Aldona Meilutytė : Ar mes visiškai abejingi teisingumui?

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 3.00 (2 Votes)

Ar mes visiškai abejingi teisingumui?

Nejaugi mes, Lietuvos visuomenė, tiek atbukome, kad likome visiškai abejingi teisingumui?  Paskelbiami kontroversiški nuosprendžiai baudžiamosiose bylose, bet net teisininkai neišreiškia abejonių ar pastabų dėl tuose nuosprendžiuose teismo paskelbtų motyvų. Taip atrodo, kad jeigu jau teisėjai nusprendė,  tai šventa – ką jie beparašė, su tuo turime besąlygiškai sutikti.

Aš taip nemanau. Suprantama, teismo sprendimai turi privalomąją galią, juos būtina vykdyti, bet ar tai reiškia, kad turime juos aklai priimti? Ar tik aukštesnioji teismo instancija turi teisę kritiškai vertinti žemesniosios teismo instancijos sprendimą?  Vyrauja požiūris, kad jeigu teismo sprendimas instancine tvarka nepanaikintas, apeliacinė instancija atmetė skundą, o kasacinį skundą atsisakyta priimti, tai jau viskas – teisingumas nugalėjo!

Bet ar visada taip būna? Juk net ir sąžiningas teisėjas gali suklysti tiek vertindamas faktus, tiek teisiškai juos interpretuodamas. Juk teisė yra mokslas, ir jeigu nėra aptarimų, diskusijų, teisė nesivysto, kaip mokslas ji lieka negyva.

Nežinau, kaip dabar teisę studijuojančiam Lietuvos universitetuose  jaunimui dėstomos teisės disciplinos, bet manau, kad profesoriai vistik aptaria teisės aktualijas, ne vien tik iš vadovėlių ir kodeksų aiškina teisės žinias, bet sieja jas su praktika, su teismų salėse skelbiamais nuosprendžiais ir sprendimais. Nejaugi net teisę studijuojantiems jaunuoliams nekyla noras pasidalinti mintimis dėl nuosprendžių, dėl kurių teisininkui gali kilti rimtų abejonių?

Štai, pavyzdžiui, visai neseniai, gruodžio 3 d. paskelbtas dar vienas apkaltinamasis nuosprendis „Laisvo laikraščio“ redaktoriui Aurimui Drižiui. Nors daug prirašyta, bet teisės požiūriu nuosprendis silpnas, teisėjos Ilonos Mateikienės argumentacija man, teisininkei, neatrodo įtikinama, o kartais net ydinga.

A.Drižius šį  kartą nubaustas pagal du baudžiamojo kodekso straipsnius - 154 straipsnio 2 dalį,  kad apšmeižė L.Stankūnaitę ir jos tėvus, o pagal BK 313 straipsnio 2 dalį, kad viešai paskleidė melagingus prasimanymus, galinčius nulemti žmonių panieką ar pakirsti pagarbą  atminimui, apie mirusią Stankūnų dukterį V.Naruševičienę.

Įrodant šmeižimą, teismas būtinai privalo pateikti aiškius ir neginčijamus įrodymus, kad A.Drižius straipsnyje „Pedofilijos bylos šaknys - Stasys Stankūnas girtas lupdavo savo dukras, varydavo iš namų, ir šios merginos vėliau jau savo dukras pardavinėjo pedofilams“ tyčia pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją ir kad jis, pateikdamas tokią informaciją, tyčia siekė paniekinti ar pažeminti Stankūnų šeimą. Jeigu neįrodyta tyčia – subjektyvioji nusikaltimo pusė, neįrodytas nusikaltimas. Teisės mokslas nustato keturias sudedamąsias nusikaltimo dalis (lot. corpus delicti), ir visos šios įvykdyto nusikaltimo dalys nuosprendyje privalo būti aiškiai apibūdintos.

A.Drižius kaltę neigia ir tvirtina, kad jis visai nesiekė pažeminti Stankūnų, kad jis tokio tikslo neturėjo. Jo tikslas, skelbiant straipsnį, buvo, visų pirma, parodyti blogą teismų darbą, jog teismai, jo nuomone,  neišaiškino, ar tikrai, kaip valstybės vardu paskelbta, pedofiliją tyčia išgalvojo senieji Kedžiai, jų kaimynė Olga Girdauskienė ar Neringa Venckienė, ar mažosios Deimantės tėvas Drąsius Kedys, ar jie visi kartu. Kam jiems to reikėjo?

A.Drižius pateikė daug argumentų, kodėl jam kyla abejonių, ar teismai teisingai išnagrinėjo su pedofilija susijusias bylas. Negalima tvirtinti, kad tie argumentai, kaip sakoma, iš piršto laužti, neturi jokio pagrindo. Manau, kad ne vienam A.Drižiui kyla abejonės, kuo remdamasis teismas yra paskelbęs, kad nergaitei ištrinta atmintis ir todėl jos nereikia kviesti į viešą teismo posėdį, kodėl nesiremta psichologų išvadomis, kad mergaitė nelinkusi meluoti ir t.t., ir t.t.

A.Drižius teismui tvirtino, kad jis įsitikinęs, jog pedofilai tikrai skriaudė mergaitę. Reiškia, A.Drižius, skelbdamas straipsnį, tikėjo, kad jis rašo tiesą, o ne tikrovės neatitinkančius prasimanymus. Jis net bandė paaiškinti šio nusikaltimo ištakas, jog seserys Stankūnaitės augo šeimoje, kurioje buvo girtaujama, tėvas „lupdavo“ dukras, jos net bėgo iš namų. Regis, šie faktai neprieštarauja tikrovei.

Yra bylų, kuriose, teisiamiesiems nepripažįstant kaltės, jų kaltę labai sunku, o kartais net ir neįmanoma įrodyti. Prokurorai, tyrimo metu nesurinkę pakankamai įrodymų, bylos net neperduoda teismui, o kartais ir teismas priima išteisinamąjį nuosprendį, trūkstant įrodymų.

Šioje A.Drižiaus byloje teismas privalėjo labai aiškiai nurodyti, kokiais argumentais remdamasis netiki, kad A.Drižius sako tiesą, jog jis rašė straipsnį ne siekdamas pažeminti ir paniekinti Stankūnų šeimą, o įsitikinęs, kad pedofilijos nusikaltimas buvo įvykdytas ir kad nusikaltimas bei su juo susijusios tragiškos aplinkybės - žmonių mirtys – nebuvo tinkamai ištirtos.

Nors teisėja I.Mateikienė ir pabrėžia, kad „šmeižimas padaromas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalis), tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog skleidžia melagingas žinias, kurios yra žeminančios, niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo, ir nori taip veikti“, tačiau nepaaiškina, kodėl jos nuomone A.Drižius buvo įsitikinęs, kad jis skleidžia melagingas žinias, kai A.Drižius ir teisme tvirtino, kad jis buvo ir yra įsitikinęs, jog Deimantė nemelavo, jog maža mergaitė sakė tiesą.

Teisėjai I.Mateikienei, kaip rodo nuosprendis, atrodo, kad teisiamojo kaltę pilnai įrodo tas faktas, kad yra įsiteisėję nuosprendžiai, kuriais pripažinta, kad pedofilijos nebuvo, kad pedofilija išgalvota, kad mergaitės atmintis ištrinta (bet vėliau kažkokiu stebuklingu būdu atsistačiusi), kad Andrius Ūsas mergaitės netvirkino (toks kaltinimas jam buvo pareikštas), kad mergaitę tvirkino jos seneliai Kedžiai...

Tai reiškia, jog teisėja I.Mateikienė įsitikinusi, kad jeigu jau įsiteisėjo nuosprendis, kuriuo nustatyti tam tikri faktai, tai žmogus, kuris tais faktais suabejoja ir apie tai viešai pareiškia, įvykdo nusikaltimą.Manau, šioje A.Drižiaus byloje įvykdytas labai pavojingas teisei precedentas.

Aldona Meilutytė

Peržiūros: 1207

Komentarai   

+4 # Lietuvos teisėserga 2019-12-12 07:05
Kliunka buvo alkoholikas, "netyčia" įkliuvo girtas, ProkurRurras Kozliakas tyrė klozeto garsus ir :o Aplamai visa Lietuvos teisėsmauka yra parazitinė Seimo sukurta sistema skirta pagrinde atimti laiką žmogaus, išgadinti nervus, kankinti, pasodinti ir t.t. Kankinimo byla parodo kokia supuvusi sistema - teisėjas Dmitrijus Korsakovas dar ir baudą išrašė kankintam, prokuroras "nematė" kankinimo, atlikta didelė žala Lietuvai, kaltų "nerasta" banditų tarpe
http://hudoc.echr.coe.int/eng?i=001-176311
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+1 # nuomon4 2019-12-14 01:56
Žiauru,kada valstybe prieš paskutinė europoje,ir didžiausi nusikaltėliai-yra mergaitės sebneliai-garbingi ir dori žmonės,o tokio stuburo ,kaip madam Neringai negali pavydėti ,nei vienas teisininkas Lietuvos resp (sovietinej)....vyraiir be stuburo,su moterim tik sugeba kovoti????? ir ko verti tada......gaila ,kad prezidentas myli ,tik savo žmoną,o nedirba tiesiogio darbo-neopravėdija -'kreivų langų karalijos"........neturėjom prezidentų,tik kazkokius"su kompromatais"...o jie juk prisiekė-LIETUVOS VALSTYBEI
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti