KUO SERGA RENGIAMO NAUJOJO LIETUVOS BENDROJO PLANO KONCEPCIJA?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

KUO  SERGA  RENGIAMO  NAUJOJO  LIETUVOS  BENDROJO  PLANO KONCEPCIJA?

Šių metų spalio 4 d. naujojo Lietuvos bendrojo plano (LBP) rengėjai po trijuose taip vadinamuose forumuose vykusių pristatymų pagaliau pateikė šio plano Koncepcijos galutines alternatyvas ir jų sprendinių poveikio aplinkai vertinimą (SPAV), užvardindami tai skambiu vardu - „Lietuvos teritorija 2050m. Kokiu keliu eisime?“ Kadangi atlikto darbo rezultatui gruodžio pradžioje greituoju būdu buvo pritarta Vyriausybėje perduota tvirtinti LR Seimui, norėtųsi pareikšti kai kurias pastabas ir komentarus. Tuo labiau, kad teko dalyvauti visuose septyniuose LBP organizatorių rengtuose forumuose, kuriuose griežtai reglamentuotos „diskusijos“ vyko tik tarp organizatorių ir rengėjų, o kiti dalyviai galėjo tik paploti ar net užduoti (!) 1-2 klausimus be teisės pasisakyti.

 

 

  1. „LIGOS“ PRIEŽĄSTYS

 

Prisimenant tai, bene geriausiai buvusią atmosferą apibendrintų savo laiku St. Povilaičio dainuotos populiarios dainos „Sudeginti tiltai“ frazė: „Žodžiai vien žodžiai, liejos jie lyg iš rago gausybės, slėpė tuštumą tavo jausmų...“ Deja, toks apibendrinimas tiktų net tik minėtiems „forumams“ bet ir šiuo metu pateiktam rezultatui, tiek koncepcijai, tiek ir SPAV. Drįstu manyti, daugumą šios „ligos“ priežasčių apsprendė tai, kad:

1) buvo pasirinktas liberalus populistinis naujojo LBP rengimo stilius, orientuojantis į kuo platesnį nors ir formalų dalyvavimą, o ne į konstruktyvų rezultatų formavimą ir jų pagrįstumą;

2) kelrodžių žvaigždžių vaidmenį atliko kviestinių užsienio (paprastai strateginio planavimo ar biurokratijos) atstovų mokomosios studentiškam lygmeniui pritaikytos paskaitos; 

3) rengimo procesas buvo paverstas performansu, kuriame liejosi savygira, rožinės ateities pranašystės, mantrų pavidalo užkalbėjimai arba, liaudiškai tariant, „makaronų kabinimas“, o patys organizatoriai ir net rengėjai tiesiog tapo tikrais „šoumenais“;

4) ilgą laiką vyravusios chunveibiniškai kritiškos nuostatos (vėliau jos kažkodėl buvo pakeistos) esamo LBP atžvilgiu bei visiškas jo rengėjų ignoravimas;

5) nesuprasta Nacionalinio kraštovaizdžio plano vieta ir jo santykis su LBP;

6) nepanaudota patvirtintų Lietuvos regionų bendrųjų planų koncepcijų patirtis

7)  sutinkama daugybė pasikartojimų ir  kitų  teritorijų planavimo konstruktyvumą mažinančių  momentų .

Visa tai verčia iškelti ir pakomentuoti keletą svarbių mūsų teritorijų planavimo klausimų naujosios LBP koncepcijos rengimo kontekste. 

 

Ar ne perdaug visko buvo pridaryta?

Pateikta virš 300 psl. šios Koncepcijos (panašios apimties ir SPAV) ataskaita, apimanti 4 dalis, 22 skyrius ir net 80 poskyrių, kur vien tik turinį sudarantys pavadinimai užima 5 puslapius teksto, aiškiai rodo, kad čia kažkas ne taip ir su tradicine termino „koncepcija“ samprata nelabai dera. Teritorijų planavimo atveju koncepcija paprastai reiškia principinį teritorijos naudojimo bei tvarkymo modelį, t.y. numatomą jos funkcinės erdvinės sandaros tipą. Tuo labiau, kad 2014 m. mūsų šalyje patvirtintos „Kompleksinio teritorijų planavimo dokumentų rengimo taisyklės“ koncepciją aprobavo tik kaip bendrųjų sprendinių (uždavinių) suformulavimą, nurodant juose svarbiausias erdvinio vystymo kryptis, teritorijų funkcinius prioritetus ir SPAV parengimą. Tuo metu pateiktoji Koncepcija apima visas galimas LBP problemas, faktiškai konkrečius, net specifinius, sprendinius. Deja, toks „išsipūtimas“ kokybės, paprastai, neprideda – netgi atvirkščiai. Belieka tik užjausti susipainiojusius ir persistengusius organizatorius bei rengėjus...

 

Ar nebuvo supainiotas teritorijų planavimas su strateginiu planavimu?

Valstybių planavimo praktikoje skiriamos dvi tarpusavyje susietos šio proceso kryptis arba sluoksniai. Tai valstybės ar jos dalių socialinio –ekonominio vystymo programas, regioninės politikos tikslus ir prioritetus, iškylančių konfliktų sprendimą, realizavimo veiksmus bei jų finansinį pagrindimą teritorinio biznio plano metodologijoje pateikiantis vadinamasis strateginis (socialinis-ekonominis) planavimas ir teritorijų naudojimą, apsaugą bei tvarkymą tikslu užtikrinti tvarų šalies ar atskirų jos dalių vystymą reguliuojantis teritorijų planavimas, kurį kai kurie specialistai (pvz. arch. J.Bučas, geogr. P. Kavaliauskas ir kt.) netgi vadina lietuvišku kraštotvarkos terminu. Būdinga, kad didžiųjų Europos šalių nacionalinio ir stambių regionų planavimo lygmenų dokumentai rengiami strateginio planavimo metodais ir yra vadinami „politikos gairėmis“, „planavimo direktyvomis“, „bendrųjų interesų planais“, „teritorinės koordinacijos planais“, „erdvinio vystymo programomis“, „erdvinės struktūros vizijomis“ ir pan. Tuo metu mažesnių valstybių nacionaliniame ar regionų planavime kuriami teritorijų planavimo dokumentai, kurie įvardijami „teritorijos naudojimo planais“, „generaliniais planais“, „atraminiais planais“, „regionų vystymo planais“, kompleksiniais planais, specialiaisiais planais ar schemomis“ ir pan. Pažymėtina, kad aukščiausiuose planavimo lygmenyse, dažniausiai, vykdomas tik strateginis planavimas, tuo metu regioniniame (rajoniniame) bei lokaliniame lygmenyse gali būti rengiami abiejų planavimo tipų dokumentai. Pavyzdžiui Suomijoje tai būtų strateginiai planai – seutusuunnitelma ir žemės naudojimo planai – seutokaava. Suprantama, kad tai kelia abiejų šių krypčių teisinio derinimo problemą tiek teminiu, tiek rengimo laiko požiūriu.

Deja, mūsų šalyje ši problema iki šiol liko neišspręsta, nes 2013 m. „Teritorijų planavimo įstatymo“ redakcija panaikino ankstesnėje jo redakcijoje buvusį bandymą tai daryti, o dabar galiojančiame „Regioninės plėtros įstatyme“ šia tema tėra tik vienas keistas teiginys, sakantis, kad „regioninės plėtros dokumentai rengiami vadovaujantis pagal Teritorijų planavimo įstatymą parengtais teritorijų planavimo dokumentais“. Tuo metu pati planavimo logika ir praktika sako, kad viskas turi būti atvirkščiai arba bent jau vykti lygiagrečiai. Deja, nieko konkretaus apie šią problemą nekalbama ir naujai parengtame “Regioninės plėtros įstatymo pakeitimo įstatymo“ projekte. Neatsitiktinai (o gal net tikslingai) LBP organizatoriai bei rengėjai susipainiojo valstybės planavimo metodologijoje ir jau  Koncepcijoje nukrypo nuo teritorijų planavimo specifikos bei užprogramavo gimimą savotiško hibridinio-chimerinio planavimo dokumento (sena Aplinkos ministerijos vadovybės svajonė!), kur strateginio planavimo problematika, pirmiausiai, juridinių bei fizinių asmenų santykiai ir populistinė rengimo metodologija, sudarė virš 60%, o tikrajam teritorijų planavimui liko tik mažesnioji pusė viso darbo. Iš čia ir visas jau minėtas Koncepcijos „išsipūtimas“, blaškymasis, pasikartojimai ir kiti panašūs „ligos“ požymiai.

 

 

Kodėl buvo ignoruotos „LR autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo“ nuostatos?

Deja, šis „ligos“ požymis būdingas tiek daugeliui mūsų valstybinių institucijų, tiek ir daliai autorių ar jų kolektyvų, todėl LBP organizatoriai bei rengėjai čia nėra išimtis. Pažymėtina, kad pagal minimą įstatymą intelektualinės nuosavybės samprata apima tiek turtines, tiek asmenines neturtines (moralines) autorių teises. Jame (13; 14; 8 ir 4 str.) nurodoma, kad:

  1. „autorių teisės į mokslo ar meno kūrinį atsiranda jį sukūrus“, o „kūrinio autorius, neatsižvelgiant į jo turtines teise, net ir tuo atveju, kai turtinės teisės perduotos kitam asmeniui ar institucijai, turi asmenines neturtines teises“, kas reiškia, kad perkant intelektualinę vertybę įsigyjama ne intelektualinės nuosavybės teise saugomi objektai, o tik tų objektų materialioji raiška;
  2. neturtinių teisių turėtojai turi „teisę reikalauti pripažinti kūrinio autorystę aiškiai nurodant autoriaus vardą ant visų išleidžiamų kūrinio egzempliorių“, taip pat „teisę prieštarauti dėl kūrinio ar jo pavadinimo bet kokio iškraipymo ar kitokio pakeitimo, taip pat dėl bet kokio kito kėsinimosi į kūrinį, galinčio pažeisti autoriaus garbę ar reputaciją“;
  3. autorių teisės pripažįstamos kūrinių rinkiniams, „kurie dėl turinio parinkimo ar išdėstymo yra autoriaus intelektinės veiklos rezultatas“, tačiau nepažeidžiant kitų autorių teisių į kūrinį ar kūrinius, kurių pagrindu buvo sudarytas rinkinys;
  4. autorių „teises į kolektyvinį kūrinį (enciklopedijas, žinynus, mokslo kūrinių rinkinius,...) priklauso fiziniam arba juridiniam asmeniui, kurio iniciatyva ir kuriam vadovaujant kūrinys buvo sukurtas“.

Autorinių teisių objektais (4 str.) pripažįstami originalūs mokslo kūriniai, kurie yra kokia nors forma išreikštas kūrybinės veiklos rezultatas (monografijos, straipsniai, mokslinės paskaitos, mokslinės studijos, projektinė dokumentacija, pastatų ir statinių projektai, brėžiniai, eskizai, modeliai, žemėlapiai, projektai susiję su geografijos, topografijos ar tiksliųjų mokslų sritimis. Oficialūs patvirtinti dokumentai (t.t planavimo), normos ar nuostatai savo juridiniame formate autorių teisių objektais nelaikomi, kas dažnai yra ydingai suprantama ir neskiriama nuo juos sudarančių elementų ar jų grupių pirminių arba neoficialių versijų, kurios patenka į autorinių teisių reguliavimo sferą.

Mūsų šalies Aplinkos ministerija minimo įstatymo arba „protingai“ nežino, arba nepripažįsta, nes su planavimo dokumentų turiniu elgiasi kaip tinkama, save - planavimo organizatorių - interpretuoja kaip autorių, vienašališkai pasiimdama kopiraito  teisę, o tikrojo rengėjo, kaip atsitiko ir su 2004 m. išleista esamo LBP santrauka, iš vis nesiteikia net paminėti. Apie atskirų dalių ar konkrečių kartoschemų autorius iš vis nekalbama. Liaudyje sakoma - „jūs vaikeliai taip darykit kaip tėvelis daro...“, todėl ir naujosios LBP Koncepcijos rengėjai per daug nesismulkina. Didelė dalis kartoschemų bei teritorinių struktūrų ar jų elementų tiek joje (ypač antrojoje jos dalyje) yra perkelta „vienas prie vieno“ ar su nežymiais pakraipymais iš žinomų mokslinių ir projektinių leidinių bei yra laisvai interpretuojami, nenurodant, neinformuojant ir nederinant to su tikraisiais mokslinių kūrinių ar rekomenduojamų teritorinių struktūrų autoriais. 

Būdingas pavyzdys būtų iš mokslinės autorinės studijos „pasiskolinta“ ir laisvai su autoriumi nederinant laisvai interpretuota Lietuvos kraštovaizdžio vizualinės struktūros raiška. O juk LBP rengėjams be kita ko tai buvo ne akademinis, o dar ir apmokamas darbas... Visa tai gana keistai atrodo, kada Europoje stebima tendencija pirminių šaltinių citavimui ir autorystei skirti vis didesnį dėmesį tiek mokslo ir švietimo, tiek planavimo ir architektūros sferose. Beje, griežtos taisyklės kitų autorių kūrinių naudojimui galioja daugelyje kitų mūsų šalies intelektualinės veiklos sferų, pvz. archeologijoje, istorijoje, medicinoje, biologijoje, fizikoje, politologijoje, sociologijoje, menotyroje, netgi iliustracinės medžiagos pateikime.

 

 

Ar bendradarbiavimo idėja nebuvo mistifikuota?

Visiems žinoma vadovėlinė tiesa, kad kapitalizmo ekonomikos vystymosi svarbiausioji varomoji jėga yra konkurencija tarp verslo ar veiklos subjektų ir tam užtikrinti valstybės yra sukūrusios ne tik konkurencijos skatinimo mechanizmus, bet ir bausmių sistemas už jos nesilaikymą. Deja, LBP Koncepcijos ir SPAV pristatymuose skambėjo kitokios gaidos. Konkurencija, kuri buvo priskirta ir esamam LBP, vertinta negatyviai, jai aktyviai priešpastatant organizatorių ir rengėjų įtikėtą naująjį neoliberalinį „dievą“ – veiklos veikėjų bendradarbiavimą, karts nuo karto pastiprinamą graikišku mažai kieno suprantamu sinergijos terminu. Būtent jisai buvo paskelbtas kaip panacėja nuo visų bėdų ir negandų, galintis be vargo išspręsti visas teritorijų. vystymo problemas. Antrojoje Koncepcijos alternatyvoje netgi yra nurodoma, kas su kuo turi bendradarbiauti ir duoti sinergijos (t.y. bendro veikimo) efektą. Taip buvo rastas savotiškas burtažodis, kuris galimai atrakins visas duris į šalies sėkmę, tiktai jo nuolatinis kartojimas kiekviename skyriuje ir sprendinyje ne tik neįtikina ir visai „nesinerguoja“, bet net pradeda atrodyti kaip tradicinis „makaronų kabinimas“...

Principialiai sutinkant su pačia mintimi, kad bendradarbiavimas ir galimai iš jo kylanti sinergija gali būti svarbūs veiksniai socialiniuose bei ekonominiuose procesuose, turime pripažinti, kad tai nėra šalies raidos panacėja. Prisiminkime kad ir bendro darbo idėją socialistiniame ūkyje... Antra vertus, tai visai ne teritorijų planavimo, o strateginio planavimo prerogatyva, nes priklauso būtent pastarojo reguliavimo kompetencijai. Na o dėl konkrečių bendradarbiavimo nuorodų galima tik priminti tautos išmintį, kuri sako, jog „per prievartą mielas nebūsi...“ Juk kodėl Utena turi būtinai bendradarbiauti su Ukmerge (taip nusprendė LBP rengėjai), o ne pavyzdžiui su Rokiškiu ar Panevėžiu, įrodyti neįmanoma. Pagaliau, vienas iš rengėjų propaguojamų bendradarbiavimo tripletų – Panevėžys-Biržai–Rokiškis – iki šiol buvo ir yra vienoje apskrityje su bendradarbiavimą galinčia ir turinčia užtikrinti savojo regiono plėtros taryba, o jokio sinergetinio „stebuklo“ taip ir neįvyko... Matyt, ir naujojo LBP kūrėjų peršama bendradarbiavimo tripletų, kaip vystymo panacėjos, mistifikacija žadamo proveržio neatneš. Netgi įsivaizduoti pvz. glaudų sinerginį Panevėžio ir Šiaulių bendradarbiavimą yra sunkiai įmanoma...

 

  1. AR TIKRAI KARALIENĖ GAUNA NAUJUS RŪBUS?

Naujasis LBP buvo pradėtas dar net nepasibaigus esamo LBP Koncepcijos galiojimui, nes žiniasklaidoje buvo skelbiamos pastarajam priešiškos nuomonės, reikalavimai ir pažadai peržiūrėti visas jo nuostatas, kurios nusikalto tariamai tuo, kad nebuvo įgyvendintos, t.y. vyko savotiškas „artilerinis paruošimas“. Tuo pačiu net nebuvo išsiaiškinta ir suprasta, kad taip vadinamas „neįgyvendinimas“, pirmiausiai, vyko dėl to, kad Aplinkos ministerija pagal Finansų ministerijos nurodymą nepateikė Vyriausybei tvirtinti rengėjų specialiai paruošto LBP realizavimui reikalingų priemonių finansavimo plano, o dauguma valstybinių institucijų de facto ignoravo ir nevykdė arba nepilnai vykdė daugumą LR Seime patvirtintų ir įstatymo teisę įgavusių LBP sprendinių, ypač numatytų regioninio vystymo programų. Todėl pasirodžius naujų rengėjų naujais metodais parengtai naujojo LBP Koncepcijai pažiūrėkime kokio naujumo rūbai siūlomi Karalienei Lietuvai.

Urbanistinės sistemos formavimas

Pirmoji tema arba viršutinė „Karalienės rūbo“ dalis, kuri kaip esminė sudedamoji plėtojama naujojoje LBP Koncepcijoje neabejotinai yra urbanistinė arba gyvenviečių sistema. Jei neklystu net ir svarbiausias jos rengėjas yra būtent UAB „Taem Urbanistai“. Taigi, dabar pastabos ir komentarai apie gautą rezultatą:

1) iš esamo LBP „paskolinta“ policentrinės hierarchinės urbanistinės teritorinės sistemos idėja, kuri buvo iškelta dar sovietmečiu septintajame praeito amžiaus dešimtmetyje (jos autorystė mūsų šalyje priklausytų ekonomistui V. Gubavičiui ir architektui-urbanistui K. Šešelgiui). Jos taikymas buvo vienareikšmiškai pripažintas kaip pažangios ir sėkmingos teritorinės urbanistinės politikos pavyzdys, teigiamai išskyręs mūsų šalį iš kitų Baltijos respublikų ir padėjęs išvengti grėsusios monocentrinės urbanistinio vystymo koncentracijos, bei užtikrinti tolygesnį demografinio ir pramoninio-ūkinio potencialų išdėstymą;

2) iš esamo LBP „paskolintas“ urbanistinių centrų hierarchijos modelis: metropoliniai centrai – regioniniai centrai (plėtojami, palaikomi, papildomi) – lokaliniai (savivaldybių) centrai - vietiniai centrai. Beje, naujojoje Koncepcijoje naudojamas terminas „lokalūs regioniniai centrai“ yra nevykęs ir logiškai nekorektiškas.

Matyt siekdami bent kuo nors išsiskirti naujojo plano rengėjai savotiškai sudarkė mūsų šalies didžiųjų (metropolinių) miestų kategoriją, dirbtinai išmesdami iš šios grupės Šiaulius ir Panevėžį, net nepasigilinę į tai, kad būtent pačių panevėžiečių pastangų dėka, jis buvo papildomai priskirtas šiai grupei. Reikia pripažinti, kad šiame diskurse gyventojai buvo teisūs, nes esamame LBP dėl to padaryta papildoma pataisa tik patikslino ir sustiprino jame propaguotą metropolinę šalies ašį (Vilnius-Kaunas-Panevėžys-Šiauliai-Klaipėda), kurios dabartiniai rengėjai kažkodėl net ir matyti nebenori. Tenka priminti, kad terminas „metropolis“ tiek pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“, tiek pagal urbanistikos vadovėlius reiškia ne ką kitą, o tik didžiausią provincijos arba valstybės miestą, svarbiausią kultūros, ekonomikos centrą, sostinę ir bet kokios subjektyvios interpretacijos čia nebetinka. Mūsų didžiųjų miestų (arba makroregioninių centrų) grandinė iš esmės nepasikeis net ir mažėjant ar didėjant jų demografiniam potencialui, o jie patys visada bus santykinai didžiausi šalies urbanistiniai centrai – metropoliai. Beje rengėjai patys sau prieštarauja, kada tik į regioninių centrų lygmenį nustumtiems Šiauliams ir Panevėžiui Koncepcijoje numato nacionalinio lygmens paslaugas ir netgi tarptautines funkcijas. Antra vertus, dirbtinis miesto statuso, jo prestižo menkinimas neabejotinai būtų psichologinis smūgis šiauliečiams ir panevėžiečiams ir realiai trukdytų subalansuotai šalies raidai, todėl naujojo LBP rengėjams, taip aktyviai diegiantiems ryšio su žmonėmis idėją, tikrai nederėtų to daryti.

Pačių rengėjų palaikomoje ir Seimui tvirtinti siūlomoje antrojoje alternatyvoje, praktiškai, išlieka iš esamo LBP „paskolintas“ regioninių urbanistinių centrų tinklas. Tai palaikomųjų pogrupiui priskiriami dabartiniai 5 mažieji apskričių centrai (Alytus, Marijampolė, Utena, Telšiai ir Tauragė) bei 4 papildomi regioniniai centrai (Ukmergė, Rokiškis, Biržai, Mažeikiai). Visa tai nieko naujo, tai buvo ir esamame LBP, tik jame regioninis ugdymas buvo numatytas dar ir Raseiniams bei mažajam Švenčionių-Švenčionėlių dipoliui. Jei dėl Raseinių (buvusios istorinės Žemaičių seniūnijos centro) perspektyvos „pažeminimo“ dar galima diskutuoti, tai abejingumo Švenčionių kraštui ir nesupratimo jo istorijos, kada tik Lenkijos okupacija sutrukdė jo pilną inkorporavimą į susikūrusios tarpukario Lietuvos sudėtį, nesinorėtų apeiti. Dabartiniu metu Lietuvai priklausanti Švenčionių krašto dalis išlieka ypatinga mūsų šalies dalimi kaip ES pasienio sritis, kurios vystymui turėtų būti skirtas ypatingas dėmesys, ambicijos ir vizijos. Esamo LBP vizijoje buvo numatyta bendra Švenčionių-Švenčionėlių dipolio, kaip formuotino naujo papildomo regioninio centro plėtra ir su juo susijusio geopolitiškai svarbaus transporto koridoriaus renovacija bei rekonstrukcija iki nacionalinės jungties kategorijos sudarant sistemą su šiauriniu ir rytiniu Vilniaus aplinkkeliu bei pasienio keliu. Dabar jam siūloma regioninio rekreacinio koridoriaus funkcija yra aiškiai nepakankama. Teigiamai vertintina, kad po kritikos, rengėjai atsisakė antrojoje alternatyvoje dar birželio mėnesyje siūlytos tik 7 prioritetinių ryšių funkcinių regionų vystymo strategijos ir grįžo prie esamo LBP idėjų.

Apie vadinamąją pirmąją šalies vystymo alternatyvą vargu ar verta kalbėti, nes tai daugiau formalus dabartinės padėties status quo modelis, specialiai neigiamai sukonstruotas, kad būtų galima parodyti antrosios alternatyvos privalumus. Ji netgi neteisingai kartais yra bandoma tapatinti su esamu LBP. Prisimintina, kad galiojančio LBP rengėjai išnagrinėjo net 6 galimo teritorinio šalies vystymo alternatyvas (nuo ekstrapoliacinio iki dekoncentracinio) ir vienareikšmiškai pasirinko tolesniam plėtojimui metropolinės vystymo ašies varianto viziją, kuri su vadinamąja pirmąja alternatyva turi mažai ką bendro.

Atskirai tenka priminti ir esamo LBP deklaruotą bei Europos lygmenyje pristatytą Vilniaus-Kauno dipolio, kaip apjungto europinio lygmens urbanistinio centro (Euro City) viziją, kurią naujieji rengėjai kažkodėl atmetė. Apie šio dipolio svarbą bei atsisakymo pasekmes pastaruoju metu žiniasklaidoje gana plačiai ir argumentuotai yra pasisakęs dabartinis mūsų urbanistikos patriarchas prof. J. Vanagas (pvz. www.DELFI.lt , 2019-10-04), todėl kartotis nebūtina. Paminėsiu tik, kad vis tik reikėtų skirti (priešingai nei tai daro kalbininkai) terminus „dipolis“ ir „dvimiestis“. Pirmasis jų yra kilęs iš fizikos ir reiškia netoliese esančių urbanistinių centrų (polių) traukos realizavimą susisiekimo sistemoje taip, kad abiejų jų gyventojai galėtų be problemų (iki 0,5 val. laike) naudotis vienas kito infrastruktūra, pirmiausiai kultūrine. LBP vizijoje buvo akcentuotas tokios specialios ekspresinės linijos Vilnius-Kaunas sukūrimas. Antrasis terminas yra urbanistinės kilmės, išreiškiantis garsaus urbanisto K.A. Doksiadžio dinapolio koncepcijos realizavimą miestams ataugomis arba „karoliukų“ virtinėmis augant palei svarbiausias transporto magistrales, o jų plėtros proceso išdavoje tarpusavyje netgi susiliejant.

 

Kitų svarbiausių teritorijos vystymo koncepcijos idėjų naujumas

Tai antroji principinė tema arba savotiška apatinė „Karalienės rūbo“ dalis. Dėl vietos stokos negalint jos detaliai aptarti akcentuosiu tik kai kuriuos svarbius naujosios Koncepcijos ypatumus:

1) abejose Koncepcijos alternatyvose teikiamos apibendrintos konceptualios teritorijos vystymo kryptys (tausojanti/konversinio tipo, palaikomoji, plėtojamoji, karsto apsaugos), kurios tiek pavadinimais, tiek teritorine raiška yra švelniai tariant „paskolintos“ iš esamo LBP;

2) teritorijos funkcinių prioritetų sritys yra pilnai, o funkcinių prioritetų rajonai dalinai „paskolinti“ iš esamo LBP. Esami pastarųjų neatitikimai ne visada reiškia geresnį siūlymą, dažnai tai būna priešingai (pvz. Akmenės-Papilės-Žagarės, Šilutės-Pagėgių, Daugų-Trakų, Birštono-Kauno-marių ir kt. arealų specifikos ignoravimas ar nepakankamas vertinimas);

3) nemotyvuotas išankstinis esamame LBP priimtos šalies teritorijos „funkcinio stuburo“idėjos atmetimas vėliau kažkodėl atsiradęs abiejų alternatyvų pristatymuose „atraminės urbanistinės struktūros“ bei „ekonominio aktyvumo koridoriaus“ pavidalais, reiškiančiais ne ką kitą o tą patį šalies vystymo teritorinį stuburą;

4) kraštovaizdžio geoekologinio kompensavimo pagrindo – gamtinio karkaso ir saugomų teritorijų sistemos – struktūros, lokalizavimo bei perspektyvinio vystymo nuostatos  „pasiskolintos“ iš esamo LBP bei Nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano;

5) jūrinio vystymo dalies nuostatos, praktiškai, perkeltos iš esamo LBP;

6) numatytos nacionalinės svarbos turistinės trasos tam „pasiskolinant“ jas iš esamo LBP regioninius valstybinių parkų žiedus;

7) nesugebėta konceptualiau pažvelgti į kultūros paveldo erdvinę raišką, bent jau įvertinti esamo LBP siūlymus ir pateikti Koncepcijos lygiui tinkamas bei koreguojančias ar papildančias nuostatas.

 

Taip norom nenorom peršasi įkyri mintis, kad tai kas pateikta naujojoje Koncepcijoje vargu ar galima laikyti naujais „Karalienės rūbais“. Tai, ko gero, yra daugiau esamo LBP Koncepcijos dalinė korektūra, kuriai būdinga tiek papildymas gausiais „blizgučiais“ su bendradarbiavimo mantromis ir prognozių bei pažadų „makaronais“, tiek ir rimti praradimai. Ar ne racionaliau būtų buvę užsakyti tik esamo dokumento papildymą bei korektūrą, o ne „plaunant pinigus“ leistis į teritorijų ir strateginio planavimo hibridizaciją taip ir nenuvedusią į naujas aukštumas bei nieko esminio inovatyvaus taip ir nesukūrusią. Bent jau reglamentuotoje Koncepcijos problematikoje...

Prof. habil dr. Paulius Kavaliauskas

geografas kraštotvarkininkas

Peržiūros: 484

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti