NEO- SOVIETINĖS LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS–TIKTAI KOLABORANTŲ REŽIMO ĮRANKIS

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 2.75 (2 Votes)

Christian Nekvedavičius

Konstitucinis Teismas 2013 rugsėjo 11 d. priimtame nutarime pripažino, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 patvirtintos Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodikos (toliau - Metodika) 4 punkto (2002 m. spalio 21 d. redakcija) nuostata “Valstybės išperkamos (pinigais, vertybiniais popieriais) žemės, miško sklypo vertė apskaičiuojama padauginus sklypo plotą iš žemės vertės taip: <...> 4.2. miestuose kitai paskirčiai naudota žemė – 6 000 Lt/ha” neprieštaravo Konstitucijai, Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 2 daliai.

Sutrumpinta Analize:

Visi ekspropriacijos - ir „nacionalizacijos“ dekretai ir atitinkamos priemonės dėl „de facto“ nuosavybės atėmimo arba iš tikrųjų nebuvo priimti arba grubiai pažeidė privalomą tarptautinę teisę, nuo kurios valstybėms neleidžiama nukrypti, kurios dėl to yra niekinės ir negalioja nuo pat pradžių, toliau bus išsamiau išdėstyta šiuose komentaruose ir pastabose:

Konstitucinio Teismo teisėjai pagrindė savo nutarima remiant „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu“, kuris buvo dešimtys kartų pritaikytas prie dabartinio režimo interesų, kuris susideda daugiausiai iš buvusių neteisėto okupacinio režimo kolaborantų ir jų mokinių. Šis įstatymas yra grindžiamas nepritaikomu teiginiu, kad visos teisėtų nekilnojamo turto savininkų nuosavybės teisės buvo 1940 metu liepos 20 d. vadinamo „Liaudies Seimo“ tariamos deklaracijos apie neva Lietuvos žemės perleidimą visuomenės nuosavybėn panaikintos.
Nepaisant to, kad tada ši „Liaudies seimo“ deklaracija buvo tiktai priimta su tikslu, įgyvendinti žemės reformą dėl ūkio paskirties žemės, paliekant kiekvienai Lietuvos ūkininkų šeimai po 30 hektarų žemės amžinam naudojimui (kurioje šios individualinės nuosavybės galimas pervedimas į kolūkius buvo griežtai pabrėžtas kaip nusikaltimas prieš liaudį), ankščiau minėtose analizėse ir nuomonėse buvo aiškių aiškiausiai įrodyta – nenuginčijamai ir neabejotinai - kad minėta „Liaudies seimo“ 1940 metų liepos 20 d. deklaracija kaip neteisėto okupacinio režimo organo veiksmas buvo ir yra niekinis ir negalioja nuo pat pradžios (ryšium su tuo palygink Tarptautinio Tribunolo Den Hagoje sprendimą, kuris buvo publikuotas ICJ-Reports 1971, 16: „Visos pasaulio valstybės yra įpareigotos, nepripažinti neteisėto okupacinio režimo organų priimtų aktų galiojimą ryšium su neteisėtai okupuotu kraštu arba neteisėtai okupuotame krašte arba neteisėtai okupuoto krašto vardu, ir laikyti tuos aktus arba sprendimus, tas deklaracijas niekines ir negaliojančios nuo pat pradžių“.
Vokietijos Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė (pagal privalomą tarptautinės teisės nuostatą) savo 2004 metų, spalio 25 d. sprendimuose Nr. 2 BvR 955/00 ir Nr. 1038/01:
„Žemės savininko nuosavybės teisės tik tada yra nutrauktos, jeigu valstybė, kuri yra suvereni pagal tarptautinę teisę, pagal tarptautinę teisę teisėtai panaikino žemės savininko nuosavybės teises ilgesniam laikotarpiui“ (Šaltinis: JURIS, nr. 78 paraštėje). Pagal šiuos sprendimus žemės savininkų teisė į “restitutio in integrum” yra apginta Vokietijos Konstitucijos 14 straipsnio („Nuosavybė ir paveldėjimo teisė yra garantuota“).
Iš to seka neginčijama teisinė išvada, kad ir Europos Žmogaus Teisių Konvencijos pirmo protokolo pirmas straipsnis garantuoja Lietuvos žemės savininkų nuosavybę, kadangi jų nuosavybės teisės niekada nebuvo nutrauktos ir tebeegzistuoja [prašau palyginti Bendros Žmogaus Teisių Deklaracijos 17 (2) straipsnio tekstą
„Iš nieko negali būti savavališkai atimta jo nuosavybė”].

Dar reikia pabrėžti, kad 1941 metais Lietuvos Laikinoji Vyriausybė skelbė sovietinius įstatymus negaliojančiais ir grąžino įstatymus, veikusius Lietuvoje prieš bolševikinę Lietuvos okupaciją. Taip pat pradėjo skelbti dekretai bei potvarkiai faktiškai kone visose gyvenimo srityse. Pavyzdžiui, vietoje liaudies teismų ir jų įstatymų, grąžinta buvusių Lietuvos teismų tvarka. Vietoj nacionalizacijos ir kolektyvizacijos valstybinis gyvenimas vėl grindžiamas privačia nuosavybe ir privačia iniciatyva, grąžinant žemės, namų, kapitalo, įmonių nuosavybę, taip pat grąžinta ideologinių įsitikinimų laisvė (Įstatymas dėl žemės grąžinimo ir denacionalizavimo - “Laikinoji vyriausybė : posėdžių protokolai 1941 m. birželio 24 d.-rugpjūčio 4 d. / [parengė Arvydas Anušauskas], Vilnius : Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2001, ISBN 9789986757450).

Ryšium su tuo akivaizdu, kad teisėtų nekilnojamo turto savininkų nuosavybės teisės niekada nebuvo panaikintos ir tebeegzistuoja. Dėl to tariamasis „Panaikintų ir nebeegzistuojančių nuosavybės teisių atkūrimas“ per įstatymą yra ne tiktai nereikalingas, bet teisiškai neįmanomas ir dėl to taip pat nepriimtinas. Iš to seka vienintelė išvada, kad minėtas įstatymas, kuriuo Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai rėmė savo nutarimą, neturi jokio teisinio pagrindo, minėtas įstatymas grubiai ir sistemingai pažeidžia privalomą tarptautinę teisę, tarnaujant tik vieninteliam tikslui, būtent, nuimti teisėtiems nekilnojamo turto savininkams jų teisėtai įgytą turtą nusikalstamu būdu. Pagal generolo Vitalijaus Gailiaus (dabartinio seimo nario ir buvusio finansinių nusikaltimų tyrimų departamento direktoriaus) parodymus yra aišku, kas užvaldo Lietuvą: „Lietuvą užvaldė banditiška saugumiečių gauja“

Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai, kurie, tarp kitko, yra juristai, kurie buvo neteisėto okupacinio režimo organų mokyti ir išugdyti sovietinio teisės supratimu ir suvokimu, tarp jų yra taip pat buvę neteisėto okupacinio režimo kolaborantai [(pavyzdžiui buvusi „Liaudies milicijos“ pulkininkė Tamara Birmontienė, kuri apšmeižė Lietuvos laisvės kovotojus kaip „banditus“ (per Maskvos prasmę)], savo nutarimu taip pat pažeidė tarptautinės teisės principą „restitutio in integrum“, pagal kurį nekilnojamas turtas, kuris buvo neteisėto okupacinio režimo organų „de facto“ atimtas, turi būti pilnai ir nedelsiamai grąžintas teisėtiems savininkams „natūra“.
Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai pagrindė režimo atsisakymą, mokėti teisėtiems savininkams kompensaciją pagal rinkos vertę vietoj grąžinimo „natūra“ , pirma su tuo, kad „atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir į šio turto vertę tuo metu, kai jis buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas“ (tačiau tariamaja „nacionalizacijos“ deklaracija – iš tikrųjų tiktai žemės reformos deklaracija kaip ir visi neteisėto okupacinio režimo organų „de facto“ įvykdytos ekspropriacijos priemonės negalioja ir yra niekinės nuo pat pradžių).
Ryšium su tuo reikia pabrėžti, kad šis punktas taip pat aiškiai prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai, pagal kurią nekilnojamo turto rinkos kaina EŽTT nutarties metu turi lemiamos reikšmės. Lietuvos konstitucinio teismo teisėjai savavališkai nekreipė dėmesio į Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją. Taciau vien tik šis Konstitucinio Teismo teisėjų nutarimo punktas yra niekinis, kadangi Lietuva kaip Europos Žmogaus Konvencijos signatarė yra saistoma Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimais ir jurisprudencija.
Viena vertus, Lietuva yra ratifikavusi "Vienos Konvenciją dėl tarptautinių sutarčių teisės" (Įsigaliojo 1992.02.14 "VŽ" - 2002 Nr.13), o ir 27 straipsnyje nustatyta: Pagal 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnį „kiekviena galiojanti tarptautinė sutartis yra privaloma jos dalyviams ir turi būti sąžiningai vykdoma“. „Tarptautinės sutarties dalyvis negali remtis savo vidaus teisės nuostatomis siekdamas pateisinti sutarties nevykdymą“ (1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 27 str.). Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms - tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas ", kita vertus, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 135 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos Respublika vadovaujasi visuotinai pripažintais tarptautinės teisės principais ir normomis. Vienas iš visuotinai pripažintų tarptautinės teisės principų yra tarptautinės teisės prioriteto (viršenybės) prieš vidaus (nacionalinę) teisę principas, kuris reiškia, kad esant kolizijai tarp tarptautinės sutarties ir vidaus teisės nuostatų, turi būti taikomos tarptautinės sutarties nuostatos“ (LAT senato 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas Nr. 28).

Tariamos „ribotos materialinės finansinės valstybės galimybės“

Nekilnojamo turto grąžinimas „natūra“ („restitutio in integrum“), kuri yra privaloma pagal tarptautinės teisės privalomą nuostatą („ius cogens“), jokių valstybės lėšų nebūtų buvę reikalingi, daugiausiai reikėjo priimti atitinkamus administracinius sprendimus dėl nekilnojamo turto grąžinimo teisėtiems savininkams arba jų paveldėtojams. Viskas. Galimos (simboliškos) neteisėtų gyventojų arba valdytojų, kurie gyveno teisėtų savininkų namuose, kompensacijos klausimas būtų buvę režimo diskrecijos klausimas, kadangi režimo organų nariai (kaip buvusieji kolaborantai) buvo atsakingi už neteisėtą teisėtų savininko nekilnojamo turto paskirstymą „nusipelnusiems“ komunistų partijos draugams. Dėl to, tarp kitko, šis konstitucinio teismo teisėjų pseudoargumentas yra visiškai nepagrįstas. Reikia dar minėti, kad ryšium su tuo Europos Žmogaus Teisių Teismas (Didžiosios Kolegijos sprendime Hentrich prieš Prancūziją, 1994 m., rūgsėjo 22 d., Nr. 13626/88/ 23/1993/418/497) nusprendė, kad valstybės dispozicijoje buvo kitos galimybės arba priemonės, kurios iš viso nepasikęsintų arba daug mažiau pasikęsintų į nekilnojamų savininkų nuosavybės teises (Savo pagrindiniame sprendime Teismas nusprendė, kad, jeigu tos žemės nebus grąžintos, turtinės žalos apskaičiavimas turi būti grindžiamas dabartine tos žemės rinkos verte).

„Įstatymu nustatant atlyginimo savininkams už valstybės
išperkamą žemę būdus ir tvarką kartu turi būti paisoma asmens ir
visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros“

Ryšium su režimo vyriausybių „kompensacijos apskaičiavimo metodika“ ir galimos finansinės kompensacijos dydžiu Lietuvos konstitucinio teismo teisėjai teigia, kad turėjo būti paisoma „asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros“. Kas yra slapstoma šiuo keistu formuliavimu? Pirma, negalima kalbėti – visuomenės mulkinimo tikslu - apie „asmens interesus“, bet reikia minėti „teisėtų savininkų nuosavybės teises“ ryšium su nekilnojamo turto (kuris buvo tiktai faktiškai neteisėto okupacinio režimo organų - vykdomųjų komitetų ir kartais liaudies teisėjų sprendimais atimtas) negražinimu. Kaip yra žinoma, nekilnojamo turto teisėtų savininkų nuosavybės teisės yra režimo organų (tarp jų taip pat dabartinis konstitucinis teismas) paneigtos. Iš tiesų teisėtų nekilnojamo turto savininkų nuosavybės teisės niekada nebuvo neteisėto okupacinio režimo organų veiksmingai („de jure“) panaikintos arba bent nutrauktos. Dėl to jie turi tęstinumo ir tebegalioja. (palygink Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos sprendimus bylose: Vasilescu prieš Rumuniją, 1998-5-22 d. (Nr. 27053/95. Teisėjai: „Europos Žmogaus Teisių Teismas nustatė, kad faktas, kad pareiškėjos nuosavybė - keleta dešimtmečių ankščiau - buvo de facto konfiskuota, neatemė iš jos teisę ginti savo pažeistą nuosavybės teisę, o nuosavybės teisė būdama viena pagrindinių civilinių teisių, turi būti apginta teismo“); Brumarescu prieš Rumuniją 2001-1-21 d. (Nr. 28342/95) 17. Vyriausybe pareiškė, kad petentas galėtų susigrąžinti savo neteisėtai atimtą nuosavybę per vindikacinį ieškinį – „Originalas: „The Government also maintained that the applicant could secure the return of his property by bringing an action for recovery of possession in the domestic courts” EŽTT sprendimas: Rumunija turi grąžinti petentui namą ir sklypą “natura”.
Vlasia Grigore Vasilescu prieš Rumuniją 2006-8-6 d. (Nr. 60868/00); Loizidou prieš Turkiją 1996-11-28 d. (Nr. 40/1993/435/514) – EŽTT Teisėjai:„Darytina išvada, kad pareiškėja, pirmo straipsnio pirmo Konvencijos protokolo ir Konvencijos 8 str. prasme tebelaikytina teisėta tos žemės savininke. Dėl to prieštaros ‘ratione temporis’ negalima pritaikyti”. JAV užsienio reikalų ministerijos komentaras : “Sprendimas patvirtino žemės nuosavybės dokumentų išduotų iki 1974 m. galiojimą (nors nuosavybės konfiskacija buvo įvykdyta pries Konvencijos įsigaliojimo Turkijai - dėl to prieštara ‚ratione temporis’ EŽTT netaikyta šioje byloje”).

Amsterdamo universiteto tarptautinės teisės fakulteto Tarptautinės Juridinės Klinikos balandžio 2000 m. išvada [Amsterdam International Law Clinic ]:
“Europos Žmogaus Teisių Teismo kompetencija įsakyti restitutio in integrum (pilną restituciją)“
„Yra taip pat reikšmingai, kad dvejos kitos teisminės institucijos – Jungtinių Tautų Žmogaus Teisių Komitetas ir Amerikos Žmogaus Teisių Teismas, nusprendžia dėl ištaisymo priemonių pagal bendros tarptautinės teisės principus. Tos institucijos
keletą kartų nusprendė dėl “restitutio in integrum” ir dėl konkrečių užsakymų. Be to, jokie prieštaravimai remiantys nuostatomis vidaus teisės sistemoje neturi jokios reikšmės nustant teismo kompetencijos“.
“Visos problemos, kylančios nacionaliniu lygiu, turėtų būti vertinama kaip vien tik ‘de facto’ problemos, kurios negali nukrypti nuo tarptautinių teisinių įsipareigojimų – Ir Nuolatinis Arbitražo Teismas ir Nuolatinis Tarptautinio Teisingumo Teismas, taip pat Tarptautinis Teisingumo Teismas davė nuoseklią jurisprudenciją šiuo klausimu”.

Dabar reikia apžiūrinėti tariamus „visuomenės teisėtus interesus“, kurie neva „privertė“ Lietuvos vyriausybių, negrąžinti teisėtiems savininkams jų teisėtai įgytą nekilnojamą turtą „natūra“ – kas būtų buvę įmanoma - administracinių sprendimų būdu - lengvai ir be jokių problemų.
Kaip visiems yra žinoma, Lietuvos dviejų neteisėtų okupacijų laikotarpyje (1940/41 m. ir 1944/45 m. iki 1994 m.) okupacinio režimo organai arba nužūdė, ištremė į Sibiro mirties lagerius arba privertė pabėgti į užsienį, siekiant išvengti gresiančios likvidacijos, apie trečdalį Lietuvos gyventojų. Dauguma šitų likvidacijų, kankinimų iki mirties, trėmimų aukų turėjo nekilnojamą turtą miestuose arba ūkio paskirties žemę kaimuose. Kas atsitiko su nekilnojamu turtu tų aukų, kurie buvo neteisėto okupacinio organų ir kolaborantų likviduoti, kankinti iki mirties, ištremti į Sibiro mirties lagerius, arba priversti pabėgti į užsienį, siekiant išvengti gręsiančios likvidacijos? Šioje vietoje Lietuvos konstitucinio teismo teisėjų nutarimas įgyja lemiamos reikšmės – nutarimas teisėjų, kurie buvo sovietiniu būdu ugdyti, kurie vis dar mąsto sovietiniu būdu, kurie dėl to irgi nutaria sovietiniu būdu, sovietiniu mąstymu, sovietinėmis taisyklėmis. Minėtas nekilnojamais turtas – išskyrus ūkio paskirties žemę, kuri buvo smurtu sujungta į kolūkis ir sovietines kolūkis -, čia kalbama apie nekilnojamą turtą miestuose, po to, kai teisėti nekilnojamo turto savininkai buvo arba „likviduoti“ arba kankinti iki mirties arba ištremti į Sibiro mirties lagerius arba priversti pabėgti į užsienį siekiant išvengti gręsiančios likvidacijos, jų teisėtai įgytas nekilnojamas turtas buvo įvairių neteisėto okupacinio režimo organų „naujai paskirtas“ tokiu būdu: teisėtų savininkų nekilnojamas turtas buvo perduotas arba amžinam naudojimui (sklypai) arba nuosavybėn (statiniai) „nusipelnusiems“ komunistų partijos neteisėto okupacinio režimo Lietuvoje draugams (kurie visi buvo neteisėto okupacinio režimo kolaborantai), NKVD (vėliau KGB, dabar VSD) kadrams, rusiškams kolonistams, „Istrebiteliams“ (NKVD pagelbininkų gaujos) kurie žūdė ir terorizavo nekaltus ūkininkus. Neteisėtas okupacinis režimas taip pat „padėkojo“ tiems teroristams per teisėtų savininkų turto „paskyrimą“ jiems. Tamaros Birmontienės (dabartinio konstitucinio teismo teisėja ir, kaip „liaudies milicijos“ pulkininkė buvusio neteisėto okupacinio režimo kolaborantė) tėvas taip pat buvo tos nusikalstamos gaujas narys ir kaip neteisėto okupacinio režimo padėka, vėliau užemė aukštus sovietinius postus neteisėto okupacinio režimo organuose.
Šitas tariamas „naujas paskyrimas“ buvo iš dalies vadinamų „vykdomųjų komitetų“ (šiuo metu „miesto savivaldybės“) įvykdytas, iš dalies įgyvendinant vadinamų „liaudies teisėjų“ (ypatingoje teisenoje priimtas) nutartis, kurių nutartys (priteisiant trečiajam asmeniui teisėto savininko pastatus, pažeisdamos taip pat teisinį principą
"superficies solo cedit", kuris galiojo priešokupacinioje Lietuvoje, niekada panaikinta neteisėto okupacinio režimo organų niekinių aktų) kaip neteisėto okupacinio organų priimtos, taip pat yra niekinės ir negalioja nuo pat pradžių. Vienintelė išimtis – pagal tarptautinę teisę: “Liaudies teismų” sprendimai ryšium su “Gimimų, mirčių ir santuokų” bylomis (Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios Kolegijos sprendimas byloje „Loizidou prieš Turkiją“: Teismas vis dėl to pabrėžia, kad tarptautinė teisė pripažina kai kurių juridinių reguliavimų ir atlikimų teisėtumą, pavyzdžiui ryšium su metrikacijos reikalų registravimu, kurios rezultatas gali buti tiktai ignoruotas tos krašto gyventojų nenaudai“).

Šiuo būdu Lietuvos miestų nekilnojamas turtas, kuris priklauso nuosavybės teisėmis teisėtiems savininkams, buvo perduotas neteisėto okupacinio režimo kolaborantams.

Ši situacija nesikeitė iki okupacinės kariuomenės išvedimo iš Lietuvos 1994 metų rudenyje. 1990 m. vadinama „Lietuvos Aukščiausia Taryba“ įsisteigė ir paskelbė nepriklausomybės atstatymą, po to organizavo rinkimus į Steigiamąji Seimą. Šis organas, kuris – pagal tarptautinę teisę – neturėjo daugiau kompetencijų, dar priemė įvairius įstatymus. Lietuva nepriklausomybės atkūrimą skelbė okupacijos sąlygomis ir pagal okupacijos metu galiojusius įstatymus buvo išrinktas parlamentas. Reikia pabrėžti, kad šis organas daugiausiai susidėjo iš neteisėto okupacinio režimo kolaborantų, toli gražu ne iš pabėgelių, kurie grižo į Lietuvą, toli gražu ne iš režimo kritikų arba iš buvusių Sibiro mirties lagerių kalinių, kurie išliko gyvi. Dauguma tų kolaborantų jau valdė jiems neteisėtai perduotą teisetų savininkų nekilnojamą turtą, kuri jie vėliau „įgyjo“ praktiškai veltui (iš korupcinių Valstybės institucijų).
Ką reiškia „teisingai“ ryšium su teisėtų nekilnojamo turto savininkų „finansine kompensacija“ – pagal režimo ir Konstitucinio Teismo teisėjų teigimą
Teisetų nekilnojamo turto savininkų nuosavybė miestuose buvo nuolat perleista (neteisėtai „parduota“) kitiems (buvusiems neteisėto okupacinio režimo kolaborantams, spekuliantams, kitiems nusikalteliams) per atitinkamus buvusių apskrities viršininkų administracijų žemėtvarkos skyrių korumpuotus arba atvirai nusikalstamus valdininkus. Prieš tai teisėti sklypų ir namų savininkai buvo neteisėto okupacinio režimo kolaborantų arba neteisėto okupacinio režimo kolaborantų pagalba nužudyti („likviduoti“), kankinti iki mirties arba priversti pabėgti į užsienį siekiant išvengti jiems gręsiančios „likvidacijos“. Teisėtų savininkų nekilnojamas turtas buvo normaliai „parduotas“ kaip neva „valstybės nuosavybė“ arba už simbolinę kainą arba nemokamai (už investicinius čekius). Tuo būdu neteisėto okupacinio režimo kolaborantai ir spekuliantai dažnai tapo nekilnojamo turto miljonieriais, kurie sugebėjo, parduoti savo „nauja nuosavybę“ už rinkos kainą, per tuos „pardavimus“ jie tapo grynųjų pinigų miljonieriais. Tačiau teisėtam nekilnojamo turto savininkui buvo ir bus pasiūlyta simbolinė finansinė kompensacija (kuri turi buti sumokėta kada nors arba gal niekuomet, be palukanų, be kompensacijos už gal 28 metų priverstinį turto nenaudojimą, be teisinių išlaidų kompensavimo) kuri gali sudaryti apie 0,1% iki apie 0.35 % neteisėtai pagrobto ir negražinto nekilnojamo turto rinkos vertės.
Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji Kolegija nusprendė byloje Broniowski prieš Lenkiją, 2005, rūgsėjo 28 d. (Bylos Nr. 31443/96) tarp kitko, kad finansinė kompensacija, kuri sudaro 2% rinkos vertės (kompensacija už sovietinių organų atimtą turtą Rytu Lenkijoje, vėliau Vakarų Ukrainoje - pagal atitinkamą Lenkijos kompensacijos įstatymą ir apskaičiavimo metodiką) buvo „nežymi“ („insignificant“). Vėliau petentui Broniowski buvo Lenkijos valstybės sumokėta didesnė finansinė kompensacija, kuri sudaro 20% rinkos vertės, tačiau Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžioji Kolegija pabrėžė – daug pasakantis faktas – kad petentas gali kreiptis su nauja peticija į Europos Žmogaus Teisių Teismą, jeigu tos sumos kompensacija jam atrodytų vis dar per maža. Galima lengvai suprasti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo teisėjai tuo būdu norėjo Lenkijos valstybei parodyti, kad finansinė kompensacija, kuri atitiko tiktai 20% rinkos vertei, teisėjų akyse buvo vis dar per maža.
Režimo organai pasiūlys teisėtam nekilnojamo turto savininkui vietoj grąžinti jam savo nekilnojamą turtą „natūra“, kurio rinkos vertė yra, pavyzdžiui, milijonas eurų, „teisingą“ kompensaciją, kuri atitinka maždaug 1000 arba daugiausiai 7000 eurus. Žinoma, pasiūlyta suma nebus mokėta iš karto, bet gal po 20 metų arba niekuomet (jokių palūkanų nebus mokėti, už teisines išlaidas nieko nebus kompensuota, už gal 28 metų trukusį priverstinio turto nenaudojimą nieko nebus sumokėta). Tuo pačiu laiku neteisėto okupacinio režimo kolaborantas, gudrus spekuliantas ir komunistų partijos geras ir „nusipelnęs“ draugas, vadinamas „naujas savininkas“ per neteisėtą neva „valstybės nuosavybės pardavimo-pirkimo sutartį“ (už simbolinę kainą arba už dyką) įgyja milijoninės vertės teisėto savininko nekilnojamą turtą ir tapo miljonierius.
Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjams tai yra „teisingas“, be to, tokia „procedūra“ jiems reiškia, kad yra „paisoma asmens ir visuomenės teisėtų interesų pusiausvyros“. Tai yra viską pasakantis faktas. Jokio kito komentaro nereikia.

Dabar tapo aišku, ką Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjai turėjo omenyje kalbant apie „visuomenės teisėtus interesus“, būtent minėtos neteisėto okupacinio režimo kolaborantų arba jų mokinių klikos interesus, kurie visomis priemonėmis (apgaule, teisingumo iškrypimu, gudrumu, nusikaltimais) siekia, negrąžinti jiems paskirtą nusikalstamą atlyginimą už kolaboravimą.

Šitas stiprus nusikalstamas praturtėjimo troškimas, negrąžinti teisėtų nekilnojamo turto savininkų nuosavybę po to, kai teisėti savininkai buvo neteisėto okupacinio režimo kolaborantų arba kolaborantų pagalba nužudyti („likviduoti“), kankinti iki mirties, ištremti į Sibiro mirties lagerius arba priversti pabėgti į užsienį siekiant išvengti jiems gresiančios „likvidacijos“, buvo vienintelis vadinamo „Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo“ pagrindas, atitinkamai buvo irgi teisėtų nekilnojamo turto savininkų turto negražinimo pagrindas nuo 1991 metų, teisėtų savininkų turto, kuris buvo neteisėtai ir nusikalstamu būdu atimtas „de facto“, buvo atitinkamų teisėjų (buvusių „liaudies teisėjų“ – neteisėto okupacinio režimo kolaborantų) nutarimų, nutarčių ir sprendimų pagrindas. Minėto nusikalstamo troškimo neva „teisinis pagrindinimas“ buvo Lietuvos Konstitucinio Teismo teisėjų motyvas, kuris, galu gale, yra laikytinas ištikimybės įrodymas dabartiniui Lietuvos režimui, kurį – pagal buvusio Finansinių Nusikaltimų Tyrimo Departamento direktoriaus Vitalijaus Gailiaus patvirtinimą užvaldė banditiška saugumiečių gauja.
Pagaliau, Konstitucinio Teismo teisėjų nedoras, neteisėto okupacinio režimo kolaborantų mentalitete priimtas nutarimas yra laikytinas pažeidžiant privalomą tarptautinę teisę, būtent kaip farsas, kuris turi būti atitinkančių Europos Sajungos ir Europos Tarybos institucijų įvertintas atitinkamai – su visomis teisinėmis pasekmėmis.

PASTABA: LIETUVOS REŽIMAS BŪTŲ BUVĘ ĮPAREIGOTAS, REIKALAUTI IŠ TŲ ŽMONIŲ, KURIEMS TEISĖTŲ NEKILNOJAMO TURTO SAVININKŲ NUOSAVYBĖ BUVO VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ „PARDUOTA“ PRAKTIŠKAI VELTUI, MOKĖTI VALSTYBĖS INSTITUCIJAI RINKOS KAINĄ, KURI TADA BŪTŲ BUVUSI ĮPAREIGOTA, PERDUOTI TUOS PINIGUS TEISĖTAM NEKILNOJAMO TURTO SAVININKUI

Tačiau: Prieškūrinis (pries Kūrių – tėvo Prano <neteisėto okupacinio režimo teisingumo komisaro> ir sunaus Egidijaus – šeimo dinastijos įsitvirtinimo Lietuvoje) Lietuvos Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. Nr. 123/93 nutarime dar konstatavo: „Ex iniuria ius non oritur“ („…okupacinės valdžios savivalės aktų pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, nes neteisės pagrindu negali atsirasti teisė. Todėl ir tokiu būdu iš žmonių atimtas turtas laikytinas tik faktiškai valstybės valdomu turtu”)

Peržiūros: 640

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti