Antanas Stugys ŠLOVĖ BANKININKO PRINCIPINGUMUI

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 5.00 (3 Votes)

Antanas Stugys

ŠLOVĖ BANKININKO PRINCIPINGUMUI

Feljetonas

 

Preliudija. Nesu nei ūkininkas, nei verslininkas, bet laikas nuo laiko pasinaudoti banko paslaugomis poreikis yra. Finansinė sistema taip juridiškai sustyguota, kad kiekvienas pilietis, būtų pririštas prie vieno ar kelių bankų. Nori ne nori – privalai šerti: pinigus už pinigus, – iš vienos kišenės į kitą kišenę perdedančius haliavčikus. Anksčiau, žmonės eidavo pas žydelį. Dabar – į banką. Kur dėsies. Toks įstatymas. Kam jisai naudingas – nediskutuosiu. Vieni turim pinigų, kiti ne. Vieni turim garantiją senatvei – kiti ne. Toks gyvenimas. Dėdė bankininkas tam ir sėdi, kad patenkintu savo ir mano finansinį interesą. Jis moka mokesčius valstybei – ir aš moku. Skirtumas tas, kad jam visada pasilieka dar ir nugriebta grietinėlė. O man – tik apmokęstintos išrūgos. 

Daug metu naudojuosi Swedbank paslaugomis. Ne todėl, kad esu apšepęs pinigais, o kad turiu jame vieną, – visiems gyvenimo atvejams, sąskaitą. Mėgstu stabilumą ir  pastovumą. Jeigu jau įlipu į „beliašą“ , tylėdamas trepsiu jame iki naujos revoliucijos. Taip jau atsitinka, kad užeiti į banką, laikas nuo laiko – priverčia aplinkybės. Padėti, išgryninti, arba pervesti pinigus. Bankas tam ir sugalvotas, kad smaugti žmogų, leidžiant jam šiek tiek įkvėpti. Net jei einamojoje sąskaitoje tik vėjas švilpia – vis tiek esi pririštas ir priklausomas. Nes, dabartinei visuomenei, yra brukama, propaguojama – kortelių atsiskaitymo sistema. Kol kas, Lietuvoje, grynųjų pinigų alternatyva – dar gyva, bet jau visai baigia išsikvėpti. Valdžia, priimanti įstatymus, naudingus finansininkės piramidės viršūnei – ne juodnugarių pusėje.

Įstatyme numatytais atvejais, valstybė, neįgaliajam, už įsigytą prekę (pateikus sutartį ir sąskaitą faktūrą), dalį sumos apmoka pavedimu į nurodytą sąskaitą. Kitą dalį, viršijančią valstybės kompensuojamą sumą, turi apmokėti jis pats. Logiška. Noriu grynais pinigais, noriu – pavedimu. Pensiją gaunu – grynais. Į kojinę deduosi – grynus. Bet, kad būtu mažiau makalynės – taikausi prie civilizacijos paspęstų spąstų. Nešu (vežu sėdėdamas spec. transporto priemonėje) į banką tą piniginę skirtumo dalį, kurios reikia – padengti visai, įsigyto pirkinio sumai. Ir, vienu pervedimu, padedu tašką finansiniams įsipareigojimams: tarp  tarpininko, gamintojo ir pirkėjo. Bet, įstatymas yra įstatymas. Vienas yra teisiškas, kitas – žmoniškas. Einu patikrinti: „Kuriuo įstatymu, Radviliškyje, vadovaujasi Swedbanko administracija?

Be jokio išankstinio nusistatymo. Gražią mažojo savaitgalio dieną, geroje nuotaikoje, praveriu vienintelio savo pinigų saugotojo duris. Gyvenimas, sėdint invalido vežimėlyje – ne medus. Žmona – finansininkė. Aš – fizinis ubagas. Dviese drąsiau. Standartinė kodų kortelė, nuo 2019 m. rugsėjo pirmos, nebegalioja. Reikalingas – PIN generatorius. Kad savo, o juo labiau svetimus pinigus – valstybės man pervestus už prekę, pervesčiau galutiniam adresatui – reikalingas toks nedidelis, 8, 69 € kainuojantis daikčiukas. Tai žinoma ne Swedbanko eilinis pasipinigavimas, bet kad jau priverstinis, apčiuopiamas klientų melžiamasis nugręžimas – tai jau tikrai. Sumaniai nureketavai daugiametį, lojalų indėlininką – ir džiaukis „iš dangaus“ byrančia mana. Kas nemaloniausia. Pagal programą, pensininkai ir jaunimas, PIN generatorius gavo dykai. Fizinę negalią turintys invalidai (kurių Lietuvoje mažiausiai) – žemiausia kasta – paliekami už borto. Niekam dėl mūsų nei galvų, nei širdžių neskauda.  

Bėda, – ne dėl kitų žmonių mokėjimo gyventi pasidarant iš šūdo vašką. Ne dėl pavydo. Bėda, dėl dvasinio kontakto tarp administracijos ir kliento nebuvimo. Dėl žmogaus su žmogumi nesusišnekėjimo. Nelankstumo. Nenoro nepažeidžiant įstatymo, įlįsti į prieš save sėdinčio kliento, dedančio auksinius kiaušinius, kailį. Bankinis tipas klausosi, bet negirdi. Pats, asmeniškai, šalia sėdint žmonai, direktoriaus prašau, kai ji atneš mano asmenį patvirtinantį plastikinį daikčiuką, leisti jai,  pasiimti man reikalinga generatorių. – NEGALIMA. Jis sveikas... aš – vežimėlininkas. Asmens tapatybę patvirtinančios kortelės – su savimi neturėjau. Invalidumo pažymėjimas – netinka. Vairuotojo pažymėjimas – su nuotrauka ir asmens kodu – netinka. Toks įstatymas! Kai tokie įstatymų leidėjai, – nenustebsiu. Kad po kiek laiko, kartu su vairuotojo pažymėjimu reikės rodyti ir pasą. Neturi paso – neturi teisės vairuoti – lipk iš mašinos. Motyvas tas, kad, taip norima apsaugoti privačius asmens duomenis. Kuo čia dėti duomenys? Čia tik didelio banko ir mažo kliento tarpusavio santykiai. Krutas diedas. Puikiai mato, kad turiu ohujenną negalią. Kompiuteryje mato – notaro pasirašytą įgaliojimą žmonai – tvarkyti visus, finansinius ir juridinius mano reikalus. Ponas direktoriau, – tai irgi įstatymas privalomas ir galiojantis Lietuvos valstybės teritorijoje! Bet ne Swedbanke? Peršasi mintis, kad kažkas nenori, kad aš ateityje, bendradarbiaučiau su Swedbanku.  Kad pelno iš manęs – zuikio ašaros, o nervų – va kiek. ŠLOVĖ BANKININKO PRINCIPINGUMUI! Nėra paso – nebus generatoriaus. Fizinė negalia – DZIN. Argumentas – „tobulas“ įstatymas. Tik vienas, mažas, šiek tiek nestandartinis atvejis, kada reikia: neišsisukinėjant, nesidangstant įstatymais, be mamos patarimo, pačiam administratoriui AS-ME-NIŠ-KAI, priimti paprastą, ne globalų, bankininkystės kodekse neužregistruotą sprendimą, – pirmos kartos ponas nuo plūgo – lenda į krūmus. Nuo atsakomybės. Kur jo rizika? Kad žmona, po pusvalandžio atneš mano  pasą, bet man nedalyvaujant (dėl fizinės negalios), nupirks tą velnio generatorių? Tas didelis vaikas, žaisti su pinigais išmoko, o bendrauti su žmonėmis – ne. Tai dabartinis elitas? Buržuazinė inteligentija? Ar... moliai iš molių? Be išmaniųjų telefonų pagalbos neišmanantys nieko. Reziumė. Grįžtame į tarybinius laikus; „Без бумажки – ты букашка, а с бумажкой – человек!“  

Kur dėsies. Už norą savarankiškai atlikti bankines operacijas – RADVILIŠKYJE klientas moka savo nervais. Draugystės neprašiau. Nusižengti taisyklėms – neprovokavau. Pageidavau legalios, normalios paslaugos, vadinamos: ŽMOGIŠKUMU, SUPRATIMU, PASITIKĖJIMU. Ką patyriau: NEĮGALAUS KLIENTO NEVERTINIMĄ, NESUPRATIMĄ, SINTETINĮ FORMALIZMĄ, TEISINĘ NEPAGARBĄ. Ar turiu pretenzijų – žinoma ne. Ką supratau? – įstatymai perkami, keičiami ir tobulinami – ne eilinių piliečių (bydlos) naudai. Turiu vairuotojo teises, bet neturiu teisės jomis naudotis, – tada kai man to labiausiai reikia. Kažkam tai – labai patogu. Kažkam – labai ne. Netolimoje praeityje – buvo kitaip. Yra apie ką pamąstyti.

 

Pagarbiai... A.S. 

2019   

Peržiūros: 420

Komentarai   

+1 # kas mūsų laukia? 2019-09-16 17:21
gražių paveiksliukų galerija:

liaudiesmenas.livejournal.com
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti