Majoro, kunigo Alfonso Bulotos istoriškas žvilgsnis ir pamąstymai apie Lietuvą ir jos žmones

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 0.00 (0 Votes)

Majoro, kunigo Alfonso Bulotos istoriškas žvilgsnis ir pamąstymai  apie  Lietuvą ir jos žmones

 

       Draugystę kaimynams  reikia nešti ne tankais, bet gerais darbais...

 

     Kai žlugo TSRS  ir LTSR, atrodė, kad viskas eis toliau laisvės ir demokratijos keliu. Sovietinius karius išlydėjome be šūvio –su gėlėmis. Savanorių entuziastų tarnauti Lietuvos kariuomenėje buvo tik daug, kad pasirinkti buvo iš ko. Pasiaukoję jaunuoliai  civilinius drabužius keitė į karinę uniformą. To meto politikai daug jaunuolių atstūmė nuo pareigos tarnauti Tėvynei. Dalis apviltų jaunuolių ir jaunų šeimų dėl apgaulingų bankų griūčių, su paskolomis bankams, nedarbas, teisingumo neradimas teismuose, apvilti, neįvertinti - emigravo.

 

    Tuomet dar nenutrūkę glaudūs daugelio metų sielovadiniai pogrindžio ryšiai kun. Alfonsą Bulotą jungė su Kaliningrado, Baltarusijos, Ukrainos (Užkarpatės) tikinčiaisiais. 

  „Girdėjau ir mačiau jų pastangas, siekiant laisvės. Girdėjau ir mačiau mane areštavusius, jutau jų neapykantą tikintiesiems. Mane, kaip kunigą, keliai vedė apaštalauti ten, kur tarybinio režimo buvo sunaikintos bažnyčios ir cerkvės, kur tikintieji meldėsi tik namuose, kur kunigai negalėjo viešai dėvėti  liturginių rūbų. Tos sielovadinės kelionės man leisdavo atitrūkti ir nuo Lietuvoje vykstančio dvasininkų persekiojimo, sekimo, žlugdymo. Tai prasidėjo nuo  Kunigų seminarijoje studijų laikų. Kas netarnavo su savo kunigišku pašaukimu kagėbistiniam komunistiniam režimui ir jų pataikūnams, tas buvo smerkiamas, persekiojamas. Netgi Lietuvos nepriklausomybės metais neatsakant prezidentūrai į svarbius aukščiausio bažnyčios vadovo Jo eminencijos Lietuvos kardinolo V. Sladkevičiaus raštus Prezidentui V. Adamkui ( ką ir šiandieną paliudija kegebistinių  liekanų atviras žiniasklaidoje tyčiojimasis iš kardinolo - prisimena kunigas A. Bulotas.

    Su komunizmo Lietuvoje žlugimu ir  Lietuvos nepriklausomybės atgavimu, prasidėjo pokyčiai ir kitose sąjunginėse respublikose, bet ne riaušėmis, o religijos laisve. Baltarusijoje  pirmasis laisvės reiškinys - religijos laisvė. Iki tol milijoninis Minsko miestas neturėjo katalikų bažnyčios. Tada pogrindžio sąlygomis vienas lietuvis  kunigas vieno daugiabučio namo bute,  kurio savininkė buvusi partizanė, įrengė koplyčią. Senoji katedra buvo paversta kino ir kultūros namais. Laisvė  Baltarusijoje prasidėjo malda ir Dievo grąžinimo į visuomenę. Grąžinus katedrą, tikintieji kunigą A.Bulotą pakvietė į šventovės atšventinimo pamaldas. Jis buvo vienintelis, likęs gyvas kunigas, patarnavęs Minsko tikintiesiems. Vėliau buvo prisiminta ir organizuota nužudytųjų už laisvę  Baltarusijoje (Červenėje) pagerbimas.  Lietuvos delegacija su vietiniais Baltarusijos gyventojais pagerbė sušaudytųjų atminimą.

     Kunigas Alfonsas Bulotas už žuvusiųjų sielas aukojo Šv. Mišias. Dalyvaujant įvairių tikybų dvasininkams  pastatytas ir pašventintas kryžius.

    Karaliaučiaus (Kaliningrado sritis) tikintieji su pavydu žvelgė per Nemuną į Laisvą Lietuvą. Jie matė ir girdėjo prie Aukščiausios Tarybos pastato barikadų žmonių maldas Sausio 13-ąją, per televiziją matė lietuvį P. Ciziką, nešantį kryžių aplink Kremlių. Jie troško laisvės, bet ne ginklu, o malda ir Sausio 13-osios stebuklu. Karaliaučiaus tikintieji suorganizavo maldos akciją prie apgriautos, Martyno Mažvydo laikus menančios, katedros durų.

    Disidentas P Cizikas pakvietė kunigą A. Bulotą aukoti Šv. Mišias.  Laiku atvykęs kunigas nustebo -  katedra milicijos aptverta STOP juosta ir pranešimas: „Katedra užminuota!“

    Susirinkusieji laukė, kol baigsis „išminavimo“ darbai, kurie buvo vilkinami ilgai, laukiant kol išsiskirstys žmonės. Tos milicininkų paskelbtos  „minos“ – argi ne apgaulė, trukdymas tikintiesiems trokštamos laisvės siekti taikiu, be riaušių, be brolžudystės, maldų keliu? Žmonės, nesulaukę katedros „išminuojant“, ant šaligatvio priešais  šventovę  pastatė altorių ir kunigas A. Bulotas šiame Lietuvai brangiame krašte , kur gerbiami Kristijonas Donelaitis ir Martynas Mažvydas, aukojo Šv. Mišias už kaliningradiečių asmenis ir tikėjimo laisvę. Varganų šių dienų, pasak  K.Donelaičio, būrų į Šv. Mišias susirinko tiek daug, kad užėmė didelę važiuojamo kelio dalį. Pėstieji negalėjo praeiti pro šalį, nepasidomėję ir neprisijungę prie besimeldžiančių. Šv. Mišias aukojo tradicine lotynų kalba, Dievo žodis – lietuvių ir rusų kalbomis. Pamaldoms niekas netrukdė. Po to įvykio Kaliningrade buvo leista veikti Romos katalikų bažnyčios parapijai.

    Kai Rusiją valdė Borisas Jelcinas, Kaliningrado gyventojų tarpe sklandė kalbos, kad laisva Lietuva, tikriausiai, pareikalaus Mažąją Lietuvą – Karaliaučių prijungti prie Lietuvos respublikos, nes buvo palankus metas. Nežinomi Lietuvos politikų ketinimai.

     „Stebėjau, kaip buvo grobstoma Lietuva, kaip  vežamas  metalo laužas – paskutinis dar likęs  plaktukas ar lygintuvas -   į Lenkiją , nekalbant apie gamyklas. Dabar  iš Lenkijos vežamės pigesnes prekes, maisto produktus. Iš tų pačių Kaliningrado gyventojų sužinojau, kad Lietuva nenori prisiimti  „elgetų“, nes neišlaikys minios alkanų rusų. Ar tai tikrovė, ar ne, tik politikai gali atsakyti, bet , kad tada buvo palankus metas deryboms, tai faktas! Panašiai buvo kalbama apie galimybę  sugrąžinti Lietuvai Lenkijos valdose esantį  Suvalkų kraštą, bet tai tik kalbų ir norų lygyje. Kodėl kalbos ir norai neišsipildė, tegul atsakys išmanantys.. 

    Manau, šiandien nereikėtų Lietuvos pensininkų, sveikatos priežiūros ir švietimo sąskaita telkti dėl kaimynų nesutarimo, savo ir tuo labiau, svetimą kariuomenę, neįvertinant pačios Lietuvos jaunimo,  politikų vadinamo žeminančiu emigrantų vardu. Pasaulio istorijoje nėra pastebėta , kad iš mūšio lauko būtų pabėgęs Lietuvos karys ką šiandieną dažnai mini ir kitų valstybių kariuomenių vadai apie gerus Lietuvos karius.   

      Klausiu, kodėl laisvos demokratiškos Europos valstybės lipa ant skaudaus istorinio „grėblio“ – smurto?  Prof. V. Landsbergio, pasisakymas Europos forume, nusistebėjo, kad Europa eina karų ir aneksijų keliu. Kai kryžiuočiai neva nešė tikėjimą su ginklu į Europą, Žalgirio mūšis sustabdė religijos priedangoje vykstančią smurto invaziją. Dabar viskas vyksta kitaip : Europoje krikščionys yra slopinami, o ją užtvindančios emigracinės bangos atneša smurtingą religiją. Pačios Rusijos ekspertai Forume skelbė, kad karinės agresijos jau praranda prasmę sprendžiant taikos problemas. Europos Sąjungos konstitucijoje išvengta žodžio „Dievas“ ir „krikščionybė“, todėl keičiasi ir bendras supratimas bei tvarka. Remiantis Šv. Raštu - norintis būti viršininku, pirma turi būti visų tarnu. Tik suteikiant laisvę ir puoselėjant krikščioniškąją religiją, atsiranda prielaidos tikrajai laisvei. Kilnus ir išdidus žmogus visada pirmas ieškos taikdariškų kelių.

     Kitas pavyzdys – buvusi Jugoslavija . Matome dirbtinio karo sukiršintų tautų skaudžius likimus. Lietuvos taikdarių  kariniam konvojui , prasilenkiant Bosnijos užminuotuose keliuose, teko sustoti prie vienos sodybos ir laukti, kol bus galima pravažiuoti. Tos sodybos gyventojas musulmonas, pamatęs mano karinėje uniformoje maskuojančios spalvos juodą kryželį, pamojo man. Atsargiai ėjau artyn, pasiruošęs bet kokiems musulmono netikėtumams. Jis ištiesė ranką ir, rodydamas į kryželį, pasakė: „Su šiuo ženklu jūs eikite į pasaulį, o ne su automatais. Tai suprato musulmonas, politikų neišauklėtas savižudžiu,“ Manomai šis straipsnis aktualus šiandieną, kai Lietuvos Valstybės gynimo taryba, slapta tarėsi apie karines grėsmes, kurios sudėtyje jau eilę metų nesimato Lietuvos kariuomenės vyriausiojo kapeliono, kur dvasininkas visada yra akys ir ausys savo aplinkos žmonių tarnystėje. Jis niekada neišduos žmogaus patikėtos paslapties, bet mokės perteikti piliečių nuotaikas ne žurnalistinėmis politizuotomis klišėmis, bet realius piliečių, tuo labiau kaip kapelionas, karių ir karininkų lūkesčius. Matau, kad per daugelį nepriklausomybės metų, kapelionų institucija atlieka tik statistų vaidmenį, bet neišklausoma tikinčios bendruomenės atstovo – bendruomenės kuri su visai kitokiomis vertybėmis gynė ir gina visais amžiais okupacijų paliestą Lietuvą, visai be piniginių išlaidų tankams, ir ginklas buvo tik kraštutinė priemonė. Toks jau „pamirštas“ pavyzdys Lietuvos sausio 13. Tokį nepasitikėjimą šių dienų Lietuvos katalikų bažnyčia  ( Tik per televiziją parodyti Šventas Mišias: Kalėdų, Velykų, Žolinės ar Kryžių kalno ar skiriant dalį pinigų ) skaitau nerimtu, matydamas kaip Valstybės gynimo taryba laukia ką paskys NATO. O ką pasakys Vyriausiasis kariuomenės kapelionas – tyla? Buvęs Europos NATO vadavietės vadas Veslis Klarkas, (Wesley Clark) pradėdamas savo darbą ir matydamas kaip prie jo kabineto laukia karininkai ir jų eilėje kapelionas, vadas visada pirmiausia pasikviesdavo ir išklausydavo kariuomenės kapelioną. Iš generolo Veslis Klarko konferencijos kapelionams.

 

                                                                    Iš  majoro,  kunigo Alfonso Bulotos užrašų 1991 m.

                                                                                  Antanina Aleknavičienė.

                                                                          

 

                                                                              

                    

                                                                                    

 

 

         

Peržiūros: 475

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti