante rašoma, kad Audronė Skučienė 2010 metų pradžioje – „tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu laiku“ – subūrė organizuotą asmenų grupę bei „ikiteisminio tyrimo nenustatytus asmenis“ ir Kauno rajone, Garliavoje, Klonio akligatvyje „įrengtoje pasipriešinimo stovykloje“, neva „strategavo“ [pagal jai ir likimo draugams inkriminuojamus BK straipsnius] kaip piktnaudžiauti tarnybine padėtimi, trukdyti teisėjo, prokuroro, ikiteisminio tyrimo pareigūno, advokato ar teismo antstolio veiklai, šmeižti, neteisėtai rinkti informaciją apie privatų asmens gyvenimą, tą informaciją neteisėtai panaudoti ar skleisti, grasinti nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą arba jį terorizuoti. Pagaliau, neaišku, kada, kur ir kaip suburtųjų tarpe, regis, radosi asmenų, nežinia, kokiais resursais disponuojančių bei kaltinamų viešai raginus smurtu pažeisti LR suverenitetą.

Tad Šiaulių teisėjams Raimundui Jurgaičiui [pirmininkas, pranešėjas], Virginijai Žindulienei bei Nijolei Matuzevičienei teks smarkiai paplušėti.

Susipažinusi su patikslintu kaltinimu, jau nebenustebčiau, jei ir mane apkaltintų privačios informacijos paviešinimu ar asmenų sekimu… Tame dokumente yra ir pasakų apie tai, kaip konkrečioje darbo vietoje, savivaldybės patalpose ar gatvėje pamatyti žmonės dabar vadina save nukentėjusiais, nes, girdi, buvo sekami ar domėtasi jų privačiu gyvenimu viešoje vietoje… Sakysite, mūsų šalyje tokių pasakų negalima prisigalvoti? Pakentėkim, nes esam „stebuklingų“ procesų liudininkai.

Nenustebčiau, jei prie visų pateiktųjų kaltinimų dar būtų prirašyti nenustatytu laiku, nežinomoje vietoje ir nežinia kieno pasipriešinimo stovykloje suburtųjų ketinimai panaudoti tarptautines pajėgas bei Europos Žmogaus Teisių Teismą perkelti į planetą už Saulės sistemos ribų…

Į pirmąjį teismo posėdį, vykusį Šiauliuose, atvažiavo ar apsaugos buvo atlydėti beveik visi kaltinamieji: Audronė Skučienė, Raminta Baltuškienė, Tatjana Borovec, Gediminas Aidukas, Darius Kaminickas, Vitalijus Keršis, Rimantas Stanislovas Rinkevičius, Gintaras Banaitis, Violeta Banaitienė, Andrejus Lobovas. Dėl nežinomų priežasčių Šiaulių tą dieną nepasiekusį Renaldą Ščiglinską nutarta patikėti policijai, kad atvesdintų.

Visus kaltinamuosius ginti paskirti advokatai pernai dar nebuvo susipažinę su byla.

Ir visi nukentėjusiaisiais pripažintieji šioje byloje teisme nepasirodė. Atvyko tik prabangusis advokatas, kuris „mergaitės nenešė“, bei Laimutės Stankūnaitės atstovas.

Pirmasis teismo posėdis baigėsi tolesnio bylos nagrinėjimo datų derinimu. Stengtasi, kad nesidubliuotų su kitomis bylomis – dalis kaltinamųjų dalyvauja kitoje Garliavos byloje, vykstančioje Kaišiadoryse. Didžiulis būrys gynėjų irgi labai užimti. Pagaliau buvo nustatytos visiems tinkančios datos, taigi pageidaujantys dalyvauti precedento neturinčiame procese, sisteminės žiniasklaidos pakrikštytame „Garliavos perversmininkų byloje“, gali apsilankyti naujai restauruotame Šiaulių Apygardos teismo pastate [Dvaro g. 83] šiomis dienomis:


Eriko Ovčarenko nuotr.

  – vasario 1 d. 9.30 val.
  – vasario 26 d. 10 val.
  – kovo 8 d. 10 val.
  – kovo 22 d. 10 val.
  – balandžio 4 d. 10 val.
  – balandžio 19 d. 10 val.

Domėkimės ir nebūkime abejingi.

 

 

Facebook komentarai
Back To Top