Savo akimis mačiau Černobylio katastrofą

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (2 Votes)

Černobylis.

 

Šiais metais pasirodė serialas Černobylis, kuris daugeliui žmonių padarė didžiulį įspūdį. Turiu pripažint, kad aš dar nemačiau jo. Ateityje būtinai pasižiūrėsiu, bet kol kas nemačiau.

Bet aš nemažai žinau apie šį įvykį ir dar kai ką mačiau savo akimis. Drąsiai galiu tvirtint, kad ir kas būtų parodyta seriale, bet, iš tikrųjų, viskas buvo žymiai baisiau. Juk vienas dalykas žiūrėti ekrane, o kita, kai viskas vyksta su tikrais žmonėmis. Ir viskas vyksta iš tikrųjų ir taip žiauru, kad to net neįmanoma parodyt.

Galiu drąsiai tvirtint, kad nusikaltimas tuometinės Tarybinės valdžios prieš žmoniją, buvo be galo pasibaisėtinas. Tokio negalima pamiršt! Niekada neturi būt ištrinta iš mūsų atminties 1986 m. balandžio 26.

Aš sakiau, kad nusikaltimas prieš visą žmoniją... – Taip ir yra. Parodysiu Europos užterštumo žemėlapį po Černobylio katastrofos:

 

 

 

Va tokia buvo tarša visoje Europoje. Bet ne tik Europoje, o ir visam pasaulyje, nes sprogimo metu Černobylio atominės jėgainės išmetami teršalai tris kartus apskriejo Žemės rutulį. Tarša galėjo būti dar didesnė, jei būtų neuždarytas reaktorius ir nenuvalyta viskas aplink. Juk, galų gale, kai jau praėjus pakankamai metų po katastrofos, kokį susirūpinimą mes turėjome Lietuvoje, kai Černobylio regione buvo kilę miškų gaisrai!

Netrukus po Černobylio avarijos buvau komandiruotėje Kijevo mokslų akademijoje. Radiacijos lygis Kijeve buvo milžiniškas. Mokslų akademijoje buvo keli ciklotronai, tai jie išjungė visus radiacijos jutiklius, nes jie nuolat skambėjo. Natūralu, kad gyventojai apie tai nieko nežinojo.

Tuos, kurie bandė sustabdyti tolesnį radiacijos plitimą, tikrai galima pavadint didvyriais.

 

Aš asmeniškai pažinojau keletą žmonių, kurie kasė tunelį po reaktoriumi. Nepaisant viso siaubo jiems bedirbant, kai šiek tiek vėliau sutikus vieną iš jų, tai ir jis negalėjo patikėti tuo, ką buvo priversti daryt žmonės, kuriuos jėgos struktūros – armija, priverstinai išvežė į Černobylį.

Žinoma, visi per televizorių matė, kaip žmonės dirba ant reaktoriaus stogo. Iš pradžių buvo bandoma nusiųsti ten kažkokį robotą. Taigi jis akimirksniu sugedo nuo radiacijos. Na tai tuometinei valdžiai buvo vieni niekai – juk yra žmonės. O žmonės tada nieko nereiškė ir buvo nieko verti!

Visi matė, kad dirbantys ant reaktoriaus stogo žmonės dėvėjo dujokaukes ir chalatus su švinu, bet... Asmens spinduliuotę nulemia visų tipų radiacija. Tai, aišku, tada buvo žinoma. Tais metais radiacijos kiekis, kurią gavo žmogus, buvo matuojamas vienetais – ber (biologinis ekvivalentas rentgeno). Kiekviena radiacijos spinduliavimo rūšis buvo matuojama vienetais – rentgenais. Černobylyje buvo matuojama tik gama spinduliuotė. Tačiau Černobylyje buvo taip pat ir didžiulė neutronų radiacija. Taip! Černobylyje buvo visų rūšių radiacija, įskaitant neutronų, kurių buvo neįprastai daug. Be to, kad viską apibendrinti, neutronų radiacijos koeficientas yra 20, o gama yra tik 1. Tačiau švinas absoliučiai neapsaugo nuo neutronų. Nors... dujokaukė neapsaugo ir nuo gama radiacijos.

Bet reaktoriaus stogas yra tik viena iš veiklų. O kiek ten dar buvo visokių siaubų!

Natūralu, kad aš visiškai nenorėjau, kad mane okupacinės jėgos struktūros – armija - paimtų į patį Černobylio avarijos pragarą. Juk jie nieko nesuvokdami, kas iš vis vyksta, priversdavo vykti į pačias pavojingiausias vietas ir, svarbiausia, kad visiškai neapgalvotai. Ankstesnėje istorijoje jau pasakojau, kaip aš stengiausi, kad man neperduotų šaukimo į komisariatą. Bet vis tiek mane išvežė tiesiai iš darbo. Tada aš tiesiog neturėjau galimybės net pasiruošti.

Jau pasakojau, kad autobusas, kuriuo jėgos struktūros mane veždavo, važiavo naktį ir riedėdavo pakeliui į Lietuvos kaimus ir miestelius, o ten surinkdavo dar žmonių,  kurios kariškiai paimdavo tiesiai iš lovų.

Kai jau buvau Černobylyje, sužinojau, kad vienas mano bataliono kareivis buvo paimtas tiesiai iš savo vestuvių. Ir jis galbūt niekada negrįš arba grįš sergantis ir jau visiškai kitoks.

Aš taip pat jau kalbėjau prisiminimuose ir apie tai, kokie gyvūnai ir paukščiai buvo Pripetės mieste. Leiskite man jums priminti kai ką iš šių istorijų:

– Kokie keisti balandžiai būdavo Pripetėje! Ant jų buvo išplitusios piktžaizdės ir jie atrodė kaip pusiau nupešti.

– Vieną kartą mes pamatėm šunį, kuris tupėjo ir visas stipriai tirtėjo. Jis atrodė kaip apipintas siūlais, bet tai buvo ne siūlai, o plonytės čiurkšlelės kraujo. Jis bandė visiems pažiūrėt į akis, o jo akys išreiškė neregėtą skausmą ir sielvartą. Atrodė, kad jis kažko prašo.

Turiu pasakyti, ką dariau Černobylyje. Černobylyje buvau paskirtas vadovauti batalionui, kuriame buvo atsakingiausios ir baisiausios užduotys. Žinoma keista, kad mane paskyrė vadovauti tokiam dideliam padaliniui! Juk aš niekada neturėjau nieko bendra su armija. Tik institute buvo karinė katedra, paskui dar kelis kartus buvau privalomose mokymo stovyklose. Na, taip nutiko, kad mane paskyrė bataliono vadovu... Kaip visko buvo, aš jau pasakojau prisiminimuose.

Nepradėsiu savo jau išsakytų istorijų pildyti naujais atvejais, nors dar yra daug ką papasakoti. Aš papasakosiu viską prisiminimų tęsinyje. Dabar prisiminsiu truputį apie tai, ką jau pasakojau iš įvykių su savo kariais:

  1. Vieną kartą atbėgo pas mane daktaras ir klausia – Ką jam daryt su atėjusiu pas jį kareiviu? Jis turi kraujosruvas iš akių ir ausų. O akys iš vis atrodė kaip tuoj sprogsiantys raudoni balionai. O temperatūra arti keturiasdešimties.

Aš jam atsakiau – Tai tu daktaras, o tikrai ne aš. Bet jis man sako, kad moka tik nagus nuo pirštų raut. Ir pridėjo, kad labai gerai rauna, bet daugiau nieko nemoka.

Tada aš jam liepiau greičiau siųst karį į ligoninę. Bet karį labai greitai iš ligoninės grąžino. Juk kol važiavo iki ligoninės kraujavimas sustojo, o kad akys panašios į išsipūtusius raudonus balionus, tai nieko – gali eit ir dirbt zonoje.

  1. Dar buvo pas mus toks kareivis, kad  tik mest žvilgsnį į jį, ir tai jau baisu. Jis vos vos vaikščiojo – kaip vaiduoklis, ir buvo visiškai bejėgis. Jis toks jau senokai buvo, dar iki tol kai aš atvažiavau. Aš pastoviai užrašydavau jį į sąrašą išvykstančių namo – juk visiškas ligonis. Bet pulko patikra visada jį išlaipindavo iš autobuso. O priežastis buvo tokia, kad jis vieną kartą prasižengė ir atkreipė pulko vadovybės dėmesį. Vadovybė galėjo uždaryt akis tik  kadrinių karininkų prasižengimams, bet tikrai ne atsargos kareivių ir karininkų. Visiems tikrai buvo baisu žiūrėt, kaip tas kareivis akyse po truputį užgesta ir miršta! Vis tiek vieną kartą pulko kontrolė pražiopsojo ir man pavyko jį išsiųst. Aišku, buvo skandalas, bet aš tik pakėliau pečius ir sakiau – Ką aš žinau? Jis radiacijos dozę surinko ir papuolė į sąrašą išvykstančių. Ypač lengvai taip buvo atsakyt, nes pilnai pakankamą radiacijos dozę jis, iš tikrųjų, surinko.

     Dar pasakojau, kaip du mano bataliono kareiviai neištvėrė, tai paėmė ir išvažiavo iš Černobylio namo. Jie buvo greitai surasti ir buvo teismas, kuriame jie buvo nuteisti dviem metams kalėjimo, atidedant bausmę, kol jie bus Černobylyje.

     Galima pastebėti, kad už privalomosios karo tarnybos vengimą buvo baudžiama ir šiuo laiku taip pat baudžiama, net pas mus Lietuvoje.

     Taigi šie du kareiviai ilgai įstrigo Černobylyje. Galbūt iki mirties. Jie dar liko ten, kai jau išvažiavau. Jiems nebuvo leista niekur vykti, net į jiems skirtą kalėjimą.

     Pasakysiu kur juos siųsdavo dirbt zonoje. Kartu su kitais mano bataliono kariais jie kirsdavo raudonąjį mišką. Kirsdavo be jokios apsaugos nuo radiacijos. Tai buvo tas pats pavojingas miškas, kuris buvo rodomas per televiziją, kai važiuodavo prie jo su šarvuočiais, o kareiviai tik trumpam išlįsdavo pamatuoti radiacijos. Ne, realiame gyvenime niekas trumpai neišlįsdavo, bet paprastai jie eidavo į šį pragarą be jokios apsaugos ir ten dirbo.

     Aš jau minėjau savo pasakojimuose apie kuopų ir atskirų mano bataliono būrių darbo siaubą. Pasakojau, kad žmonės neturėjo jokių dozimetrų. Aš vaikščiojau per mums skirtas darbo vietas Pripetėje ir sužinodavau iš dozimetristo – kur radiacija buvo tiesiog siaubinga. Apie tai pranešdavau kuopų ir būrių vadams, kad jie ten nesiųstų savo kareivių, jei būtų tokia galimybė. O kadriniams karininkams ir pulko vadovybei ant žmonių buvo visiškai nusispjaut.

     Praėjusiame pasakojime aš paminėjau med. būrį, kurį galima laikyti privilegijuotu, nes jis nuolat buvo pulko štabe Pripetėje. Bet net tada sakiau, kad jie dar nežinojo, koks siaubas jų laukia. Taigi, dar neparašęs prisiminimų tęsinio, pasakysiu:

– Jie buvo išsiųsti valyti Pripetės kanalizacijos po žeme.

       Net ir šiais laikais, artėdamas prie kanalizacijos šulinių su dozimetrų, iš karto galima pamatyti, kokia didžiulė radiacija yra. Bet jūs galite įsivaizduoti, kokia tada buvo radiacija! Neturėdami jokios apsaugos, jie nusileisdavo pro šiuos liukus ir valydavo atominio miesto požemius! Aš jums papasakosiu šiek tiek daugiau apie šią užduotį:

Med. būrys nebuvo sunkiai apkrautas darbais, nes okupacinė armija visiškai nesidomėjo sveikata žmonių, kurie buvo priversti likviduoti Černobylio avariją. Todėl pulko vadovybė nusprendė duoti jam atskirą užduotį, tai buvo Pripetės miesto kanalizacijos valymas. Gydytojas – būrio vadas, apie tai sužinojo prieš kelias dienas ir visą tą laiką nuo jaudulio praleido nemigoje. Spinduliuotė net paviršiuje šalia liukų buvo siaubinga. Bet! Keli žmonės turėjo nusileist po žeme į šiuos šulinius.

Vakare, kai visi grįžo iš savo užduočių ir susirinko stovykloje bataliono štabe, gydytojas – med. būrio vadas, pasirodė paskutinis. Jis buvo šoke! Jis kartojo ir kartojo vardus tų kareivių, kurie nusileido i šulinius. Tai buvo geriausi kareiviai. Ne, aš ne taip pasakiau... Jie buvo žmonės, kurie stovėjo už visus. Juk būrys nebūtų paleistas, jei niekas nebūtų nusileidęs. Taigi, šie žmonės neleido, kad visas būrys būtų buvęs tiesiog įmestas į šulinius – o tai tikrai būtų, juk okupacinė kariuomenė nė su kuo nesiskaito. Jie patys išėjo ir stojo už visus. Žinoma, visi jie mirė. O išvaizda jų tapo baisi. Taigi, gydytojas kartojo ir kartojo jų pavardes. Jis kartojo ir kartojo, bet jo žvilgsnis buvo kažkoks... Sunku net apibūdinti, koks buvo jo žvilgsnis. Bet netrukus... Jie visi buvo pamiršti. Ir iš vis, jei buvo kalbamą apie mirusius likvidatorius, tai tikrai niekada nebuvo paminėti karių nuostoliai armijoje. Bet į šią nusikalstamą armiją, mus visus priėmė jėga. Ir šie žmonės, išgelbėję žemę nuo atominės katastrofos, gali vadintis ne tos armijos kareiviais, o būtent žmonėmis. Bet vis tiek, visus jų vardus ir pavardes istorija jau ištrynė. Liko tik jų darbai ir veiksmai! O tai, niekada nebus ištrinta!

     Galima buvo pasakyti ir daug baisesnių dalykų, bet visa tai paliksiu savo tolimesniems prisiminimams. Dabar norėčiau paminėti dar vieną tos valdžios nusikaltimą.

     Tarybinė vyriausybė nutarė pastatyti Slavutičiaus miestą. Šitas miestas buvo statomas visiškai ne dėl likvidacijos Černobylio avarijos padarinių. Ta vyriausybė nusprendė tęsti atominių elektrinių darbą – blokų, kurie dar nesprogo. Galite įsivaizduoti, kad sprogusioje atominėje jėgainėje ir toliau dirbo trys dar nesprogę blokai!

     Miesto statybai jie pasirinko švariausią vietą, 50 km atstumu nuo Černobylio atominės elektrinės, juk radioaktyvus užterštumas išsiplėtė netolygiai. Savaime aišku, kad žodžiai – švariausia vieta – visiškai nereiškė, kad ten radioaktyvus fonas buvo normalus. Ne! Toli gražu, ne! Bet vis tiek, šimtus kartų radioaktyvus fonas mažesnis nei zonoje. Miestas buvo pastatytas atominės elektrinės darbuotojams.

     Žmonės nebebuvo siunčiami į Slavutičiaus miesto statybą jėgos struktūromis. Vykdavo civiliai gyventojai. Kas paskatino juos ten dirbti, pasakysiu tiesą – to tikrai nežinau. Nors mano didžiausiai nuostabai, mano batalione buvo kareivių, kurie paprašė nusiųsti jų charakteristikas, kad paimtų juos į Slavutičiaus statybą. Negana to, šie kareiviai labiausiai iš daugelio bijojo likvidavimo avarijos siaubų. Taip pat galima pastebėti, kad Slavutičiaus statytojams buvo mokami didžiuliai atlyginimai ir visiems buvo žadami butai, nes jie nebuvo panašūs į likvidatorius, pririštus prie karinės prievolės. Likvidatoriams, savaime aišku, kad nieko nemokėjo ir nieko nežadėjo.

     Toliau veikianti Černobylio jėgainė turėjo daug radioaktyviųjų išmetimų, o tai yra visiškai natūralu tokioj sugriautoje atominėje elektrinėje, kur buvo dar tęsiami darbai, siekiant pašalinti padarinius siaubingos avarijos. Net buvo tai, kad užsidegė vieno iš veikiančių reaktorių filtrai. Ugniagesiai, kurie užgesino ši gaisrą, visi mirė nuo radiacijos. Žinoma, visa tai buvo kruopščiai paslėpta.

     Černobylio atominės jėgainės darbas buvo sustabdytas 2000 m. Tuomet naujai pastatytame Slavutičiaus mieste prasidėjo bedarbystė. Černobylio atominę jėgainę planuojama visiškai uždaryti 2028 m.

     Tačiau, kaip iš nedaug likusių likvidatorių gyvena šiandien – tie didvyriai, kurie išgelbėjo visą pasaulį nuo atominės grėsmės. Taip, likvidatoriai, be abejonės, buvo okupacinės valdžios aukos, nes jėgos struktūros juos priverstinai vežė į mirtinai pavojingą zoną. Bet jie buvo ne tik aukos, bet ir viso pasaulio gynėjai nuo radioaktyviosios katastrofos.

    Šiuo metu nepaprastai aktuali ekologijos tema. Tik apie kokią ekologiją būtų galima iš vis kalbėti, jei visa žemė būtų radioaktyvi!

     Galima tvirtai sakyti, kad valstybė nėra tik paprastas bankas. Valstybė yra daug daugiau! Tik dabar kyla didelis noras valstybę tiesiog prilyginti bankui. Kitaip tariant, kiek sumokėta pinigų, tokia pensija bus ateityje. Nesvarbu, ar pinigai gauti nepelnytai, o iš visos veiklos daugiau žalos nei naudos  valstybei. Ne, nesvarbu, kad kovojote už savo šalies laisvę, ar už jos žemės švarumą – kur galima gyvent. Kovojote, kad mūsų žemė nebebūtų tik radiaciją spinduliuojančia dykuma be gyvybės ženklo. Ne, visa tai – nesvarbu!

     Aš įvardinsiu, kokio dydžio pensijos dabar nustatytos Černobylio avarijos likvidatoriams, kurie išgelbėjo žemę nuo branduolinės katastrofos, o tai pat politiniams kaliniams, kovojusiems už mūsų šalies laisvę:

  1. I grupės invalidams – 124,12 euro (2,14 valstybinių pensijų bazių dydžio).
  2. II grupės invalidams – 93,09 euro (1,605 valstybinių pensijų bazių dydžio).
  3. III grupės invalidams – 46,55 euro (0,8025 valstybinių pensijų bazių dydžio).
  4. Senatvės pensija – 62,06 euro (1,07 valstybinių pensijų bazių dydžio).

 

 

Dabar paprastas klausimas:

– Kas yra blogiau, kai jūs kovojate ir galbūt mirštate baisia mirtimi, tačiau vis dėlto padarėte tai, kas paliks savo pėdsaką amžiams, ar kai jūs visiškai nevertinami ir pamiršti, nepaisant jokių nuopelnų, o atsižvelgiant į tai, kad valstybė tapo tiesiog tik banku ir niekuo daugiau? Bet tiems didvyriams..., paprasčiausiai  jau nėra jokių jėgų kovoti.

 

Autorius       Konstantinas Birzul

 

Žemėlapis adaptuotas pagal De Cort, Marc & Dubois, Gregoire & S. D., Fridman & MG, Germenchuk & Y. A., Izrael & Janssens, A & Jones, Arwyn & G. N., Kelly & Knaviskova, E & I. I., Matveenko & I. M., Nazarov & YM, Pokumeiko & VA, Sitak & ED, Stukin & LY, Tabachny & YS, Tsaturov. Atlas of Caesium 137 deposition on Europe after the Chernobyl accident. 1998.

Peržiūros: 871

Komentarai   

+6 # ana 2019-10-26 19:51
pagarba didvyriams isgelbejusiems daug zmonmiu...
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti