Dr. advokatas Antanas Bartusevičius PAMĄSTYMAI PRIE AMERIKOS LIETUVIŲ TEISININKŲ ARCHYVO

1 1 1 1 1 1 1 1 1 1 Rating 4.80 (5 Votes)

Dr. advokatas Antanas Bartusevičius

 

PAMĄSTYMAI

 

PRIE AMERIKOS LIETUVIŲ TEISININKŲ ARCHYVO

 

Priverstinės emigracijos pasėkoje, keli šimtai lietuvių teisininkų atsidūrė svetimuose kraštuose. Praradę galimybę dirbti teisininkais (nes tik nedaugelis baigė teisės mokslus išeivijoje), daugumai jų teko dirbti visiškai neįprastus darbus. Nepaisydami to, jie sugebėjo visomis išgalėmis paremti Lietuvos kovas dėl savosios valstybės išlaisvinimo iš svetimųjų okupacijos.  Lėšų telkimas, naudinga propaganda, klebenimas į aukštų pareigūnų duris, savalaikė reakcija į įvairius politinius valstybių galvų veiksmus, reiškimasis spaudos darbe – tai jie laikė natūralia visų kolegų pareiga. Taip pat jie domėjosi Lietuvos teisininkų pasibaisėtinu likimu sovietinėje okupacijoje. Tik nedidelė jų dalis tapo kolaborantais. Kiti – išžudyti ar ištremti į baisiuosius sovietinius šiaurės lagerius. Dauguma jų čia gyvenimą baigė kankinių mirtimi, be teisės į profesiją. Pagarbiai lenkdami galvas prieš visus nukankintuosius, sava mirtimi pirma laiko mirusius ir žiauriai persekiojamus Lietuvos teisininkus, išeiviai stengėsi visaip prisiminti ir įamžinti jų liūdnąjį likimą.

 

Nepriklausomoje Lietuvoje 1940 m. sausio 1 d. Lietuvoje – teismo įstaigose,  advokatūroje ir kt. Buvo 779 teisininkai. Iš jų 20 dirbo universitete, 16 – Valstybės Taryboje, 5 – Teisingumo ministerijos centre, 21 – Vyriausiame Tribunole, 18 – Apeliaciniuose Rūmuose, 115 – Apygardos Teismuose, 92 – Apylinkės teismuose, 39 – Prokuratūroje, 18 – Kariuomenės teisme, 56 – tardytojai, 64 – notarai, 223  advokatai ir 92 – privatiniai gynėjai.

 

Lietuvą 1940 m. birželio 15 d. okupavus bolševikams, per visai trumpą laiką be jokios priežasties buvo tuojaus pat atleisti iš savo darbų 549 teisininkai. Juos paleidus iš darbo, tuoj sekė ir persekiojimo teroro akcija: bolševikų buvo 9 nužudyti, 2 dėl komunistinės valdžios persekiojimo patys nusižudė, 78 buvo bolševikų suimti ir išgabenti į koncentracijos stovyklas Sibiran, 29 pasislėpė nuo bolševikų teroro, 36 pabėgo į užsienį, 34 kalinti Lietuvoje ir karui kilus iš kalėjimo buvo išlaisvinti.

 

Vokiečiams kraštą okupavus, 103 nacių buvo sušaudyti, daugiausiai žydų tautybės, 13 mirė kalėjimuose ir getuose, 5 žuvo nuo bombų, 11 slapstėsi nuo vokiečių persekiojimo ir 25 buvo išlaisvinti iš kacetų karui pasibaigus.

 

Todėl nenuostabu, kad artėjant antrajai bolševikų okupacijai, kas galėjo bėgo nuo jos ir tokiu būdu į vakarus pasitraukė 437 teisininkai. Iš jų nuo 1944 metų pasitraukimo į vakarus 38  neužilgo mirė.

 

Lietuvos teisininkai atsidūrę Vokietijoje, karo audroms aptilus, nutarė susiorganizuoti ir tuo tikslu Hanau lietuvių stovykloje 1945 m. gruodžio 8-9 d. buvo sušauktas lietuvių teisininkų suvažiavimas, kur buvo įsteigta „Lietuvos teisininkų tremtinių draugija“ ir priimti jos įstatai. Kadangi tada beveik visi teisininkai buvo atsidūrę Vokietijoje, tai ir Draugijos įstatai bei veikla buvo pritaikyti Vokietijai. Atskirose stovyklose, kur buvo tik teisininkų, įsteigti skyriai, padaliniai, o Draugijos Centro valdyba (toliau dažnai tekste – C. Valdyba) pirmiau buvo Hanau, vėliau Augsburge. Du Visuotiniai teisininkų suvažiavimai įvyko Vokietijoje: 1946 m. gruodžio 2-3 d. Hanau mieste ir Augsburge 1948 m. balandžio 3-4 d. Teisininkų Draugija Čikagoje įsikūrė 1949 m. spalio 9 d. Pirmame (įskaitant Vokietijoje įvykusius – trečiame) visuotiniame organizacijos susirinkime JAV dalyvavo 32 teisininkai, išrinkta laikinoji valdyba. Nustatytas nario mokestis – 1 doleris mėnesiui. Iš Vokietijos į JAV atvyko (emigravo) Draugijos Centro Valdybos pirmininkas dr. Br. Kalvaitis - veiklus ir visuomeniškas žmogus. Draugijos pagrindiniai tikslai buvo susiorganizavus rūpintis materialine savitarpine pagalba, moraliniu ir intelektualiniu atžvilgiu išlaikyti profesinį savo pajėgumą, nes visų buvo viltis, kad okupantas neilgai terios Lietuvą, tautiniu atžvilgiu ugdyti lietuvių dvasinį potencialą ir ruošti teisininkus atstatomai Lietuvai.

 

Reikia pastebėti, kad ši profesinė Draugija buvo vadinama įvairiai: Lietuvos teisininkų tremtinių draugija, Lietuvos teisininkų tremtinių užsienyje draugija, Lietuvių teisininkų tremtinių draugija, Lietuvių teisininkų draugija. Šiame straipsnyje mes dažniau vartosime pastarąjį pavadinimą ir jo santrumpą LTD arba vadinsime tiesiog Draugija. Beje, aštrių diskusijų palydoje, keletą kartų buvo keičiami ir tobulinami Draugijos įstatai. Paskutiniai esantys šiame Archyve LTD įstatai išleisti atskiru Lietuvių teisininkų draugijos Centro Valdybos leidiniu, Niujorke, 1965 metais.

 

Taip pat, Draugija rinko medžiagą apie Lietuvos teisininkų likimą ir jų judėjimą. Be to, Draugijos pastangomis buvo surinkta medžiaga Klaipėdos klausimu; išleista brošiūra neskelbiant autoriaus pavardės: X.Y. „Lietuvos sovietizacija“, 1949, Augsburgas. Lietuvoje išleista tik 1989 m. pirmą kartą paskelbus autoriaus pavardę – prof. Mykolas Romeris; išleistas leidinėlis “Lietuvos teisininkai kovoje su Lietuvos okupacijomis 1940-1944 m.”, čia buvo surinkti visi sutarčių tekstai su svetimomis valstybėmis ir parodyta, kaip Sovietų Sąjunga sulaužė visus savo pasižadėjimus.

 

Prasidėjus masinei lietuvių emigracijai į kitus kraštus iš Vokietijos ir Lietuvai likus ilgam okupuotai, pasikeitė ir Lietuvos teisininkų draugijos padėtis ir uždaviniai. Pradėti leisti žurnalai “Lietuvis teisininkas” ir “Teisininkų žinios”. Pirmojo išleista penki numeriai, antrasis leidinys  buvo leidžiamas iki 1967 metų.

 

Kadangi į JAV emigravo daugiausiai teisininkų, tad kilo reikalas perorganizuoti ir Draugiją. Tuo tikslu 1951 m. kovo 17 d. Lietuvos teisininkų draugijos užsienyje valdyba ( dr. Br. Kalvaitis, M. Vambutas, Jonas A. Stiklorius, J. Gaška) išleido atsišaukimą šūkiu „Lietuva dar nelaisva!“ („Lithuania is not free yet!“) ir kreipėsi į Draugijos Garbės teismą, kuris beveik visos sudėties buvo Čikagoje, prašydama sušaukti suvažiavimą. Tačiau korespondentiniu būdu buvo išrinkta nauja C. Valdyba su centru Čikagoje. Visuose kituose kraštuose buvo įsteigti skyriai ir  kur tik buvo teisininkų būreliai, ten buvo ir skyriai – Australijoje, Vokietijoje, Argentinoje, Kanadoje, etc.

 

Pavergtos Lietuvos reikalu teisininkų Draugija yra parašiusi daugelį memorandumų: JAV prezidentui, Jungtinėms Tautoms ir kur tik buvo reikalo.(Lietuvių teisininkų draugijos reikalai. II.,Chicago, 1960 m. balandžio 10 d.)

 

Minėdami Draugijos veiklos dešimtmetį, teisininkai pažymėjo, kad: „Lietuvos išlaisvinimas ir išlaisvintos Lietuvos atstatymas – tai gyvybinės reikšmės problemos, kurių sprendimui turi būti sutelktos visos jėgos, darbai ir mintys. Mūsų talkinininkavimas teįmanomas informacinėje srityje – informuoti ir įtaigoti viešąją opiniją. Uždavinys – daryti visa, kas garsintų Lietuvos vardą ir bylą, demaskuotų ir diskredituotų Lietuvos okupantą, didintų Lietuvos draugų ir rėmėjų skaičių“. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendrų susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., 2 t., p. 93-100). Visus raštus tuo metu buvo prašoma adresuoti į Lietuvių Teisininkų Draugijos Centro Valdybą c/o J. Kutra-Norkus Realty, 2405 West 51st Street, Chicago 32, Illinois.

Šiam uždaviniui vykdyti laiškais ir per spaudą LTD Centro Valdyba vedė akcijas ir gavo svarbių atsakymų:

 

  1. 10/09/1955. Laišku C. Valdyba kreipėsi į JAV Valstybės Departamentą, prašydama paaiškinimo ar paminėti valstybės Prezidento ir Viceprezidento kalbose išsireiškimai “captive” ir “satellite” countries” reiškia tą patį ir ar apima jie Lietuvą ir kitas Pabaltijo valstybes?

Tų pačių metų rugsėjo 26 d. gautas Valstybės Departamento atsakymas, kuriuo užtikrinta, kad Viceprezidentas naudojo išsireiškimą „satellite“ tai pačiai prasmei išreikšti, kuriai Prezidentas naudojo ”captive“ ir kad tuo išsireiškimu Lietuva ir kitos Pabaltijo valstybės apimtos;

  1. 22/09/1955. Laišku į Čikagos dienraščio „Sun-Times“ redakciją  Valdyba paaiškino, ką iš tikrųjų reiškia N. Chruščiovo pareiškimas Kremliuje: „Our word, spoken or written, is law“ cituotas tame dienraštyje rugsėjo 19 d. Valdybos laiškas ištisai buvo paskelbtas minėtame dienraštyje spalio 3 d.
  2. 17/11/1955. Laišku Čikagos dienraščio “Daily Tribune” redakcijai buvo pareikštas motyvuotas apgailestavimas dėl to dienraščio interpretacijos Valstybės Departamento Sekretoriaus J.F. Dulles ir Jugoslavijos Prezidento  J. B. Tito pareiškimų apie išlaisvintinas iš sovietinės vergijos valstybes, kurias išvardinant dienraštis nesuminėjo Pabaltijo valstybių;
  3. 16/12/1955. Pasiųstas padėkos laiškas Irako delegacijos Jungtinėse Tautose vadovui dr. Mohamed Fadhil Al-Jamali už pasigėrėtiną gynimą Sovietų Sąjungos pavergtųjų tautų;
  4. 16/12/1955. Pasiųstas paaiškinimas Indijos delegacijos Jungtinėse Tautose vadovui Krishna Menonui dėl jo pareiškimų televizijos “Meet the Press” valandėlėje;
  5. 28/12/1956. Pasiųstas padėkos laiškas senatoriui William F. Knowland už jo pastangas ginant pavergtąsias tautas ir pareiškimus padarytus Los Angeles lietuviams. 3/01/1957 m. gautas iš jo padėkos atsakymas su  nuorašu jo paskutinės užsienio politicos klausimais kalbos pasakytos St. Louis;
  6. 28/12/1956. Pasiųstas padėkos laiškas Kubos Jungtinėse Tautose atstovui dr. Emilio Nunez Portuondo dėl jo atkaklios kovos prieš sovietų genocidą ir imperialistines agresijas;
  7. 10/01/1957. Pasiųstas padėkos laiškas JAV Prezidentui už jo pavergtoms tautoms vertingus pareiškimus padarytus Senato ir Kongreso jungtinėje sesijoje;
  8. 24/04/1957. Pasiųstas padėkos laiškas Valstybės Sekretoriui John F. Dulles dėl jo svarbių ir teikiančių pavergtosioms tautoms išsilaisvinimo vilčių pareiškimų kalboje pasakytoje redaktorių ir leidėjų metiniame suvažiavime Niujorke.

Šie išvardinti darbai, siekiant palenkti įtakingų asmenų opiniją lietuviškajam reikalui, atlikti išimtinai Draugijos vicepirmininko dr. P. Daužvardžio pastangomis. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p. 99).

 

Savo spaudoje – „Teisininkų žinios“ buvo svarstomi Draugijos reikalai, nagrinėjamos savo organizacijos problemos. Šis leidinys jo leidimo laikotarpiu pasidarė tuo centru apie kurį grupavosi po visą pasaulį išblaškyti jos nariai. Nors leidėju buvo C. Valdyba, bet faktiškai visą darbą ilgą laiką atliko redaktorius L.Šmulkštys ir redkolegija: R. Skipitis, B.Masiulis,  dr. P.Jokubka ir V. Paulionis.

 

Draugijos tikslas nebūtų pilnas, jei ji nesirūpintų vargstančiais bei nelaimės ištiktais kolegomis, jei jai nerūpėtų narių socialinės problemos. Šalpai Vokietijoje vargstantiems buvo skirta daug dėmesio nuo Draugijos įsisteigimo dienos. 1957 metais prisidėjo pareiga pagelbėti kolegoms – Sibiro tremtiniams. Šalpos bare veikla gali būti efektyvi tik tada, jei ji remiama Draugijos narių. Čikagos teisininkai savo laiku gyviausiai rėmė šalpos darbą, įnešdami apie 80 % Draugijos tam reikalui gautų pajamų. 1950-1956 metų laikotarpyje Draugijos nariai šiam tikslui buvo sudėję 3. 282,50 JAV dolerių, kurie buvo pasiųsti 19 teisininkų į Vakarų Vokietiją. Kolegoms - Sibiro tremtiniams organizuotas atskiras fondas, gautos pirmosios aukos – 210 dolerių, dviem kolegoms išsiųsti du siuntiniai. Čia reikėtų prisiminti, kad 1957 metais Draugija jungė apie 300 JAV ir Kanadoje gyvenusių narių. Kiekvienas narys buvo įpareigotas mokėti 3 dolerių metinį nario mokestį. Tiek pat – 3 doleriai daugumos buvo mokama ir šalpai. Turint galvoje šias normas, C. Valdybos metinės pajamos iš narių mokesčių siekė: 360 dolerių (40% nuo 3x300) ir apie 900 dolerių šalpos reikalams. Tokiomis pajamomis Valdyba turėjo pasitenkinti ir išsiversti. Beje, iš Kanados narių priklausančio įnašo per eilę metų nesulaukta. Kiekvienas veikimas reikalauja lėšų. Draugijos narių skaičius mažėjo. Prievoles Draugijos atžvilgiu vykdė tik apie 150 asmenų. Pavienės aukos neviršijo 100 – 250 dolerių. Paprastai aukodavo 1, 2 ar 5 dolerius. Taigi, natūraliai Draugijos finansinė situacija kiekvienais metais blogėjo, vis daugiau teko išleisti pomirtinei kasai, kuri teikė paramą Kasos nario šeimai jam mirus arba netikėtai žuvus.

 

Beje, Draugija teikė konsultacinę pagalbą, antai, Vokietijos įstaigoms svarstant pensijų repatrijavusiems lietuviams teisininkams klausimą ir kilus reikalui nustatyti notarų paruošimą Lietuvoje iki 1940 m., C. Valdyba surinko minėtu klausimu medžiagą ir per PLB Vokietijos krašto valdybą persiuntė Zentralstelle fuer auslaendishes Bildungswesen direktoriui dr. W. Wienert, kuris rado ją visai pakankamą. Tuo buvo kai kam pagelbėta gauti iš vokiečių įstaigų pensiją.

 

 Vienoje savo kadencijos pabaigos ataskaitoje Draugijos narių žiniai, C. Valdybos pirmininkas Br. Ivanauskas  1957 m. rugsėjo 3 d. pažymėjo: “Nors nežinome, kada Lietuva bus išlaisvinta, bet šiam momentui privalome ruoštis”. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p.96). Tuo tikslu buvo norima suaktyvinti narių veiklą ne tik Čikagoje, bet  Niujorke ir Toronte, veikti kituose kontinentuose – Europoje ir Australijoje, kalbėta apie Pasaulio lietuvių teisininkų Sąjungą. Pirmasis šią mintį 1951 metais JAV, Čikagoje iškėlė LTD Centro Valdybos pirmininkas Rapolas Skipitis: „Tos organizacijos vardas turėtų būti: Pasaulio Lietuvių Teisininkų Sąjunga“. (...) „Praktika rodo, kad organizuotis profesijomis bene lengviausia ir prasmingiausia. Ar ne lengviausia susiprasti ir suartėti vienos profesijos žmonėms? Juk ne dykai lietuvių sakoma: toks tokį pažino ir pas save pavadino. Susirišę įvairių kraštų lietuviai teisininkai turėtų daugiau progų ir galimybių susipažinti su įvairių kraštų teisine santvarka bei tos santvarkos praktika. Jau per tuos kelis metus patyrėme, kaip mums malonu bendrauti su šios šalies lietuviais teisininkais, nors jaunieji čia gimę ir Lietuvoje nei būti nebuvę. Kad ir netiek daug kaip JAV, bet po vieną kitą lietuvį teisininką (...) rasime ir kitose valstybėse. Visi jie drauge su visais mumis (...) turime susiburti į vieną viso pasaulio lietuvių teisininkų organizaciją. Tuo tarpu ši organizacija jungtų tik laisvojo pasaulio lietuvius teisininkus, o Lietuvai atgavus laisvę, galėtų priklausyti ir Lietuvos teisininkai, dirbantieji ir gyvenantieji pačioj Lietuvoj. Kalbamoji organizacija turėtų būti ne laikino, bet pastovaus pobūdžio. Tokios organizacijos suvažiavimai būtų graži kontakto ir kolegiškumo demonstracija Lietuvos teisininkų su užsieniečiais kolegomis. Suvažiavimai galėtų būti ne tik Lietuvoj, bet ir Amerikoj ar kitur. Tai jau praktikos reikalas. Taigi, turime įkurti tokią organizaciją, kuri apimtų visus lietuvius teisininkus, vistiek kuriame žemės kampe jie bebūtų. Ši organizacija turėtų būti grynai profesinė. Bet kokios politikos įtraukimas į organizacijos tikslus ir uždavinius kliudytų jai būti tarpvalstybine ir galėtų suskaldyti pačius teisininkus, kaip suskaldo politinės partijos. Tos organizacijos tikslas būtų: jungti viso pasaulio lietuvius teisininkus, ugdyti savitarpį kolegiškumą, kelti ir ugdyti teisinę kultūrą, tenkinti teisininkų profesinius reikalus, teikti jiems paramos ir rūpintis kitais, teisininkus liečiančiais reikalais“. ( R. Skipitis. Pasaulio Lietuvių Teisininkų Sąjunga. - „Lietuvis Teisininkas“. Detroit, 1951 m. spalio mėn. Nr. 4, p. 31-32). Šios viltys liko neįgyvendintos. Beje, po 41-nerių metų Vilniuje, Pirmajame pasaulio lietuvių teisininkų kongrese, kongreso organizacinio komiteto pirmininkas – šių eilučių autorius, pakartojo R. Skipičio idėją ir iškėlė mintį įsteigti Pasaulio lietuvių teisininkų asociaciją (sąjungą). Tuomet, 1992 metų gegužės 25 d., keletas kolegų (ypač K. Stungys, St. Šedbaras, Z. Namavičius, etc.) nusprendė, kad šis klausimas per mažai apsvarstytas, su jais nesuderintas.“ (...) „Net Kongreso metu asmenybių ir grupuočių susikirtimas neleido Pirmajam pasaulio lietuvių teisininkų kongresui peraugti į Pasaulio lietuvių teisininkų asociaciją“. (Lietuvos valstybingumo teisinės problemos. Pirmojo pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso straipsnių ir tezių rinkinys. Vilnius., 1993, p. iii-iv). Įdomus sutapimas, kad visi minėtieji ir neišvardinti oponentai  - buvę komunistų partijos nariai. Tokioje Sąjungoje ar Asociacijoje jie įžvelgė netgi mafijinę struktūrą. Ko baiminamasi iš tikrųjų? Betarpiško pasikeitimo informacija? Interneto amžiuje? Kilnios išeivijos pareigos nuolat aktyviai informuoti  Pasaulio bendruomenę apie Baltijos tautų reikalus, padėti ugdyti politinę kultūrą Lietuvoje, būti patarėjais ir tarpininkais politiniais, teisiniais ir ekonominiais klausimais. Todėl visiškai nenuostabu, kad esant tokiam primityviam požiūriui, šiuo metu formaliai egzistuojanti Lietuvos teisininkų draugija, po savo gretų “išvalymo” praėjusio šimtmečio paskutiniajame dešimtmetyje, tapo nuolankia valdančiųjų politinių klanų tarnaite ir akla valios vykdytoja, nedrįstanti pareikšti savo nuomonės aštriais valstybės teisėsaugos ir teisėtvarkos, teisinės sistemos sutvarkymo (pertvarkymo) klausimais. Draugija nemato ar apsimeta nematanti atitinkamų politizuotų ir dažnai vykdančių politinius užsakymus spectarnybų bei jų neteisėtos operatyvinės veiklos vykdymo (VSD ir STT bei gausaus būrio kitų operatyvinių tarnybų kriminalinės žvalgybos metodai primena sovietinio KGB ir buvusios Rytų Vokietijos specialiosios tarnybos (STASI) blogiausias tradicijas, siekiančias žmonių (tame tarpe - Lietuvos advokatūros) totalaus sekimo, ir ne tik - tokie „įrodymai“ arba kaip dabar mėgsta dažnai išsireikšti JAV Prezidentas Donald'as Trump'as „fake news“, priimti teismų, lėmė ir turbūt dar lems likimą dažnais atvejais nekaltų žmonių, nepagrįstai tąsomų, ekonomiškai ir moraliai naikinamų); prokuratūros dominavimo valstybėje, teismų ir advokatūros moralinio nuosmūkio, jų pavertimo marionetėmis ir pajacais žmonių akyse, žmogaus teisių ir laisvių pažeidimų, vengia kalbėti arba kritikuoja prisiekusiųjų teismo instituto, įvairių pareigūnų ar renkamų “tautos tarnų” tiesioginių rinkimų principą, politinių partijų diktato ir jų veiklos absurdo kasdienių pasireiškimų. Malonu matyti, kad lietuviškosios gyvensenos ir nacionalinio valdymo ypatumus, esant pilka ES provincija, vis labiau įvairiaspalvių valdžių politinių partijėlių ridenama į valstybės bankrotą bei totalią emigraciją, pastebi pavieniai teisininkai. Antai, Gintaras Seikalis: “Žvelgiant į valdančiuosius, kurie save laiko visuomenės elitu, savo blizgučiais, meilužėmis ir medžioklėmis Afrikoje besipuikuojantiems “Gyvenimo būde” atrodo, kad didžiai daliai jų žodžių sąskambis teisinė valstybė yra toks pat įstabus ir nesuprantamas, kaip Mambu-Jambu genčiai skardinė nuo konservų”. (G. Seikalis, Vilniaus m. 2 apylinkės teismo teisėjas. 2008 m spalio 20 d. Nutartis civ. byloje Nr. 2-813-294/2008.).

Nepaisant įsivyravusio Lietuvoje absurdo ir išpūsto biurokratijos aparato (horribile dictum!) diktato, milžiniškos emigracijos (jau keletą metų mums kartojami skaičiai, kad iš Lietuvos emigravo virš 500 tūkstančių žmonių. Kiek iš tikrųjų? Virš 1 000 000 mln?); bedarbystės (virš 200 tūkstančių žmonių?) didžiulės socialinės atskirties ir neteisingumo (teismų ir prokuratūros veikla  žmonėms kelia ne tik alergiją, bet ir pasišlykštėjimą), tikiuosi, kad Pasaulio lietuvių teisininkų Asociacija (arba Sąjunga) bus sukurta ateityje. Kada nors… O dabar vėl grįžkime į Archyvą.

 

Draugijos pirmininko Br. Ivanausko nuomone: „Silpnų Draugijoje vietų turime. Silpniausios yra trys: 1) Draugija dar nėra tapusi visuotine lietuvių teisininkų organizacija; 2) Draugija turi permaža jai nuoširdžiai dirbančių žmonių; 3) Draugijos, ypač Centrinių organų, piniginiai ištekliai yra daugiau negu skurdūs“. (LTD 5-tos Centro Valdybos bendr. Susirašinėjimų byla. 1955-1957 m., p.37). “Nedalyvavimui savojoje Draugijoje rimtų priežasčių nebuvo ir nėra. Šalinimasis nuo organizuotos veiklos paaiškintinas paprastu nerangumu, lietuvišku individualizmu, apsikrovimu visokiais darbais, nespėjimu pačio reikalo tinkamai įvertinti. Būnant svetur, dalyvavimas savojoje organizacijoje teikia daugiau garantijų išlikti nepalaužtam, nenumestam į vienatvę. Bendromis jėgomis tikslas lengviau pasiektinas”. (…). (Ten pat, p. 36).

 

Dar po dešimties metų, 1965 metais minint LTD 20 – ties metų savo veiklos sukaktį svetur LTD Centro Valdybos narys Jonas Talalas savo straipsnyje „Teisininkai veiksniuose“ žvilgterėjo į praeities laikotarpį, teisininkų veiklą Šiaurės Amerikos kontinente. Jis palietė teisininkų įnašą ir darbą pagrindinėse Lietuvos laisvinimo  organizacijose – Vyriausiajame Lietuvos Išlaisvinimo Komitete (VLIK), Lietuvių Bendruomenės organuose (LB), Amerikos Lietuvių Taryboje (ALT) ir Lietuvos Laisvės Komitete (LLK).

„VLIK-as įsikūrė vokiečių okupacijos metais – 1943 m. lapkričio 25 d., Kaune. Iš aštuonių iniciatorių pirmajame VLIK-o posėdyje agr. B. Gaidžiūno bute, Parodos g. 9 dalyvavo trys teisininkai – prof. adv. Antanas Tumėnas, prokuroras Vytautas Vaitiekūnas, ir teisininkas Bronius Kazlauskas. Antrajame VLIK-o posėdyje įsijungė Bronius Bieliukas. Beruošiant 1944 m. vasario 16 d. deklaraciją į Lietuvių Tautą dalyvavo adv. Bronius Dirmeikis. VLIK-o veiklą parėmė ir dirbo įvairiose komisijose nemažas būrelis teisininkų. Kiti kolegos buvo aktyvūs tuometinėje pogrindžio spaudoje, ypač „Nepriklausomoje Lietuvoje“, „Į Laisvę“, etc.

Pasaulio Lietuvių Bendruomenės organizaciniame komitete ypatingai pasidarbavo Karolis Žalkauskas ir Mečislovas Mackevičius. Suorganizavus LB, visa eilė teisininkų kandidatavo į LB Tarybą ir kai kurie buvo išrinkti ir net perrenkami. Pirmojon LB Tarybon kandidatavo 13 teisininkų: V. Bulota, J. Čiuberkis, Br. Ivanauskas, J. Jasaitis, J. Kiaunė, J. Kutra, J. Liūdžius, B. Pamataitis, R. Skipitis, J. Šlepetys, L. Šmulkštys, J. Talalas, P. Vileišis.(...).

LB Tarybos pirmininku buvo J. Šlepetys; šešeris metus LB centrinės apyl. Pirmininku buvo adv. R. Skipitis, sekretoriumi J. Talalas.(...).

Amerikos Lietuvių Taryba – Altas įsikūrė 1941 m. ir kovojo dėl Lietuvos laisvės. Altą įsteigė JAV anksčiau gyvenę lietuviai patriotai. Alto vadovybėje ypač daug dirbo teisininkai dr. Pijus Grigaitis, adv. Antanas Olis, adv. J. Grigalius, etc.(...).

Alto sušauktame Visuotiniam Amerikos Lietuvių Kongrese 1953 m. lapkričio 27-28 d. dalyvavo 34 teisininkai.(...).

1962 m. vasario 16 d. lietuvių delegaciją pas JAV Prezidentą J.F. Kennedy sudarė 21 asmuo, jų tarpe buvo 8 teisininkai: Dr. P. Grigaitis, V. Abraitis, S. Bredes, jr., P. Dargis, J. Jasaitis, A. Kėželis, Z. Dailidka ir J. Grigalius. (…).

Lietuvos Laisvės Komitete Niujorke ilgus metus dirbo teisininkai V. Sidzikauskas, dr. M. Brakas, dr. B. Nemickas, V. Vaitiekūnas, dr. A. Trimakas.

Taip suglaustai atrodo lietuvių teisininkų veikla veiksniuose. Iš Lietuvos pasitraukusių apie  400 teisininkų, virš 80 per tą laikotarpį mirė (iki 1965 m. gruodžio mėn.), gi kiti, kaip matėme, pagal išgales dirbo Lietuvos naudai, nors jų eilės nuolat retėjo“. ( Jonas Talalas. Teisininkai veiksniuose. – Teisininkų Žinios, 1965 m. liepos-gruodžio mėn., Nr. 27-28, p. 6-7.).

 

Šioje vietoje, turiu apgailestauti, kad mano informacija apie formalų LTD egzistavimą JAV baigiasi 1990-1991 metais. Tuo metu Draugijos pirmininku buvo prof. Mečislovas Mackevičius, vicepirmininku – teisininkas Vytautas Račkauskas. Man teko garbė ir malonumas su jais bendrauti Čikagoje. Išliko atmintyje kaip taurūs idealistai ir Draugijos paskutiniai mohikanai.  Nenumaldomai bėgantis laikas nusinešė į nežinią vis daugiau gyvybių. Tai – pagrindinis Draugijos veiklos stabdys. Norėčiau turėti viltį, kad kartų kaita, vertybinių orientacijų pokyčiai ir kitkas nepalaidos šios reikšmingos Lietuvai Draugijos.

 

Trumpai buvome pasinėrę į JAV emigravusių lietuvių teisininkų (jie nevengdavo savęs pavadinti „DP“, dipukais) veiklos peripetijas pedantiškai  tvarkyto LTD archyvo dėka. Gal ne paskutinį kartą? Jame slypi dar daug reikšmingų istorijos akimirkų, kurias reikėtų atskleisti ir supažindinti tuos, kurie domisi. Tai nėra lengva ir paprasta, nes Lietuva jau beveik trisdešimt metų mokoma tylėti. Mes nuolat matome ir girdime tuos pačius pranašus, teigiančius, kad išmokyta tylėti ir kentėti Lietuva bus laiminga. Nors totali krizė vyrauja įvairiose srityse, tame tarpe politinėje, social-ekonominėje ir teisinėje, - Lietuvą valdantieji valdžiažmogiai teigia, kad jau pasiektas „dugnas“. Mūsų tylėjimas tarsi patvirtina jų demagogiją, kartu patenkindamas tariamų „didžiavyrių“ lūkesčius bei džiugindamas jų nekintančių vadų širdis. Šiuolaikinėje vizijoje Lietuva daroma ir turi tapti nebylia ES provincija, nedrįstanti net prasitarti apie savo nacionalinius interesus, tais atvejais, kai šie interesai kertasi su didžiųjų valstybių planais. Būtent tokią Lietuvą nori matyti tie patys a la multikultūriniai-nomenklatūriniai naikinamos Lietuvos valstybės architektai ir griovėjai, kaip paklusnią mankurtų provinciją, neturinčią nei ūkio, nei tautinės kultūros ir net savo nuomonės. To siekia iš savo 100-to milijonų litų kainavusios juodosios dėžės įstrižą pasaulį matantys prokurorai. Šioje dėžėje glūdi uzurpuotas „tiesos ir teisingumo“ monopolis. Teismai – tik priedėlis prie šio įkypo statinio. Todėl daugelis jų sprendimų ir nuosprendžių, nutarčių ir nutarimų tokie „skersi“. Šiukštu, bet jie negali būti kritikuojami. Tai Lietuvos šventosios karvės. Žaviuosi architekto groteskiškai sukurta pastato architektonika! Pastatas idealiai simbolizuoja prokurorų falsifikuojamų ir kurpiamų bylų bei jų iškreipto pasaulio suvokimo simbiozę. O ką gero būtų galima pasakyti apie ministrų kabinetą? Jie nemato būtinybės atsižvelgti į Lietuvos valstybės interesus beatodairiškai plynai kirsdami mūsų miškus ir net vargiai suvokia, kad tokie apskritai galėtų būti. Net sovietmečiu taip besąlygiškai pritarti viskam nebuvo norma - jau mokėjome tam tikros diplomatijos dėka pasipriešinti ir pasiekti savo tikslo. Reikalavome platesnių teisių valstybės valdyme. Dabar, daugumai vietinių klapčiukų, Lietuvos valstybė tėra kažkokia nesuvokiama chimera ir svetimkūnis ES teletabiniame, permanentinės krizės sindromo krečiamame belyčiame organizme; todėl nestebina įvykių raida ir siekimas užgniaužti prieštaraujančius absurdui politiniame, ekonominiame ir teisiniame gyvenime bei užtvindyti tribūnas tik savo satelitais. Jie negeba (ir nenori) įsisavinti ES skiriamų lėšų, jeigu tai nenaudinga jų klanui ar giminei arba to negali apžioti oligarchas. Jie iki šiol bijo suteikti dvigubą pilietybę per prievartą tapusių emigrantais tautiečių ainiams, bet jie tikrai suteiks pilietybę artimiausiais dešimtmečiais į Lietuvą  atvyksiantiems ir greitai sugebėsiantiems multiplikuotis egzotiškiems ateiviams – pakaks tik nebylaus mostelėjimo iš ES pusės. Juk akivaizdu, kad jie neišdrįstų, kaip mūsų protėviai Baltijos valstybių teisininkų asociacijos atstovai (Eugene Kerno, Leonhard Vahter, Jonas Šlepetys, Vaclavas Sidzikauskas, Arvo Reiman, Augusts Rumpeters) kreiptis į Didžiosios Britanijos Ministrą Pirmininką Harold‘ą Wilson‘ą gūdžią 1967 m. gegužės  9 d. dėl Pabaltijo valstybių turto konfiskavimo: “The Contemplated Confiscation of the assets of the Baltic States (Estonia, Latvia and Lithuania) in the United Kingdom of Great Britain and Northern Ireland”. Kreiptis tuo metu, kai “geležinė uždanga” dar demonstravo savo galybę? Mūsų protėviai drįso ir kėlė viešumon viską, ką tik leido, o kartais ir ne, jų kuklios galimybės. Paliesti dokumentai  atspindi trupinėlį aktyvios Draugijos veiklos nuo 1950 iki 1970 metų.

 

Vis dar nuolat girdime patologiškai rėkiant: „žiūrėkite, ši „žydšaudžių tauta“ nenori grąžinti aukoms turto! „Žydšaudžių tauta“ - ši etiketė mūsų tautai klijuojama nuolatos. Taip mus yra pavadinęs savo laiku net Izraelio ambasadorius Lietuvai, tuomet rezidavęs Rygoje. Mūsų konformistinė valdžia tada tyliai nurijo šitą  šmeižtą. Lietuvos teisininkų draugija ir Lietuvos advokatūra taip pat nepraleido progos patylėti. Kokia šiuo klausimu VI-tojo Pasaulio lietuvių teisininkų Kongreso nuomonė?

Manyčiau, turėtų rastis Lietuvos Respublikos Seimo narys - teisininkas/ė ar jų grupė ir pateikti paprastą klausimą Lietuvos Konstituciniam teismui: „Ar lietuviai yra „žydšaudžių tauta“ ir ar tai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, kitoms tarptautinės teisės normoms?“. Manyčiau, jeigu kiltų tokia byla, tai ji turėtų būti svarstoma viešame Konstitucinio teismo posėdyje, tiesiogiai transliuojama per radiją, televiziją ir internetą.

 „Jei pasaulis, kuriame mes gyvename, kalba apie mus, moraliai vertina mūsų praeitį ir šmeižia mus, mes neturime teisės pasilikti savo uždarame, saugiame ratelyje ir tarpusavyje skųstis, kad mes esame skriaudžiami. Ši problema yra aštri ir reikalaujanti sumanumo, politinių sugebėjimų, pasišventimo ir gilaus įsitikinimo, kad tai, kas yra daroma mums, yra neteisinga“. (In: Rasa Razgaitienė. Iliuzijos ir faktai. „Draugas“, 1984 m. spalio 27 d.).

 

Todėl ši trumpa istorinė retrospektyva skirta prisiminti veiklius ir drąsius žmones bei paskatinti prabilti viešai nutildytuosius, ir kuo greičiau protingai ir sistemiškai pertvarkyti visomis prasmėmis nuskurdintą Lietuvos valstybę, kad ji taptų ne tariamai teisine, o realiai teisine valstybe, ne naikinančia, bet visomis valstybės galiomis ginančia savo piliečių teises ir laisves.

 

        2010 m. gegužės 30 d.

 

 

 

Peržiūros: 1446

Komentarai   

+3 # Vitas 2019-07-03 20:07
Straipsnis patiko, labai laiku, gal kiek ir pavėluotai,bet juk geriau vėliau negu niekad.Autorius labai koncentruotai,bet ir išsamiai palietė temas, kurios Lietuvai labai aktualios ir būtinos išplėstai diskusijai. Nuoširdžiai dėkoju už pilietinę drąsą ir linkiu sekmės Jūsų darbuose, sveikatos Jums p.Dr.A.Bartusevičiau.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+6 # Petras 2019-07-03 20:15
Puikus straipsnis. Puikiai isdestyta istorija ir lietuvos dabartis. Pagarba tikriems lietuvos teisininkams.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+5 # Antanas 2019-07-04 11:42
Pagarba tikriems teisininkams.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti
+2 # Stasys 2019-07-05 11:58
Puikus rimtas savalaikis straipsnis.Gerb. Antanai, nepalikitę šios temos diletantams bei vienadieniams propogandistams.Tęskite nuosekliai, Jūsų žinios ir šaltiniai verti pasitikėjimo.
Atsakyti | Atsakyti su citata | Cituoti

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti