Kražių žudynės, Kėdainių rajone girtas tėvas sumetė į šulinį du savo vaikus, Akmenės rajone Ventos miestelyje mėnesį girtavęs benamis lakstė po miestelį ir badė žmones peiliu – tokios yra tikrai nepilnos paskutinių poros mėnesių kriminalinės naujienos, nepaneigiamai įrodančios, kad visuomenės fizinis saugumas yra aiškiai nepatenkinamas.
Kad to iki šiol nežinojo faktinė šalies valdovė prezidentė, Seimas, Vyriausybė,vadovaujantis sveiko proto logika, patikėti niekaip neišeina.
Galima būtų tai aiškinti tuo, kad valdžia veikia A.M.B. viešai išsakytu principu „Bus problema –spręsim“ .
Savaime suprantama, kad vertinant, kad valdžiai problema atsiranda tada, kada jau, kaip sakoma, toliau nebėra kur ir noromis nenoromis reikia ką nors gi daryti.
Iš kitos pusės, kadangi visuomenės nesaugumas visiškai tenkina Kremliaus interesus, galima būtų padėtį aiškinti ir penktos kolonos darbu.
Juo labiau, kad KGB agentų liustracija tikslingai iš esmės buvo sužlugdyta, kad KGB agentai ypatingam periodui, archyviniai agentai niekur nedingo ir toliau veikia, kad KGB rezervistų institutas buvo tikslingai „atplautas“.
Kaip ten bebūtų, prezidentė pagaliau pastebėjo problemą ir pradėjo savo supratimu veikti.
Ji pasikvietė pasitarimui Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos ir Vidaus reikalų ministrus, policijos generalinį komisarą, Savivaldybių asociacijos direktorę, socialinių darbuotojų ir vaiko teisių specialistus, nevyriausybinių organizacijų atstovus, tikslu, kaip užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą.
Tiktai kodėl vien kaip užtikrinti rizikos šeimose augančių vaikų saugumą …….!!!!????
O kurgi visos visuomenės fizinis saugumas ……………….!!!!????
Ir kaip gi visa tai suprasti ?????
Ir kaip gi suprasti tai, kada kviečiami trys ministrai, o premjeras ignoruojamas.
Betgi ministrai yra tiesiogiai pavaldūs ministrui pirmininkui ir jam atskaitingi.
Taigi sumoje šis pasitarimas yra nedaugiau kaip eilinis prezidentės propagandinis burbulas naiviai liaudžiai pamulkinti, tikslu palaikyti aukštą savo populiarumą jos tarpe.
Tai ir patvirtina prezidentės kalba, skirta žiniasklaidos priemonėms.
Joje atsiskleidė prezidentės, kaip Sovietų sąjungos komunistų partijos aukštosios mokyklos lektorės , tikrai pavydėtinas talentas.
Nurodymai ką daryti Seimui, Vyriausybei, ministerijoms, policijai, visuomenės organizacijoms, mums visiems, pylėsi kaip iš gausybės rago:
………:
Lėšų yra …, įstatymai yra, tiktai reikia juos papildyti …, instrumentai yra, tiktai nėra koordinacijos…., nėra bendro požiūrio ….., matome visišką atsakomybės stoką …
Reikia Vaikų teisų apsaugos inspekcijos, reikia socialiai rizikingų šeimų žemėlapio …..
….. valdžia tai mes, ir visi turime spręsti ką daryti, turime pradėti galvoti kaip spręsti alkoholizmo apraiškas, ir tą agresiją, kuri pasireiškia tarp žmonių…… , turime pradėti galvoti apie žmones, jų gyvenimo kokybę, o ne tik apie duonos kąsnį, kad jo užtektų kiekvienam ….
Na jeigu jau visi, o ne tik „nacionalinės vertybės“, turime teisę spręsti ką daryti, tai ir pabandykime tai padaryti.
Visų pirma reikia išdrįsti suvokti, kurgi slypi priežastys to, kas atsitiko su visuomene žlugus sovietų santvarkai.
Visiškai neteisinant sovietinės santvarkos (ne be reikalo ji taip palyginti lengvai subyrėjo) reikia sutikti, kad tuo metu žmonės nesikapstė šiukšlynuose, kad egzistavo priverstinis įdarbinimas, kad praktiškai pradingo naminės gaminimas, kad nebuvo rūkalų kontrabandos, kad kaimuose galėjai miegoti ir neužsirakinęs durų…..
Vienkart reikia sutikti, kad dabar gyvename laukinio kapitalizmo sąlygomis ir esame apriboti morališkai degradavusios ES iškreiptu „žmogaus teisių“ supratimu.
Taigi tos ES „žmogaus teisės“ užtikrinamos leidimu nedirbti ir gyventi iš atliekų, kasdien girtuokliauti, verstis ir prekiauti kontrabanda, smurtauti ir šeimoje ir aplinkoje, kol kas nors nepasiskundžia, tyčia demonstruoti viešai savo įvairius nukrypimus nuo normos, ir t.t. ir pan.
Bet net ir tokiomis sąlygomis visuomenės (juo labiau vaikų) fizinį saugumą galima užtikrinti, žinoma jeigu to valdžia panorėtų, arba jai to netrukdytų „force majore“ …..
Prieškario laikais suburtos stiprios bendruomenės sovietmečiu buvo sužlugdytos ir šiuo metu tiktai kuriasi.
Todėl tvarką (visų pirma provincijos kaimuose ir miesteliuose) turėtų įvesti valdžia.
Yra policijos apylinkės inspektoriai, yra seniūnai, yra seniūnaičiai, yra medžiotojų būreliai, yra šauliai, yra policijos rėmėjai, yra socialinės tarnybos, ……
Ir šioje vietoje prezidentė teisi – sumoje matome visišką atsakomybės stoką, visų pirma faktinės šalies valdovės visišką atsakomybės stoką, ką ir rodo tokie susitikimai su valdžios, savivaldos ir visuomenės atstovais.
Taigi institucijų, tarkime seniūnijoje yra pakankamai, trūksta tiktai seniūnijos šeimininko gerąja to žodžio prasme.
Seniūnai, kol jie nerenkami, o yra savivaldybės tarnautojai, tokiais šeimininkais būti negali.
Jais gali ir turi būti policijos apylinkės inspektoriai.
Visų pirma jie turi gerai žinoti padėtį seniūnijoje, ką padaryti yra nesunku pasitelkus į pagalbą aukščiau išvardintas institucijas.
Betgi kas tokiu atveju nutiktų ir ko taip bijo valdžia?
Apylinkės inspektoriams tapus tikrais apylinkės šeimininkais būtų užkirstas kelias neteisėtai prekyba alkoholiu ir cigaretėmis.
Štai ko ir bijo valdžia, ir todėl yra, kaip yra – apylinkių (seniūnijų) šeimininkų nėra.
O kad taip yra nepaneigiamai įrodo kad ir iš esmės nevaržoma prekyba kontrabandinėmis cigaretėmis sostinės turguose.
Kuri neabejotinai vyksta valdžios pritarimu, nes kas gi patikės kad valdžia yra tokia bejėgė …….
.
